Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

Laikina versija

TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija) SPRENDIMAS

2021 m. kovo 16 d.(*)

„Apeliacinis skundas – SESV 107 straipsnio 1 dalis – Valstybės pagalba – Lenkijos mokestis, taikomas mažmeninės prekybos sektoriui – SESV 108 straipsnio 2 dalis – Sprendimas pradėti oficialią tyrimo procedūrą – Referencinės sistemos nustatymo kriterijai – Progresiniai tarifai – Atrankiojo pranašumo buvimas – Įrodinėjimo pareiga“

Byloje C-562/19 P

dėl 2019 m. liepos 24 d. pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį pateikto apeliacinio skundo

Europos Komisija, atstovaujama K. Herrmann ir P.-J. Loewenthal ir V. Bottka,

apeliantė,

dalyvaujant kitoms proceso šalims:

Lenkijos Respublikai, atstovaujamai B. Majczyna, M. Rzotkiewicz, M. Szydło ir K. Sokołowska,

ieškovei pirmojoje instancijoje,

Vengrijai, atstovaujamai M. Z. Fehér ir G. Koós,

įstojusiai į bylą šaliai pirmojoje instancijoje,

TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas K. Lenaerts, pirmininko pavaduotoja R. Silva de Lapuerta, kolegijų pirmininkai J.-C. Bonichot (pranešėjas), A. Arabadjiev, E. Regan, A. Kumin ir N. Wahl, teisėjai M. Safjan, D. Šváby, S. Rodin, F. Biltgen, K. Jürimäe, C. Lycourgos, P. G. Xuereb ir N. Jääskinen,

generalinė advokatė J. Kokott,

posėdžio sekretorė R. Şereş, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2020 m. rugsėjo 1 d. posėdžiui,

susipažinęs su 2020 m. spalio 15 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Savo apeliaciniu skundu Europos Komisija prašo panaikinti 2019 m. gegužės 16 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Lenkija / Komisija (T-836/16 ir T-624/17, EU:T:2019:338, toliau  – skundžiamas sprendimas); juo Bendrasis Teismas panaikino, pirma, 2016 m. rugsėjo 19 d. Komisijos sprendimą C(2016) 5596 final dėl valstybės pagalbos SA.44351 (2016/C) (ex 2016/NN) (Lenkija – Lenkijos mokestis, taikomas mažmeninės prekybos sektoriui), kuriuo pradėta oficiali tyrimo procedūra pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį dėl šios priemonės ir Lenkijos Respublikai nurodyta sustabdyti mažmeninės prekybos sektoriui taikomo mokesčio progresinių tarifų taikymą (toliau – sprendimas pradėti oficialią tyrimo procedūrą), ir, antra, 2017 m. birželio 30 d. Komisijos sprendimą (ES) 2018/160 dėl valstybės pagalbos SA.44351 (2016/C) (ex 2016/NN), kurią Lenkija suteikė nustatydama mokestį, taikomą mažmeninės prekybos sektoriui (OL L 29, 2018, p. 38) (toliau – neigiamas sprendimas) (toliau kartu – ginčijami sprendimai).

 Ginčo aplinkybės

2        Ginčo aplinkybes Bendrasis Teismas išdėstė skundžiamo sprendimo 1–16 punktuose. Jos gali būti apibendrintos taip, kaip nurodyta toliau.

3        2016 m. pradžioje Lenkijos vyriausybė numatė naują mažmeninio prekių pardavimo mokestį; nuspręsta, kad mokesčio bazė bus apyvarta ir kad jis bus progresinis.

4        Po to, kai Komisijai buvo pranešta apie šį projektą, ji Lenkijos valdžios institucijoms išsiuntė prašymus suteikti informacijos ir nurodė, kad progresinio apyvartos mokesčio tarifai iš tiesų yra siejami su įmonės dydžiu, o ne su jos pelningumu, taigi jais diskriminuojamos įmonės ir jie gali sukelti didelių rinkos sutrikimų. Šios institucijos teigimu, šiais tarifais nustatomas skirtingas požiūris į įmones, todėl jie laikomi atrankiaisiais. Manydama, kad visos SESV 107 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos yra įvykdytos, ji padarė išvadą, kad tokiais tarifais suteikiama „valstybės pagalba“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą.

5        2016 m. liepos 6 d. Lenkijos Respublika priėmė įstatymą dėl mokesčio, taikomo mažmeninės prekybos sektoriui; šis mokestis taikomas mažmeniniam prekių pardavimui vartotojams fiziniams asmenims, jis įsigaliojo 2016 m. rugsėjo 1 d. (toliau – nagrinėjama mokestinė priemonė). Šiuo mokesčiu apmokestinami visi mažmenininkai, nesvarbu, koks jų juridinis statusas, o mokesčio bazė – mėnesio apyvarta, viršijanti 17 mln. Lenkijos zlotų (PLN) (maždaug 3 750 000 EUR) sumą. Mėnesio apyvartos daliai, nesiekiančiai šios sumos, taikomas nulinis mokesčio tarifas, mėnesio apyvartos daliai nuo 17 mln. PLN iki 170 mln. PLN (apie 37 500 000 EUR) taikomas 0,8 % tarifas, o mėnesio apyvartos daliai, viršijančiai 170 mln. PLN – 1,4 % tarifas.

