Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

Laikina versija

TEISINGUMO TEISMO (septintoji kolegija) SPRENDIMAS

2023 m. kovo 30 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Apmokestinimas – Pridėtinės vertės mokestis (PVM) – Direktyva 2006/112/EB – 2 straipsnio 1 dalies a ir c punktai – Prekių tiekimas ir paslaugų teikimas už atlygį – 9 straipsnio 1 dalis – Sąvokos „apmokestinamasis asmuo“ ir „ekonominė veikla“ – Savivaldybė, organizuojanti atsinaujinančiosios energijos plėtrą savo teritorijoje rezidentų, nekilnojamojo turto savininkų, išreiškusių norą įrengti atsinaujinančios energijos sistemas, naudai – Įnašas, sudarantis 25 % subsidijuotinų išlaidų ir neviršijantis maksimalios vertės, dėl kurios susitarė savivaldybė ir atitinkamas savininkas – Kompensavimas savivaldybei kompetentingos vaivadijos subsidija, sudarančia 75 % subsidijuotinų išlaidų – 13 straipsnio 1 dalis – Savivaldybių neapmokestinimas už jų, kaip valdžios institucijų, vykdomą veiklą ar sudarytus sandorius“

Byloje C-612/21

dėl Naczelny Sąd Administracyjny (Vyriausias administracinis teismas, Lenkija) 2021 m. balandžio 16 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2021 m. rugsėjo 30 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Gmina O.

prieš

Dyrektor Krajowej Informacji Skarbowej

TEISINGUMO TEISMAS (septintoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkė M. L. Arastey Sahún, teisėjai N. Wahl (pranešėjas) ir J. Passer,

generalinė advokatė J. Kokott,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Gmina O., atstovaujamos doradca podatkowy J. Wyrzykowski,

–        Dyrektor Krajowej Informacji Skarbowej, atstovaujamo B. Kołodziej, D. Pach ir T. Wojciechowski,

–        Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos A. Armenia ir U. Małecka,

susipažinęs su 2022 m. lapkričio 10 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006, p. 1) 2 straipsnio 1 dalies, 9 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 1 dalies ir 73 straipsnio išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Lenkijoje esančios Gmina O. (toliau – O. savivaldybė) ir Dyrektor Krajowej Informacji Skarbowej (Nacionalinės biudžeto informacijos direktorius, Lenkija) ginčą dėl šiai savivaldybei skirto išaiškinimo dėl mokesčių, susijusio su jos apmokestinimu pridėtinės vertės mokesčiu (PVM) dėl sandorių, kuriuos vykdydama minėta savivaldybė su tam tikrais gyventojais sudaro sutartį dėl atsinaujinančios energijos sistemų (toliau – AES) įrengimo ant jų nekilnojamojo turto už šių gyventojų finansinį atlygį.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

3        Direktyvos 2006/112 2 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„PVM objektas yra šie sandoriai:

a)      prekių tiekimas už atlygį valstybės narės teritorijoje, kai prekes tiekia apmokestinamasis asmuo, veikdamas kaip toks;

<...>

c)      paslaugų teikimas už atlygį valstybės narės teritorijoje, kai paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, veikdamas kaip toks.

<...>“

4        Šios direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Apmokestinamasis asmuo“ – asmuo, kuris savarankiškai bet kurioje vietoje vykdo ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tos veiklos tikslą ar rezultatą.

„Ekonominė veikla“ – gamintojų, prekybininkų ar paslaugas teikiančių asmenų veikla, įskaitant kasybą bei žemės ūkio veiklą ir laisvųjų profesijų veiklą. Visų pirma ekonomine veikla laikomas materialiojo ar nematerialiojo turto naudojimas siekiant gauti nuolatinių pajamų.“

5        Minėtos direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Valstybinės, regioninės ir vietinės valdžios institucijos ir viešosios teisės reguliuojamos kitos įstaigos nelaikomos apmokestinamaisiais asmenimis, kai vykdo veiklą ar sandorius, kuriuos jie vykdo kaip valdžios institucijos, net renkant mokesčius, rinkliavas, įmokas ar kitus su šia veikla ar sandoriais susijusius mokesčius.

