Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

Laikina versija

TEISINGUMO TEISMO (dešimtoji kolegija) SPRENDIMAS

2020 m. balandžio 30 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Direktyva 77/388/EEB – 10 straipsnio 2 dalies pirma ir trečia pastraipos, 17 straipsnio 1 dalis ir 18 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa – Direktyva 2006/112/EB – 63 straipsnis, 64 straipsnio 1 dalis, 66 straipsnio pirmos pastraipos a–c punktai, 167 straipsnis ir 179 straipsnio pirma pastraipa – Paslauga, suteikta prieš Vengrijai įstojant į Europos Sąjungą – Tikslios šios paslaugos kainos nustatymas po įstojimo – Su šia paslauga susijusi sąskaita faktūra, išrašyta ir apmokėta po įstojimo – Teisės į atskaitą pagal šią sąskaitą faktūrą nesuteikimas dėl senaties – Teisingumo Teismo jurisdikcija“

Byloje C-258/19

dėl Kúria (Aukščiausiasis Teismas, Vengrija) 2019 m. kovo 7 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2019 m. kovo 27 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

EUROVIA Ipari, Kereskedelmi, Szállítmányozási és Idegenforgalmi Kft.

prieš

Nemzeti Adó- és Vámhivatal Fellebbviteli Igazgatósága

TEISINGUMO TEISMAS (dešimtoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas I. Jarukaitis (pranešėjas), teisėjai M. Ilešič ir C. Lycourgos,

generalinė advokatė J. Kokott,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos M. Z. Fehér ir G. Koós,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos L. Havas ir J. Jokubauskaitės,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinės advokatės nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (OL L 145, 1977, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 23) (toliau – Šeštoji direktyva) ir 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006, p. 1) išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant EUROVIA Ipari, Kereskedelmi, Szállítmányozási és Idegenforgalmi Kft. (toliau – Eurovia) ir Nemzeti Adó- és Vámhivatal Fellebbviteli Igazgatósága (Nacionalinės mokesčių ir muitų administracijos Skundų direkcija, Vengrija) (toliau – mokesčių administratorius) ginčą dėl pastarojo sprendimo dėl senaties nesuteikti Eurovia teisės atskaityti pirkimo pridėtinės vertės (PVM) mokesčio teisėtumo.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

 Šeštoji direktyva

3        Šeštosios direktyvos 10 straipsnyje buvo nustatyta:

„1.      a)      „Apmokestinimo momentas“ – tai įvykis, dėl kurio susidaro apmokestinimui būtinos teisinės sąlygos.

b)      Mokestis tampa „apskaičiuotinas“, kai mokesčio administratorius pagal tuo metu galiojantį įstatymą įgyja teisę reikalauti mokesčio iš asmens, kuris tą mokestį turi sumokėti, nors mokėjimo terminas gali būti ir atidėtas.

2.      Apmokestinimo momentas įvyksta ir mokestis tampa apskaičiuotinas, kai prekės pristatomos ar paslaugos atliekamos. Laikoma, kad <...> paslaugos, už kurias sąskaitos pateikiamos ir apmokamos per keletą kartų iš eilės, yra <...> atliktos tuomet, kai baigiasi ataskaitinis laikotarpis, su kuriuo yra susijusios sąskaitos ir apmokėjimas.

<...>

Nukrypdamos nuo aukščiau nurodytų nuostatų, valstybės narės gali numatyti, kad tam tikrų sandorių ar tam tikrų apmokestinamųjų asmenų kategorijų atveju mokestis tampa apskaičiuotinas:

–        ne vėliau kaip išrašant sąskaitą faktūrą ar dokumentą, lygiavertį sąskaitai faktūrai, arba

–        ne vėliau kaip gaunant kainą, arba

–        kai neišrašoma nei sąskaita faktūra, nei jai lygiavertis dokumentas, arba jis išrašomas per vėlai, – per tam tikrą nurodytą laikotarpį, skaičiuojant nuo apmokestinimo momento.

