Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

Laikina versija

TEISINGUMO TEISMO (dešimtoji kolegija) SPRENDIMAS

2021 m. gruodžio 9 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Apmokestinimas – Pridėtinės vertės mokestis (PVM) – Direktyva 2006/112/EB – 168 straipsnis – Teisė į pirkimo mokesčio atskaitą – Materialinės teisės į atskaitą sąlygos – Teikėjo, kaip apmokestinamojo asmens, statusas – Įrodinėjimo pareiga – Atsisakymas suteikti teisę į atskaitą, kai tikrasis teikėjas nebuvo nustatytas – Sąlygos“

Byloje C-154/20

dėl Nejvyšší správní soud (Aukščiausiasis administracinis teismas, Čekijos Respublika) 2020 m. kovo 11 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2020 m. kovo 31 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Kemwater ProChemie s. r. o.

prieš

Odvolací finanční ředitelství

TEISINGUMO TEISMAS (dešimtoji kolegija),

kurį sudaro dešimtosios kolegijos pirmininko pareigas einantis ketvirtosios kolegijos pirmininkas C. Lycourgos, teisėjai I. Jarukaitis (pranešėjas) ir M. Ilešič,

generalinis advokatas P. Pikamäe,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Odvolací finanční ředitelství, atstovaujamos T. Rozehnal,

–        Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek, O. Serdula ir J. Vláčil,

–        Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos S. Jiménez García,

–        Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos M. Z. Fehér ir R. Kissné Berta,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos A. Armenia ir M. Salyková,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006, p. 1, toliau – PVM direktyva) išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Kemwater ProChemie s. r. o. ir Odvolací finanční ředitelství (Apeliacinė finansų direkcija, Čekijos Respublika) (toliau – Finansų direkcija) ginčą dėl atsisakymo suteikti teisę į pirkimo pridėtinės vertės mokesčio (PVM), sumokėto už reklamos paslaugų teikimą 2010 ir 2011 m., atskaitą.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

3        Direktyvos 2006/112 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Apmokestinamasis asmuo“ – asmuo, kuris savarankiškai bet kurioje vietoje vykdo ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tos veiklos tikslą ar rezultatą.

„Ekonominė veikla“ – gamintojų, prekybininkų ar paslaugas teikiančių asmenų veikla, įskaitant kasybą bei žemės ūkio veiklą ir laisvųjų profesijų veiklą. Visų pirma ekonomine veikla laikomas materialiojo ar nematerialiojo turto naudojimas siekiant gauti nuolatinių pajamų.“

4        Šios direktyvos 168 straipsnyje numatyta:

„Jeigu prekes ir paslaugas apmokestinamasis asmuo naudoja savo apmokestinamiesiems sandoriams, apmokestinamasis asmuo turi turėti valstybėje narėje, kurioje jis vykdo šiuos sandorius, teisę iš PVM, kurį sumokėti jam tenka prievolė, atskaityti:

a)      mokėtiną ar sumokėtą PVM toje valstybėje narėje už prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, kurį jam atliko ar turi atlikti kitas apmokestinamasis asmuo;

<...>“

5        Šios direktyvos 178 straipsnyje įtvirtinta:

„Kad galėtų įgyvendinti teisę į atskaitą, apmokestinamasis asmuo privalo tenkinti šias sąlygas:

a)      atskaitos tikslais pagal 168 straipsnio a punktą už prekių tiekimą ar paslaugų teikimą jis privalo turėti pagal 220–236 straipsnius ir 238, 239, 240 straipsnius išrašytą sąskaitą- faktūrą;

<...>“

6        Direktyvos 2006/112 273 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Valstybės narės gali nustatyti kitas prievoles, kurias jos laiko būtinomis siekiant užtikrinti, kad būtų tinkamai renkamas PVM ir užkertamas kelias sukčiavimui, atsižvelgdamos į reikalavimą vienodai traktuoti apmokestinamųjų asmenų vykdomus nacionalinius sandorius ir sandorius tarp valstybių narių, tačiau dėl šių prievolių prekyboje tarp valstybių narių neturi atsirasti su sienų kirtimu susijusių formalumų.“