6        2016 m. rugsėjo 19 d. Komisija priėmė sprendimą pradėti oficialią tyrimo procedūrą. Šiuo sprendimu ji ne tik paragino Lenkijos valdžios institucijas pateikti savo pastabas, tačiau taip pat, remdamasi 2015 m. liepos 13 d. Tarybos reglamento (ES) 2015/1589, nustatančio išsamias [SESV] 108 straipsnio taikymo taisykles (OL L 248, 2015, p. 9), 13 straipsnio 1 dalimi, nurodė joms nedelsiant sustabdyti „[nagrinėjamos mokestinės priemonės] progresinio tarifo taikymą, kol [bus priimtas] sprendim[as] dėl jo[s] suderinamumo su vidaus rinka“. Atsižvelgdama į šį sprendimą Lenkijos Respublika sustabdė nagrinėjamos mokestinės priemonės taikymą.

7        2017 m. birželio 30 d. Komisija užbaigė oficialią tyrimo procedūrą priimdama neigiamą sprendimą. Ji iš esmės nusprendė, kad nagrinėjama mokestinė priemonė yra su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba ir kad ji buvo įgyvendinta neteisėtai, todėl Lenkijos valdžios institucijos turėjo galutinai panaikinti visus mokėjimus, sustabdytus priėmus sprendimą pradėti oficialią tyrimo procedūrą. Kadangi nagrinėjama mokestinė priemonė konkrečiai nebuvo įvykdyta, ji manė, kad nereikėjo susigrąžinti pagalbos iš jos gavėjų.

8        Ginčijamuose sprendimuose Komisija nagrinėjamos mokestinės priemonės kvalifikavimą kaip „valstybės pagalbos“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, iš esmės grindė taip, kaip nurodoma toliau.

9        Kiek tai susiję su šios priemonės priskyrimu valstybei ir jos finansavimu iš valstybės išteklių, Komisija nusprendė, kad pasirinkusi taikyti progresinį apyvartos mokestį Lenkijos Respublika atsisakė gauti mokestinių pajamų, kurias ji būtų gavusi, jeigu visos įmonės būtų buvusios apmokestinamos tuo pačiu vidutiniu faktiniu mokesčio tarifu. Taigi nagrinėjama mokestinė priemonė reiškė valstybės išteklių perdavimą tam tikroms įmonėms.

10      Dėl pranašumo įgijimo Komisija priminė, kad priemonėmis, kuriomis sumažinami įmonėms paprastai taikomi mokesčiai, kaip ir faktinių išmokų atvejais, suteikiamas pranašumas. Ji nurodė, kad dėl nagrinėjamos mokestinės priemonės taikymo įmonės, kurių maža apyvarta, mokesčių aspektu vertinamos palankiau, palyginti su kitomis šiuo mokesčiu apmokestinamomis įmonėmis. Vidutiniai nuliniai arba ne tokie dideli mokesčių tarifai, kurie taikomi nedidelę apyvartą turinčioms įmonėms, palyginti su vidutiniais didesniais mokesčių tarifais, taikomais įmonėms, turinčioms didesnę apyvartą, suteikė pranašumą pirmosioms įmonėms.

11      Nagrinėdama atrankumo sąlygą, skirtą nustatyti, ar nagrinėjama mokestinė priemonė suteikia nepagrįstą pranašumą tam tikroms įmonėms, Komisija teigė, kad reikšmingą referencinę mokesčių sistemą sudaro mokestis, taikomas mažmeninės prekybos sektoriui, įskaitant įmones, kurių apyvarta mažesnė negu 17 mln. PLN (apie 3 750 000 EUR) suma, tačiau be progresinio tarifo pobūdžio. Toks progresinis apmokestinimas lemia ne tik ribinių mokesčių tarifų taikymą, bet ir vidutinius mokesčių tarifus, kurie atskiroms įmonėms skiriasi, todėl jį taikant nukrypstama nuo referencinės sistemos, pagal kurią turi būti apmokestinama taikant vienodą mokesčio tarifą.

12      Toks nukrypimas nėra pateisinamas minėtos referencinės sistemos pobūdžiu ar bendrąja struktūra. Komisijos nuomone, Lenkijos valdžios institucijų nurodytas perskirstymo tikslas nedera su apyvartos mokesčiu, kuriuo įmonės apmokestinamos atsižvelgiant tik į jų veiklos apimtį, bet ne į sąnaudas, pelningumą, gebėjimą mokėti mokesčius arba turimą infrastruktūrą, kurią, šių institucijų teigimu, gali turėti tik didelės įmonės.

13      Galiausiai Lenkijos valdžios institucijoms nurodžius, kad progresinis apmokestinimas leidžia smulkiems prekybininkams išsilaikyti konkurencinėje kovoje su dideliais mažmenininkais, Komisija tai vertino kaip įrodymą to, kad jos siekė daryti įtaką konkurencijos struktūrai rinkoje.

 Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas

14      2016 m. lapkričio 30 d. Lenkijos Respublika pareiškė ieškinį Bendrajame Teisme dėl sprendimo pradėti oficialią tyrimo procedūrą panaikinimo (byla T-836/16). 2017 m. balandžio 27 d. nutartimi Bendrojo Teismo devintosios kolegijos pirmininkas leido Vengrijai įstoti į bylą palaikyti Lenkijos Respublikos reikalavimų.

15      2017 m. rugsėjo 13 d. Lenkijos Respublika Bendrajame Teisme pareiškė antrą ieškinį dėl neigiamo sprendimo panaikinimo (byla T-624/17). 2018 m. sausio 12 d. nutartimi Bendrojo Teismo devintosios kolegijos pirmininkas taip pat leido Vengrijai įstoti į bylą palaikyti Lenkijos Respublikos reikalavimų, nurodytų šiame antrajame ieškinyje.

16      2018 m. liepos 4 d. nutartimi Bendrasis Teismas, vadovaudamasis savo Procedūros reglamento 68 straipsniu, sujungė bylas T-836/04 ir T-624/04, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis.

17      Grįsdama savo ieškinį dėl sprendimo pradėti oficialią tyrimo procedūrą (byla T-836/16), Lenkijos Respublika nurodė keturis pagrindus. Pirmasis pagrindas grindžiamas tuo, kad nagrinėjama mokestinė priemonė klaidingai kvalifikuota kaip „valstybės pagalba“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, antrasis ir trečiasis pagrindai grindžiami tuo, kad nurodžiusi sustabdyti pagalbą Komisija pažeidė Reglamento 2015/1589 13 straipsnio 1 dalį ir proporcingumo principą, o ketvirtasis pagrindas grindžiamas sprendimo pradėti oficialią tyrimo procedūrą klaidingu ir nepakankamu motyvavimu.

18      Grįsdama savo ieškinį dėl neigiamo sprendimo (byla T-624/17), Lenkijos Respublika nurodė du pagrindus; pirmasis grindžiamas tuo, kad nagrinėjama mokestinė priemonė klaidingai kvalifikuota kaip „valstybės pagalba“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, o antrasis – tuo, kad Komisijos pateikti motyvai šiam sprendimui pagrįsti yra klaidingi ir nepakankami.

19      Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas pritarė Lenkijos Respublikos byloje T-624/17 nurodytam pirmajam ieškinio pagrindui ir nusprendė, kad Komisija klaidingai manė, jog progresinio mokesčio, kuriuo apmokestinama iš mažmeninės prekybos gauta apyvarta, nustatymas suteikia atrankujį pranašumą. Jis taip pat pritarė Lenkijos Respublikos byloje T-836/16 nurodytam ketvirtajam ieškinio pagrindui ir nusprendė, kad Komisija negalėjo laikinai kvalifikuoti nagrinėjamos mokestinės priemonės kaip naujos pagalbos, nesiremdama tuo, kad, atsižvelgiant į bylos medžiagą, yra pagrįstų abejonių šiuo klausimu. Taigi jis panaikino ginčijamus sprendimus, įskaitant sprendime pradėti oficialią tyrimo procedūrą nustatytą įpareigojimą sustabdyti nagrinėjamą mokestinę priemonę, tačiau nepriėmė sprendimo dėl kitų ieškinio pagrindų.

 Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai

20      Savo apeliaciniu skundu Komisija Teisingumo Teismo prašo:

–        panaikinti skundžiamą sprendimą,

–        priimti galutinį sprendimą byloje ir atmesti Lenkijos Respublikos ieškinio dėl ginčijamų sprendimų pagrindus, taip pat priteisti iš jos bylinėjimosi išlaidas,

–        alternatyviai – grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad jis išnagrinėtų ieškinio pagrindus, dėl kurių jis dar nepriėmė sprendimo.

21      Lenkijos Respublika Teisingumo Teismo prašo:

–        atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

22      Vengrija, palaikanti Lenkijos Respublikos reikalavimus, prašo Teisingumo Teismo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

 Dėl apeliacinio skundo

23      Grįsdama apeliacinį skundą Komisija nurodo du pagrindus.

 Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu

24      Pateikdama apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą Komisija tvirtina, kad nusprendęs, jog nagrinėjama mokestinė priemonė nesuteikia atrankiojo pranašumo įmonėms, kurių apyvarta iš mažmeninės prekybos yra nedidelė, Bendrasis Teismas pažeidė SESV 107 straipsnio 1 dalį. Ši institucija teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, aiškindamas ir taikydamas kiekvieną iš trijų šios priemonės atrankumo analizės etapų. Šiuo klausimu Komisija pirmiausia mano, kad Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog progresinis apmokestinimas yra referencinės sistemos, į kurią reikia atsižvelgti vertinant nagrinėjamos mokestinės priemonės atrankumą, dalis. Ji taip pat tvirtina, kad Bendrasis Teismas negalėjo nagrinėti įmonių, kurioms taikoma minėta priemonė, panašumo, remdamasis kitu, nefiskaliniu šios priemonės tikslu. Galiausiai Komisija tvirtina, kad analizuodamas šios priemonės pateisinimą Bendrasis Teismas klaidingai rėmėsi perskirstymo tikslu, kuris nėra neatsiejamai susijęs su minėta priemone.