Tačiau joms vykdant tokią veiklą ar sandorius jos laikomos apmokestinamaisiais asmenimis, jei laikant jas neapmokestinamaisiais asmenimis būtų labai iškraipoma konkurencija.

Visais atvejais viešosios teisės reguliuojamos įstaigos laikomos apmokestinamaisiais asmenimis, kai jos vykdo I priede išvardytą veiklą, jei toji veikla nėra vykdoma tokiu smulkiu mastu, kad ją būtų galima laikyti visiškai nereikšminga.“

6        PVM direktyvos 73 straipsnis išdėstytas taip:

„Prekių tiekimo ar paslaugų teikimo, išskyrus nurodytąsias 74–77 straipsniuose, apmokestinamoji vertė apima viską, kas sudaro atlygį, kurį prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas gavo arba turi gauti iš prekes ar paslaugas įsigyjančio asmens arba iš trečiosios šalies už prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, įskaitant tiesiogiai su šių sandorių kaina susijusias subsidijas.“

 Lenkijos teisė

7        Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 2004 m. kovo 11 d. Ustawa o podatku od towarów i usług (Įstatymas dėl prekių ir paslaugų mokesčio, Dz. U., Nr. 54, 2004 m., 535 pozicija) siekiama perkelti Direktyvą 2006/112 į Lenkijos teisę.

8        Šio įstatymo 29a straipsnio 1 dalyje, susijusioje su apmokestinamąja verte, nustatyta:

„Nepažeidžiant 2, 3 ir 5 dalių, 30a–30c straipsnių, 32 straipsnio, 119 straipsnio ir 120 straipsnio 1, 4 ir 5 dalių, apmokestinamoji vertė apima viską, kas sudaro atlygį, kurį prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas gavo arba turi gauti pardavęs prekes ar paslaugas įsigyjančiam asmeniui arba trečiajai šaliai, įskaitant gautas dotacijas, subsidijas ir kitus panašaus pobūdžio mokėjimus, turinčius tiesioginę įtaką apmokestinamojo asmens tiekiamų prekių ar teikiamų paslaugų kainai.“

9        Pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos redakcijos 2001 m. balandžio 27 d. Ustawa Prawo ochrony środowiska (Aplinkos apsaugos įstatymas, Dz. U., Nr. 62, 2001, 627 pozicija) 400a straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Aplinkos apsaugos ir vandens ūkio finansavimas apima:

<...>

21)      oro kokybės apsaugos projektus;

22)      vietos atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimo rėmimą ir aplinką tausojančių energetikos produktų diegimą;

<...>“

10      Šio įstatymo 403 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Savivaldybių užduotys apima aplinkos apsaugos finansavimą tiek, kiek nustatyta 400a straipsnio 1 dalies 2, 5, 8, 9, 15, 16, 21–25, 29, 31, 32 ir 38–42 punktuose, skiriant sumą, kuri yra ne mažesnė nei iš mokesčių ir baudų, nustatytų 402 straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse, gautos pajamos, kurios yra savivaldybių biudžetų pajamos, atėmus šių pajamų perteklių, pervestą vaivadijų fondams.“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

11      O. savivaldybė, turinti PVM mokėtojo kodą Lenkijoje, su miesto bendruomene ir dviem kitomis savivaldybėmis, taip pat esančiomis Lenkijoje, sudarė partnerystės sutartį, siekdama įgyvendinti projektą dėl AES įrengimo šių keturių teritorinių savivaldos vienetų teritorijoje (toliau – projektas).

12      Projektas yra atitinkamos vaivadijos 2014–2020 m. regioninės veiksmų programos dalis ir juo siekiama sudaryti sąlygas pereiti prie mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos. Miesto bendruomenė, kaip projekto vadovė, keturių suinteresuotųjų teritorinių valdžios institucijų vardu sudarė su minėta vaivadija sutartį dėl projekto finansavimo. Pagal šią sutartį projekto vadovė gauna atitinkamos vaivadijos subsidijas, kurios padengia tik dalį subsidijuojamų išlaidų, o vėliau perduoda savo partneriams jiems tenkančią dalį. O. Savivaldybė, kiek ji su tuo susijusi, gauna 75 % visų subsidijuotinų išlaidų.

