Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

Laikina versija

GENERALINIO ADVOKATO

GEHARD HOGAN IŠVADA,

pateikta 2019 m. lapkričio 28 d.(1)

Byla C-565/18

Société Générale S.A.

prieš

Agenzia delle Entrate – Direzione Regionale Lombardia Ufficio Contenzioso

(Commissione Tributaria Regionale per la Lombardia (Lombardijos regiono mokestinių ginčų komisija, Italija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvas kapitalo judėjimas – Finansinių sandorių mokestis – Akcijos ar kitos finansinės priemonės, išleistos Italijoje reziduojančių bendrovių“






1.        Nors šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą iš esmės susijęs su SESV 63 straipsnio išaiškinimu, juo keliamas esminis klausimas, ar keturios pagrindinės laisvės (prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo), susijusios su vidaus rinka, riboja valstybės narės teisę apmokestinti tam tikrus sandorius pagal kitus nei standartiniai kriterijus, kaip antai teritorinį. Šis klausimas kyla tokiomis aplinkybėmis, kaip nurodyta toliau.

2.        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp Société Générale S.A. ir Agenzia delle Entrate – Direzione Regionale Lombardia (mokesčių institucija – Lombardijos regiono teritorinė direkcija, Italija) dėl prašymo grąžinti mokesčio už finansinius sandorius, Société Générale sumokėto sudarius išvestinių finansinių priemonių sandorius, sumą.

3.        Konkrečiau kalbant, pagrindinė problema, kuri nagrinėjama šioje byloje, susijusi su kriterijumi, kurį reikia taikyti siekiant nustatyti, ar šios pagrindinės laisvės draudžia nustatyti mokestį už sandorį, susijusį su išvestinėmis finansinėmis priemonėmis, kurių pagrindinis turtas yra viena ar daugiau finansinių priemonių, kurioms taikoma Italijos teisė, nepriklausomai nuo sandorio įvykdymo vietos ir susitariančiųjų šalių rezidavimo valstybės.

I.      Nacionalinė teisė

4.        2012 m. gruodžio 24 d. Disposizioni per la formazione del bilancio annuale e pluriennale dello Stato (Legge di stabilità 2013) (Įstatymas Nr. 228 dėl valstybės metinio ir daugiamečio biudžeto sudarymo nuostatų) (GURI, Nr. 302, 2012 m. gruodžio 29 d., paprastasis priedas Nr. 2013, p. 1, toliau – Įstatymas Nr. 228/2012) 1 straipsnio 491, 492, 494 ir 495 dalyse nustatyta:

„491. [Italijos] civilinio kodekso 2346 straipsnio 6 dalyje numatytas akcijų ir kitų finansinių priemonių, valstybės teritorijoje reziduojančių bendrovių valstybės teritorijoje išleistų akcijų ir kitų dalyvaujamųjų finansinių priemonių ir šias priemones atitinkančių vertybinių popierių, nepriklausomai nuo tą vertybinį popierių išleidusio subjekto rezidavimo vietos valstybės, nuosavybės perleidimas yra apmokestinamas finansinių sandorių mokesčio 0,2 % nuo sandorio vertės tarifu. Akcijų nuosavybės perdavimui konvertavus obligacijas taip pat taikomas pirmiau nurodytas mokestis. <…> Sandorio vertė nustatoma kaip grynasis dienos sandorių, susijusių su ta pačia finansine priemone ir sudarytų to paties subjekto tą pačią darbo dieną, likutis, t. y. gautas atlygis. Mokestis yra mokėtinas nepriklausomai nuo to, kur yra sandorio sudarymo vieta, ir nuo valstybės, kurioje reziduoja susitariančiosios šalys. Mokesčio tarifas yra sumažinamas per pusę perdavimų, kurie buvo vykdomi reguliuojamose rinkose ir daugiašalėse prekybos sistemose, atžvilgiu. Mokestis netaikomas minėtų akcijų ir finansinių priemonių išleidimui ir panaikinimui, taip pat naujai sukurtų akcijų konvertavimui ir vertybinių popierių įsigijimo finansavimui, kaip nurodyta 2006 m. rugpjūčio 10 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1287/2006 2 straipsnio 10 dalyje. Mokestis taip pat netaikomas akcijų, kuriomis prekiaujama reguliuojamose rinkose ir daugiašalėse prekybos sistemose ir kurias išleidžia bendrovės, kurių vidutinė rinkos kapitalizacija metų, einančių prieš tuos metus, kai įvyksta nuosavybės perdavimas, lapkričio mėnesį yra mažesnė nei 500 mln. EUR, nuosavybės perleidimui.

492.      Sandoriams, kurie yra susiję su iš dalies pakeisto 1998 m. vasario 24 d. Įstatyminio dekreto Nr. 58 1 straipsnio 3 dalyje numatytomis išvestinėmis finansinėmis priemonėmis, kurių dažniausiai pagrindinė finansinė priemonė yra viena ar daugiau finansinių priemonių, nurodytų 491 dalyje, arba kurių vertė iš esmės priklauso nuo vienos ar daugiau finansinių priemonių, nurodytų šioje dalyje, ir vertybinių popierių sandoriams, kaip numatyta to paties įstatyminio dekreto 1 straipsnio 1bis dalies c ir d punktuose, suteikiant galimybę pirkti arba parduoti vieną ar kelias finansines priemones, kaip nurodyta 491 dalyje, arba kai vykdomas apmokėjimas grynaisiais, iš esmės nustatytas vienos ar kelių finansinių priemonių, kaip nurodyta pirmesniame punkte, įskaitant varantus ir padengtus varantus bei sertifikatus, sandorio sudarymo metu taikomas fiksuotas mokestis pagal šio Įstatymo priede nurodytą 3 lentelę. Mokestis yra mokėtinas nepaisant to, kur yra sandorio sudarymo vieta, ir valstybės, kurioje reziduoja susitariančiosios šalys. Jei pirmame sakinyje nurodytuose sandoriuose taip pat numatytas akcijų ar kitų finansinių priemonių perleidimas, turto nuosavybės teisės perdavimas, kuris vyksta sandorio sudarymo momentu, apmokestinamas mokesčiu pagal 491 dalyje numatytą tvarką ir apimtį.<...>