25      Lenkijos Respublika ir Vengrija ginčija šiuos argumentus.

26      Visų pirma primintina, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją valstybių narių priemonės, kurių jos imasi Sąjungoje nesuderintose srityse, nėra pašalintos iš SESV nuostatų dėl valstybės pagalbos kontrolės taikymo srities (šiuo klausimu žr. 2006 m. birželio 22 d. Sprendimo Belgija ir Forum 187 / Komisija, C-182/03 ir C-217/03, EU:C:2006:416, 81 punktą). Taigi valstybės narės turi susilaikyti nuo bet kokių mokestinių priemonių, kurios gali būti pripažintos su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba, priėmimo.

27      Iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos taip pat matyti, kad, norint nacionalinę priemonę kvalifikuoti kaip „valstybės pagalbą“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, reikia, kad būtų įvykdytos visos toliau nurodytos sąlygos. Pirma, turi būti valstybės parama arba parama, suteikta panaudojant valstybės išteklius. Antra, tokia priemonė turi galėti paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Trečia, priemonė turi suteikti atrankųjį pranašumą jos gavėjui. Ketvirta, ji turi iškraipyti konkurenciją arba kelti tokią grėsmę (be kita ko, žr. 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Komisija / World Duty Free Group ir kt., C-20/15 P ir C-21/15 P, EU:C:2016:981, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

28      Kiek tai susiję su sąlyga dėl pranašumo, glaudžiai susijusio su priemonės pripažinimu „valstybės pagalba“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, atrankiojo pobūdžio (jį ginčija tik Komisija pateikdama šio apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą), Teisingumo Teismo suformuotoje jurisprudencijoje nurodyta, kad, vertinant šią sąlygą, reikia nustatyti, ar pagal konkrečią teisinę sistemą nagrinėjama nacionaline priemone „tam tikroms įmonėms ar tam tikrų prekių gamybai“ sudaromos palankesnės sąlygos nei kitoms, kurių faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į minėta sistema siekiamą tikslą, yra panaši ir kurioms taip pat taikomas diferencijuotas požiūris, iš esmės galintis būti kvalifikuojamas kaip diskriminacinis (2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimo A-Brauerei, C-374/17, EU:C:2018:1024, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

29      Be to, kai nagrinėjama priemonė laikoma pagalbos schema, o ne individualia pagalba, Komisija turi nustatyti, ar šia priemone, nors ja teikiamas bendras pranašumas, suteikiama išimtinė nauda tik tam tikroms įmonėms arba tam tikriems veiklos sektoriams (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Belgija / Komisija, C-270/15 P, EU:C:2016:489, 49 punktą).

30      Konkrečiai kalbant apie nacionalines priemones, kuriomis suteikiama mokesčių lengvata, primintina, kad tokia priemone, kuria, nors ir neperduodami valstybės ištekliai, bet ja besinaudojantys subjektai atsiduria palankesnėje padėtyje, palyginti su kitais mokesčių mokėtojais, gali būti suteiktas atrankusis pranašumas, todėl ji yra „valstybės pagalba“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Taigi valstybės pagalba taip pat laikomos priemonės, kurios įvairiais būdais mažina įmonės biudžetui paprastai tenkančią naštą ir dėl šios priežasties, nors ir nėra subsidijos tiesiogine šio žodžio prasme, yra tokio paties pobūdžio ir turi identišką poveikį (šiuo klausimu žr. 1994 m. kovo 15 d. Sprendimo Banco Exterior de España, C-387/92, EU:C:1994:100, 13 ir 14 punktus ir 2011 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Komisija ir Ispanija / Government of Gibraltar ir Jungtinė Karalystė, C-106/09 P ir C-107/09 P, EU:C:2011:732, 71 ir 72 punktus). Vis dėlto bendrai visiems ūkio subjektams taikoma priemone suteikiama mokesčio lengvata nėra tokia pagalba, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą (šiuo klausimu žr. 2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimo A-Brauerei, C-374/17, EU:C:2018:1024, 23 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

31      Šiomis aplinkybėmis siekdama nacionalinę mokesčių priemonę kvalifikuoti kaip „atrankiąją“ Komisija, pirma, turi nustatyti referencinę arba „įprastą“ mokesčių sistemą, taikomą atitinkamoje valstybėje narėje, ir, antra, įrodyti, kad nagrinėjama mokestine priemone nukrypstama nuo šios referencinės sistemos, nes pagal ją diferencijuojami ūkio subjektai, kurių faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į šia sistema siekiamą tikslą, yra panaši (šiuo klausimu žr. 2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimo A-Brauerei, C-374/17, EU:C:2018:1024, 36 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