<...>“

4        Šios direktyvos 17 straipsnyje buvo numatyta:

„1.      Teisė atskaityti mokestį atsiranda tuomet, kai atskaitytinas mokestis tampa apskaičiuotinas.

2.      Tiek, kiek prekes ir paslaugas apmokestinamasis asmuo naudoja savo apmokestinamiesiems sandoriams, apmokestinamas asmuo turi turėti teisę iš mokesčio, kurį jis turi sumokėti, atskaityti:

a)      [PVM], apskaičiuotą ar sumokėtą už kito apmokestinamojo asmens jam patiektas prekes ir suteiktas paslaugas;

<...>“

5        Minėtos direktyvos 18 straipsnyje buvo nurodyta:

„1.      Kad galėtų pasinaudoti teise į atskaitą, apmokestinamasis asmuo privalo:

a)      kai atskaitoma vadovaujantis 17 straipsnio 2 dalies a punkto nuostatomis – turėti <...> sąskaitą faktūrą;

<...>

2.      Apmokestinamasis asmuo mokestį atskaito iš visos per tam tikrą laikotarpį apskaičiuotos pridėtinės vertės mokesčio sumos atimdamas visą mokesčio sumą, kurią per tą patį laikotarpį jis įgijo teisę atskaityti, ir gali ta teise pasinaudoti pagal 1 dalies nuostatas.

<...>“

 Direktyva 2006/112

6        Direktyvos 2006/112 411 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, kad Šeštoji direktyva panaikinama. Pagal šio straipsnio 2 dalį nuorodos į Šeštąją direktyvą laikomos nuorodomis į atitinkamas Direktyvos 2006/112 nuostatas.

7        Direktyvos 2006/112 62 straipsnio 1 ir 2 punktuose pakartojami Šeštosios direktyvos 10 straipsnio 1 dalies atitinkamai a ir b punktai. Direktyvos 2006/112 63 straipsnis yra identiškas minėto 10 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos pirmojo sakinio turiniui, o Direktyvos 2006/112 64 straipsnio 1 dalyje be esminių pakeitimų perimtas šios pirmos pastraipos antrojo sakinio turinys; Direktyvos 2006/112 66 straipsnio pirmos pastraipos a–c punktuose pateikti iš esmės tie patys paaiškinimai kaip esantys Šeštosios direktyvos 10 straipsnio 2 dalies trečios pastraipos pirmoje–trečioje įtraukose.

8        Direktyvos 2006/112 167 straipsnis yra identiškas Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 1 dalies turiniui, o Direktyvos 2006/112 168 straipsnis iš esmės atitinka šio 17 straipsnio 2 dalies a punktą.

9        Direktyvos 2006/112 178 straipsnis ir 179 straipsnio pirma pastraipa iš esmės pakartoja Šeštosios direktyvos atitinkamai 18 straipsnio 1 dalies a punkto ir 18 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos nuostatas.

 Vengrijos teisė

10      Tuo metu, kai buvo suteiktos pagrindinėje byloje aptariamos paslaugos, galiojusios redakcijos Az általános forgalmi adóról szóló 1992. évi LXXIV. törvény (1992 m. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas Nr. LXXIV) (Magyar Közlöny 1992/128 (XII. 19.)) (toliau – ankstesnis PVM įstatymas) 16 straipsnyje buvo numatyta:

„1.      Prekių tiekimo ar paslaugų teikimo atveju – išskyrus 17 ir 18 straipsniuose numatytas išimtis – prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda įvykdymo arba dalinio įvykdymo momentu (<...> įvykdymas).