7        Šios direktyvos 287 straipsnyje numatyta:

„Valstybės narės, kurios į ES įstojo po 1978 m. sausio 1 d., gali nuo mokesčio atleisti apmokestinamuosius asmenis, kurių metinė apyvarta yra ne didesnė kaip toliau pateiktoms sumoms lygiavertė suma nacionaline valiuta pagal jų įstojimo dienos valiutų perskaičiavimo kursą:

<...>

7)      Čekija: 35 000 EUR;

<...>“

 Čekijos teisė

8        Pagal zákon č. 235/2004 Sb., o dani z přidané hodnoty (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas Nr. 235/2004) 6 straipsnio 1 dalį apmokestinamuoju asmeniu laikomas Čekijos Respublikoje įsisteigęs asmuo, kurio apyvarta per paskutinius dvylika mėnesių iš eilės viršija 1 000 000 Čekijos kronų (CZK) (apie 39 250 eurų), išskyrus asmenį, kuris vykdo tik neapmokestinamuosius sandorius be teisės į atskaitą.

9        Šio įstatymo 29 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, kuriomis perkeliamas Direktyvos 2006/112 178 straipsnio a punktas.

10      Šio įstatymo 72 ir 73 straipsniuose apibrėžtos teisės į PVM atskaitą sąlygos. Pagal šiuos straipsnius PVM mokėtojas turi teisę atskaityti pirkimo PVM, kuris turi atitikti apmokestinamojo asmens deklaruotą pardavimo mokestį, todėl negalima pasinaudoti teise į atskaitą, nesant pareigos taikyti pardavimo mokestį.

11      To paties įstatymo 94a straipsnio 1 dalyje numatyta, kad registruotą buveinę ar padalinį Čekijos Respublikoje turintis apmokestinamasis asmuo, kuris vykdo ar vykdys sandorius, suteikiančius teisę į atskaitą, gali įsiregistruoti.

12      Pagal zákon č. 80/2009 Sb., daňový řád (Įstatymas Nr. 80/2009, kuriuo nustatomas Mokesčių procedūros kodeksas) 92 straipsnio 3 dalį apmokestinamasis asmuo įrodo visas aplinkybes, kurias jis privalo nurodyti įprastinėje mokesčių deklaracijoje, papildomoje mokesčių deklaracijoje ar kituose dokumentuose.

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

13      Po 2012 m. balandžio 25 d. pradėto mokestinio patikrinimo už laikotarpius nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. iki 2010 m. spalio mėn., 2011 m. balandžio mėn. ir 2011 m. rugpjūčio mėn. Čekijos mokesčių institucija atsisakė suteikti Kemwater ProChemie, Čekijos Respublikoje įsteigtai komercinei bendrovei, teisę į PVM, sumokėto už 2010 ir 2011 m. vykusiuose golfo turnyruose suteiktas reklamos paslaugas, atskaitą. Pagal mokesčių dokumentus šias paslaugas suteikė Viasat Service s. r. o. už 120 000 CZK (apie 4 708 EUR), įskaitant 20 % PVM, už kiekvieną mokestinį laikotarpį.

14      Neabejodama dėl nagrinėjamų paslaugų tikrumo Čekijos mokesčių institucija konstatavo, kad bendrovės Viasat Service vadovas pareiškė, jog nežinojo, kad šias paslaugas teikė ši bendrovė, o Kemwater ProChemie savo ruožtu negalėjo įrodyti, kad ši bendrovė tikrai yra minėtų paslaugų teikėja. Manydama, viena vertus, kad paslaugų teikėjo ar teikėjų tapatybė ir jų PVM mokėtojo statusas nebuvo nustatyti ir, kita vertus, kad nagrinėjamų paslaugų mastas iš dalies buvo ginčytinas, 2013 m. gruodžio 20 d. mokesčių institucija priėmė pranešimus apie mokėtiną mokestį, juose nustatė už kiekvieną mokestinį laikotarpį mokėtiną 20 000 CZK (apie 784 eurai) PVM ir paskyrė Kemwater ProChemie 4 000 CZK (apie 165 eurus) baudą už kiekvieną iš šių laikotarpių.