32      Vis dėlto sąvoka „valstybės pagalba“ neapima priemonių, kurias taikant diferencijuojamos įmonės, kurių faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į aptariama teisės sistema siekiamą tikslą, yra panaši, ir kurios dėl tos priežasties a priori yra atrankiosios, jeigu valstybei narei pavyksta įrodyti, kad toks diferencijavimas yra pagrįstas dėl to, kad jį lemia sistemos, kuriai priskiriamos šios priemonės, pobūdis arba bendra struktūra (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Nyderlandai / Komisija, C-159/01, EU:C:2004:246, 42 ir 43 punktus; 2012 m. kovo 29 d. Sprendimo 3M Italia, C-417/10, EU:C:2012:184, 40 punktą ir 2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimo A-Brauerei, C-374/17, EU:C:2018:1024, 44 punktą).

33      Būtent atsižvelgiant į šiuos svarstymus šiuo atveju reikia nagrinėti, ar Bendrasis Teismas pažeidė SESV 107 straipsnio 1 dalį, kaip ji išaiškinta Teisingumo Teismo, kai nusprendė, kad Komisija neįrodė, jog nagrinėjama mokestine priemone suteikiamas atrankusis pranašumas „tam tikroms įmonėms arba tam tikrų prekių gamybai“.

34      Pirmojo pagrindo pirmoje dalyje Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad ji vertino galimą atrankiojo pranašumo buvimą, atsižvelgdama į klaidingą referencinę sistemą, ir teigė, kad Lenkijos teisės aktų leidėjo nustatyti progresiniai mokesčio tarifai yra šios referencinės sistemos sudedamoji dalis.

35      Komisijos teigimu, dėl nagrinėjamos mokestinės priemonės suteikiamas atrankusis pranašumas yra ne apyvartos dalies, neviršijančios tam tikros sumos, neapmokestinimas, nes šis neapmokestinimas taikomas visų įmonių apyvartos daliai, neviršijančiai neapmokestinamos ribos, o vidutinio mokesčio tarifo skirtumas, kurį lemia progresiniai tarifai. Dėl šio skirtumo įmonėms, kurių apyvarta yra nedidelė, sudaromos palankesnės sąlygos, nepagrįstai sumažinant joms tenkančią mokesčių naštą, palyginti su kitoms įmonėms tenkančia našta pagal referencinę sistemą, kurią, Komisijos teigimu, sudaro vienodo tarifo apyvartos mokestis. Taigi progresinių mokesčių tarifų taikymas nesiskiria nuo situacijos, kai viena mokesčių mokėtojų grupė apmokestinama taikant vieną tarifą, o kita – taikant kitą tarifą, o tai prilygsta skirtingam panašių įmonių vertinimui.

36      Taigi pirmiausia kyla klausimas, ar, kaip teigia Komisija, nagrinėjama mokestine priemone numatyti progresiniai tarifai nepriskirtini prie referencinės sistemos, pagal kurią reikia įvertinti, ar suteiktas atrankusis pranašumas, ar, priešingai, kaip skundžiamo sprendimo 63–67 punktuose konstatavo Bendrasis Teismas, šie tarifai yra sudedamoji jos dalis.

37      Pagrindinių vidaus rinkos laisvių srityje Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad, atsižvelgiant į dabartinę Sąjungos mokesčių teisės derinimo būklę, valstybės narės gali laisvai nustatyti apmokestinimo sistemą, kuri, kaip jos mano, yra tinkamiausia, todėl progresinio apmokestinimo taikymas priklauso kiekvienos valstybės narės diskrecijai (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 3 d. Sprendimo Vodafone Magyarország, C-75/18, EU:C:2020:139, 49 punktą ir 2020 m. kovo 3 d. Sprendimo Tesco-Global Áruházak, C-323/18, EU:C:2020:140, 69 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Šis teiginys taip pat galioja valstybės pagalbos srityje (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 2018 m. balandžio 26 d. Sprendimo ANGED, C-233/16, EU:C:2018:280, 50 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

38      Vadinasi, išskyrus sritis, kuriose Sąjungos mokesčių teisė yra suderinta, nustatyti kiekvieno mokesčio esmines savybes yra valstybių narių diskrecija, nes jos turi autonomiją mokesčių srityje, tačiau šia diskrecija jos turi naudotis laikydamosi Sąjungos teisės. Tas pats pasakytina, be kita ko, apie mokesčio tarifo pasirinkimą (jis gali būti proporcinis arba progresinis), taip pat jo bazės ir apmokestinimo momento nustatymą.

39      Taigi šios esminės savybės iš principo apibrėžia referencinę sistemą arba „įprastą“ mokesčių sistemą, į kurią atsižvelgiant reikia analizuoti atrankumo sąlygą, kaip nurodyta šio sprendimo 31 punkte primintoje jurisprudencijoje.

