Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

Laikina versija

TEISINGUMO TEISMO (septintoji kolegija) SPRENDIMAS

2022 m. spalio 13 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Pridėtinės vertės mokestis (PVM) – Direktyva 2006/112/EB – 273 straipsnis – Priemonės, skirtos tinkamam PVM rinkimui užtikrinti – SESV 325 straipsnio 1 dalis – Pareiga kovoti su neteisėta veikla, kuri kelia grėsmę Europos Sąjungos finansiniams interesams – Juridinio apmokestinamojo asmens PVM skola – Nacionalinės nuostatos, numatančios solidariąją juridinio asmens vadovo, kuris nėra apmokestinamasis asmuo, atsakomybę – Vadovo atlikti nesąžiningo disponavimo veiksmai – Juridinio asmens turto sumažėjimas, dėl kurio jis tampa nemokus – Juridinio asmens mokėtino PVM nesumokėjimas per numatytus terminus – Delspinigiai – Proporcingumas“

Byloje C-1/21

dėl Administrativen sad Veliko Tarnovo (Veliko Tirnovo administracinis teismas, Bulgarija) 2020 m. lapkričio 18 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2021 m. sausio 4 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

MC

prieš

Direktor na Direktsia „Obzhalvane i danachno-osiguritelna praktika“ Veliko Tarnovo pri Tsentralno upravlenie na Natsionalnata agentsia za prihodite

TEISINGUMO TEISMAS (septintoji kolegija),

kurį sudaro septintosios kolegijos pirmininkės pareigas einanti antrosios kolegijos pirmininkė A. Prechal (pranešėja), teisėjai J. Passer ir N. Wahl,

generalinė advokatė J. Kokott,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        MC, atstovaujančio sau,

–        Direktor na Direktsia „Obzhalvane i danachno-osiguritelna praktika“ Veliko Tarnovo pri Tsentralno upravlenie na Natsionalnata agentsia za prihodite, atstovaujamo B. Nikolov,

–        Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos M. J. Ruiz Sánchez,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos N. Nikolova ir V. Uher,

susipažinęs su 2022 m. birželio 2 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1995 m. liepos 26 d. Briuselyje pasirašytos Konvencijos dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos (OL C 316, 1995, p. 48, toliau – PIF konvencija) 9 straipsnio, 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006, p. 1; toliau – PVM direktyva) 273 straipsnio ir proporcingumo principo išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant MC ir Direktor na Direktsia „Obzhalvane i danachno-osiguritelna praktika“ Veliko Tarnovo pri Tsentralno upravlenie na Natsionalnata agentsia za prihodite (Veliko Tirnovo direkcijos „Skundai ir mokesčių bei socialinio draudimo praktika“ prie Nacionalinės pajamų agentūros centrinės administracijos direktorius, toliau – direktorius) ginčą dėl pranešimo apie perskaičiuotą mokestį, kuriuo MC buvo pripažintas solidariai atsakingu už komercinės bendrovės, kurios vadovas jis buvo, tam tikras mokesčių, įskaitant pridėtinės vertės mokesčio (PVM), skolas.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

 PIF konvencija

3        Pagal PIF konvencijos konstatuojamąsias dalis šios konvencijos susitariančiosios šalys, „siekdamos užtikrinti, kad jų baudžiamieji įstatymai padėtų veiksmingai saugoti Europos Bendrijų finansinius interesus“, yra įsitikinusios, kad, pirma, „siekiant apsaugoti Europos Bendrijų finansinius interesus, tuos interesus pažeidžiančiam sukčiavimui reikia taikyti baudžiamąjį persekiojimą“ ir, antra, „būtina, kad už tokį elgesį būtų baudžiama veiksmingomis, proporcingomis ir atgrasančiomis baudžiamosiomis sankcijomis, neatmetant galimybės atitinkamais atvejais taikyti kitas bausmes, o bent labai pavojingais atvejais būtina, kad už tokį elgesį būtų baudžiama laisvės atėmimu“.

4        PIF konvencijos 1 straipsnio 1 dalyje apibrėžta sąvoka „Europos Bendrijų finansiniams interesams kenkiantis sukčiavimas“. Pagal šios konvencijos 1 straipsnio 2 dalį kiekviena valstybė narė imasi būtinų ir tinkamų priemonių šio straipsnio 1 dalį perkelti į savo nacionalinę baudžiamąją teisę taip, kad ten apibūdintos veikos būtų laikomos nusikaltimais.

5        PIF konvencijos 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad už šios konvencijos 1 straipsnyje nurodytą veiką ir dalyvavimą 1 straipsnio 1 dalyje nurodytoje veikoje, jos kurstymą ar kėsinimąsi ją padaryti būtų baudžiama veiksmingomis, proporcingomis ir atgrasančiomis baudžiamosiomis sankcijomis.

 PVM direktyva

6        PVM direktyvos 205 straipsnyje nustatyta:

„193–200 ir 202, 203 bei 204 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis valstybės narės gali numatyti, kad kitas asmuo nei tas, kuriam tenka prievolė sumokėti PVM, turi būti laikomas asmeniu, kuriam tenka prievolė solidariai sumokėti PVM.“

7        Šios direktyvos 273 straipsnio pirma pastraipa suformuluota taip:

„Valstybės narės gali nustatyti kitas prievoles, kurias jos laiko būtinomis siekiant užtikrinti, kad būtų tinkamai renkamas PVM ir užkertamas kelias sukčiavimui, atsižvelgdamos į reikalavimą vienodai traktuoti apmokestinamųjų asmenų vykdomus nacionalinius sandorius ir sandorius tarp valstybių narių, tačiau dėl šių prievolių prekyboje tarp valstybių narių neturi atsirasti su sienų kirtimu susijusių formalumų.“

 Bulgarijos teisė

8        Danachno – osiguritelen protsesualen kodeks (Mokesčių ir socialinio draudimo procedūrų kodeksas, toliau – DOPK) 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Vadovas arba valdymo organo narys, kuris nesąžiningai sumoka išmokas pinigais arba natūra iš juridinio asmens, kuris yra skolininkas pagal 14 straipsnio 1 arba 2 punktą, turto, kai šios išmokos yra paslėptas pelno arba dividendų išmokėjimas, arba perleidžia prievolę mokėti mokestį turinčio asmens turtą neatlygintinai ar už kainą, kuri yra gerokai mažesnė už rinkos kainą, ir dėl to sumažėja šio asmens turtas, todėl jis nesumoka mokesčių arba privalomojo socialinio draudimo įmokų, laikomas atsakingu už skolas, atitinkančias sumokėtos išmokos arba sumažėjusio turto dydį.“

9        DOPK 20 straipsnyje nurodyta:

„19 straipsnyje nustatytais atvejais užtikrinimo priemonės ir priverstinis vykdymas pirmiausia taikomi skolininko, už kurio mokestinę arba socialinio draudimo prievolę atsakoma, turtui.“

10      DOPK 21 straipsnio 3 dalyje patikslinama, kad trečiųjų asmenų atsakomybė pasibaigia, kai skola, dėl kurios ji buvo nustatyta res judicata galią įgijusiu aktu, išnyksta.