2.      Išskyrus atvejus, kai šiame įstatyme numatyta kitaip, nustatant įvykdymo momentą turi būti taikomos Civilinio kodekso nuostatos.“

11      Ankstesnio PVM įstatymo 32 straipsnyje buvo nustatyta:

„1.      34 straipsnyje nurodytas apmokestinamasis asmuo turi teisę iš mokėtino mokesčio atskaityti:

a)      mokesčio sumą, kurią jis, įsigydamas prekių ar gaudamas paslaugų, sumokėjo kitam apmokestinamajam asmeniui, įskaitant – pertvarkymo atveju – šio apmokestinamojo asmens pirmtaką, arba kitam apmokestinamajam asmeniui, kuriam taikomas Supaprastinto pelno mokesčio įstatymas; <...>“

12      Ankstesnio PVM įstatymo 35 straipsnyje buvo nustatyta:

„1.      Jeigu Mokesčių kodekse nenustatyta kitaip, teise į atskaitą paprastai galima pasinaudoti tik tuo atveju, jeigu turima dokumentų, kurie patikimai patvirtina apskaičiuotą pirkimo PVM sumą. Tokiais dokumentais laikomos:

a)      sąskaitos faktūros, taip pat supaprastintos sąskaitos faktūros (32 straipsnio 1 dalies a ir g punktų atveju); <...>“

13      Tuo metu, kai pagrindinėje byloje buvo išrašyta sąskaita faktūra, galiojusios redakcijos Az általános forgalmi adóról szóló 2007. évi CXXVII. törvény (2007 m. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas Nr. CXXVII) (Magyar Közlöny 2007/155 (XI. 16.)) (toliau – PVM įstatymas) 55 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad „[p]rievolė apskaičiuoti mokestį atsiranda tuo momentu, kai realiai įvykdomas apmokestinamasis sandoris (toliau – įvykdymas)“.

14      PVM įstatymo 119 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta: „[i]šskyrus atvejus, kai šiame įstatyme nustatyta kitaip, teisė į mokesčio atskaitą atsiranda, kai reikia nustatyti mokėtiną mokestį, atitinkantį pirkimo PVM (120 straipsnis)“.

15      PVM įstatymo 120 straipsnyje buvo numatyta:

„Jeigu prekes ir paslaugas apmokestinamasis asmuo naudoja arba kitaip eksploatuoja savo apmokestinamosioms prekėms tiekti arba paslaugoms teikti, jis turi teisę iš mokesčio, kurį sumokėti jam tenka prievolė, atskaityti:

a)      mokestį, kurį įsigyjant prekes arba paslaugas jam apskaičiavo bet kuris kitas apmokestinamasis asmuo, įskaitant visus asmenis arba subjektus, kuriems taikomas supaprastintas pelno mokestis; <...>“

16      PVM įstatymo 127 straipsnyje buvo nustatyta:

„1.      Galimybė pasinaudoti teise į atskaitą susieta su objektyvia sąlyga, kad apmokestinamasis asmuo asmeniškai privalo turėti:

a)      120 straipsnio a punkte numatytu atveju – jo vardu išrašytą sąskaitą faktūrą, kaip įrodymą apie įvykdytą sandorį; <...>“

17      Az adózás rendjéről szóló 2003. évi XCII. törvény (2003 m. Įstatymas Nr. XCII dėl Apmokestinimo kodekso) (Magyar Közlöny 2003/131 (XI. 14.)) 164 straipsnyje numatyta:

„1.      Teisės apskaičiuoti mokestį senatis sueina pasibaigus penkeriems metams, skaičiuojamiems nuo paskutinės kalendorinių metų, kuriais turėjo būti pateikta mokesčio deklaracija ar pranešimas apie mokėtiną mokestį arba kuriais, negavus deklaracijos ar pranešimo, mokestis turėjo būti sumokėtas, dienos. Jeigu šiame įstatyme nenustatyta kitaip, teisės prašyti valstybės pagalbos ir teisės prašyti grąžinti permokas senatis sueina pasibaigus penkeriems metams, skaičiuojamiems nuo paskutinės kalendorinių metų, kuriais tokios teisės atsirado, dienos.“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

18      1996 m. lapkričio 12 d. ir 1997 m. rugsėjo 17 d. Eurovia su viena prekybos bendrove (toliau – rangovas) sudarė rangos sutartis dėl darbų, susijusių su oro telekomunikacijų tinklais, atlikimo. Kadangi kilo Eurovia ir rangovo ginčas dėl kainos, Eurovia pastarajam sumokėjo tik jos dalį.