40      Pažymėtina, kad pagal Sąjungos teisę valstybės pagalbos srityje iš principo nedraudžiama valstybėms narėms pasirinkti progresinių mokesčių tarifų, skirtų atsižvelgti į mokesčių mokėtojų pajėgumą mokėti mokesčius. Tai, kad praktiškai progresinis apmokestinimas yra labiau paplitęs apmokestinant fizinius asmenis, nereiškia, kad valstybėms draudžiama jį taikyti siekiant atsižvelgti ir į juridinių asmenų, ypač įmonių, pajėgumą mokėti mokesčius.

41      Taigi pagal Sąjungos teisę nedraudžiama apyvartos apmokestinti progresiniu mokesčiu, įskaitant atvejus, kai toks mokestis nėra skirtas kompensuoti neigiamas pasekmes, kurių gali atsirasti dėl apmokestinamos veiklos. Priešingai, nei teigia Komisija, apyvartos dydis yra neutralus atskyrimo kriterijus ir reikšmingas apmokestinamųjų asmenų pajėgumo mokėti mokesčius rodiklis (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 3 d. Sprendimo Vodafone Magyarország, C-75/18, EU:C:2020:139, 50 punktą ir 2020 m. kovo 3 d. Sprendimo Tesco-Global Áruházak, C-323/18, EU:C:2020:140, 70 punktą). Iš jokios Sąjungos teisės normos ar principo, taip pat ir valstybės pagalbos srityje, nematyti, kad progresiniai tarifai būtų taikomi tik apmokestinant pelną. Beje, kaip ir apyvarta, pats pelnas yra tik santykinis pajėgumo mokėti mokesčius rodiklis. Aplinkybė, kad jis yra tinkamesnis ar tikslesnis rodiklis negu apyvarta, kaip mano Komisija, neturi reikšmės valstybės pagalbos srityje, nes Sąjungos teisė šioje srityje susijusi tik su atrankiojo pranašumo, kuriuo gali pasinaudoti tam tikros įmonės kitų panašioje padėtyje esančių įmonių nenaudai, panaikinimu. Tas pats pasakytina apie galimą dvigubą ekonominį apmokestinimą, kai apmokestinama ir apyvarta, ir pelnas.

42      Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad mokesčio, prie kurio priskiriami progresiniai mokesčio tarifai, esminės savybės iš esmės sudaro referencinę sistemą arba „įprastą“ mokesčių sistemą atrankumo sąlygos analizės tikslais. Vis dėlto negalima atmesti galimybės, kad šios savybės tam tikrais atvejais gali atskleisti akivaizdžiai diskriminacinį elementą, o tai turi įrodyti Komisija.

43      2011 m. lapkričio 15 d. Sprendimas Komisija ir Ispanija / Government of Gibraltar ir Jungtinė Karalystė (C-106/09 P ir C-107/09 P, EU:C:2011:732) nepaneigia pirma išdėstytų teiginių. Priešingai, nei savo išvados 40–45 punktuose iš esmės pažymėjo generalinė advokatė, byloje, kurioje priimtas tas sprendimas, mokesčių sistema buvo sukurta pagal akivaizdžiai diskriminuojančius parametrus, kuriais siekta apeiti Sąjungos teisę valstybės pagalbos srityje. Būtent tai toje byloje parodo tam tikroms offshore bendrovėms palankių apmokestinimo kriterijų pasirinkimas, kuris buvo nenuoseklus, atsižvelgiant į atitinkamo teisės aktų leidėjo nurodytą tikslą taikyti bendrą apmokestinimą visoms įmonėms.

44      Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš šio sprendimo 3–5 punktų, patvirtinęs nagrinėjamą mokestinę priemonę Lenkijos teisės aktų leidėjas nustatė mokestį, taikomą mažmeninės prekybos sektoriui ir apskaičiuojamą nuo šios veiklos metinės apyvartos; priešingai, nei teigia Komisija, šis mokestis yra tiesioginis. Nulinis jo tarifas taikomas apyvartai iki 17 mln. PLN (apie 3 750 000 EUR), o vėliau siekia 0,8 % apyvartai nuo 17 iki 170 mln. PLN (apie 37 500 000 EUR) ir 1,4 % apyvartai, viršijančiai šią sumą. Komisija neįrodė, kad šie progresiniai tarifai, kuriuos Lenkijos teisės aktų leidėjas nustatė naudodamasis savo diskrecija, susijusia su autonomija mokesčių srityje, buvo akivaizdžiai diskriminaciniai, siekiant apeiti iš Sąjungos teisės kylančius reikalavimus valstybės pagalbos srityje. Šiomis aplinkybėmis nagrinėjamos mokestinės priemonės progresiniai tarifai turi būti traktuojami kaip būdingi referencinei sistemai arba „įprastai“ mokesčių sistemai, į kurią atsižvelgiant nagrinėjamu atveju turi būti vertinamas atrankusis pranašumas.