15      Kadangi Finansų direkcija atmetė Kemwater ProChemie skundą dėl šių pranešimų apie mokėtiną mokestį, ši įmonė kreipėsi į Krajský soud v Praze (Prahos apygardos teismas, Čekijos Respublika), ir šis jos ieškinį patenkino. Remdamasis Teisingumo Teismo jurisprudencija ir Nejvyšší správní soud (Aukščiausiasis administracinis teismas, Čekijos Respublika) sprendimu šis teismas nusprendė, kad teisė į atskaitą nepriklauso nuo įrodymo, kad apmokestinamasis asmuo įsigijo apmokestinamųjų paslaugų teikimą iš su šiuo teikimu susijusioje sąskaitoje faktūroje nurodyto teikėjo ir kad įrodymų, susijusių su šio teikimo realaus teikėjo tapatybe, nebuvimas turi lemiamą reikšmę tik tuo atveju, jei mokesčių administratorius įrodo, kad šis sandoris susijęs su mokesčių sukčiavimu, apie kurį apmokestinamasis asmuo, pasinaudodamas teise į atskaitą, žinojo ar turėjo žinoti.

16      Finansų direkcija pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui – Nejvyšší správní soud (Aukščiausiasis administracinis teismas).

17      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad jam kyla klausimas, ar galima atsisakyti suteikti teisę į PVM atskaitą, motyvuojant tuo, kad realus paslaugų, kurių gavėjas naudojasi šia teise, teikėjas nebuvo nustatytas.

18      Šis teismas pažymi, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog, viena vertus, teisė į PVM atskaitą siejama su sąlyga, kad apmokestinamojo sandorio gavėjas yra apmokestinamasis asmuo, kuris patiektas prekes ar suteiktas paslaugas naudojo apmokestinamiesiems pardavimo sandoriams, kad šias prekes tiekė ar paslaugas suteikė kitas apmokestinamasis asmuo ir kad iš esmės negalima atsisakyti suteikti šios teisės, jei įvykdytos šios sąlygos. Kita vertus, mokesčių administratorius nesuteikia apmokestinamajam asmeniui teisės į atskaitą, kai jis, nereikalaudamas iš apmokestinamojo asmens įrodyti kitas nuo jo nepriklausančias aplinkybes, įrodo, kad įsigydamas aptariamas prekes ar paslaugas tas apmokestinamasis asmuo žinojo arba galėjo žinoti, jog dalyvauja sukčiaujant.

19      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagal Čekijos teisę būtent apmokestinamajam asmeniui tenka pareiga įrodyti, kad buvo laikytasi materialinių teisės į PVM atskaitą sąlygų. Jis mano, kad tas pats reikalavimas kyla iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, ir pažymi, kad vien abejonės dėl teikėjo tapatybės neturėtų leisti mokesčių administratoriui atsisakyti suteikti teisę į atskaitą, nes Direktyvoje 2006/112 sąvoka „apmokestinamasis asmuo“ apibrėžiama plačiai. Vis dėlto jis pažymi: kadangi Čekijos Respublika taiko šios direktyvos 287 straipsnyje numatytą išimtį, negalima aiškiai nustatyti, kad materialioji teisės į atskaitą sąlyga, susijusi su teikėjo, kaip apmokestinamojo asmens, statusu, yra įvykdyta, jei tikrasis teikėjas nėra nustatytas.

20      Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad yra prieštaravimas tarp, viena vertus, Teisingumo Teismo jurisprudencijos, pagal kurią teise į atskaitą besiremiantis asmuo turi įrodyti, kad buvo laikomasi materialinių šios teisės sąlygų, įskaitant tai, kad prekes tiekė ar paslaugas teikė apmokestinamasis asmuo, ir, kita vertus, 2014 m. vasario 13 d. Sprendimo Maks Pen (C-18/13, EU:C:2014:69) ir 2016 m. lapkričio 10 d. Nutarties Signum Alfa Sped (C-446/15, nepaskelbta Rink. EU:C:2016:869), kuriuose nuspręsta, kad ši teisė turi būti pripažįstama, jei neįrodomas dalyvavimas sukčiaujant, nors bylose, kuriose priimti šie sprendimai, tiekėjo ar teikėjo, kaip apmokestinamojo asmens, statusas nebuvo nustatytas.