19      Tuomet rangovas pradėjo teismo procesą; jis baigėsi 2004 m. rugsėjo 17 d. Fővárosi Ítélőtábla (Sostinės Budapešto regiono apeliacinis teismas, Vengrija) sprendimu; iš Eurovia buvo priteista 19 703 394 Vengrijos forintų (HUF) (maždaug 59 000 EUR) ir palūkanos; tas sprendimas buvo patvirtintas 2010 m. spalio 5 d. Legfelsőbb Bíróság (Aukščiausiasis Teismas, Vengrija) sprendimu. Baigiantis vykdymo procedūrai, Eurovia sumokėjo šią sumą.

20      2011 m. birželio 15 d. rangovas Eurovia prašymu išrašė sąskaitą faktūrą, joje 2011 m. birželio 6 d. buvo nurodyta kaip pagrindinėje byloje aptariamo sandorio įvykdymo data. Remdamasi šia sąskaita faktūra Eurovia savo deklaracijoje už 2011 m. antrąjį ketvirtį atskaitė 3 940 679 HUF (maždaug 11 800 EUR) PVM.

21      Atlikęs išankstinį mokėjimo patikrinimą mokesčių administratorius konstatavo, kad Eurovia nepagrįstai atliko šią atskaitą, ir skyrė jai 394 000 HUF (maždaug 1 200 EUR) mokestinę baudą. Mokesčių administratoriaus teigimu, pagal ankstesnio PVM įstatymo 36 straipsnio 1 dalies a punktą ir 16 straipsnio 15 dalį senaties termino eigos pradžia laikytina 2004 m. gruodžio 31 d., todėl teisės prašyti grąžinti pirkimo PVM senatis suėjo 2009 m. gruodžio 31 d.

22      Pasibaigus teisminiam procesui, kurį Eurovia inicijavo dėl minėto sprendimo, jį Kúria (anksčiau – Legfelsőbb Bíróság) (Aukščiausiasis Teismas, Vengrija) panaikino 2014 m. priimtu sprendimu, motyvuodamas tuo, kad ankstesnio PVM įstatymo 16 straipsnio 15 dalis netaikytina ir pagrindinėje byloje aptariamo sandorio įvykdymo data turi būti nustatoma pagal bendrąsias įstatymo nuostatas.

23      Per naujai vykdytą procedūrą mokesčių administratorius, remdamasis 2004 m. rugsėjo 17 d. Fővárosi Ítélőtábla (Sostinės Budapešto regiono apeliacinis teismas) sprendimu, nustatė, kad pagrindinėje byloje aptariamo sandorio įvykdymo data yra 1998 m. lapkričio 16 d., ir nusprendė nesuteikti teisės į PVM atskaitą dėl to, kad šiai teisei yra suėjusi senatis, nes pagal ankstesnį PVM įstatymą teisės į mokesčio atskaitą atsiradimo data buvo susieta su data, kurią šis mokestis tampa apskaičiuotinas prekių tiekėjui ar paslaugų teikėjui. Jis pažymėjo: kadangi pagrindinėje byloje aptariamas sandoris faktiškai buvo įvykdytas 1998 m. lapkričio 16 d., rangovo sąskaitoje faktūroje nurodyta data yra klaidinga, nes sandorio „įvykdymo“ sąvoka reiškia ne apmokėjimo už sandorį, o konkretaus jo įvykdymo datą.

24      Eurovia apskundė šį naująjį sprendimą; skunde, be kita ko, tvirtino, kad teisė į PVM atskaitą neatsiranda tol, kol nepateikta sąskaita faktūra. Šis skundas pirmojoje instancijoje buvo atmestas, be kita ko, motyvuojant būtent tuo, kad neginčijama, jog rangovas įvykdė įsipareigojimus pagal sutartis, kurias nuo 1998 m. buvo sudaręs su Eurovia, todėl mokesčių administratorius pagrįstai nusprendė, kad teisei į PVM atskaitą yra suėjusi senatis.

