Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

Laikina versija

TEISINGUMO TEISMO (dešimtoji kolegija) SPRENDIMAS

2023 m. liepos 13 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Bendra pridėtinės vertės mokesčio (PVM) sistema – Direktyva 2006/112/EB – 2 straipsnio 1 dalies c punktas – Paslaugų teikimas už atlygį – Viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos – Savivaldybė, kuri renka kurorto rinkliavą už suteikimą naudotis kurorto infrastruktūra, prieinama visiems“

Byloje C-344/22

dėl Bundesfinanzhof (Federalinis finansų teismas, Vokietija) 2021 m. gruodžio 15 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2022 m. gegužės 27 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Gemeinde A

prieš

Finanzamt

TEISINGUMO TEISMAS (dešimtoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas D. Gratsias, teisėjai I. Jarukaitis ir Z. Csehi (pranešėjas),

generalinė advokatė T. Ćapeta,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Gemeinde A, atstovaujamos Rechtsanwältinnen G. Burret ir N. Katemann,

–        Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller ir N. Scheffel,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos J. Jokubauskaitės ir B. Martenczuk,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinės advokatės nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006, p. 1; toliau – PVM direktyva) 2 straipsnio 1 dalies ir 13 straipsnio 1 dalies antros pastraipos išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Gemeinde A (savivaldybė A, Vokietija) ir Finanzamt (mokesčių administratorius, Vokietija) ginčą dėl savivaldybės A teisės į pirkimo pridėtinės vertės mokesčio (PVM) atskaitą.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

3        PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„PVM objektas yra šie sandoriai:

<...>

c)      paslaugų teikimas už atlygį valstybės narės teritorijoje, kai paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, veikdamas kaip toks;

<...>“

4        Minėtos direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Apmokestinamasis asmuo“ – asmuo, kuris savarankiškai bet kurioje vietoje vykdo ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tos veiklos tikslą ar rezultatą.

„Ekonominė veikla“ – gamintojų, prekybininkų ar paslaugas teikiančių asmenų veikla, įskaitant kasybą bei žemės ūkio veiklą ir laisvųjų profesijų veiklą. Visų pirma ekonomine veikla laikomas materialiojo ar nematerialiojo turto naudojimas siekiant gauti nuolatinių pajamų.“

5        Šios direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybinės, regioninės ir vietinės valdžios institucijos ir viešosios teisės reguliuojamos kitos įstaigos nelaikomos apmokestinamaisiais asmenimis, kai vykdo veiklą ar sandorius, kuriuos jie vykdo kaip valdžios institucijos, net renkant mokesčius, rinkliavas, įmokas ar kitus su šia veikla ar sandoriais susijusius mokesčius.

Tačiau joms vykdant tokią veiklą ar sandorius jos laikomos apmokestinamaisiais asmenimis, jei laikant jas neapmokestinamaisiais asmenimis būtų labai iškraipoma konkurencija.

<...>“

6        PVM direktyvos 168 straipsnis išdėstytas taip:

„Jeigu prekes ir paslaugas apmokestinamasis asmuo naudoja savo apmokestinamiesiems sandoriams, apmokestinamasis asmuo turi turėti valstybėje narėje, kurioje jis vykdo šiuos sandorius, teisę iš PVM, kurį sumokėti jam tenka prievolė, atskaityti:

a)      mokėtiną ar sumokėtą PVM toje valstybėje narėje už prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, kurį jam atliko ar turi atlikti kitas apmokestinamasis asmuo;

<...>“

 Vokietijos teisė

7        Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos Umsatzsteuergesetz (Apyvartos mokesčio įstatymas, toliau – UStG) 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinami šie sandoriai:

1)      prekių tiekimas ir paslaugų teikimas už atlygį šalies viduje, kai tai atlieka verslininkas, vykdydamas savo veiklą. Neatsisakoma apmokestinti dėl to, kad sandoris yra vykdomas remiantis teisiniu ar administraciniu aktu, arba dėl to, kad jis laikomas vykdomu pagal teisės nuostatą;

<...>“

8        UStG 2 straipsnyje įtvirtinta:

„(1)      Verslininkas – tai asmuo, kuris savarankiškai vykdo komercinę ar profesinę veiklą. Verslas apima visą verslininko komercinę ar profesinę veiklą. Komercinė ar profesinė veikla yra nuolat vykdoma veikla, kuria siekiama gauti pajamų, net jei nesiekiama pelno, o asmenų asociacijos atveju – net jeigu ji vykdo veiklą tiktai savo narių atžvilgiu.