<...>

494.      Mokestis, numatytas 491 dalyje, turi būti mokamas perėmėjo; mokestis, numatytas 492 dalyje, turi būti mokamas tiek, kiek nurodyta mokėti kiekvienai sandorio šaliai. 491 ir 492 dalyse nurodytas mokestis netaikomas subjektams, kurie įsitraukia į šiuos sandorius. 491 dalyje nurodytų akcijų ir finansinių priemonių nuosavybės perleidimo, kaip nurodyta 491 dalyje, taip pat finansinių priemonių sandorių, kaip nurodyta 492 dalyje, atveju mokestį moka bankai, pasitikėjimo bendrovės ir investicinės įmonės, įgaliotos teikti investicines paslaugas ir vykdyti profesionalią veiklą visuomenei, ir kiti subjektai, dalyvaujantys vykdant minėtus sandorius, įskaitant tarpininkus nerezidentus. Kai trečiame sakinyje nurodyti keli subjektai dalyvauja vykdant sandorį, mokestį moka subjektas, tiesiogiai iš pirkėjo ar galutinio asmens vykdomąjį orderį gaunantis subjektas. Kitais atvejais mokestį moka mokesčių mokėtojas. Tarpininkai nerezidentai ir kiti ūkio subjektai, dalyvaujantys sandoryje, gali paskirti atstovą mokesčių klausimais <…>, kuris tokiomis pačiomis sąlygomis ir atsižvelgiant į tokias pačias pareigas, kaip ir subjektas nerezidentas, yra atsakingas už ankstesnėse dalyse nurodytus su sandoriais susijusius įsipareigojimus. <…>

495.      Sandoriams, vykdomiems Italijos finansų rinkoje, taikomas mokestis didelio dažnumo deryboms, susijusioms su finansinėmis priemonėmis, kaip numatyta 491 ir 492 dalyse <…>“

5.        Įstatymo Nr. 228/2012 1 straipsnio 492 dalies priede pateikta 3 lentelė „Lentelė: finansinių sandorių mokestis pagal finansinę priemonę (vertė nurodyta EUR kiekvienai sandorio šaliai)“ suformuluota taip:


Nacionalinė sutarties vertė

(tūkstančiais EUR)

Finansinė priemonė

0-2,5

2,5-5

5-10

10-50

50-100

100-500

500-1000

Daugiau nei 1000

Ateities sandoriai, pažymėjimai, padengti varantai ir pelno pasirinkimo sandoriai, priemonės arba indeksai, susiję su akcijomis


0,01875


0,0375


0,075


0,375


0,75


3,75


7,5


15

Ateities sandoriai, varantai, pažymėjimai, padengti varantai ir akcijų pasirinkimo sandoriai


0,125


0,25


0,5


2,5


5


25


50


100

Nuosavybės vertybiniai popieriai ir susijusios paslaugos, indeksai ar priemonės

Akcijų perleidimo sutartys ir susijusios paslaugos, indeksai ar priemonės

Finansinės sutartys, pagal kurias sumokamas su akcijomis susijęs skirtumas, ir atitinkamos pajamos, indeksai ar priemonės

Bet kurie kiti vertybiniai popieriai, už kuriuos atsiskaitoma grynaisiais pinigais, susiję su akcijomis, ir atitinkamos pajamos, indeksai ar priemonės

Nurodytų sutarčių ar vertybinių popierių deriniai.


0,25


0,5


1


5


10


50


100 


200 



6.        Decreto del 21 febbraio 2013 del Ministero dell'Economia e delle Finanze (2013 m. vasario 21 d. Ekonomikos ir finansų ministro dekretas, GURI, Nr. 50, 2013 m. vasario 28 d., toliau – 2013 m. vasario 21 d. dekretas) 2 straipsnio 1 dalyje, priimtoje taikant Įstatymo Nr. 228/2012 1 straipsnio 491–499 dalis, nustatyta:

„491 dalyje nurodytas mokestis taikomas valstybės teritorijoje reziduojančių bendrovių išleistų akcijų ir finansinių priemonių nuosavybės perleidimui. Šiuo tikslu rezidavimo vieta nustatoma pagal buveinės vietą. Mokestis taip pat taikomas nuosavybės teisės į atstovaujančiuosius vertybinius popierius, nepriklausomai nuo sertifikato emitento gyvenamosios vietos ir sutarties sudarymo vietos, perleidimui.“

II.    Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

7.        2014 m. kovo 28 d. Prancūzijoje įsteigtos bendrovės Société Générale filialas Italijoje pateikė Italijos mokesčių institucijoms deklaraciją dėl finansinių sandorių mokesčio, nustatyto Įstatymu Nr. 228/2012. Ši deklaracija, kurioje nurodyta 55 207 EUR vertė, apima ir šio įstatymo 1 straipsnio 492 dalyje nurodytus finansinius sandorius dėl išvestinių finansinių priemonių, kurie buvo vykdomi 2013 mokestiniais metais Prancūzijos patronuojančiosios bendrovės.

8.        2014 m. rugpjūčio 1 d. Société Générale paprašė mokesčių institucijų grąžinti sumokėtas sumas ir nurodė, kad ši nacionalinės teisės nuostata tiek, kiek joje numatytas finansinių sandorių, susijusių su išvestinėmis sutartimis, apmokestinimas, kai su tokia sutartimi susijusią garantiją išdavė Italijos rezidentas, neatsižvelgiant į finansų operatorių ir tarpininko rezidavimo valstybę, prieštarauja ne tik Italijos Konstitucijai, bet ir Sąjungos teisei, visų pirma SESV 18, 56 ir 63 straipsniams.

9.        2015 m. sausio 28 d., nesant mokesčių institucijų atsakymo, Société Générale pateikė skundą, grindžiamą šiais pagrindais, Commissione Tributaria provinciale di Milano (Milano provincijos mokestinių ginčų komisija, Italija) dėl numanomo atsisakymo grąžinti sumokėtą mokestį. 2016 m. gegužės 18 d. sprendimu šis teismas atmetė skundą laikydamasis nuomonės, kad finansinių sandorių mokestis neprieštaravo nei Konstitucijai, nei Sąjungos teisei.