25      Eurovia pateikė kasacinį skundą Kúria (Aukščiausiasis Teismas), t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui; skunde, be kita ko, tvirtino, kad, nesant sąskaitos faktūros, negalėjo pasinaudoti teise į PVM atskaitą, senaties termino eiga neprasideda tol, kol neįvykdytos pasinaudojimo šia teise sąlygos, ir būtent netikrumas dėl reikalavimo sumos sutrukdė įvykdyti prievolę pateikti sąskaitą faktūrą. Mokesčių administratorius prašė atmesti kasacinį skundą.

26      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar, kilus šalių ginčui dėl to, kokia kaina turi būti nurodyta sąskaitoje faktūroje, jeigu ši kaina buvo nustatyta teismo sprendimu ir sąskaita faktūra buvo išrašyta tik faktiškai sumokėjus šią kainą, galima neatsižvelgti į Šeštojoje direktyvoje ir Direktyvoje 2006/112 esančią taisyklę, susijusią su atitinkamo sandorio vykdymu ir jo apmokestinimu, ir ar galima netaikyti nacionalinės teisės normos teisės į PVM atskaitą senaties srityje.

27      Nagrinėjamu atveju dėl šalių ginčo sąskaita faktūra buvo išrašyta tik 2011 m. Todėl tas teismas mano, kad Eurovia teisė į PVM atskaitą galėjo atsirasti tik tuo metu ir terminas pasinaudoti šia teise į atskaitą turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai pagrindinėje byloje aptariama PVM suma buvo sumokėta į valstybės iždą ir išrašyta sąskaita faktūra. Mokesčių administratoriaus pozicija jam atrodo prieštaraujanti PVM neutralumo principui, nes pasinaudoti teise į PVM atskaitą neleidžiama dėl siauro aiškinimo, kas yra sandorio įvykdymo data, ir neatsižvelgiama į šios bylos ypatumus.

28      Jam taip pat kyla klausimas, ar tai, kad Eurovia savanoriškai neįvykdė prievolės sumokėti (dėl to sąskaita faktūra buvo išrašyta vėliau), gali turėti įtakos jos naudojimuisi teise į PVM atskaitą.

29      Šiomis aplinkybėmis Kúria (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1.      Ar mokesčių neutralumo principas ir formalūs teisės į PVM atskaitą reikalavimai draudžia valstybės narės praktiką, pagal kurią, norint pasinaudoti teise į mokesčio atskaitą, atsižvelgiama tik į apmokestinimo momentą, bet neatsižvelgiama į tai, kad įvykdymo apimtis buvo šalių civilinio ginčo, kuris buvo išspręstas teismo keliu, dalykas ir kad sąskaita faktūra buvo išrašyta tik paskelbus galutinį sprendimą?

2.      Jeigu atsakymas būtų teigiamas, ar galima netaikyti pasinaudojimo teise [į PVM atskaitą] senaties termino, kuris pagal valstybės narės teisės aktus yra penkeri metai nuo tada, kai buvo suteiktos paslaugos?

3.      Jeigu atsakymas būtų teigiamas, ar pasinaudojimui teise į [PVM] atskaitą turi įtakos atsižvelgimas (turint omenyje nagrinėjamo atvejo aplinkybes) į tai, kad galutiniu sprendimu nustatyta mokėtina kaina buvo sumokėta tik po to, kai rangovas inicijavo vykdymo procedūrą, t. y. priežastis, dėl kurios sąskaita faktūra buvo išrašyta tik po to, kai pasibaigė senaties terminas?“

 Dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos

30      Remiantis suformuluota jurisprudencija, Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti Sąjungos teisę tik tiek, kiek tai susiję su jos taikymu naujoje valstybėje narėje nuo šios įstojimo į Europos Sąjungą dienos (2006 m. sausio 10 d. Sprendimo Ynos, C-302/04, EU:C:2006:9, 36 punktas ir 2018 m. birželio 27 d. Sprendimo Varna Holideis, C-364/17, EU:C:2018:500, 17 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