21      Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad būtina reikalauti, kad apmokestinamasis asmuo įrodytų, jog yra įvykdytos materialinės teisės į atskaitą sąlygos ne tik tada, kai neįrodyta, kad tiekėjas ar teikėjas yra apmokestinamasis asmuo, bet ir tuomet, kai, nors aišku, kad jis turi tokį statusą, šio tiekėjo ar teikėjo neįmanoma nustatyti. Jo teigimu, jei būtų kitaip, materialioji teisės į atskaitą sąlyga, susijusi su tiekėjo ar teikėjo, kaip apmokestinamojo asmens, statusu, negalėtų būti tiksliai nustatyta, jei valstybė narė taikė Direktyvos 2006/112 287 straipsnyje numatytą išimtį. Priešingas aiškinimas neatitiktų mokesčių neutralumo principo ir Teisingumo Teismo jurisprudencijos, susijusios su apmokestinamajam asmeniui tenkančios teisės į atskaitą materialinių sąlygų įvykdymo įrodymu, ir sudarytų sąlygas stambaus mokesčių sukčiavimo atvejams, o juk kova su sukčiavimu yra šioje direktyvoje pripažintas tikslas.

22      Tokiomis aplinkybėmis Nejvyšší správní soud (Aukščiausiasis administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar su Direktyva 2006/112 <...> suderinama tai, kad teisė į pirkimo [PVM] atskaitą priklauso nuo apmokestinamojo asmens pareigos įrodyti, kad jo įsigytas apmokestinamąsias paslaugas jam suteikė kitas konkretus apmokestinamasis asmuo?

2.      Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas ir jei apmokestinamasis asmuo neįvykdė šios pareigos įrodyti, ar galima atsisakyti suteikti jam teisę į pirkimo mokesčio atskaitą neįrodžius, kad įsigydamas prekių ar paslaugų apmokestinamasis asmuo žinojo arba galėjo žinoti, kad dalyvauja sukčiaujant mokesčių srityje?“

 Dėl prejudicinių klausimų

23      Savo dviem klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyva 2006/112 turi būti aiškinama taip, kad turi būti atsisakyta suteikti teisę į sumokėto pirkimo PVM atskaitą ir mokesčių administratorius neturi įrodyti, kad apmokestinamasis asmuo sukčiavo PVM srityje arba žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoris, kuriuo jis remiasi, siekdamas pagrįsti teisę į atskaitą, buvo susijęs su tokiu sukčiavimu, kai, nenustačius tikrojo atitinkamų prekių tiekėjo ar paslaugų teikėjo, šis apmokestinamasis asmuo nepateikė įrodymo, kad tas tiekėjas ar teikėjas turėjo apmokestinamojo asmens statusą.

24      Reikėtų priminti, kad teisė į PVM priklauso tiek nuo materialinių, tiek nuo formaliųjų sąlygų laikymosi. Dėl materialinių sąlygų iš Direktyvos 2006/112 168 straipsnio a punkto matyti, jog tam, kad atitinkamas asmuo galėtų pasinaudoti šia teise, jis, viena vertus, turi būti „apmokestinamasis asmuo“, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą. Kita vertus, perkamas prekes ar paslaugas (kuriomis grindžiama teisė į atskaitą) turi tiekti ar teikti kitas apmokestinamasis asmuo, o kai jos parduodamos, apmokestinamasis asmuo turi jas naudoti savo apmokestinamiesiems sandoriams. Dėl pasinaudojimo teise į PVM atskaitą tvarkos, kuri sutampa su formaliosiomis sąlygomis, šios direktyvos 178 straipsnio a punkte numatyta, kad apmokestinamasis asmuo privalo turėti pagal šios direktyvos 220–236 ir 238–240 straipsnius išrašytą sąskaitą faktūrą (2021 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Ferimet, C-281/20, EU:C:2021:910, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

25      Iš to matyti, kad už prekes ar paslaugas, dėl kurių įgyvendinama teisė į PVM atskaitą, išrašytoje sąskaitoje faktūroje teikėjo ar tiekėjo nurodymas yra formalioji sąlyga pasinaudoti šia teise. Vis dėlto, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Čekijos, Ispanijos ir Vengrijos vyriausybės, prekių tiekėjo ar paslaugų teikėjo, kaip apmokestinamojo asmens, statusas priklauso materialinėms sąlygoms (šiuo klausimu žr. 2021 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Ferimet, C-281/20, EU:C:2021:910, 27 punktą).