10.      Société Générale apskundė šį sprendimą Commissione Tributaria Regionale per la Lombardia (Lombardijos regiono mokestinių ginčų komisija, Italija), prašydama grąžinti sumokėtą mokestį remiantis tuo pačiu argumentu, o nepatenkinus šio reikalavimo – persiųsti bylą Corte Constituzionale (Konstitucinis Teismas, Italija) arba Teisingumo Teismui, kad būtų priimtas prejudicinis sprendimas.

11.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Įstatymo Nr. 228/2012 1 straipsnio 491–500 dalyse yra nustatytas finansinių sandorių mokestis, kad būtų garantuotas įnašas į valstybės biudžetą bet kurio subjekto, vykdančio sandorius, susijusius su finansinėmis priemonėmis, susijusiomis su Italijos valstybės teritorija. Priešingai, nei teigia ieškovė, kiek tai susiję su Italijos Konstitucija, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad egzistuoja veiksmingas teritorinis ryšys tarp Įstatymo Nr. 228/2012 1 straipsnio 492 dalyje numatyto mokesčio ir Italijos teisės sistemos, nes kiekvienas operatorius, prekiaujantis išvestinių finansinių priemonių sutartimis, gautų naudą iš šio bazinio turto vertės, kuri priklauso nuo Italijos teisės sistemos.

12.      Vis dėlto šiam teismui kyla klausimas dėl Įstatymo Nr. 228/2012 1 straipsnio 492 dalies atitikties Sąjungos teisės principams. Iš tiesų, kaip pažymi Société générale, Įstatymo Nr. 228/2012 1 straipsnio 492 dalis gali prieštarauti SESV 18, 56 ir 63 straipsniams dėl dviejų priežasčių. Pirma, ši nuostata, kiek tai susiję su joje nustatytu mokesčiu, vienodai traktuoja mokesčių mokėtojus rezidentus ir nerezidentus, o tai gali būti diskriminacija. Antra, dėl šio mokesčio finansinio tarpininkavimo veikla tampa mažiau patraukli bendrovėms nerezidentėms tiek dėl numatyto mokesčio taikymo, tiek dėl jo administravimo ir deklaravimo pareigos, susijusios su jo taikymu. Dėl šio mokesčio užkertamas kelias šių priemonių patekimui į rinką mažinant tiek jų pasiūlą, tiek paklausą.

13.      Šiomis aplinkybėmis Commissione Tributaria Regionale per la Lombardia (Lombardijos regiono mokestinių ginčų komisija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar pagal SESV 18, 56 ir 63 straipsnius draudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią finansiniams sandoriams, nepriklausomai nuo finansų rinkos dalyvių ir tarpininko rezidavimo valstybės, taikomas finansinio sandorio šalių mokėtinas mokestis, lygus fiksuotai sumai, didinamai atsižvelgiant į sandorių vertės ribas ir kintančiai atsižvelgiant į parduodamos priemonės tipą bei sutarties vertę, ir mokamas atsižvelgiant į tai, kad apmokestinamųjų sandorių dalykas yra prekyba išvestine finansine priemone, grindžiama finansine priemone, išleista bendrovės, kuri yra tą mokestį nustačiusios valstybės rezidentė?“

III. Analizė

14.      Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas susijęs su keliomis Sutarties nuostatomis, pirmiausia reikia nustatyti, kurios iš šių nuostatų yra taikomos.

A.      Dėl taikomų Sutarties nuostatų nustatymo

15.      Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė SESV 56 ir 63 straipsnius.

16.      SESV 56 straipsnyje numatyta: „Sąjungoje uždraudžiami laisvės teikti paslaugas apribojimai, taikomi valstybių narių nacionaliniams subjektams, kurie yra įsisteigę kitoje valstybėje narėje negu valstybė, kurios subjektu yra asmuo, kuriam tos paslaugos teikiamos.“ SESV 63 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai“.

17.      Šioje byloje ieškovė ginčija mokesčio, numatyto Įstatymo Nr. 228/2012 1 straipsnio 492 dalyje, susijusio su išvestinėmis finansinėmis priemonėmis, kurių pagrindinis turtas yra pagal Italijos teisę reguliuojamos finansinės priemonės, galiojimą.

18.      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad išvestinės finansinės priemonės yra sutartys, pagal kurias šalys susitaria dėl būsimų piniginių srautų atsižvelgiant į pagrindinio turto vertę.

19.      Todėl praktikoje išvestiniai produktai gali būti naudojami ekonominei ir finansinei rizikai, susijusiai su pagrindinio turto neigiamais kainos pokyčiais (padengimo funkcija), arba investicijų tikslais, spekuliuojant to pagrindinio turto kainos pokyčiais (spekuliacijos funkcija), arba, tuo atveju, kai yra neatitiktis tarp pagrindinio turto ir jo išvestinės priemonės, nusiperkant priešingą poziciją (arbitražo funkcija)(2).

20.      Atsižvelgiant į skirtingus išvestinių priemonių panaudojimo būdus, nacionalinės teisės aktai, kurie reglamentuoja išvestinius finansinius instrumentus arba kuriais remiantis jie apmokestinami, potencialiai gali patekti į SESV 56 straipsnio ir SESV 63 straipsnio taikymo sritį.

21.      Iš tiesų, tiek, kiek išvestinės priemonės gali būti naudojamos siekiant padengti riziką, jas, viena vertus, gali apimti laisvas paslaugų teikimas. Kita vertus, pagal 1988 m. birželio 24 d. Tarybos direktyvos 88/361/EEB dėl Sutarties 67 straipsnio įgyvendinimo (OL L 178, 1988, p. 5; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 10 sk., 1 t., p. 10) priede nurodytą nomenklatūrą, kuri, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, gali būti naudojama kaip gairės sprendžiant tokius klausimus, „kapitalo judėjimo“ sąvoka apibrėžiama kaip apimanti „visus įmanomus ūkio subjekto taikomus finansinių operacijų metodus rinkoje, <...> [pavyzdžiui], išankstinius sandorius, opcionus arba sandorius dėl vertybinių popierių, suteikiančių teisę pasirašyti kitus vertybinius popierius, apsikeitimo sandorius ir t. t.“(3). Kadangi opcionai, sandoriai dėl vertybinių popierių, suteikiančių teisę pasirašyti kitus vertybinius popierius, ir apsikeitimo sandoriai yra sutartys, pagal kurias šalys susitaria dėl būsimų pinigų srautų, kurie priklauso nuo pagrindinio turto vertės, taigi ir nuo jų išvestinių finansinių priemonių, atrodo, kad išvestinės finansinės priemonės, vertinamos atsižvelgiant į Direktyvoje 88/361 pateiktas nuorodas, taip pat turėtų būti laikomos susijusiomis su laisvu kapitalo judėjimu(4).