31      Iš to, be kita ko, matyti, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos aiškinti Sąjungos direktyvų dėl PVM, jei nagrinėjamas mokesčių išieškojimo laikotarpis yra iki atitinkamos valstybės narės įstojimo į Sąjungą (2018 m. birželio 27 d. Sprendimo Varna Holideis, C-364/17, EU:C:2018:500, 18 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

32      Kaip nurodyta prašyme priimti prejudicinį sprendimą, paslaugos, dėl kurių buvo pasinaudota pagrindinėje byloje aptariama teise į PVM atskaitą, buvo suteiktos 1998 m. lapkričio 16 d., t. y. prieš Vengrijai įstojant į Sąjungą 2004 m. gegužės 1 d.

33      Primintina, kad pagal Šeštosios direktyvos 10 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos pirmąjį sakinį ir Direktyvos 2006/112 63 straipsnį apmokestinimo momentas įvyksta ir prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda atlikus prekių tiekimą ar paslaugų teikimą.

34      Vadinasi, darant prielaidą, kad pagrindinėje byloje aptariamoms paslaugoms buvo taikomos tokios teisės normos, kaip numatytos Šeštojoje direktyvoje, ši paslauga buvo suteikta ir prievolė apskaičiuoti PVM atsirado prieš Vengrijai įstojant į Sąjungą (pagal analogiją žr. 2018 m. birželio 27 d. Sprendimo Varna Holideis, C-364/17, EU:C:2018:500, 21 punktą).

35      Pirma, reikia pridurti, kad nematyti, jog pagal Šeštosios direktyvos 10 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos antrąjį sakinį arba Direktyvos 2006/112 64 straipsnio 1 dalį dėl minėtos paslaugos būtų buvusios pateiktos sąskaitos ar atlikti mokėjimai, kurie leistų manyti, kad ta pati paslauga buvo suteikta tuo metu, kai pasibaigė laikotarpis, su kuriuo susijusi kiekviena sąskaita ar mokėjimas.

36      Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad iš pradžių Eurovia už pagrindinėje byloje aptariamą paslaugą sumokėjo tik dalį kainos, o visą kainą sumokėjo tik 2010 m., po to, kai visa mokėtina už paslaugą suma galutinai buvo nustatyta teismo keliu. Vis dėlto iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėje byloje nereikia išspręsti klausimo, ar tokioms aplinkybėms gali būti taikomos šios nuostatos; ji susijusi su klausimu, ar mokesčių administratorius pagrįstai nusprendė, kad senaties termino, kiek tai susiję su Eurovia teise atskaityti už šią paslaugą sumokėtą PVM, eiga galėjo prasidėti prieš tai, kai Eurovia buvo išrašyta atitinkama sąskaita faktūra.

37      Vadinasi, tai, kad Eurovia visą už pagrindinėje byloje aptariamą paslaugą mokėtiną sumą sumokėjo tik 2011 m., neturi įtakos šio sprendimo 34 punkte padarytai išvadai.

38      Antra, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą nematyti, kad pagrindinėje byloje būtų nagrinėjama situacija, kaip nurodyta Šeštosios direktyvos 10 straipsnio 2 dalies trečios pastraipos pirmoje–trečioje įtraukose ir Direktyvos 2006/112 66 straipsnio pirmos pastraipos a–c punktuose, kuriai susiklosčius, vadovaujantis nacionalinės teisės nuostata, priimta remiantis viena iš šių nuostatų, prievolė apskaičiuoti mokestį grindžiama sąskaitos faktūros pateikimu, mokėtinos sumos gavimu arba nustatyto termino nuo apmokestinimo momento pasibaigimu.

39      Dėl Šeštojoje direktyvoje ir Direktyvoje 2006/112 numatytos teisės į PVM atskaitą pažymėtina, kad ši teisė tiek materialiuoju, tiek laiko aspektais yra tiesiogiai susijusi su prievole apskaičiuoti už prekes ir paslaugas mokėtiną ar sumokėtą pirkimo PVM (šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 27 d. Sprendimo Varna Holideis, C-364/17, EU:C:2018:500, 22 punktą).