13      Kiekviena perkančioji organizacija atskirai moka po konkurso pasirinktai įmonei, kuri išrašo sąskaitas faktūras, susijusias su kiekviena iš šių organizacijų sudaryta sutartimi.

14      Kiekviena perkančioji organizacija gali laisvai nuspręsti dėl likusios padengti dalies finansavimo tvarkos. O. savivaldybė nusprendė iš nekilnojamojo turto savininkų, kurie pateikė prašymus įrengti AES, surinkti 25 % subsidijuotinų išlaidų dydžio įnašą, kuris negali viršyti sutartyje nustatytos maksimalios vertės. Be to, O. savivaldybės ir atitinkamų savininkų sudarytoje tipinėje sutartyje nustatyta, kad visos įrengtos AES ir toliau bus jos nuosavybė projekto galiojimo laikotarpiu, t. y. penkerius metus nuo paskutinio mokėjimo, kurį savivaldybė gaus iš atitinkamos vaivadijos sumokėtų subsidijų dalies, gavimo dienos. Pasibaigus šiam laikotarpiui, nuosavybės teisė į AES perduodama atitinkamo nekilnojamojo turto savininkui.

15      Šiomis aplinkybėmis O. savivaldybė pateikė Nacionalinės biudžeto informacijos direktoriui prašymą pateikti išaiškinimą dėl mokesčių, siekdama sužinoti, ar suinteresuotųjų savininkų sumokėtas įnašas ir jos iš atitinkamos vaivadijos gauta subsidija turi būti neapmokestinami PVM.

16      2019 m. rugpjūčio 7 d. išaiškinime dėl mokesčių Nacionalinės biudžeto informacijos direktorius nurodė, kad O. savivaldybė turi būti laikoma „PVM mokėtoja“, kiek tai susiję su pagrindinėje byloje nagrinėjamais sandoriais.

17      O. savivaldybė apskundė šį išaiškinimą dėl mokesčių Wojewódzki Sąd Administracyjny w Warszawie (Varšuvos vaivadijos administracinis teismas, Lenkija). 2020 m. liepos 10 d. sprendimu šis teismas atmetė skundą ir nusprendė, kad ši savivaldybė, sudarydama pagrindinėje byloje nagrinėjamus sandorius, vykdė ekonominę veiklą ir kad O. savivaldybė jos nevykdė kaip valdžios institucija.

18      O. savivaldybė dėl šio sprendimo pateikė kasacinį skundą Naczelny Sąd Administracyjny (Vyriausiasis administracinis teismas, Lenkija), t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

19      Pirma, šiam teismui kyla klausimas dėl pasekmių, kylančių iš to, kad O. savivaldybė yra sutarties, sudarytos su įmone, laimėjusia konkursą, šalis, moka jai mokėtinas sumas ir iš jos gauna savo vardu išrašytą sąskaitą faktūrą už galimą šios savivaldybės ekonominės veiklos vykdymą. Antra, jis siekia sužinoti, ar, darant prielaidą, kad ši savivaldybė iš tikrųjų vykdo tokią veiklą, pagrindinėje byloje nagrinėjami sandoriai vykdomi pagal viešosios teisės reglamentuojamą tvarką. Trečia, pripažindamas, kad tai yra ekonominė veikla, kuri vykdoma ne pagal tokią tvarką, jis kelia klausimą dėl šių sandorių apmokestinamosios vertės nustatymo.