22.      Vis dėlto reikia priminti, kad kai nacionalinė priemonė susijusi tiek su laisve teikti paslaugas, tiek su laisvu kapitalo judėjimu, šią priemonę reikia nagrinėti atsižvelgiant tik į vieną iš šių dviejų laisvių, jei iš pagrindinės bylos aplinkybių paaiškėja, kad viena iš jų yra tik antrinė kitos atžvilgiu ir gali būti su ja susieta(5).

23.      Pagrindinėje byloje priežastys, kodėl Société Générale išleido, pardavė ar pirko(6) nagrinėjamas išvestines priemones, visų pirma tai, ar šių sandorių tikslas buvo padengti riziką, iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos nėra aiškios.

24.      Vis dėlto išvestinės finansinės priemonės visuomet reiškia investicijas tų, kuriems jos priklauso, ir padengimo paslaugą tik esant tam tikroms specialioms aplinkybėms. Todėl iš to matyti, kad šiomis aplinkybėmis principai, reglamentuojantys laisvą paslaugų judėjimą, turi būti laikomi antraeiliais, palyginti su principais, reglamentuojančiais laisvą kapitalo judėjimą, kai kalbama apie priemonę, reglamentuojančią ar apmokestinančią finansinių priemonių išvestines priemones(7).

25.      Vis dėlto tam, kad būtų taikomos pagrindinės laisvės, susijusios su vidaus rinka, turi būti tenkinamos dvi sąlygos: pirma, pagrindinėje byloje nagrinėjamos aplinkybės neturi būti susijusios su tik su viena valstybe nare(8); antra, sritis, kuriai taikoma nacionalinė priemonė, kurios suderinamumas su ES teise ginčijamas, dar nebuvo visiškai suderinta(9).

26.      Dėl reikalavimo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos aplinkybės neturi būti apribotos tik viena valstybe nare, man atrodo akivaizdu, kad ši sąlyga yra visiškai įvykdyta. Iš tikrųjų, ginčas pagrindinėje byloje susijęs su tarpvalstybiniais faktoriais: ieškovė yra kitoje valstybėje narėje įsteigta bendrovė ir ginčijamas mokestis turi būti taikomas ne tik sandoriams dėl susijusių išvestinių produktų, įvykdytų Italijoje, bet ir visame pasaulyje.

27.      Kalbant apie sritį, kuriai taikomas pagrindinėje byloje nagrinėjamas mokestis, siekiant nustatyti, ar ši sritis visiškai suderinta Sąjungos lygmeniu, reikia išnagrinėti pagrindinėje byloje nagrinėjamos priemonės pobūdį.

28.      Šiuo klausimu pažymėtina: kadangi Įstatymo Nr. 228/2012 1 straipsnio 492 dalyje numatytas mokestis taikomas neatsižvelgiant į asmenų galimybes mokėti mokesčius ir jis tampa mokėtinas sudarius konkretų sandorį, šis mokestis turi būti laikomas netiesioginiu mokesčiu, kaip tai suprantama pagal Sąjungos teisę. Todėl reikia prisiminti dvi suderinimo direktyvas.

29.      Pirmoji yra 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006, p. 1)(10). Vis dėlto pagal suformuotą jurisprudenciją šia direktyva užtikrinamas suderinimas netrukdo valstybėms narėms toliau taikyti ar nustatyti netiesioginių mokesčių, kurie neturi vienos iš esminių PVM charakteristikų(11).

30.      Viena iš pagrindinių PVM charakteristikų, jo pagrindinis bruožas, kuriuo remiantis nustatytas jo pavadinimas, ir dėl to, mano nuomone, jis yra esminis tam, kad mokesčiui būtų taikomas Direktyvos 2006/112 derinimas, yra tai, kad mokesčio rinkimo procesas suskirstytas etapais. Kiekvienas tiekimo grandinės verslo subjektas dalyvauja mokesčio kontrolės ir surinkimo procese sumokėdamas mokesčio procentinę dalį, atitinkančią jo maržą(12). Kadangi Įstatymo Nr. 228/2012 1 straipsnio 492 dalyje numatytas mokestis nerenkamas etapais, iš to matyti, kad šis mokestis nepatenka į Direktyvos 2006/112 taikymo sritį.

31.      Antra Sąjungos teisėkūros priemonė – tai 2008 m. vasario 12 d. Tarybos direktyva 2008/7/EB dėl netiesioginių mokesčių, taikomų kapitalo pritraukimui (OL L 46, 2008, p. 11), kurios 5 straipsnyje numatyta, kad valstybės narės neapmokestina jokios formos netiesioginiais mokesčiais „nesvarbu kieno išleistų akcijų arba kitų tokios pat rūšies vertybinių popierių, arba tokius vertybinius popierius liudijančių sertifikatų sukūrimo, išleidimo, pateikimo kotiruoti vertybinių popierių biržoje, pateikimo į rinką arba sandorių jais“. Vis dėlto, kadangi Įstatymo Nr. 228/2012 1 straipsnis netaikomas šioms operacijoms(13), šiame straipsnyje nustatytam mokesčiui netaikomas šis draudimas.

32.      Todėl aišku, kad sritis, kuriai taikomas pagrindinėje byloje nagrinėjamas mokestis, nebuvo suderinta. Todėl šis mokestis gali būti nagrinėjamas atsižvelgiant į SESV 63 straipsnį.