40      Apmokestinamųjų asmenų teisė atskaityti iš PVM, kurį sumokėti jie turi prievolę, mokėtiną ar sumokėtą PVM už gautas prekes ir paslaugas yra pagrindinis Sąjungos teisės nustatytos bendros PVM sistemos principas. Kaip ne kartą yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, teisė į atskaitą, kuri buvo numatyta Šeštosios direktyvos 17-20 straipsniuose ir kuri šiuo metu numatyta Direktyvos 2006/112 167 ir paskesniuose straipsniuose, yra sudedamoji PVM sistemos dalis ir iš esmės negali būti ribojama. Konkrečiai kalbant, ši teisė taikoma nedelsiant dėl visų mokesčių, sumokėtų sudarant pirkimo sandorius (žr. 2010 m. liepos 29 d. Sprendimo Profaktor Kulesza, Frankowski, Jóźwiak, Orłowski, C-188/09, EU:C:2010:454, 19 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; taip pat 2018 m. birželio 27 d. Sprendimo Varna Holideis, C-364/17, EU:C:2018:500, 23 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

41      Kaip buvo numatyta Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 1 dalyje ir 18 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje, kurių esmė buvo perimta į Direktyvos 2006/112 167 straipsnį ir 179 straipsnio pirmą pastraipą, teise į PVM atskaitą iš principo naudojamasi tuo pačiu laikotarpiu, kuriuo ši teisė atsirado, t. y. tuomet, kai atsiranda prievolė apskaičiuoti mokestį (šiuo klausimu žr. 2008 m. gegužės 8 d. Sprendimo Ecotrade, C-95/07 ir C-96/07, EU:C:2008:267, 41 punktą ir 2018 m. birželio 27 d. Sprendimo Varna Holideis, C-364/17, EU:C:2018:500, 24 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

42      Tuo remiantis darytina išvada, kad pagal šio sprendimo 30 ir 31 punkte primintą jurisprudenciją Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos atsakyti į klausimus, jeigu jie pateikti dėl teisės į atskaitą, susijusios su paslaugos suteikimu prieš Vengrijai įstojant į Sąjungą, įgyvendinimo (pagal analogiją žr. 2018 m. birželio 27 d. Sprendimo Varna Holideis, C-364/17, EU:C:2018:500, 25 punktą).

43      Be to, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog vien to, kad egzistuoja po atitinkamos valstybės narės įstojimo į Sąjungą dienos atsiradusi aplinkybė, kuri susijusi su iki šios dienos buvusiomis aplinkybėmis ir yra jų pasekmė, nepakanka, kad Teisingumo Teismui būtų suteikta jurisdikcija atsakyti į prejudicinius klausimus dėl direktyvos išaiškinimo (2018 m. birželio 27 d. Sprendimo Varna Holideis, C-364/17, EU:C:2018:500, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

44      Vadinasi, tai, kad tiksli už pagrindinėje byloje aptariamą paslaugą mokėtina suma buvo nustatyta tik po Vengrijos įstojimo į Sąjungą dienos ir dėl to visa ši suma buvo sumokėta ir su šia paslauga susijusi sąskaita faktūra, kuria remiantis buvo pasinaudota pagrindinėje byloje aptariama teise į atskaitą, pateikta tik po šios dienos, pagrindinės bylos aplinkybėmis negali suteikti Teisingumo Teismui jurisdikcijos aiškinti Šeštąją direktyvą arba Direktyvą 2006/112, nes visos šios faktinės aplinkybės neatsiejamai susijusios su paslauga, dėl kurios yra aišku, kad ji buvo suteikta prieš įstojant (pagal analogiją žr. 2018 m. birželio 27 d. Sprendimo Varna Holideis, C-364/17, EU:C:2018:500, 31 punktą).

45      Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos atsakyti į Kúria (Aukščiausiasis Teismas) pateiktus klausimus.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

46      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (dešimtoji kolegija) nusprendžia:

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos atsakyti į Kúria (Aukščiausiasis Teismas, Vengrija) pateiktus klausimus.

Parašai.

*      Proceso kalba: vengrų.