20      Tokiomis aplinkybėmis Naczelny Sąd Administracyjny (Vyriausias administracinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar Direktyvos [2006/112] nuostatos, visų pirma 2 straipsnio 1 dalis, 9 straipsnio 1 dalis ir 13 straipsnio 1 dalis, turi būti aiškinamos taip, kad savivaldybė (valdžios institucija), įgyvendinama projektą, kuriuo siekiama padidinti atsinaujinančiųjų energijos išteklių dalį, ir pagal civilinės teisės reglamentuojamą sutartį, sudarytą su nekilnojamojo turto savininkais, įsipareigodama įrengti ant jų nuosavybės [AES] ir po tam tikro laiko perduoti nuosavybės teisę į šias sistemas nekilnojamojo turto savininkams, veikia kaip PVM mokėtojas?

2.      Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas: ar į apmokestinamąją vertę, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 73 straipsnį, turi būti įskaičiuota subsidija iš Europos Sąjungos lėšų, kurią gavo savivaldybė (valdžios institucijos) projektams, susijusiems su atsinaujinančiaisiais energijos ištekliais, įgyvendinti?“

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl pirmojo klausimo

21      Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2006/112 2 straipsnio 1 dalis, 9 straipsnio 1 dalis ir 13 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad savivaldybės atliekamas AES tiekimas ir įrengimas, tarpininkaujant įmonei, savo rezidentams savininkams, išreiškusiems pageidavimą ją įrengti, kai tokia veikla nesiekiama gauti nuolatinių pajamų ir dėl to šie rezidentai sumoka daugiausia ketvirtadalį patirtų išlaidų, o likusi dalis finansuojama iš valstybės lėšų, yra PVM apmokestinamas prekių tiekimas ir paslaugų teikimas.

22      Pirmiausia reikia priminti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas vertinti faktines aplinkybes, turi nustatyti pagrindinėje byloje nagrinėjamų sandorių pobūdį (2022 m. sausio 13 d. Sprendimo Termas Sulfurosas de Alcafache, C-513/20, EU:C:2022:18, 36 punktas).

23      Vis dėlto Teisingumo Teismas turi šiam teismui pateikti visapusį Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris gali būti naudingas sprendimui jo nagrinėjamoje byloje priimti (2021 m. balandžio 15 d. Sprendimo Administration de l’Enregistrement, des Domaines et de la TVA, C-846/19, EU:C:2021:277, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

24      Šiuo klausimu pažymėtina: tam, kad savivaldybės vykdoma veikla, siekiant skatinti atsinaujinančią energiją, patektų į Direktyvos 2006/112 taikymo sritį, pirma, tai turi būti tiekimas ar teikimas už atlygį savo rezidentams, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies a ir c punktus, ir, antra, ji turi būti vykdoma vykdant ekonominę veiklą, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 9 straipsnio 1 dalį, todėl minėta savivaldybė taip pat veikė kaip apmokestinamasis asmuo.

 Dėl prekių tiekimo ir paslaugų teikimo už atlygį buvimo

25      Pagal suformuotą jurisprudenciją tam, kad tokie sandoriai būtų vykdomi „už atlygį“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/112 2 straipsnio 1 dalies a ir c punktus, turi būti tiesioginis ryšys tarp, viena vertus, prekių tiekimo ar paslaugų teikimo ir, kita vertus, apmokestinamojo asmens realiai gauto atlygio. Toks tiesioginis ryšys nustatomas, jei tarp paslaugos teikėjo ir gavėjo egzistuoja teisinis ryšys, kuriuo remiantis abipusiškai pasikeičiama prievolėmis, o sandorių vykdytojo gautas atlygis yra realus atlygis už gavėjui atliktą prekių tiekimą ar paslaugų teikimą (šiuo klausimu žr. 2021 m. balandžio 15 d. Sprendimo Administration de l’Enregistrement, des Domaines et de la TVA, C-846/19, EU:C:2021:277, 36 punktą).