33.      Kadangi turi būti taikoma bent viena pagrindinė laisvė, nėra būtinybės nagrinėti šio mokesčio pagal SESV 18 straipsnį. Iš tikrųjų, SESV 18 straipsnis, kuriame įtvirtinamas bendrasis bet kokios diskriminacijos dėl pilietybės draudimo principas, savarankiškai taikomas tik tais Sąjungos teisės reglamentuojamais atvejais, dėl kurių Sutartyje nenumatyta specialių nediskriminavimo taisyklių(14). Kadangi nediskriminavimo principas SESV 63 straipsniu buvo įgyvendintas laisvo kapitalo judėjimo srityje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas gali būti nagrinėjamas tik atsižvelgiant į SESV 63 straipsnį.

B.      Dėl taikomo kriterijaus

34.      Pirmiausia reikia priminti, kad pagrindinių laisvių taikymas apmokestinimo srityje susijęs su tam tikromis charakteristikomis. Iš tiesų, kitose nei mokesčių srityse iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad siekiant nustatyti apribojimą pakanka to, jog priemonė gali drausti, kliudyti arba daryti mažiau patrauklų naudojimąsi pagrindine laisve(15). Todėl neapibrėžta priemonė gali būti apribojimas(16).

35.      Vis dėlto, priešingai, apmokestinimo srityje sąvoka „apribojimas“ taikoma labiau ribotai. Taip yra dėl paties apmokestinimo pobūdžio, nes atsižvelgiant vien į tai, kad veikla ar sandoris yra apmokestinamas, ši veikla neišvengiamai tampa mažiau patraukli, kai vertinama atsižvelgiant į vieną iš keturių vidaus rinkos laisvių. Todėl, siekiant nepagrįstai nepakenkti valstybių narių galimybėms didinti mokesčius(17), tik diskriminacinės mokesčių priemonės yra apribojimai šių laisvių taikymo tikslais(18). Atsižvelgiant į mokesčių priemonėms būdingos teisės sistemos raison d'être, mano nuomone, nėra svarbu, ar nagrinėjamas mokestis yra tiesioginis, ar netiesioginis.

36.      Todėl, siekiant nustatyti pagrindinės judėjimo laisvės apribojimą, būtina taikyti tą patį kriterijų, kaip ir taikomą vienodo požiūrio principo atžvilgiu, būtent: pagal nagrinėjamą nacionalinę priemonę negali būti vertinamos skirtingai dvi situacijos, kurios, atsižvelgiant į priemonės turinį(19) arba siekiamą tikslą(20) ‐ su sąlyga, kad šis tikslas pats savaime nėra diskriminacinis, ‐ arba į atitinamą sritį reglamentuojančius bendruosius principus(21), yra panašios, kai dėl tokio vertinimo tarptautiniai sandoriai yra mažiau palankioje padėtyje(22). Priešingai, priemonės, pagal kurias skirtingos situacijos vertinamos visiškai vienodai, o dėl to tarptautiniai sandoriai yra mažiau palankioje padėtyje, taip pat yra apribojimai(23).

37.      Nors ne visuose Teisingumo Teismo sprendimuose daroma nuoroda į sąvoką „diskriminacija“, šis požiūris vis dėlto gali būti laikomas suformuota jurisprudencija, bent jau nuo 2014 m. liepos 17 d. Sprendimo Nordea Bank Danmark (C-48/13, EU:C:2014:2087). Toje byloje Teisingumo Teismas, priimdamas sprendimą posėdžiaudamas didžiosios kolegijos sudėties, priminė, jog reikia atsižvelgti į situacijų panašumą, kad priemonė būtų laikoma apribojimu(24).

38.      Galiausiai net ir tuomet, kai yra diskriminacinė, mokesčių priemonė neprieštarauja laisvo kapitalo judėjimo principui, jeigu ji pateisinama privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais ir atitinka proporcingumo principą. Šiomis aplinkybėmis pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad priemonė būtų tinkama norint įgyvendinti teisėtai siekiamą tikslą ir neviršytų to, kas būtina jam pasiekti(25).

39.      Šioje byloje šalys iškėlė klausimą dėl Įstatymo Nr. 228/2012 1 straipsnio 492 dalyje numatyto mokesčio ir Italijos teisės sistemos veiksmingo ir objektyvaus teritorinio ryšio. Nors šios problemos buvo iškeltos nagrinėjant mokesčio atitikties Italijos Konstitucijai klausimą, tiek, kiek šis klausimas gali būti svarbus nagrinėjant šią bylą, siūlau išnagrinėti, ar Sąjungos teisės kontekste reikia atsižvelgti į tarptautinę teisę.

40.      Šiuo klausimu manau, kad pats tarptautinės teisės principų laikymasis nėra tiesiogiai svarbus nustatant tai, ar priemonė patenka į kompetencijos mokesčių srityje taikymo sritį, taigi tai, kuris kriterijus turi būti taikomas, arba tai, ar tai turi būti laikoma laisvo kapitalo judėjimo apribojimu, kaip tai suprantama pagal SESV 63 straipsnį.

41.      Žinoma, tiesa, kad pagal SESV 113 straipsnį valstybės narės dalijasi kompetencija su Sąjunga netiesioginių mokesčių srityje. Vis dėlto, kadangi mokesčiai, taikomi išvestinėms finansinėms priemonėms, kaip nagrinėjamoms pagrindinėje byloje, nebuvo suderinti(26), jie priklauso išimtinei valstybių narių kompetencijai. Todėl iš to matyti, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos nuspręsti, ar valstybės narės laikosi viešosios tarptautinės teisės priimdamos tokias mokestines priemones. Žinoma, iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos visiškai akivaizdu, kad Europos Sąjunga privalo pati laikytis tarptautinės teisės reikalavimų, kai nusprendžia pasinaudoti savo kompetencija(27). Tai nereiškia, kad pagal Sąjungos teisę reikalaujama, kad valstybės narės įgyvendina savo suverenias teises atsižvelgdamos į tarptautinės teisės principus. Iš to taip pat nebūtinai darytina išvada, kad apribojimas, kaip tai suprantama pagal SESV 63 straipsnį, gali būti nustatytas vien dėl to, kad valstybė narė peržengė savo jurisdikcijos ribas pagal tarptautinę teisę.

