EU tax law WEB Sprendimas - 2022/09/22 - W (Déductibilité des pertes définitives d’un établissement stable non-résident) - C-538/20

2021 2 1   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 35/25

1.

Ar EB sutarties 43 straipsnis, siejamas su 48 straipsniu (dabar – SESV 49 straipsnis, siejamas su 54 straipsniu), turi būti aiškinamas kaip draudžiantis valstybės narės teisės aktus, kurie bendrovei rezidentei neleidžia iš apmokestinamo pelno atskaityti kitoje valstybėje esančios nuolatinės buveinės nuostolius, kai bendrovė, viena vertus, išnaudojo visas valstybės narės, kurioje ši nuolatinė buveinė yra, teisės aktų suteikiamas galimybes šiuos nuostolius atskaityti, kita vertus, per šią nuolatinę buveinę nebegauna jokių įplaukų ir todėl nebėra galimybės, kad į nuostolius bus atsižvelgta šioje valstybėje narėje („galutiniai“ nuostoliai), ir tuo atveju, kai šie teisės aktai – tai pelno ir nuostolių neapmokestinimas remiantis dvišale abiejų valstybių narių sudaryta dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartimi?

2.

Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai: ar EB 43 straipsnis, siejamas su 48 straipsniu (dabar – SESV 49 straipsnis, siejamas su 54 straipsniu), turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamos ir Vokietijos Gewerbesteuergesetz (Regioninio verslo mokesčio įstatymas) nuostatos, neleidžiančios bendrovei rezidentei iš apmokestinamų pajamų atskaityti pirmajame klausime nurodyto pobūdžio „galutinius“ kitoje valstybėje narėje esančios nuolatinės buveinės nuostolius?

3.

Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai: ar kitoje valstybėje narėje esančios nuolatinės buveinės uždarymo atveju gali atsirasti pirmajame klausime nurodyto pobūdžio „galutiniai“ nuostoliai, nors egzistuoja bent jau teorinė galimybė, kad bendrovė atitinkamoje valstybėje narėje vėl atidarys nuolatinę buveinę, iš kurios pelno prireikus būtų galima atskaityti ankstesnius nuostolius?

4.

Jeigu į pirmąjį ir trečiąjį klausimus būtų atsakyta teigiamai: ar pirmajame klausime nurodyto pobūdžio „galutiniais“ nuostoliais, į kuriuos turi atsižvelgti pagrindinės bendrovės įsisteigimo valstybė, gali būti laikomi ir tokie nuolatinės buveinės nuostoliai, kurie pagal nuolatinės buveinės buvimo valstybės teisės aktus mažiausiai vieną kartą jau galėjo būti perkelti į kitą mokestinį laikotarpį?

5.

Jeigu į pirmąjį ir trečiąjį klausimus būtų atsakyta teigiamai: ar pareiga atsižvelgti į tarpvalstybinius „galutinius“ nuostolius yra ribojama dydžio atžvilgiu ir taikoma tik toms nuostolių sumoms, kurias bendrovė būtų galėjusi nurodyti atitinkamoje nuolatinės buveinės buvimo valstybėje, jeigu joje būtų galimybė atsižvelgti į nuostolius?