11      Pagrindinės bylos aplinkybėms taikomos redakcijos Zakon za lihvite varhu danatsi, taksi i drugi podobni darzhavni vzemania (Delspinigių, skaičiuojamų nuo mokesčių, rinkliavų ir kitų panašių viešosios teisės normomis grindžiamų reikalavimų, įstatymas; DV, Nr. 91, 1957 m. lapkričio 12 d.) 1 straipsnyje nustatyta:

„Per savanoriško sumokėjimo terminus nesumokėti, neapskaičiuoti arba apskaičiuoti, tačiau laiku nesumokėti mokesčiai, rinkliavos, išskaitomos pelno dalys, įmokos į biudžetą ir kiti panašūs viešosios teisės normomis grindžiami reikalavimai, išieškomi su pagal teisės aktus nustatytais delspinigiais.“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

12      Nuo 2011 m. balandžio 14 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. MC buvo komercinės bendrovės vadovas.

13      2015 m. šiai bendrovei buvo pradėta priverstinio skolų valstybei išieškojimo procedūra, be kita ko, apimanti nesumokėtas PVM sumas ir nuo šių sumų mokėtinus delspinigius.

14      2018 m. rugpjūčio 28 d. ši procedūra leido išieškoti tik 287 935,35 Bulgarijos levų (BGN) (apie 148 115 eurų). Bendra skolų valstybei, kurias dar turi sumokėti ši bendrovė, suma sudarė 3 799 590,92 BGN (apie 1 954 522 eurus).

15      Konstatavęs, kad šias skolas sunku išieškoti iš pačios bendrovės, už išieškojimą atsakingas pareigūnas kreipėsi į kompetentingą Natsionalnata agentsia za prihodite (Nacionalinė pajamų agentūra) teritorinę direkciją (toliau – direkcija), kad būtų pripažinta solidarioji asmeninė MC atsakomybė pagal DOPK 19 straipsnio 2 dalį.

16      Per pastarąją procedūrą buvo atliktas MC patikrinimas, kuris leido nustatyti toliau nurodytas faktines aplinkybes.

17      Nuo 2011 m. balandžio 14 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. MC vykdė minėtos komercinės bendrovės vadovo funkcijas. Remiantis MC pateiktais paaiškinimais, atlyginimas, kurį jis už tai gaudavo, buvo nustatytas su šia bendrove sudarytoje valdymo sutartyje. Tačiau šios sutarties negalėjo pateikti nei MC, nei minėta bendrovė.

18      MC teigė, kad nuo 2014 m. kovo 1 d. jo mėnesinis bruto atlyginimas padidėjo 3 000 BGN (apie 1 543 eurus) iki 20 000 BGN (maždaug 10 288 eurų). Šis padidėjimas buvo pagrįstas tos pačios bendrovės grynųjų pajamų ir apyvartos padidėjimu sudarius naujas sutartis.

19      Direkcija nusprendė, kad suma, atitinkanti MC grynojo atlyginimo padidėjimą, t. y. 15 300 BGN (apie 7 800 eurų) per mėnesį, yra paslėptas pelno ar dividendų išmokėjimas, kaip tai suprantama pagal DOPK 19 straipsnio 2 dalį, už 2014 m. rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėn. ir 2015 m. sausio mėn., iš viso 76 500 BGN (apie 39 352 eurai). Ji taip pat nusprendė, kad MC veikė nesąžiningai.

20      Konkrečiai kalbant, direkcija konstatavo, kad 2014 m. gruodžio 18 ir 23 d. į MC sutuoktinės banko sąskaitą buvo atlikti trys mokėjimai, kurių bendra suma sudarė 53 164,08 BGN (apie 27 348 eurai). Be to, per teisminį tyrimą, per kurį panaikinta banko paslaptis, buvo nustatyta, kad šie mokėjimai buvo atlikti internete iš advokato, įgalioto atstovauti komercinei bendrovei, kurios vadovas buvo MC, „kliento“ sąskaitos.

21      Direkcija nusprendė, kad bendra 53 164,08 BGN suma, pervesta į MC sutuoktinės sąskaitą, viršijo 45 900 BGN (apie 23 611 eurų) normalų MC neto atlyginimą, apskaičiuotą už trijų mėnesių laikotarpį.

22      Remdamasi DOPK 19 straipsnio 2 dalimi direkcija pateikė pranešimą apie mokesčio perskaičiavimą, jame pripažino MC solidariai atsakingu už komercinės bendrovės skolas valstybei, kurios sudaro 45 008,25 BGN (apie 23 152 eurus). Pagrindinėje byloje nagrinėjamos skolos valstybei apėmė fizinių asmenų pajamų mokestį, socialinio draudimo įmokas ir PVM, įskaitant, be kita ko, 12 837,50 BGN (apie 6 604 eurų) sumą, atitinkančią delspinigius už 2014 m. gruodžio mėn. PVM.

23      MC pateikė administracinį skundą dėl šio pranešimo apie mokesčio perskaičiavimą direktoriui, šis jį atmetė.

24      Todėl MC pareiškė ieškinį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, tvirtindamas, kad DOPK 19 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygos netenkinamos.

25      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme direktorius teigė, kad, pirma, MC turėjo įgaliojimą, susijusį su savo sutuoktinės sąskaita ir, antra, jis pavedė pagrindinėje byloje aptariamos bendrovės vyriausiajam apskaitininkui atlikti pervedimus.