26      Dėl tikrojo prekių tiekėjo ar paslaugų teikėjo nenustatymo pasekmių reikia priminti, kad atskaitos tvarkos tikslas yra visiškai atleisti verslininkus nuo vykdant ekonominę veiklą sumokėto arba mokėtino PVM naštos. Taigi bendra PVM sistema užtikrinamas bet kokios ekonominės veiklos apmokestinimo neutralumas, neatsižvelgiant į šios veiklos tikslus ar rezultatą, jeigu pati ši veikla iš esmės apmokestinama PVM (šiuo klausimu žr. 2021 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Ferimet, C-281/20, EU:C:2021:910, 30 punktą ir jame nurodyta jurisprudencija).

27      Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją apmokestinamųjų asmenų teisė iš PVM, kurį sumokėti jie turi pareigą, atskaityti mokėtiną ar sumokėtą pirkimo PVM už jų įsigytas prekes ir paslaugas yra pagrindinis bendros PVM sistemos principas. Kaip ne kartą yra nusprendęs Teisingumo Teismas, Direktyvos 2006/112 167 ir paskesniuose straipsniuose numatyta teisė į atskaitą yra sudedamoji PVM mechanizmo dalis ir iš esmės negali būti ribojama, jeigu apmokestinamieji asmenys, norintys pasinaudoti šia teise, laikosi tam nustatytų materialinių ir formaliųjų reikalavimų arba sąlygų (2021 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Ferimet, C-281/20, EU:C:2021:910, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

28      Nors pagal Direktyvos 2006/112 273 straipsnio pirmą pastraipą valstybės narės gali nustatyti kitas, nei šioje direktyvoje numatytos, prievoles, kurias jos laiko būtinomis siekiant užtikrinti, kad būtų tinkamai renkamas PVM ir užkertamas kelias sukčiavimui, valstybių narių nustatytos priemonės neturi viršyti to, kas būtina šiems tikslams pasiekti. Vadinasi, jos neturi būti naudojamos taip, kad dėl jų būtų sistemiškai atimama galimybė pasinaudoti teise į PVM atskaitą, taigi, ir pažeistas PVM neutralumas (2021 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Ferimet, C-281/20, EU:C:2021:910, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

29      Teisingumo Teismas nusprendė, jog pagal pagrindinį PVM neutralumo principą reikalaujama, kad būtų suteikta teisė į sumokėto pirkimo PVM atskaitą, jeigu materialinės sąlygos įvykdytos, net jei apmokestinamieji asmenys neįvykdė kai kurių formaliųjų sąlygų (2021 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Ferimet, C-281/20, EU:C:2021:910, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

30      Galiausiai, kai mokesčių administratorius turi reikiamų duomenų nustatyti, kad materialinės sąlygos yra įvykdytos, jis neturi, kiek tai susiję su apmokestinamojo asmens teise atskaityti minėtą mokestį, nustatyti papildomų sąlygų, dėl kurių pasinaudoti šia teise taptų neįmanoma (2021 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Ferimet, C-281/20, EU:C:2021:910, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

31      Vis dėlto, gali būti kitaip, jei dėl formaliųjų reikalavimų pažeidimo negalima pateikti tikslių įrodymų, kad esminiai reikalavimai įvykdyti (2021 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Ferimet, C-281/20,EU:C:2021:910, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

32      Taip gali būti tuomet, kai už prekes ar paslaugas, dėl kurių įgyvendinama teisė į PVM atskaitą, išrašytoje sąskaitoje faktūroje nenurodytas tikrasis tiekėjas ar teikėjas ir dėl to neįmanoma jo nustatyti ir išsiaiškinti jo, kaip apmokestinamojo asmens, statuso, nes, kaip pažymėta šio sprendimo 25 punkte, šis statusas yra viena iš materialinių teisės į PVM atskaitą sąlygų (2021 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Ferimet, C-281/20, EU:C:2021:910, 37 punktas).