45      Taigi Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 63–67 punktuose konstatavo, kad nusprendusi, jog nagrinėjamos mokestinės priemonės progresinė skalė nėra referencinės sistemos, į kurią atsižvelgiant turi būti vertinamas šios priemonės atrankumas, dalis, Komisija klaidingai rėmėsi neišsamia ir fiktyvia referencine sistema. Darytina išvada, kad pirmojo pagrindo pirma dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

46      Kadangi klaida, padaryta nustatant referencinę sistemą, neišvengiamai lėmė visos su atrankumu susijusios sąlygos analizės trūkumus (šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 28 d. Sprendimo Andres („Heitkamp BauHolding“ bankroto administratorius) / Komisija, C-203/16 P, EU:C:2018:505, 107 punktą), nereikia priimti sprendimo dėl pirmojo pagrindo antros ir trečios dalies.

47      Remiantis tuo, kas išdėstyta, visą apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo Reglamento 2015/1589 108 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio pažeidimu

48      Pateikdama antrąjį pagrindą Komisija teigia, kad panaikinęs sprendimą pradėti oficialią tyrimo procedūrą, įskaitant įsakymą sustabdyti pagalbą, Bendrasis Teismas pažeidė SESV 108 straipsnio 2 dalį ir Reglamento 2015/1589 13 straipsnį. Konkrečiai kalbant, Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai atliko tokią pat intensyvią šio sprendimo kontrolę, kaip ir dėl neigiamo sprendimo, nors turėjo patikrinti, ar buvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida, o jos nagrinėjamu atveju nenustatyta. Antra, ji tvirtina, kad Bendrasis Teismas panaikino pagal Reglamento 2015/1589 13 straipsnio 1 dalį Komisijos priimtą įsakymą sustabdyti pagalbą dėl to, kad buvo panaikintas sprendimas pradėti oficialią tyrimo procedūrą, motyvuodamas tuo, kad šis įsakymas neatskiriamas nuo šio sprendimo, tačiau tai yra atskiras sprendimas ir jo teisėtumas turėjo būti vertinamas savarankiškai.

49      Lenkijos Respublika ir Vengrija ginčija šiuos argumentus.

50      Primintina, kad Komisija privalo pradėti oficialią tyrimo procedūrą, jei atlikusi Reglamento 2015/1589 4 straipsnyje nurodytą pirminį patikrinimą negalėjo įsitikinti, kad priemonė, apie kurią pranešta, yra suderinama su vidaus rinka. Tas pats pasakytina ir tuo atveju, kai jai kyla abejonių dėl paties šios priemonės kvalifikavimo kaip „pagalbos“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr., be kita ko, 2005 m. gegužės 10 d. Sprendimo Italija / Komisija, C-400/99, EU:C:2005:275, 47 punktą; 2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Alcoa Trasformazioni / Komisija, C-194/09 P, EU:C:2011:497, 60 punktą ir 2013 m. sausio 24 d. Sprendimo 3F / Komisija, C-646/11 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:36, 27 punktą).

51      Taip pat pasakytina, kad pagal Reglamento 2015/1589 13 straipsnio 1 dalį Komisija, suteikusi atitinkamai valstybei narei galimybę pateikti savo pastabas, gali priimti sprendimą, įpareigojantį šią valstybę nutraukti neteisėtą pagalbą, kol Komisija priims sprendimą dėl tokios pagalbos suderinamumo su vidaus rinka. Toks įsakymas sustabdyti pagalbą skiriasi nuo sprendimo pradėti oficialią tyrimo procedūrą, jis gali būti priimtas tuo pačiu metu kaip ir sprendimas pradėti oficialią tyrimo procedūrą arba po jo (šiuo klausimu žr. 2001 m. spalio 9 d. Italija / Komisija, C-400/99, EU:C:2001:528, 47 punktą ir 2020 m. birželio 4 d. Sprendimo Vengrija / Komisija, C-456/18 P, EU:C:2020:421, 35 punktą).

52      Atsižvelgiant į šio sprendimo 50 punkte primintus principus, kai ieškovas ginčija Komisijos vertinimą dėl ginčijamos priemonės pripažinimo „valstybės pagalba“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, Sąjungos teismo vykdoma sprendimo pradėti oficialią tyrimo procedūrą teisėtumo kontrolė yra apribota patikrinimu, ar atlikdama Reglamento 2015/1589 4 straipsnyje numatytą pirminį patikrinimą Komisija nepadarė akivaizdžių vertinimo klaidų (šiuo klausimu žr., be kita ko, 2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Alcoa Trasformazioni / Komisija, C-194/09 P, EU:C:2011:497, 61 punktą ir 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Komisija / Hansestadt Lübeck, C-524/14 P, EU:C:2016:971, 78 punktą). Tas pats pasakytina apie įsakymo sustabdyti pagalbą, priimto remiantis šio reglamento 13 straipsnio 1 dalimi, teisėtumo kontrolę, atsižvelgiant į tai, kad šiame etape Komisija atitinkamą priemonę laikinai pripažįsta valstybės pagalba.