26      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad šios sąlygos yra tenkinamos, todėl MC elgesiui taikomas šioje nuostatoje įtvirtintas solidariosios atsakomybės mechanizmas. Šio teismo teigimu, nustatyta, kad MC trečiajam asmeniui davė nurodymą pervesti bendrovei, kurios vadovas jis buvo, priklausančią sumą su juo susijusiam fiziniam asmeniui, arba bent tai, kad jis žinojo apie šį pervedimą, todėl jis veikė nesąžiningai, kaip tai suprantama pagal DOPK 19 straipsnio 2 dalį. Be to, šis teismas patikslina, kad dėl pranešime apie mokesčio perskaičiavimą nurodyta suma sumažėjusio bendrovės turto nebuvo sumokėti delspinigiai, mokėtini už 2014 m. gruodžio mėn. apskaičiuotą PVM.

27      Dėl DOPK 19 straipsnio 2 dalyje numatyto solidariosios atsakomybės mechanizmo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė tokius paaiškinimus.

28      Pirma, šioje nuostatoje numatyta solidarioji atsakomybė taikoma tik asmeniui, kuris yra juridinio asmens statusą turinčio mokesčių mokėtojo valdymo organo vadovas ar narys.

29      Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad šis asmuo turi nesąžiningai atlikti mokėjimus iš juridinio asmens turto, kurie gali būti laikomi paslėptu pelno ar dividendų išmokėjimu, arba šį turtą perleisti neatlygintinai ar už kainą, kuri gerokai mažesnė nei rinkos kaina. Vis dėlto šis mechanizmas nesusijęs su paties juridinio asmens sukčiavimo ar piktnaudžiavimo buvimu.

30      Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad dėl nesąžiningų veiksmų juridinis asmuo turi prarasti galimybę mokėti mokesčius (įskaitant PVM) arba privalomojo socialinio draudimo įmokas. Kitaip tariant, taikant šį mechanizmą reikia priežastinio ryšio tarp, viena vertus, nesąžiningų veiksmų ir, kita vertus, negalėjimo išieškoti skolų valstybei iš šio juridinio asmens.

31      Ketvirta, DOPK 19 straipsnio 2 dalyje numatytas atsakomybės už kito asmens skolą mechanizmas neapima visų juridinio asmens skolų valstybei, o apsiriboja šio juridinio asmens turto sumažėjimo dėl nesąžiningų veiksmų suma.

32      Penkta, nustatyta papildoma atsakomybė, nes priverstinio vykdymo priemonės pirmiausia turi būti nukreiptos į juridinio asmens turtą pagal DOPK 20 straipsnį. Be to, pagal DOPK 21 straipsnio 3 dalį ši atsakomybė pasibaigia, kai išnyksta atitinkamos skolos valstybei.

33      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl tokio solidariosios atsakomybės mechanizmo suderinamumo su Sąjungos teise.

34      Pirma, jam kyla klausimas, ar pagal PVM direktyvą, visų pirma jos 273 straipsnį, valstybei narei leidžiama nustatyti solidariąją atsakomybę už PVM skolą asmeniui, kuris nėra PVM mokėtojas, turint omenyje, kad toks mechanizmas padeda apsaugoti Sąjungos finansinius interesus.

35      Antra, jei Teisingumo Teismas į šį klausimą atsakytų teigiamai, šis teismas kelia klausimą dėl galimybės į tokį mechanizmą įtraukti delspinigius, mokėtinus pavėluoto PVM sumokėjimo atveju, visų pirma atsižvelgiant į proporcingumo principą. Šiuo klausimu jis nurodo prieštaringą nacionalinę jurisprudenciją, susijusią su DOPK 19 straipsnio 2 dalimi.

36      Trečia, jeigu Teisingumo Teismas taip pat atsakytų teigiamai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, ar delspinigių, mokėtinų pavėluoto mokesčio sumokėjimo atveju, įtraukimą dar galima pateisinti, be kita ko, atsižvelgiant į proporcingumo principą, kai nesumokėjimas per numatytą terminą yra susijęs ne su solidariai atsakingu pripažinto asmens nesąžiningu elgesiu, bet su trečiojo asmens elgesiu arba objektyviomis aplinkybėmis.

37      Tokiomis aplinkybėmis Administrativen sad Veliko Tarnovo (Veliko Tirnovo administracinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar [PIF konvencijos] 9 straipsnį, aiškinamą kartu su [PVM direktyvos] 273 straipsniu, reikia aiškinti taip, kad pagal jį suderintoje PVM srityje nedraudžiamas toks nacionalinis teisinis mechanizmas, kaip numatytas DOPK 19 straipsnio 2 dalyje, kurį taikant atsiranda neapmokestinamojo fizinio asmens, kuris neturi prievolės sumokėti PVM, tačiau kurio nesąžiningi veiksmai nulėmė tai, kad apmokestinamasis juridinis asmuo, kuriam tenka prievolė sumokėti PVM, jo nesumokėjo, vėlesnė solidarioji atsakomybė?

2.      Ar, aiškinant šias nuostatas ir taikant proporcingumo principą, DOPK 19 straipsnio 2 dalyje nustatytą nacionalinį teisinį mechanizmą taip pat leidžiama taikyti delspinigiams už apmokestinamojo asmens laiku nesumokėtą PVM?

3.      Ar DOPK 19 straipsnio 2 dalyje nustatytas nacionalinis teisinis mechanizmas pažeidžia proporcingumo principą tokiu atveju, kai pavėluotas PVM sumokėjimas, dėl kurio už PVM skolą buvo apskaičiuoti delspinigiai, sietinas ne su neapmokestinamojo fizinio asmens veiksmais, o su kito asmens veiksmais arba objektyviomis aplinkybėmis?“

 Dėl prejudicinių klausimų

 Pirminės pastabos

38      Direktorius ginčijo viso prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą ir pateiktuose klausimuose nurodytų Sąjungos teisės nuostatų taikymą pagrindinės bylos aplinkybėmis.

39      Direktorius, be kita ko, teigė, kad PVM direktyva netaikoma tokiam solidariosios atsakomybės mechanizmui, susijusiam su visų rūšių mokesčiais ir socialinio draudimo įmokomis, koks numatytas DOPK 19 straipsnio 2 dalyje.