42.      Be to, būtų galima pažymėti, kad Sutartyse įtvirtintų pagrindinių laisvių tikslas – užtikrinti, kad bendrosios rinkos veikimui įtakos nedarytų tai, kaip valstybės narės pasinaudos savo kompetencijomis. Todėl pagal šias laisves draudžiama priimti nacionalines priemones, kurios gali paveikti bendrosios rinkos veikimą. Tai, kad valstybė narė gali pasinaudoti savo teisės aktais suteiktomis kompetencijomis pažeisdama tarptautinės teisės reikalavimus, nereiškia, kad tai taip pat turi įtakos ir bendrosios rinkos veikimui. Todėl darytina išvada, kad tai, jog valstybė narė naudojasi savo jurisdikcija, priešingai, nei reikalauja tarptautinės teisės nuostatos, savaime nėra reikšminga vertinant, ar nacionalinė priemonė prieštarauja SESV 63 straipsnio reikalavimams(28).

43.      Mano nuomone, jeigu tarptautinė teisė ir atlieka kažkokį vaidmenį, tai yra tik pateisinimas tokios nacionalinės mokestinės priemonės atžvilgiu. Kadangi Europos Sąjunga, įgyvendindama savo kompetenciją, privalo laikytis tarptautinės teisės, valstybės narės gali remtis savo tarptautiniais įsipareigojimais – kartu vykdydamos SESV 344 straipsnio reikalavimus – siekdamos pateisinti apribojimo taikymą, kaip numatyta SESV 63 straipsnyje(29). Vis dėlto, kai jų veiksmai nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, klausimas, ar valstybės narės privalo laikytis tarptautinės teisės ir ar jos tai daro, nepriklauso Teisingumo Teismo jurisdikcijai.

44.      Jei būtų kitaip, tai galėtų reikšti, kad valstybės, taikydamos dualistinę arba panašią į dualistinę sistemą, galėtų konstatuoti, kad tarptautinė teisė taptų tiesiogiai taikoma jos pačios teisės sistemoje, net ten, kur įgyvendinamos jos suverenios teisės, siekiant visiškai užtikrinti pagrindinių laisvių veikimą.

45.      Reikėtų pažymėti, kad bet kuriuo atveju Teisingumo Teismas dar nebuvo atlikęs tokio vertinimo. Todėl, pavyzdžiui, 2016 m. gegužės 26 d. Sprendime NN (L) International (48/15, EU:C:2016:356) dėl kolektyvinio investavimo subjektų (KIS) dalių, registruojamų kiekvienais metais Belgijoje, nepriklausomai nuo šias dalis išleidusių subjektų rezidavimo vietos arba jų derybos vietos, apmokestinimo Teisingumo Teismas nagrinėjo šio mokesčio suderinamumą su pagrindinėmis laisvėmis, nenagrinėdamas, ar atitinkama valstybė narė pagal tarptautinę teisę turėjo tokią jurisdikciją.

46.      Todėl net jei dėl nagrinėjamo mokesčio gali kilti klausimas dėl Italijos jurisdikcijos pagal tarptautinę teisę taikyti šį mokestį, – nes mokestis taikomas neatsižvelgiant į tai, kur sandoris įvyko, – manau, kad nereikia šių klausimų nagrinėti siekiant atsakyti į Commissione Tributaria Regionale per la Lombardia (Lombardijos regiono mokestinių ginčų komisija) pateiktą klausimą.

C.      Dėl laisvo kapitalo judėjimo apribojimo, kaip tai suprantama pagal SESV 63 straipsnį, buvimo

47.      Société Générale teigimu, Įstatymo Nr. 228/2012 1 straipsnio 492 dalis sudaro dvigubą apribojimą. Iš tiesų, šioje nuostatoje numatytas mokestis gali atgrasyti užsienio investuotojus investuoti į išvestines finansines priemones, kurios paremtos turtu pagal Italijos teisę, pirmiausia tiek, kiek šios priemonės yra apmokestinamos. Antra, dėl šio mokesčio taikymo, be tų, kuriuos jau nustatė šalių gyvenamosios vietos valstybė narė, sukuriamas tam tikras naujas įpareigojimas teikti deklaracijas.

48.      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pateikdama argumentus, jog Įstatymo Nr. 228/2012 1 straipsnio 492 dalimi sukuriamas toks dvigubas apribojimas, Société Générale iš esmės remiasi savo argumentais dėl Teisingumo Teismo sprendimų neapmokestinimo srityje. Vis dėlto, kaip jau pažymėjau, Teisingumo Teismo jurisprudencijoje sąvokos „apribojimas“ apibrėžtis mokesčių srityje yra siauresnė nei kitose srityse. Tam, kad nagrinėjama priemonė būtų apribojimas apmokestinimo srityje, savaime nepakanka, kad ši priemonė atgrasytų nerezidentus nuo investavimo į nacionalines finansines priemones: veikiau nagrinėjama priemone turėtų būti sukurta tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija būtent tarptautinių sandorių atžvilgiu.

49.      Kadangi pagrindinėje byloje nagrinėjamas mokestis turi būti mokamas neatsižvelgiant į sandorio šalių ar galimų tarpininkų rezidavimo vietą, šiuo mokesčiu nesukuriama SESV 63 straipsniu draudžiama diskriminacija.

50.      Visų pirma investuotojų požiūriu šis mokestis nėra diskriminacija, nes jis taikomas neatsižvelgiant į jų pilietybę ar rezidavimo vietą(30).

51.      Antra, visiška tiesa, kad, kiek tai susiję su išvestinėmis priemonėmis, šiuo mokesčiu sukuriamas nevienodas vertinimas, viena vertus, priemonių, kurių pagrindinis turtas paremtas finansine priemone, kuriai taikoma Italijos teisė ir kurią teikia Italijos bendrovės, ir, kita vertus, priemonių, išleistų bendrovių, registruotų kitoje šalyje.