<...>

Viešosios teisės reglamentuojami juridiniai asmenys pramoninę, prekybinę, amatų ar profesinę veiklą vykdo tik per savo pramonės ar prekybos <...> įmones ir žemės ūkio ar miškininkystės ūkius. <...>“

9        UStG 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Lengvatinis 7 % mokesčio tarifas taikomas šiems sandoriams:

<...>

9)      tiesiogiai su baseinų eksploatacija susijusiems sandoriams bei mineralinių vandenų kurortų paslaugoms. Tas pats taikoma kurortų infrastruktūros suteikimui, jeigu kurorto rinkliava renkama kaip užmokestis; <...>“

10      Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos Gemeindeordnung für Baden-Württemberg (Badeno-Viurtembergo žemės savivaldybių kodeksas, toliau – GemO) 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Nesant įstatyminio reglamentavimo, nurodymų nereikalaujančius klausimus savivaldybės gali reglamentuoti potvarkyje. <...>“

11      GemO 10 straipsnio 2 ir 3 dalys suformuluotos taip:

„(2)      Pagal galimybes savivaldybė sukuria ekonominei, socialinei ir kultūrinei gyventojų gerovei reikalingą viešąją infrastruktūrą. Pagal galiojančius teisės aktus gyventojai turi teisę naudotis viešąja savivaldybės infrastruktūra pagal vienodus principus. Jie privalo dengti savivaldybės sąnaudas.

(3)      Asmenys, kurie savivaldybėje turi nekilnojamojo turto arba užsiima verslu ir negyvena joje, turi tokias pat teises naudotis viešąja infrastruktūra kaip ir savivaldybėje gyvenantys nekilnojamojo turto savininkai ir verslininkai, ir privalo prisidėti prie savivaldybės sąnaudų atsižvelgiant į turimą nekilnojamąjį turtą ar vykdomą verslo veiklą.“

12      Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos Kommunalabgabengesetz für Baden-Württemberg (Badeno-Viurtembergo savivaldybių rinkliavų įstatymas) 2 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Savivaldybės rinkliavos renkamos remiantis potvarkiu. Potvarkyje, be kita ko, turi būti nustatyta asmenų, kuriems tenka prievolė mokėti rinkliavą, grupė, rinkliavos kriterijai ir tarifas, taip pat prievolės sumokėti rinkliavą atsiradimas ir terminas.“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

13      Pareiškėja pagrindinėje byloje yra savivaldybė, turinti valstybės pripažintą sveikatingumo kurortą. Pagal savivaldybės teisę mineralinių vandenų kurortas valdomas kaip „įmonė“ ir, atsižvelgiant į pelno mokesčio srityje taikomas nuostatas, yra komercinė įmonė.

14      Šiuo pagrindu pareiškėja pagrindinėje byloje renka kurorto rinkliavą pagal GemO 4 straipsnį, siejamą su Badeno-Viurtembergo savivaldybių rinkliavų įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintu statutu (toliau – savivaldybės statutas), kad padengtų savo išlaidas, patirtas statant ir prižiūrint objektus, skirtus sveikatinimui ir poilsiui, taip pat šiuo tikslu organizuojamiems renginiams.

15      Kurorto rinkliavą privalo mokėti: pirma, savivaldybėje apsistoję ne savivaldybės rezidentai, kuriems suteikiama galimybė naudotis šiais objektais ir dalyvauti minėtuose renginiuose; antra, savivaldybės rezidentai, kurių asmeninių ryšių centras yra kitoje savivaldybėje; ir, trečia, savivaldybėje apsistoję ne savivaldybės rezidentai, kurie joje apsistoja profesiniais tikslais, kad galėtų dalyvauti kongresuose ar kituose renginiuose (toliau kartu – asmenys, privalantys mokėti kurorto rinkliavą). Vis dėlto kurorto rinkliava nerenkama iš vienos dienos lankytojų, nerezidentų ar rezidentų, kurie dirba ar mokosi savivaldybėje.