40      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad aplinkybė, jog atitinkami nacionalinės teisės aktai nebuvo priimti siekiant perkelti PVM direktyvą, negali paneigti šios direktyvos taikytinumo, nes taikant šiuos teisės aktus siekiama užtikrinti, kad būtų laikomasi minėtos direktyvos nuostatų ir juo, be kita ko, siekiama įgyvendinti valstybėms narėms pagal SESV 325 straipsnio 1 dalį tenkančią pareigą veiksmingai kovoti su Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiu elgesiu (šiuo klausimu žr. 2013 m. vasario 26 d. Sprendimo Åkerberg Fransson, C-617/10, EU:C:2013:105, 28 punktą)

41      Atsižvelgiant į tai, reikia nustatyti Sąjungos teisės nuostatas, kurios taikytinos esant tokioms situacijoms, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje.

42      Pirma, dėl PIF konvencijos 9 straipsnio primintina, kad ši konvencija buvo pakeista 2017 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2017/1371 dėl kovos su Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu taikant baudžiamąją teisę (OL L 198, 2017, p. 29). Vis dėlto, kadangi ši direktyva įsigaliojo tik 2017 m. rugpjūčio 17 d., o pagrindinėje byloje nagrinėjamos faktinės aplinkybės susiklostė 2014 ir 2015 m., pagrindinėje byloje gali būti taikoma tik PIF konvencija.

43      Reikia pažymėti, kad PIF konvencijoje valstybėms narėms nustatomos pareigos baudžiamosios teisės srityje. Iš tiesų, be kita ko, iš šios konvencijos konstatuojamųjų dalių ir 1 bei 2 straipsnių matyti, kad pagal ją valstybės narės įpareigojamos, pirma, pripažinti nusikalstama veika elgesį, apimantį „Sąjungos finansiniams interesams kenkiantį sukčiavimą“ ir, antra, užtikrinti, kad už šį elgesį būtų baudžiama veiksmingomis, proporcingomis ir atgrasančiomis baudžiamosiomis sankcijomis.

44      Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad pagal mechanizmą, kaip numatytas DOPK 19 straipsnio 2 dalyje, pirma, elgesys, dėl kurio gali kilti solidarioji atsakomybė už juridinio asmens PVM skolas, nėra nusikalstama veika ir, antra, šiuo atžvilgiu nenumatyta jokios baudžiamosios sankcijos.

45      Taigi, kaip teisingai teigė direktorius ir Europos Komisija, PIF konvencija netaikytina tokiam solidariosios atsakomybės mechanizmui, koks numatytas DOPK 19 straipsnio 2 dalyje.

46      Antra, direktorius subsidiariai nurodė, kad DOPK 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas atsakomybės mechanizmas kyla iš PVM direktyvos 205 straipsnio, pagal kurį valstybės narės tam tikrais atvejais gali numatyti, kad kitas asmuo nei tas, kuriam tenka prievolė sumokėti PVM, yra solidariai atsakingas už PVM sumokėjimą.

47      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal Direktyvos 2006/112 205 straipsnį šios direktyvos 193–200 ir 202–204 straipsniuose nurodytais atvejais valstybės narės gali numatyti, kad kitas asmuo nei tas, kuriam tenka prievolė sumokėti PVM, yra solidariai atsakingas už PVM sumokėjimą.

48      PVM direktyvos 193–200 ir 202–204 straipsniuose nustatyti asmenys, turintys prievolę mokėti PVM pagal šios direktyvos XI antraštinės dalies 1 skirsnio „Asmenys, kuriems tenka prievolė sumokėti PVM mokesčių institucijoms“ tikslą. Nors minėtos direktyvos 193 straipsnyje kaip pagrindinė taisyklė numatyta, kad PVM moka apmokestinamasis asmuo, vykdantis apmokestinamą prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, šio straipsnio tekste patikslinta, kad PVM gali ar privalo mokėti kiti asmenys tos pačios direktyvos 194–199b ir 202 straipsniuose numatytais atvejais (2021 m. gegužės 20 d. Sprendimo ALTI, C-4/20, EU:C:2021:397, 27 punktas).

49      Iš Direktyvos 2006/112 193–205 straipsnių konteksto matyti, kad šios direktyvos 205 straipsnis yra tarp nuostatų, kuriomis siekiama nustatyti asmenį, turintį prievolę sumokėti PVM, atsižvelgiant į įvairias situacijas. Taigi šiomis nuostatomis siekiama užtikrinti, kad į valstybės biudžetą būtų veiksmingai renkamas PVM iš tinkamiausio asmens, atsižvelgiant į numatytą situaciją, ypač kai kontrahentai nėra toje pačioje valstybėje narėje arba kai PVM apmokestinamas sandoris susijęs su sandoriais, kurių specifika reikalauja nustatyti kitą asmenį, nei nurodytas šios direktyvos 193 straipsnyje (2021 m. gegužės 20 d. Sprendimo ALTI, C-4/20, EU:C:2021:397, 28 punktas).

50      Taigi pagal Direktyvos 2006/112 205 straipsnį valstybėms narėms iš esmės leidžiama siekiant veiksmingo PVM surinkimo imtis priemonių, pagal kurias kitas asmuo nei tas, kuris paprastai turi prievolę sumokėti šį mokestį pagal šios direktyvos 193–200 ir 202–204 straipsnius, yra solidariai atsakingas už minėto mokesčio sumokėjimą (2021 m. gegužės 20 d. Sprendimo ALTI, C-4/20, EU:C:2021:397, 29 punktas).

51      Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodė Ispanijos vyriausybė ir Komisija, vis dėlto reikia konstatuoti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamu solidariosios atsakomybės mechanizmu nesiekiama nustatyti asmens, turinčio prievolę sumokėti mokestį už konkretų apmokestinamąjį sandorį, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvos 205 straipsnį.

52      Iš tiesų, viena vertus, pagal šį mechanizmą nustatytas asmuo tampa ne prievolę sumokėti PVM už konkretų apmokestinamąjį sandorį turinčiu asmeniu, o solidariai atsakingu už visas juridinio asmens PVM skolas ar jų dalį, neatsižvelgiant į atitinkamus apmokestinamuosius sandorius.