53      Vis dėlto pažymėtina, kad, atsižvelgiant į SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytos procedūros dėl priemonių, kurios laikomos nauja valstybės pagalba ir kurių įgyvendinimą privaloma nedelsiant sustabdyti, pradėjimo teisines pasekmes, jei atitinkama valstybė narė nurodo, kad šios priemonės nėra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, Komisija privalo atlikti pakankamai išsamų šio klausimo tyrimą, remdamasi šiame etape jai pateiktais duomenimis, net jeigu šis tyrimas pradėtas remiantis negalutiniu vertinimu (šiuo klausimu žr. 2005 m. gegužės 10 d. Sprendimo Italija / Komisija, C-400/99, EU:C:2005:275, 48 punktą). Taigi, jeigu, atsižvelgiant į pradedant procedūrą Komisijai pateiktus įrodymus, nagrinėjama priemonė nuo šio etapo akivaizdžiai neturėjo būti pripažinta nauja pagalba, sprendimas pradėti procedūrą dėl šios priemonės turi būti panaikintas.

54      Nagrinėjamu atveju skundžiamo sprendimo 108 punkte Bendrasis Teismas iš esmės konstatavo, kad Komisija preliminarų nagrinėjamos mokestinės priemonės kvalifikavimą kaip naujos pagalbos grindė akivaizdžiai klaidinga analize. Konkrečiai kalbant, jis teigė, kad Komisija iš esmės rėmėsi prielaida, jog progresinio apyvartos mokesčio nustatymas iš principo yra valstybės pagalba, nors turėjo atlikti išsamią analizę, kad įrodytų, jog, atsižvelgiant į jos turimus įrodymus, jos nuomone, yra pagrįstų abejonių dėl nagrinėjamos mokestinės priemonės kvalifikavimo kaip pagalbos. Tuo remdamasis Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad turi būti panaikintas ir sprendimas pradėti oficialią tyrimo procedūrą, ir jame esantis įsakymas sustabdyti pagalbą.

55      Taip nuspręsdamas Bendrasis Teismas priminė šio sprendimo 52 punkte nurodytus principus ir tik patikrino, ar sprendime pradėti oficialią tyrimo procedūrą laikinai kvalifikuodama priemonę kaip valstybės pagalbą Komisija padarė akivaizdžią teisės klaidą; būtent tai jis ir turėjo padaryti. Iš skundžiamo sprendimo 108 punkto matyti, kad Bendrasis Teismas panaikino sprendimą pradėti oficialią tyrimo procedūrą, motyvuodamas tuo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo išsamių įrodymų, pagrindžiančių Komisijos pagrįstas abejones dėl nagrinėjamos mokestinės priemonės kvalifikavimo kaip valstybės pagalbos, o ne pakartodamas motyvus, kuriais remdamasis prieš tai nusprendė, kad neigiamas sprendimas turi būti panaikintas – šiuos motyvus jis nurodė tik netiesiogiai.

56      Be to, priešingai, nei teigia Komisija, Bendrasis Teismas nepanaikino sprendimo dėl įpareigojimo sustabdyti nagrinėjamą mokestinę priemonę vien dėl to, kad buvo panaikintas sprendimas pradėti oficialią tyrimo procedūrą. Skundžiamo sprendimo 109 punkte jis tik konstatavo, kad motyvai, kuriais remiantis panaikintas tas sprendimas, grindžiami Komisijos padaryta akivaizdžia vertinimo klaida dėl nagrinėjamos mokestinės priemonės laikino kvalifikavimo kaip valstybės pagalbos, nagrinėjamu atveju pateisina ir sprendimo dėl įpareigojimo sustabdyti šios priemonės įgyvendinimą panaikinimą, nes šio sprendimo priėmimas taip pat buvo susietas su tokiu laikinu kvalifikavimu.

57      Tokiomis aplinkybėmis visą apeliacinio skundo antrąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

58      Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad reikia atmesti visą apeliacinį skundą.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

59      Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį, kuri pagal 184 straipsnio 1 dalį taikoma apeliaciniame procese, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Lenkijos Respublika reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Komisija pralaimėjo bylą, ji turi jas padengti.

60      Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad, jeigu pirmojoje instancijoje į bylą įstojusi šalis pati nepateikė apeliacinio skundo ir dalyvauja Teisingumo Teisme vykstančio proceso rašytinėje arba žodinėje dalyje, Teisingumo Teismas gali nuspręsti, kad ši įstojusi į bylą šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Nagrinėjamu atveju Vengrija, į bylą pirmojoje instancijoje įstojusi šalis, nepateikė apeliacinio skundo, tačiau dalyvavo proceso rašytinėje arba žodinėje dalyje, bet neprašė priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidų. Šiomis aplinkybėmis reikia nuspręsti, kad ji padengia savo bylinėjimosi išlaidas, patirtas per apeliacinį procesą (šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 28 d. Sprendimą Andres („Heitkamp BauHolding“ bankroto administratorius) / Komisija, C-203/16 P, EU:C:2018:505, 113 ir 114 punktus).

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

1.      Atmesti apeliacinį skundą.

2.      Priteisti iš Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

3.      Vengrija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Parašai.

*      Proceso kalba: lenkų.