33      Šiomis aplinkybėmis reikia pabrėžti, kad, viena vertus, mokesčių administratorius neturi apsiriboti pačių sąskaitų faktūrų nagrinėjimu. Jis taip pat turi atsižvelgti į apmokestinamojo asmens pateiktą papildomą informaciją. Kita vertus, būtent apmokestinamasis asmuo, prašantis PVM atskaitos, turi įrodyti, kad atitinka sąlygas ja pasinaudoti. Mokesčių institucijos gali iš paties apmokestinamojo asmens reikalauti įrodymų, kuriuos jos laiko reikalingais vertinant, ar suteikti prašomą atskaitą (2021 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Ferimet, C-281/20,EU:C:2021:910, 38 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

34      Iš to matyti, kad apmokestinamasis asmuo, besinaudojantis teise į PVM atskaitą, iš esmės turi įrodyti, kad prekių ar paslaugų, dėl kurių įgyvendinama ši teisė, tiekėjas ar teikėjas turėjo apmokestinamojo asmens statusą. Taigi apmokestinamasis asmuo turi pateikti objektyvių įrodymų, kad iš tiesų jam prekes tiekė ar paslaugas teikė apmokestinamasis asmuo dėl jo paties PVM apmokestinamų sandorių, už kuriuos jis iš tiesų sumokėjo PVM. Šie įrodymai gali apimti, be kita ko, tiekėjų ar teikėjų, iš kurių apmokestinamasis asmuo įsigijo prekių ar paslaugų, už kurias sumokėjo PVM, turimus dokumentus (2021 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Ferimet, C-281/20, EU:C:2021:910, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

35      Vis dėlto dėl kovos su PVM sukčiavimu mokesčių administratorius iš apmokestinamojo asmens, norinčio pasinaudoti teise į PVM atskaitą, bendrai negali reikalauti, be kita ko, tikrinti, ar prekių arba paslaugų, dėl kurių įgyvendinama ši teisė, tiekėjas arba teikėjas yra apmokestinamasis asmuo (2021 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Ferimet, C-281/20, EU:C:2021:910, 640 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

36      Kalbant apie pareigą įrodyti, kad tiekėjas ar teikėjas yra apmokestinamasis asmuo, reikia atskirti, viena vertus, teisės į PVM atskaitą materialinės sąlygos nustatymą ir, kita vertus, PVM sukčiavimo buvimo nustatymą (2021 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Ferimet, C-281/20, EU:C:2021:910, 41 punktas).

37      Taigi, nors kovojant su PVM sukčiavimu apmokestinamojo asmens, norinčio pasinaudoti teise į PVM atskaitą, bendrai negalima įpareigoti patikrinti, ar atitinkamų prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas turi apmokestinamojo asmens statusą, padėtis skiriasi tuomet, kai šio statuso buvimą reikia nustatyti siekiant išsiaiškinti, ar tenkinama ši materialinė teisės į atskaitą sąlyga (2021 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Ferimet, C-281/20, EU:C:2021:910, 42 punktas).

38      Šiuo atveju apmokestinamasis asmuo, remdamasis objektyviais įrodymais, turi įrodyti, kad tiekėjas turi apmokestinamojo asmens statusą, nebent mokesčių administratorius turi reikiamų duomenų patikrinti, ar ši materialinė teisės į PVM atskaitą sąlyga yra įvykdyta. Šiuo klausimu reikia priminti, kad iš Direktyvos 2006/112 9 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, jog sąvoka „apmokestinamasis asmuo“ apibrėžta plačiai remiantis faktinėmis aplinkybėmis, todėl tiekėjo ar teikėjo, kaip apmokestinamojo asmens, statusas gali paaiškėti iš konkretaus atvejo aplinkybių (2021 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Ferimet, C-281/20, EU:C:2021:910, 43 punktas).