53      Kita vertus, šio mechanizmo taikymo sritis neapima viso PVM, nesumokėto už konkretų apmokestinamąjį sandorį, o apsiriboja turto sumažėjimo, kurį juridinis asmuo patyrė dėl solidariai atsakingo asmens nesąžiningų veiksmų, suma.

54      Tokį mechanizmą reikia skirti, be kita ko, nuo mechanizmų, nurodytų prašymuose priimti prejudicinį sprendimą bylose, kuriose priimti 2006 m. gegužės 11 d. Sprendimas Federation of Technological Industries ir kt. (C-384/04, EU:C:2006:309), 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimas Vlaamse Oliemaatschappij (C-499/10, EU:C:2011:871) ir 2021 m. gegužės 20 d. Sprendimas ALTI (C-4/20, EU:C:2021:397). Skirtingai nuo pagrindinėje byloje nagrinėjamo mechanizmo, šiais mechanizmais asmuo laikomas solidariai turinčiu prievolę sumokėti visą mokėtiną PVM už konkretų apmokestinamąjį sandorį, pagal PVM direktyvos 205 straipsnį.

55      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad PVM direktyvos 205 straipsnis netaikomas pagrindinės bylos aplinkybėmis.

56      Trečia, dėl PVM direktyvos 273 straipsnio primintina, kad jame numatyta, jog valstybės narės gali nustatyti kitas prievoles, kurias jos laiko būtinomis siekiant užtikrinti, kad būtų tinkamai renkamas PVM ir užkertamas kelias sukčiavimui.

57      Šiuo klausimu SESV 325 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės su Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu ir kitomis neteisėtomis veikomis įpareigojamos kovoti atgrasomomis ir veiksmingomis priemonėmis (2018 m. birželio 5 d. Sprendimo Kolev ir kt., C-612/15, EU:C:2018:392, 50 punktas ir 2022 m. kovo 8 d. Sprendimo Komisija / Jungtinė Karalystė (Kova su sukčiavimu nuvertinant prekes), C-213/19,EU:C:2022:167, 209 punktas).

58      Pagal 2014 m. gegužės 26 d. Tarybos sprendimą 2014/335/ES, Euratomas, dėl Europos Sąjungos nuosavų išteklių sistemos (OL L 168, 2014, p. 105) Sąjungos nuosavus išteklius sudaro, be kita ko, pajamos, gaunamos taikant vienodą tarifą suderintai PVM apmokestinamajai vertei, nustatytai pagal Sąjungos taisykles. Be to, yra tiesioginis ryšys tarp pajamų iš PVM gavimo laikantis taikytinos Sąjungos teisės ir atitinkamų lėšų iš PVM patekimo į Sąjungos biudžetą, nes bet koks trūkumas gaunant pirmąsias potencialiai sumažins antrąsias (2017 m. gruodžio 5 d. Sprendimo M.A.S. ir M.B., C-42/17, EU:C:2017:936, 31 punktas ir 2019 m. sausio 17 d. Sprendimo Dzivev ir kt., C-310/16, EU:C:2019:30, 26 punktas).

59      Siekdamos užtikrinti Sąjungos finansinių interesų apsaugą valstybės narės privalo, be kita ko, imtis reikiamų priemonių, kad užtikrintų veiksmingą visų nuosavų išteklių, kuriuos sudaro pajamos, gaunamos suderintai PVM apmokestinamajai vertei taikant vienodą tarifą, surinkimą (2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Euro Box Promotion ir kt., C-357/19, C-379/19, C-547/19, C-811/19 ir C-840/19, EU:C:2021:1034, 182 punktas).

60      Taigi visų pirma iš PVM direktyvos 2 ir 273 straipsnių, aiškinamų atsižvelgiant į ESS 4 straipsnio 3 dalį ir SESV 325 straipsnį, matyti, kad jos privalo imtis visų teisėkūros ir administracinių priemonių, kurios būtų tinkamos siekiant užtikrinti viso PVM surinkimą jų teritorijoje ir kovoti su sukčiavimu (šiuo klausimu žr. 2017 m. spalio 19 d. Sprendimo Paper Consult, C-101/16, EU:C:2017:775, 47 punktą; 2018 m. kovo 20 d. Sprendimo Menci, C-524/15, EU:C:2018:197, 18 punktą ir 2018 m. gegužės 17 d. Sprendimo Vámos, C-566/16, EU:C:2018:321, 37 punktą).

61      Šiuo atveju tokia solidariosios atsakomybės sistema, kokia nustatyta DOPK 19 straipsnio 2 dalyje, padeda išieškoti PVM sumas, kurių apmokestinamasis juridinis asmuo nesumokėjo per PVM direktyvos nuostatose numatytus imperatyvius terminus. Toks mechanizmas padeda užtikrinti tinkamą PVM surinkimą ir (arba) užkirsti kelią sukčiavimui, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvos 273 straipsnį, laikantis SESV 325 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos.

62      Šios išvados negali paneigti aplinkybė, kad asmenys, pripažinti solidariai atsakingais pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamą mechanizmą, t. y. juridinio asmens vadovas ar valdybos narys, patys dėl savo statuso nėra apmokestinami PVM.

63      Šiuo klausimu visų pirma iš PVM direktyvos 273 straipsnio formuluotės nematyti, kad pagal šią nuostatą valstybių narių nustatytos pareigos gali būti taikomos tik PVM apmokestinamiems asmenims.

64      Be to, kalbant apie šios nuostatos kontekstą, reikia pažymėti, kad ji yra PVM direktyvos XI antraštinės dalies, kurios pavadinime aiškiai nurodytos „apmokestinamųjų asmenų ir tam tikrų neapmokestinamųjų asmenų prievolės“, dalis.

65      Galiausiai, kiek tai susiję su PVM direktyvos 273 straipsnio tikslais, valstybėms narėms tenkanti pareiga imtis visų tinkamų priemonių užtikrinti viso PVM surinkimą ir kovoti su sukčiavimu, apie kurią priminta šio sprendimo 60 punkte, tam tikromis aplinkybėmis gali reikšti reikalavimą, kad valstybė narė taikytų sankcijas neapmokestinamiesiems asmenims, dalyvaujantiems priimant apmokestinamojo juridinio asmens sprendimus, antraip būtų pakenkta tokių priemonių veiksmingumui.