52.      Vis dėlto galima priminti, kad Įstatymo Nr. 228/2012 1 straipsnio 492 dalimi siekiama apmokestinti išvestinius produktus, turinčius finansinių priemonių, kurioms taikoma Italijos teisė, susijusi su pagrindiniu turtu, o tai savaime nėra tiesioginė diskriminacija. Atsižvelgiant į šį tikslą, išvestinės priemonės, kurių pagrindiniam turtui yra taikoma Italijos teisė, neturi būti lyginamos su išvestiniais produktais, kurių pagrindiniam turtui ši teisė netaikoma. Todėl šis skirtingas vertinimas nepatenka į sąvoką „diskriminacija“, kaip tai suprantama pagal Sąjungos teisę. Todėl pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją ši priemonė nėra apribojimas, kaip tai suprantama pagal SESV 63 straipsnį.

53.      Dėl įpareigojimų deklaruoti, kurių atsiranda dėl šio mokesčio, be jau nustatytų rezidavimo valstybėje narėje, šie įpareigojimai atsiranda tik tiek, kiek būtina siekiant užtikrinti savalaikį ir veiksmingą šio mokesčio taikymą. Konkrečiai nėra nuorodų, kad subjektams nerezidentams nustatyti kitokie įpareigojimai nei Italijos piliečiams ar rezidentams. Šie įsipareigojimai turi būti laikomi pasekme to, kad dvi valstybės narės lygiagrečiai vykdo savo mokesčių kontrolę(31).

54.      Kadangi šie deklaratyvūs įpareigojimai, kylantys iš Įstatymo Nr. 228/2012 1 straipsnio 492 dalyje nustatyto mokesčio, yra tik antraeilė šio mokesčio kontrolės ypatybė, jie negali patys savaime prieštarauti Sąjungos teisei, jeigu (kaip jau buvo sudaryta) pagrindinis mokestis neprieštarauja(32).

55.      Todėl, mano nuomone, iš to darytina išvada, kad Įstatymo Nr. 228/2012 1 straipsnio 492 dalyje numatytas mokestis neprieštarauja SESV 63 straipsnyje įtvirtintiems laisvo kapitalo judėjimo reikalavimams.

IV.    Išvada

56.      Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Commissione Tributaria Regionale per la Lombardia (Lombardijos regiono mokestinių ginčų komisija, Italija) pateiktus klausimus:

SESV 63 straipsnį reikia aiškinti taip, kad juo nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos finansiniams sandoriams, nepriklausomai nuo finansų rinkos dalyvių ir tarpininko rezidavimo valstybės, taikomas finansinio sandorio šalių mokėtinas mokestis, lygus fiksuotai sumai, didinamai atsižvelgiant į sandorių vertės ribas ir kintančiai atsižvelgiant į parduodamos priemonės tipą bei sutarties vertę, ir mokamas atsižvelgiant į tai, kad apmokestinamųjų sandorių dalykas yra prekyba išvestine finansine priemone, grindžiama finansine priemone, išleista bendrovės, kuri yra tą mokestį nustačiusios valstybės rezidentė.

1      Originalo kalba: anglų.

2      Atrodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamo mokesčio taikymo sritis neapsiriboja tik išvestinėmis priemonėmis, dėl kurių perleidžiama pagrindinio turto nuosavybė. Iš tiesų Įstatymo Nr. 228/2012 1 straipsnio 492 dalyje nurodytoje 3 lentelėje, be kita ko, nurodytos išvestinės priemonės remiantis rodikliais, kurių originalumas būtent ir yra faktinis pagrindinio turto nepateikimas.

3      Nors Direktyva 88/361 buvo panaikinta ir kaip antrinės teisės priemonė negali apibrėžti pirminės teisės išaiškinimo, Teisingumo Teismas jurisprudencijoje laikosi nuomonės, kad šis priedas yra orientacinis. Žr., be kita ko, 2012 m. balandžio 26 d. Sprendimą van Putten (sujungtos bylos C-578/10–C-580/10, EU:C:2012:246, 28 punktas).

4      Vis dėlto tai, kad išvestinės finansinės priemonės patenka į laisvo kapitalo judėjimo taikymo sritį, nereiškia, kad jos negali būti susijusios ir su laisvu paslaugų judėjimu. Žr., be kita ko, 1997 m. liepos 9 d. Sprendimą Parodi (C-222/95, EU:C:1997:345, 17 punktas).

5      Žr. 2016 m. gegužės 26 d. Sprendimą NN (L) International (C-48/15, EU:C:2016:356, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Vis dėlto Teisingumo Teismas kartais kartu taiko kelias laisves. Žr., pvz., 2009 m. birželio 11 d. Sprendimą X and Passenheim-van Schoot (sujungtos bylos C155/08- ir C157/08-, EU:C:2009:368, 40 punktas).

6      Pagal Įstatymo Nr. 228/2012 1 straipsnio 494 dalį mokestis tampa mokėtinas tiek, kiek yra nustatyta kiekvienos sandorio šalies atžvilgiu.

7      Kaip paaiškinsiu toliau, kadangi šiuo mokesčiu nesukuriama diskriminacijos, tai, ar jis patenka į konkrečios pagrindinės laisvės taikymo sritį, neturi ypatingų pasekmių. Iš tiesų taikytinos pagrindinės laisvės nustatymas iš esmės turi įtakos galimam pateisinimui, taikomam pagal nagrinėjamus nacionalinės teisės aktus.

8      2016 m. lapkričio 15 d. Sprendimas Ullens de Schooten (C-268/15, EU:C:2016:874, 47 punktas).

9      Žr., pavyzdžiui, 2014 m. spalio 16 d. Sprendimą Komisija / Vokietija (C-100/13, nepaskelbtas Rink., EU:C:2014:2293, 62 punktas).

10      Žr. Direktyvos 2006/112 2–7 konstatuojamąsias dalis ir 401 straipsnį.

11      Žr., pavyzdžiui, 2014 m. kovo 20 d. Sprendimą Caixa d’Estalvis i Pensions de Barcelona (C-139/12, EU:C:2014:174, 28 punktas) ir 2006 m. spalio 3 d. Sprendimą Banca popolare di Cremona (C-475/03, EU:C:2006:629, 27 ir 28 punktai).