39      Taip, be kita ko, yra tuo atveju, kai, nors valstybė narė pasinaudojo Direktyvos 2006/112 287 straipsnyje suteikta galimybe atleisti nuo mokesčio apmokestinamuosius asmenis, kurių metinė apyvarta neviršija tam tikros sumos, iš faktinių aplinkybių, kaip antai iš įsigytų prekių ar paslaugų kiekio ir kainos, galima neabejotinai daryti išvadą, kad tiekėjo metinė apyvarta viršija šią sumą, todėl šis tiekėjas negali pasinaudoti šiame straipsnyje numatytu atleidimu nuo mokesčio ir jis būtinai turi apmokestinamojo asmens statusą.

40      Atsisakymas apmokestinamajam asmeniui leisti pasinaudoti teise į PVM atskaitą motyvuojant tuo, kad tikrasis atitinkamų prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas nebuvo nustatytas ir kad šis apmokestinamasis asmuo neįrodė, jog tas tiekėjas ar teikėjas turėjo apmokestinamojo asmens statusą, nors iš faktinių aplinkybių aiškiai matyti, kad minėtas paslaugų teikėjas būtinai turėjo tokį statusą, iš tiesų prieštarautų mokesčių neutralumo principui ir šio sprendimo 26–30 punktuose primintai jurisprudencijai. Taigi, priešingai, nei nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, negalima reikalauti, kad siekdamas pasinaudoti šia teise apmokestinamasis asmuo visais atvejais įrodytų, jog, kai tikrasis atitinkamų prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas nenustatytas, tas tiekėjas ar teikėjas turi apmokestinamojo asmens statusą.

41      Iš to matyti, kad, kai tikrasis atitinkamų prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas nenustatytas, apmokestinamajam asmeniui turi būti neleista pasinaudoti teise į PVM atskaitą, jei, atsižvelgiant į faktines aplinkybes ir nepaisant šio apmokestinamojo asmens pateiktos informacijos, nepakanka reikiamų duomenų patikrinti, ar tas tiekėjas arba teikėjas turėjo apmokestinamojo asmens statusą (šiuo klausimu žr. 2021 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Ferimet, C-281/20, EU:C:2021:910, 44 punktą).

42      Atsižvelgiant į visa tai, kas minėta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti: Direktyva 2006/112 aiškintina taip, kad turi būti atsisakyta suteikti teisę į pirkimo PVM atskaitą ir mokesčių administratorius neturi įrodyti, kad apmokestinamasis asmuo sukčiavo PVM srityje arba kad žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris, kuriuo remiasi, siekdamas pagrįsti teisę į atskaitą, yra susijęs su tokiu sukčiavimu, kai, nenustačius tikrojo atitinkamų prekių tiekėjo ar paslaugų teikėjo, šis apmokestinamasis asmuo nepateikia įrodymų, kad tas tiekėjas ar teikėjas turėjo apmokestinamojo asmens statusą, jei, atsižvelgiant į faktines aplinkybes ir nepaisant šio apmokestinamojo asmens pateiktos informacijos, nepakanka reikiamų duomenų patikrinti, ar tikrasis tiekėjas arba teikėjas turėjo minėtą statusą.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

43      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (dešimtoji kolegija) nusprendžia:

2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos aiškintina taip, kad turi būti atsisakyta suteikti teisę į pirkimo pridėtinės vertės mokesčio (PVM) atskaitą ir mokesčių administratorius neturi įrodyti, kad apmokestinamasis asmuo sukčiavo PVM srityje arba kad žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris, kuriuo jis remiasi, siekdamas pagrįsti teisę į atskaitą, yra susijęs su tokiu sukčiavimu, kai, nenustačius tikrojo atitinkamų prekių tiekėjo ar paslaugų teikėjo, šis apmokestinamasis asmuo nepateikia įrodymų, kad tas tiekėjas ar teikėjas turėjo apmokestinamojo asmens statusą, jei, atsižvelgiant į faktines aplinkybes ir nepaisant šio apmokestinamojo asmens pateiktos informacijos, nepakanka reikiamų duomenų patikrinti, ar tikrasis tiekėjas arba teikėjas turėjo minėtą statusą.

Parašai.

*      Proceso kalba: čekų.