66      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad solidariosios atsakomybės mechanizmas, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, patenka į PVM direktyvos 273 straipsnio, aiškinamo atsižvelgiant į SESV 325 straipsnio 1 dalį, taikymo sritį.

67      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus reikia suprasti taip, kad jais prašoma išaiškinti PVM direktyvos 273 straipsnį ir proporcingumo principą.

 Dėl pirmojo klausimo

68      Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar PVM direktyvos 273 straipsnis ir proporcingumo principas turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatytas juridinio asmens solidariosios atsakomybės už PVM skolas mechanizmas tokiomis aplinkybėmis:

–        solidariai atsakingas asmuo yra juridinio asmens vadovas arba jo valdymo organo narys,

–        solidariai atsakingas asmuo nesąžiningai atliko mokėjimus iš juridinio asmens turto, kurie gali būti laikomi paslėptu pelno ar dividendų išmokėjimu, arba šį turtą perleido neatlygintinai ar už kainą, kuri gerokai mažesnė nei rinkos kaina,

–        dėl nesąžiningų veiksmų juridinis asmuo negali sumokėti viso ar dalies PVM, kurį sumokėti jis turi prievolę,

–        solidarioji atsakomybė apribojama juridinio asmens turto sumažėjimo dėl nesąžiningų veiksmų suma ir

–        ši solidarioji atsakomybė atsiranda tik subsidiariai, kai paaiškėja, kad neįmanoma surinkti iš juridinio asmens mokėtinų PVM sumų.

69      Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs: kadangi PVM direktyvos 273 straipsnio nuostatose, išskyrus jose nustatytus apribojimus, nenurodomos nei sąlygos, nei prievolės, kurias valstybės narės gali numatyti, šiomis nuostatomis valstybėms narėms suteikiama diskrecija dėl priemonių, skirtų viso mokėtino PVM surinkimui jų teritorijoje užtikrinti ir kovoti su sukčiavimu (be kita ko, žr. 2018 m. gegužės 17 d. Sprendimo Vámos, C-566/16, EU:C:2018:321, 38 punktą ir 2018 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Fontana, C-648/16, EU:C:2018:932, 35 punktą).

70      Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad solidariosios atsakomybės mechanizmas, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, susijęs su PVM sumų, kurių nesumokėjo apmokestinamasis juridinis asmuo per PVM direktyvos nuostatose nustatytus imperatyvius terminus, surinkimu, todėl jis padeda užtikrinti tinkamą PVM surinkimą ir (arba) užkirsti kelią sukčiavimui, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvos 273 straipsnio pirmą pastraipą. Taigi tokį mechanizmą iš esmės apima valstybių narių diskrecija įgyvendinant PVM direktyvos 273 straipsnį.

71      Reikia pridurti, kad toks mechanizmas padeda laikytis šio sprendimo 60 punkte primintos kiekvienos valstybės narės pareigos imtis visų teisėkūros ir administracinių priemonių, kurios būtų tinkamos siekiant užtikrinti viso PVM surinkimą jų teritorijoje ir kovoti su sukčiavimu, kaip numatyta, be kita ko, SESV 325 straipsnio 1 dalyje.

72      Vis dėlto įgyvendindamos savo kompetenciją valstybės narės turi paisyti Sąjungos teisės ir jos bendrųjų principų, taigi, ir proporcingumo principo (be kita ko, žr. 2018 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Fontana, C-648/16, EU:C:2018:932, 35 punktą ir 2021 m. balandžio 15 d. Sprendimo Grupa Warzywna, C-935/19, EU:C:2021:287, 26 punktą).

73      Dėl proporcingumo principo Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad valstybės narės privalo naudoti priemones, kurios, leisdamos veiksmingai pasiekti vidaus teise siekiamus tikslus, kuo mažiau pakenktų atitinkamais Sąjungos teisės aktais nustatytiems tikslams ir principams. Taigi, nors teisėta, kad valstybių narių priimtomis priemonėmis siekiama kuo veiksmingiau apsaugoti valstybės biudžeto teises, jos negali viršyti to, kas būtina šiam tikslui pasiekti (2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Vlaamse Oliemaatschappij, C-499/10, EU:C:2011:871, 21 ir 22 punktai ir 2021 m. gegužės 20 d. Sprendimo ALTI, C-4/20, EU:C:2021:397, 33 punktas).

74      Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad nacionalinės priemonės, dėl kurių de facto sukuriama solidariosios atsakomybės be kaltės sistema, viršija tai, kas būtina siekiant apsaugoti valstybės biudžetą. Atsakomybės sumokėti PVM nustatymas kitam asmeniui nei tas, kuriam tenka prievolė jį sumokėti, neleidžiant jam išvengti atsakomybės pateikiant įrodymus, kad jis visiškai nesusijęs su šio prievolę sumokėti šį mokestį turinčio asmens veiksmais, turi būti laikomas nesuderinamu su proporcingumo principu. Iš tiesų akivaizdžiai neproporcinga šiam asmeniui be išlygų priskirti mokestinių pajamų praradimą dėl trečiojo apmokestinamojo asmens veiksmų, kuriems jis neturėjo jokios įtakos (2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Vlaamse Oliemaatschappij, C-499/10, EU:C:2011:871, 24 punktas).

75      Šiomis aplinkybėmis valstybių narių teisės nustatyti solidariai atsakingą skolininką, kitą nei prievolę sumokėti mokestį turintį asmenį, kad būtų užtikrintas veiksmingas mokesčio surinkimas, įgyvendinimas turi būti pateisinamas dviejų atitinkamų asmenų faktiniais ir (arba) teisiniais santykiais teisinio saugumo ir proporcingumo principų atžvilgiu. Konkrečiai kalbant, valstybės narės turi nurodyti konkrečias aplinkybes, kuriomis toks asmuo, koks yra apmokestinamojo sandorio gavėjas, turi būti laikomas solidariai atsakingu už mokesčio, kurį turi sumokėti jo kontrahentas, sumokėjimą, nors jis jį sumokėjo, mokėdamas sandorio kainą (2021 m. gegužės 20 d. Sprendimo ALTI, C-4/20, EU:C:2021:397, 34 punktas).