12      Žr. EBPO, „International VAT / GST Guidelines“, OECD Publishing, Paryžius, https://doi.org/10.1787/9789264271401-en., taip pat žr. 2006 m. spalio 3 d. Sprendimą Banca popolare di Cremona (C-475/03, EU:C:2006:629, 28 ir 30 punktas).

13      Tos pačios rūšies akcijoms ar kitiems vertybiniams popieriams arba sertifikatams taikomas mokestis, kaip numatyta Įstatymo Nr. 228/2012 1 straipsnio 492 dalyje, bet ne 1 straipsnio 491 dalyje, pagal kurią į jo taikymo sritį nepatenka tokios rūšies finansinė priemonė.

14      2011 m. kovo 31 d. Sprendimas Schröder (C-450/09, EU:C:2011:198, 28 punktas).

15      Žr., pavyzdžiui, 1993 m. kovo 31 d. Sprendimą Kraus (C-19/92, EU:C:1993:125, 32 punktas), 2007 m. sausio 25 d. Sprendimą Festersen (C-370/05, EU:C:2007:59, 24 punktas), 2015 m. sausio 22 d. Sprendimą Stanley International Betting ir Stanleybet Malta (C-463/13, EU:C:2015:25, 45 punktas) ir 2017 m. birželio 22 d. Sprendimą Bechtel (C-20/16, EU:C:2017:488, 37 punktas).

16      Šiuo klausimu žr. 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimą AGET Iraklis (C-201/15, EU:C:2016:972, 49 punktas).

17      Šiuo klausimu žr. 2007 m. gruodžio 6 d. Sprendimą Columbus Container Services (C-298/05, EU:C:2007:754, 53 punktas) ir 2016 m. gegužės 26 d. Sprendimą NN (L) International (C-48/15, EU:C:2016:356, 47 punktas). Būtina pažymėti, kad, atsižvelgiant į laisvą kapitalo judėjimą, SESV 65 straipsnyje numatyta, kad „63 straipsnio nuostatos nepažeidžia valstybių narių teisės <…> taikyti atitinkamas savo mokesčių įstatymų nuostatas, pagal kurias skiriami mokesčių mokėtojai dėl jų skirtingos padėties gyvenamosios vietos arba kapitalo investavimo vietos atžvilgiu“. Vis dėlto šią nukrypti leidžiančią nuostatą savo ruožtu riboja to paties straipsnio 3 dalis, pagal kurią „1 ir 2 dalyse nurodytos priemonės ir tvarka neturi sudaryti laisvo kapitalo judėjimo ir mokėjimų, kaip nustatyta 63 straipsnyje, savavališko diskriminavimo ar užslėpto apribojimo“.

18      Žr., pavyzdžiui, 1995 m. vasario 14 d. Sprendimą Schumacker (C-279/93, EU:C:1995:31, 24 punktas).

19      Žr., pavyzdžiui, 2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimą Timac Agro Deutschland (C-388/14, EU:C:2015:829, 28 punktas).

20      Žr., pavyzdžiui, 2011 m. gruodžio 1 d. Sprendimą Komisija / Vengrija (C-253/09, EU:C:2011:795, 61 punktas).

21      Šiuo klausimu žr. 2017 m. vasario 9 d. Sprendimą X (C-283/15, EU:C:2017:102, 37 punktas).

22      Šiuo klausimu žr. 2016 m. balandžio 14 d. Sprendimą Sparkasse Allgäu (C-522/14, EU:C:2016:253, 29 punktas).

23      Reikia pažymėti, kad mokesčių srityje didžioji dalis jurisprudencijoje nustatytų kliūčių yra netiesioginės, nes jos susijusios su gyvenamąja vieta, o ne su pilietybe.

24      23 punktas.

25      2019 m. gegužės 21 d. Sprendimas Komisija / Vengrija (uzufruktas dėl žemės ūkio paskirties žemės) (C-235/17, EU:C:2019:432, 59 punktas). Tiesioginės diskriminacijos atveju priemonė galėjo būti pateisinama tik vienu iš Sutartyje numatytų pagrindų. Žr., pavyzdžiui, 2014 m. spalio 22 d. Sprendimą Blanco ir Fabretti (C-344/13-ir C-367/13, EU:C:2014:2311, 38 punktas).

26      Žr. šios išvados 32 punktą.

27      Šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 20 d. Sprendimą Komisija / Taryba (Antarctic MPAs) (sujungtos bylos C-626/15 ir C-659/16, EU:C:2018:925, 127 punktas).

28      Dėl galimybės, kad pagrindinės laisvės apribojimas atsiranda dėl valstybės narės jurisdikcijos nebuvimo, kaip tai suprantama pagal tarptautinę teisę, norėčiau pabrėžti, kad, kaip minėta pirmiau, mokesčių srityje tam, kad būtų apribojimas, pagal šią priemonę panašios situacijos turi būti vertinamos skirtingai. Atsižvelgiant į šį kriterijų, valstybės narės jurisdikcijos apimtis nereikšminga. Nors tiesa, kad, siekiant įvertinti dviejų situacijų panašumą, reikia atsižvelgti į į atitinkamą sritį reglamentuojančius bendruosius principus, bet tik siekiant nustatyti, ar šių situacijų vertinimas atitinka visus nacionalinės teisės aktus.

29      Žr. 2019 m. rugsėjo 5 d. Nutartį Caisse pour l'avenir des enfants (C-801/18, EU:C:2019:684, 41 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

30      Taip pat, priešingai, nei teigia Société Générale, negalima daryti išvados apie diskriminaciją iš fakto, kad kalbant apie šį mokestį rezidentai ir nerezidentai vertinami vienodai, nes atsižvelgiant į šio mokesčio tikslą šios dvi skirtingos asmenų kategorijos yra tokioje pačioje situacijoje.

31      Šiuo klausimu žr. 2016 m. balandžio 14 d. Sprendimą Sparkasse Allgäu (C-522/14, EU:C:2016:253, 25 punktas).

32      Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė tik pareigą nustatyti atitinkamą sandorį, tvarkyti registrą ir pateikti deklaraciją, o tai yra neatsiejama nuo paties mokesčio.