26      Viena vertus, šiuo klausimu primintina, jog tam, kad sandoriai galėtų būti laikomi atliktais „už atlygį“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2006/112, kaip matyti iš šios direktyvos 73 straipsnio, nebūtina, kad atlygis už prekių tiekimą ar paslaugų teikimą būtų gautas tiesiogiai iš jų gavėjo, jis gali būti gautas ir iš trečiojo asmens (šiuo klausimu žr. 2021 m. balandžio 15 d. Sprendimo Administration de l’Enregistrement, des Domaines et de la TVA, C-846/19, EU:C:2021:277, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

27      Kita vertus, aplinkybė, kad šie sandoriai sudaromi už didesnę ar mažesnę kainą nei savikaina, taigi už didesnę ar mažesnę kainą nei įprasta rinkos kaina, neturi reikšmės kvalifikuojant sandorį už atlygį, nes ši aplinkybė negali turėti įtakos tiesioginiam atliktų sandorių ar sandorių, kuriuos reikia atlikti, ir gauto ar gautino atlygio, kurio suma nustatoma iš anksto pagal nustatytus kriterijus, ryšiui (šiuo klausimu žr. 2021 m. balandžio 15 d. Sprendimo Administration de l’Enregistrement, des Domaines et de la TVA, C-846/19, EU:C:2021:277, 43 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

28      Nagrinėjamu atveju iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinimų matyti, kad O. savivaldybė įpareigoja konkursą laimėjusią įmonę tiekti ir įrengti AES ant savininkų, kurie išreiškė susidomėjimą dalyvauti šioje iniciatyvoje, nekilnojamojo turto. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nuosavybės teisės į tokias sistemas perdavimas yra prekių tiekimas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/112 14 straipsnį, o leidimas jomis naudotis yra paslaugų teikimas, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 24 straipsnio 1 dalį.

29      Neabejotina, kad O. savivaldybės ir šios įmonės sudaryta sutartis dėl AES įrengimo ir nuosavybės teisių į jas perdavimo šiai savivaldybei projekto vykdymo laikotarpiu leidžia manyti, kad minėta įmonė savivaldybės naudai vykdo sandorį už atlygį, nes, be kita ko, šiuo pagrindu ta pati savivaldybė gauna iš tos pačios įmonės individualią sąskaitą faktūrą, kurią ji viena apmoka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ankstesniame punkte, šis sandoris iš dalies apima prekių, t. y. AES, kurių savininke ši savivaldybė tapo, tiekimą O. savivaldybei ir iš dalies paslaugų, kurias sudaro šių AES įrengimas ant atitinkamų rezidentų nekilnojamojo turto, teikimą. Šiai savivaldybei mainais už mokėjimą suteikiama nauda susijusi ne tik su nuosavybės teise į minėtas AES, bet ir su visų jos rezidentų gyvenimo kokybės gerinimu dėl labiau aplinką tausojančio energijos gamybos būdo.

30      Vis dėlto negalima atmesti galimybės, kad nekilnojamojo turto, ant kurio buvo arba bus įrengtos AES, savininkai yra galutiniai šio prekių tiekimo ir paslaugų teikimo, kurie šiuo atveju buvo atlikti O. savivaldybės per įmonę, pasirinktą pasibaigus konkursui, gavėjai, o tai turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

31      Iš tiesų neginčijama, pirma, kad šie rezidentai pagal kiekvieno iš jų ir šios savivaldybės sudarytą sutartį pasibaigus projektui taps AES savininkais ir kad nuo pat jų įrengimo jomis naudojasi, ir, antra, kad iš principo jie padengia 25 % subsidijuotinų išlaidų, tačiau ši procentinė dalis negali viršyti minėtoje sutartyje sutartos sumos už AES tiekimą ir įrengimą, kaip nurodyta šio sprendimo 14 punkte. Šiuo klausimu, atsižvelgiant į šio sprendimo 25–27 punktuose nurodytą jurisprudenciją, aplinkybė, kad trečiasis asmuo, t. y. atitinkama vaivadija, padengs 75 % reikalavimus atitinkančių išlaidų, O. savivaldybei sumokėdama subsidiją, ar kad visos šias 25 % ir 75 % atitinkančios sumos yra mažesnės nei rinkos išlaidos, t. y. tos, kurias savivaldybė iš tikrųjų patyrė konkursą laimėjusios įmonės naudai, nėra lemiama, nes tiek minėtų rezidentų įnašas, tiek šios vaivadijos subsidija yra susiję tik su subsidijuotinomis išlaidomis, o ne su visomis faktinėmis išlaidomis.