76      Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad aplinkybės, kad kitas asmuo nei tas, kuriam tenka prievolė sumokėti mokestį, veikė sąžiningai, kaip apdairus ūkio subjektas, ir ėmėsi visų protingų priemonių, kurių galėjo imtis, ir kad nedalyvavo piktnaudžiaujant ar sukčiaujant, yra veiksniai, į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant, ar galima šį asmenį įpareigoti solidariai sumokėti mokėtiną PVM (2021 gruodžio 21 d. Sprendimo Vlaamse Oliemaatschappij, C-499/20, EU:C:2011:397, 26 punktas ir 2021 m. gegužės 20 d. Sprendimo ALTI, C-4/20, EU:C:2021:397, 37 punktas).

77      Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad solidariosios atsakomybės mechanizmas, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, neviršija to, kas būtina tinkamam PVM surinkimui užtikrinti ir užkirsti kelią sukčiavimui.

78      Konkrečiau kalbant, atsižvelgiant į tokio mechanizmo požymius, jis negali būti prilygintas solidariosios atsakomybės be kaltės sistemai, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 74–76 punktuose nurodytą jurisprudenciją, kuri nesuderinama su proporcingumo principu.

79      Pirma, solidariai atsakingas asmuo turi būti juridinio asmens, turinčio sumokėti nesumokėto PVM skolas, vadovas ar valdybos narys, todėl gali būti laikomas dalyvaujančiu priimant minėto juridinio asmens sprendimus.

80      Antra, solidariai atsakingu pripažintas asmuo turi būti nesąžiningai atlikęs mokėjimus iš juridinio asmens turto, kurie gali būti laikomi paslėptu pelno ar dividendų išmokėjimu, arba turi būti perleidęs visą ar dalį šio turto neatlygintinai arba už kainą, kuri gerokai mažesnė nei rinkos kaina.

81      Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp asmens, pripažinto solidariai atsakingu, nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo sumokėti PVM, kurį jis turi prievolę sumokėti.

82      Ketvirta, solidariosios atsakomybės apimtis apribojama juridinio asmens turto sumažėjimu dėl nesąžiningų veiksmų.

83      Galiausiai, penkta, ši atsakomybė įgyvendinama tik subsidiariai, kai paaiškėja, kad neįmanoma surinkti iš juridinio asmens mokėtinų PVM sumų.

84      Atsižvelgiant į šio sprendimo 72–76 punktuose primintą jurisprudenciją, reikia konstatuoti, kad tokio mechanizmo nustatymas neviršija to, kas būtina tinkamam mokesčio surinkimui užtikrinti ir sukčiavimui išvengti.

85      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad PVM direktyvos 273 straipsnis ir proporcingumo principas turi būti aiškinami taip, kad jais nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatytas solidariosios juridinio asmens atsakomybės dėl PVM skolų mechanizmas tokiomis aplinkybėmis:

–        solidariai atsakingas asmuo yra juridinio asmens vadovas arba jo valdymo organo narys,

–        solidariai atsakingas asmuo nesąžiningai atliko mokėjimus iš juridinio asmens turto, kurie gali būti laikomi paslėptu pelno ar dividendų išmokėjimu, arba šį turtą perleido neatlygintinai ar už kainą, kuri gerokai mažesnė nei rinkos kaina,

–        dėl nesąžiningų veiksmų juridinis asmuo negali sumokėti viso ar dalies PVM, kurį sumokėti jis turi prievolę,

–        solidarioji atsakomybė apribojama juridinio asmens turto sumažėjimo dėl nesąžiningų veiksmų suma ir

–        ši solidarioji atsakomybė atsiranda tik subsidiariai, kai paaiškėja, kad neįmanoma surinkti iš juridinio asmens mokėtinų PVM sumų.

 Dėl antrojo klausimo

86      Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar PVM direktyvos 273 straipsnis ir proporcingumo principas turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatytas solidariosios atsakomybės mechanizmas, kaip aprašytas pirmajame klausime, kuris taikomas ir juridinio asmens mokėtiniems delspinigiams už PVM nesumokėjimą per šios direktyvos nuostatose nustatytus imperatyvius terminus.

87      Šiuo klausimu iš sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos matyti, kad pirmajame klausime nurodytas solidariosios atsakomybės mechanizmas, kaip toks, ribojamas juridinio asmens dėl nesąžiningų veiksmų atsiradusio turto sumažėjimo suma. Vis dėlto nacionalinės teisės aktuose, be kita ko, numatyta, kad mokesčiai, kurie nebuvo sumokėti per nustatytą terminą, išieškomi „su delspinigiais“, kaip nurodyta šio sprendimo 11 punkte, ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar ši priemonė gali būti papildomai taikoma kartu su nagrinėjamu solidariosios atsakomybės mechanizmu.

88      Pirmiausia reikia pažymėti, kad delspinigių rinkimas PVM nesumokėjimo per PVM direktyvos nuostatose nustatytus imperatyvius terminus atveju padeda užtikrinti tinkamą šio mokesčio surinkimą pagal šios direktyvos 273 straipsnį.

89      Iš tiesų delspinigių rinkimas padeda kompensuoti žalą valstybės biudžetui dėl negautų PVM, sumokėto pavėluotai, sumų už laikotarpį nuo tos dienos, kai šios sumos turi būti sumokėtos, iki tos dienos, kai jos faktiškai sumokamos (pagal analogiją žr. 2012 m. liepos 25 d. Sprendimo Littlewoods Retail ir kt., C-591/10, EU:C:2012:478, 25 ir 26 punktus ir 2018 m. vasario 28 d. Sprendimo Nidera, C-387/16, EU:C:2018:121, 25 punktą).

90      Be to, delspinigių rinkimas taip pat skatina atitinkamus asmenis sumokėti PVM per PVM direktyvos nuostatose nustatytus imperatyvius terminus arba kuo greičiau jiems pasibaigus.

91      Teisingumo Teismas nusprendė, kad delspinigių mokėjimas gali būti tinkama sankcija PVM nesumokėjimo per imperatyvius terminus atveju, nes neviršija to, kas būtina pasiekti tinkamo PVM surinkimo ir kelio sukčiavimui užkirtimo tikslą (šiuo klausimu žr. 2012 m. liepos 12 d. Sprendimo EMS-Bulgaria Transport, C-284/11, EU:C:2012:458, 75 punktą ir 2014 m. liepos 17 d. Sprendimo Equoland, C-272/13, EU:C:2014:2091, 46 punktą).