16      Asmenims ne rezidentams nustatomas tam tikro dydžio mokestis už kiekvieną apsistojimo dieną, o juo apmokestinamiems rezidentams – fiksuota metinė suma, mokėtina neatsižvelgiant į jų apsistojimo trukmę, dažnumą ir sezoniškumą.

17      Prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodoma, kad tas, kas už atlygį priima svečius, valdo kempingo aikštelę arba už atlygį suteikia savo būstą kaip atostogų būstą iš kitur atvykusiems asmenims, privalo per 3 dienas nuo tokių asmenų atvykimo bei išvykimo apie tai pranešti. Kelionių agentūros taip pat privalo teikti informaciją, jeigu atlygis, kurį kelionės dalyvis sumokėjo agentūrai, apima ir kurorto rinkliavą.

18      Pareiškėja pagrindinėje byloje iš pajamų, gautų renkant šią rinkliavą, 2009–2012 m. (toliau – ginčijami metai) finansavo, be kita ko, kurorto parkų, sanatorijų ir kelių (toliau kartu – kurorto infrastruktūra) statybą, priežiūrą ir renovaciją. Šia infrastruktūra laisvai naudotis gali bet kas, įėjimo bilieto nereikalaujama.

19      Savo PVM deklaracijose už ginčijamus metus manydama, kad kurorto rinkliava yra atlygis už PVM apmokestinamą veiklą, t. y. mineralinių vandenų kurorto veiklą, pareiškėja pagrindinėje byloje paprašė leisti atskaityti PVM, sumokėtą už visas jai suteiktas paslaugas, susijusias su turizmu.

20      Per atsakovo pagrindinėje byloje atliktą mokestinį patikrinimą vietoje inspektorius, be kita ko, neatsižvelgė į pirkimo PVM sumas, nesusijusias su mineralinių vandenų kurorto veikla, ir atsižvelgė į sumokėtą pirkimo PVM, susijusį su gydymo kabinetu, tik tiek, kiek jis buvo išnuomotas. 2015 m. kovo 20 d. atsakovas pagrindinėje byloje pateikė pranešimus apie PVM dydžio pakeitimus, atitinkančius šias išvadas.

21      Per išankstinio skundo nagrinėjimo procedūrą priėmus administracinį sprendimą atmesti skundą, pareiškėja pagrindinėje byloje pateikė skundą Finanzgericht Baden-Württemberg (Badeno-Viurtembergo finansų teismas, Vokietija).

22      2018 m. spalio 18 d. sprendimu šis teismas atmetė skundą ir iš esmės nusprendė, kad vykdydama veiklą, už kurią buvo surinkta kurorto rinkliava, pareiškėja pagrindinėje byloje neveikė kaip verslininkė. Jis pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, jog kurorto infrastruktūros eksploatavimas už kurorto rinkliavą nėra verslininko veikla, deklaruoti sandoriai, susiję su šios rinkliavos surinkimu, negali būti apmokestinami PVM, todėl turėjo būti atsisakyta leisti atskaityti sumokėtą pirkimo PVM, kurį iš pradžių leido atskaityti atsakovas pagrindinėje byloje. Vis dėlto jis priminė apie draudimą nustatyti pareiškėjai nepalankų mokestį (reformatio in pejus).

23      Pareiškėja pagrindinėje byloje dėl šio sprendimo pateikė kasacinį skundą Bundesfinanzhof (Federalinis finansų teismas, Vokietija), t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.

24      Pirma, teismas klausia, ar šiuo atveju reikia daryti išvadą, kad paslaugos teikiamos už atlygį, ir pažymi, kad jis linkęs atsakyti neigiamai. Iš tiesų kurorto infrastruktūra gali naudotis nemokamai ir asmenys, kurie neapmokestinami kurorto rinkliava. Šiuo požiūriu, paslaugų, gautų kaip atlygis už kurorto rinkliavą, gavėjas negali būti identifikuotas, nes šia rinkliava apmokestinamasis asmuo visuomenės, kuri taip pat gali naudotis šia infrastruktūra nemokamai, atžvilgiu negavo jokios konkrečios naudos, kuri galėtų būti vartojimo objektas ir viršytų šios visuomenės gautą naudą. Vis dėlto teismui kyla abejonių dėl to, ar pareiškėjos pagrindinėje byloje ir kurorto svečių teisinius santykius reikia vertinti atskirai. Iš tiesų pagal savivaldybės statutą jie moka tam tikrą mokestį už kiekvieną apsistojimo dieną suteiktą naudotis kurorto infrastruktūrą. Taigi mokėjimai yra atlygis už galimybę naudotis šia kurorto infrastruktūra. Galiausiai tas pats teismas pažymi, kad neatmestina galimybė, jog egzistuoja nuolat nuostolinga veikla, atsižvelgiant į tai, kad kurorto rinkliava nepadengia kurorto infrastruktūros eksploatavimo išlaidų.