32      Jeigu atsižvelgdamas į šiuos svarstymus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas padarytų išvadą, kad O. savivaldybė savo rezidentams už atlygį tiekia prekes ir teikia paslaugas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/112 2 straipsnio 1 dalies a ir c punktus, jis turėtų nustatyti, ar šie sandoriai vykdomi su ekonomine veikla, nes pagal jurisprudenciją veikla gali būti laikoma „ekonomine veikla“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 9 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, tik jeigu ji atitinka vieną iš minėtos direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje nurodytų sandorių (2021 m. balandžio 15 d. Sprendimo Administration de l’Enregistrement, des Domaines et de la TVA, C-846/19, EU:C:2021:277, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

 Dėl prekių tiekimo ir paslaugų teikimo vykdant ekonominę veiklą

33      Pirmiausia reikia priminti, kad Direktyvos 2006/112 9 straipsnio 1 dalies formuluotės analizėje, kurioje pabrėžiama sąvokos „ekonominė veikla“ taikymo srities apimtis, taip pat patikslinamas jos objektyvus pobūdis, t. y. vertinama pati veikla, neatsižvelgiant į jos tikslus ar rezultatus (2021 m. vasario 25 d. Sprendimo Gmina Wrocław (Uzufrukto teisės pakeitimas), C-604/19, EU:C:2021:132, 69 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

34      Taigi paprastai veikla laikoma „ekonomine“, jeigu ji yra nuolatinė ir vykdoma už atlygį, kurį gauna sandorio vykdytojas (2021 m. balandžio 15 d. Sprendimo Administration de l’Enregistrement, des Domaines et de la TVA, C-846/19, EU:C:2021:277, 47 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

35      Turint omenyje tai, kad sunku nustatyti tikslią ekonominės veiklos apibrėžtį, reikia išanalizuoti visas sąlygas, kuriomis ji vykdoma (šiuo klausimu žr. 2016 m. gegužės 12 d. Sprendimo Gemeente Borsele ir Staatssecretaris van Financiën, C-520/14, EU:C:2016:334, 29 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), vertinant kiekvieną atvejį atskirai, atsižvelgiant į tai, koks būtų tipiškas šioje srityje veikiančio verslininko, t. y. šiuo atveju AES montuotojo, elgesys.

36      Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad nors verslininkas iš savo veiklos siekia gauti nuolatinių pajamų (šiuo klausimu žr. 2021 m. sausio 20 d. Sprendimo AJFP Sibiu ir DGRFP Braşov, C-655/19, EU:C:2021:40, 27–29 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją), O. savivaldybė nurodė savo prašyme pateikti išaiškinimą dėl mokesčių (tai matyti ir iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą), kad neketino reguliariai teikti AES įrengimo paslaugų ir šiuo tikslu neįdarbino ir neketino įdarbinti darbuotojų, todėl ši byla skiriasi nuo bylų, kuriose savivaldybės paslaugos yra nuolatinio pobūdžio.

37      Antra, iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos matyti, kad O. savivaldybė pagal regioninę programą, kuria siekiama sudaryti sąlygas pereiti prie mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos, tik siūlo savo rezidentams, nekilnojamojo turto savininkams, kurie gali būti suinteresuoti AES, tiekti ir įrengti šias AES tarpininkaujant konkursą laimėjusiai įmonei, už jų įnašą, neviršijantį 25 % subsidijuotinų išlaidų, susijusių su šiuo tiekimu ir įrengimu, nors ši savivaldybė atsilygina atitinkamai įmonei už tą patį tiekimą ir įrengimą rinkos kaina.