92      Taigi delspinigių rinkimas padeda kovoti su deklaruoto PVM sumų nesumokėjimu per nustatytą terminą, laikantis valstybėms narėms, be kita ko, pagal PVM direktyvos 273 straipsnį ir 325 straipsnio 1 dalį, tenkančios pareigos imtis visų teisėkūros ir administracinių priemonių, kad būtų užtikrintas viso PVM, mokėtino atitinkamose jų teritorijose, surinkimas ir kovojama su sukčiavimu.

93      Galiausiai dėl šio sprendimo 77–84 punktuose nurodytų motyvų delspinigių įtraukimas į solidariosios atsakomybės mechanizmą, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, atitinka proporcingumo principą tiek, kiek šie delspinigiai susiję su prievolę sumokėti PVM turinčio juridinio asmens šio mokesčio nesumokėjimu per PVM direktyvos nuostatose nustatytus imperatyvius terminus dėl solidariai atsakingu pripažinto asmens nesąžiningų veiksmų (pagal analogiją žr. 2021 m. gegužės 20 d. Sprendimo ALTI, C-4/20, EU:C:2021:397, 43 ir 44 punktus).

94      Iš tiesų, kaip iš esmės priminta šio sprendimo 74 punkte, proporcingumo principas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama kitą asmenį nei prievolę sumokėti PVM turintį asmenį, laikyti atsakingu už mokestinių pajamų praradimą dėl trečiojo asmens veiksmų, kuriems jis neturi jokios įtakos.

95      Taigi delspinigių įtraukimas į DOPK 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą solidariosios atsakomybės mechanizmą gali būti laikomas suderinamu su proporcingumo principu tik tiek, kiek šie delspinigiai susiję su PVM nesumokėjimu per PVM direktyvos nuostatose nustatytus imperatyvius terminus dėl solidariai atsakingu pripažinto asmens nesąžiningų veiksmų.

96      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad PVM direktyvos 273 straipsnis ir proporcingumo principas turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatytas solidariosios atsakomybės mechanizmas, kaip aprašytas pirmajame klausime, kuris apima ir juridinio asmens mokėtinus delspinigius už PVM nesumokėjimą per šios direktyvos nuostatose nustatytus imperatyvius terminus dėl solidariai atsakingu pripažinto asmens nesąžiningų veiksmų.

 Dėl trečiojo klausimo

97      Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar proporcingumo principas turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatytas solidariosios atsakomybės mechanizmas, kaip aprašytas pirmajame klausime, apimantis juridinio asmens už PVM nesumokėjimą per PVM direktyvos nuostatose nustatytus imperatyvius terminus mokėtinus delspinigius, kai pavėluotas mokėjimas susijęs ne su asmens, kuris pripažintas solidariai atsakingu, bet su kito asmens elgesiu arba objektyviomis aplinkybėmis.

98      Primintina, kad, remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytas faktines aplinkybes ir teisinius pagrindus, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija. Atsisakyti pateikti atsakymą į nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gali tik jei akivaizdu, jog prašymas išaiškinti Sąjungos teisę visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema hipotetinė arba Teisingumo Teismui nežinomos faktinės aplinkybės ar teisiniai pagrindai, būtini tam, kad jis galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (be kita ko, žr. 2008 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Trespa International, C-248/07, EU:C:2008:607, 33 punktą ir 2022 m. vasario 22 d. Sprendimo Stichting Rookpreventie Jeugd ir kt., C-160/20, EU:C:2022:101, 82 punktą).

99      Nagrinėjamu atveju taikant DOPK 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą solidariosios atsakomybės mechanizmą, kaip jį apibūdino prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, reikalaujama, kad juridinio asmens negalėjimą sumokėti visas skolas valstybei ar jų dalį lemtų solidariai atsakingo asmens nesąžiningi veiksmai. Taigi taikant šį mechanizmą neįmanoma, kad PVM nesumokėjimas per PVM direktyvos nuostatose nustatytus imperatyvius terminus būtų susijęs su kito asmens elgesiu ar objektyviomis aplinkybėmis.

100    Be to, kiek tai susiję su pagrindine byla, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodė kito asmens elgesio ar objektyvių aplinkybių, dėl kurių PVM buvo nesumokėtas per nustatytą terminą.

101    Taigi reikia konstatuoti, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 98 punkte primintą jurisprudenciją, todėl trečiasis klausimas yra nepriimtinas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

102    Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nusprendžia:

1.      2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 273 straipsnis ir proporcingumo principas

turi būti aiškinami taip:

jais nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatytas solidariosios juridinio asmens atsakomybės dėl pridėtinės vertės mokesčio (PVM) skolų mechanizmas tokiomis aplinkybėmis:

–        solidariai atsakingas asmuo yra juridinio asmens vadovas arba jo valdymo organo narys,

–        solidariai atsakingas asmuo nesąžiningai atliko mokėjimus iš juridinio asmens turto, kurie gali būti laikomi paslėptu pelno ar dividendų išmokėjimu, arba šį turtą perleido neatlygintinai arba už kainą, kuri gerokai mažesnė nei rinkos kaina,

–        dėl nesąžiningų veiksmų juridinis asmuo negali sumokėti viso ar dalies PVM, kurį sumokėti jis turi prievolę,

–        solidarioji atsakomybė apribojama juridinio asmens turto sumažėjimo dėl nesąžiningų veiksmų suma ir

–        ši solidarioji atsakomybė atsiranda tik subsidiariai, kai paaiškėja, kad neįmanoma surinkti iš juridinio asmens mokėtinų PVM sumų.

2.      Direktyvos 2006/112 273 straipsnis ir proporcingumo principas

turi būti aiškinami taip:

pagal juos nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatytas solidariosios atsakomybės mechanizmas, kaip aprašytas šio sprendimo rezoliucinės dalies 1 punkte, kuris apima ir juridinio asmens mokėtinus delspinigius už pridėtinės vertės mokesčio nesumokėjimą per šios direktyvos nuostatose nustatytus imperatyvius terminus dėl solidariai atsakingu pripažinto asmens nesąžiningų veiksmų.

Parašai.

*      Proceso kalba: bulgarų.