38      Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę nuspręsti, kad, kai savivaldybė iš surinktų įnašų atgauna tik nedidelę dalį patirtų išlaidų, o likusi dalis finansuojama iš valstybės lėšų, toks skirtumas tarp išlaidų ir kaip atlygis už suteiktas paslaugas gautų sumų leidžia manyti, kad tie įnašai turi būti laikomi labiau mokesčiais nei atlygiu (šiuo klausimu žr. 2016 m. gegužės 12 d. Sprendimo Gemeente Borsele ir Staatssecretaris van Financiën, C-520/14, EU:C:2016:334, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi net atsižvelgiant į atitinkamos vaivadijos mokėjimus O. savivaldybei, kurie sudaro 75 % subsidijuotinų išlaidų, bendra iš atitinkamų savininkų ir šios vaivadijos gauta suma yra struktūriniu požiūriu mažesnė už visas šios savivaldybės faktiškai patirtas išlaidas, kaip nurodyta šio sprendimo 31 punkte, o tai neatitinka veiksmų, kurių prireikus imtųsi AES montuotojas, kuris, nustatydamas savo kainas, stengtųsi padengti savo išlaidas ir gauti pelno maržą. Minėta savivaldybė, atvirkščiai, prisiima tik nuostolių riziką, neturėdama galimybės gauti pelno.

39      Trečia, neatrodo, kad tokiam AES montuotojui yra ekonomiškai naudinga, kai daugiausia ketvirtadalį jo patirtų išlaidų padengia jo tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų gavėjai ir jis turi laukti, kol subsidijos kompensuos likusią didžiąją trijų ketvirtadalių šių išlaidų dalį. Toks mechanizmas ne tik lemtų struktūriniu požiūriu nuostolingą jo biudžeto padėtį, bet ir sukeltų neįprastą netikrumą apmokestinamajam asmeniui, nes klausimas, ar ir kokiu mastu trečiasis asmuo grąžins tokią didelę patirtų išlaidų dalį, iš tikrųjų lieka atviras iki šio trečiojo asmens sprendimo, priimto įvykdžius nagrinėjamus sandorius.

40      Taigi neatrodo (su sąlyga, kad tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), kad O. savivaldybė šiuo atveju vykdo ekonominę veiklą, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2006/112 9 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą.

 Dėl neapmokestinimo, atsirandančio dėl to, kad viešosios teisės subjektas vykdo sandorius kaip valdžios institucija

41      Kadangi O. savivaldybė, atsižvelgiant į minėtus argumentus, nevykdo veiklos, kuri patenka į Direktyvos 2006/112 taikymo sritį, nebūtina nustatyti, ar ši veikla taip pat nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį pagal jos 13 straipsnio 1 dalį.

42      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2006/112 2 straipsnio 1 dalis, 9 straipsnio 1 dalis ir 13 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad savivaldybės atliekamas AES tiekimas ir įrengimas, tarpininkaujant įmonei, savo rezidentams savininkams, išreiškusiems pageidavimą jas įrengti, kai tokia veikla nesiekiama gauti nuolatinių pajamų ir už tai šie rezidentai sumoka daugiausia ketvirtadalį patirtų išlaidų, o likusi dalis finansuojama iš valstybės lėšų, yra PVM neapmokestinamas prekių tiekimas ir paslaugų teikimas.

 Dėl antrojo klausimo

43      Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į pirmąjį klausimą, nereikia atsakyti į antrąjį klausimą.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

44      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nusprendžia:

2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 2 straipsnio 1 dalis, 9 straipsnio 1 dalis ir 13 straipsnio 1 dalis

turi būti aiškinamos taip:

savivaldybės atliekamas AES tiekimas ir įrengimas, tarpininkaujant įmonei, savo rezidentams savininkams, išreiškusiems pageidavimą jas įrengti, kai tokia veikla nesiekiama gauti nuolatinių pajamų ir už tai šie rezidentai sumoka daugiausia ketvirtadalį patirtų išlaidų, o likusi dalis finansuojama iš valstybės lėšų, yra pridėtinės vertės mokesčiu neapmokestinamas prekių tiekimas ir paslaugų teikimas.

Parašai.

*      Proceso kalba: lenkų.