25      Antra, jeigu į pirmesniame šio sprendimo punkte nurodytą klausimą būtų atsakyta teigiamai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia Teisingumo Teismo, ar, siekiant nustatyti, ar „labai iškraipoma konkurencija“, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvos 13 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, turi būti nagrinėjama ne tik pareiškėjos pagrindinėje byloje teritorija, bet ir kaimyninės savivaldybės, Badeno-Viurtembergo žemė (Vokietija) arba federalinė teritorija.

26      Šiomis aplinkybėmis Bundesfinanzhof (Federalinis finansų teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar tokiomis aplinkybėmis, kaip antai susiklosčiusios pagrindinėje byloje, savivaldybė, kuri, remdamasi savivaldybės potvarkiu, iš joje apsistojančių lankytojų (kurorto svečių) už naudojimąsi kurorto infrastruktūra (pavyzdžiui, kurorto parku, sanatorija, keliais) renka „kurorto rinkliavą“ (tam tikrą sumą už vieną apsistojimo dieną), už šią rinkliavą suteikdama kurorto infrastruktūrą kurorto svečiams, vykdo ekonominę veiklą, kaip ji suprantama pagal [PVM direktyvos] 2 straipsnio 1 dalies c punktą, taip pat tada, kai kurorto infrastruktūra ir šiaip yra laisvai prieinama visiems (pavyzdžiui, ir gyventojams arba kitiems asmenims, kuriems netaikoma prievolė mokėti kurorto rinkliavą)?

2.      Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai: ar minėtomis pagrindinės bylos aplinkybėmis vertinant, ar laikant savivaldybę neapmokestinamuoju asmeniu „būtų labai iškraipoma konkurencija“, kaip tai suprantama pagal [PVM direktyvos] 13 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, teritoriniu aspektu reikšminga rinka yra tik savivaldybės teritorija?“

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl pirmojo klausimo

27      Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmojo klausimo formuluotėje nurodo sąvoką „ekonominė veikla“, reikia priminti, kad pagal PVM direktyvos 9 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą „apmokestinamasis asmuo“ – tai asmuo, kuris savarankiškai bet kurioje vietoje vykdo ekonominę veiklą, nesvarbu, koks tos veiklos tikslas ar rezultatas. Pagal 9 straipsnio 1 dalies antros pastraipos pirmą sakinį „ekonominė veikla“ – gamintojų, prekybininkų ar paslaugas teikiančių asmenų veikla, įskaitant kasybą, žemės ūkio ir laisvųjų profesijų veiklą.

28      Pagal suformuotą jurisprudenciją veikla gali būti laikoma ekonomine veikla, kaip ji suprantama pagal PVM direktyvos 9 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, tik jeigu atitinka vieną iš PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje nurodytų sandorių (2021 m. balandžio 15 d. Sprendimo Administration de l’Enregistrement, des Domaines et de la TVA, C-846/19, EU:C:2021:277, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

29      Taigi, siekiant nustatyti, ar kurorto infrastruktūros suteikimas tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, yra ekonominė veikla, kaip ji suprantama pagal PVM direktyvos 9 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, ir ar pareiškėja pagrindinėje byloje yra apmokestinamasis asmuo, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 9 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą, pirmiausia reikia nustatyti, ar suteikdama ją naudoti ji vykdė paslaugų teikimo už atlygį sandorį, numatytą minėtos direktyvos 2 straipsnio 1 dalies c punkte (šiuo klausimu žr. 2016 m. gegužės 12 d. Sprendimo Geemente Borsele et Staatssecretaris van Financiën, C-520/14, EU:C:2016:334, 22 punktą).

30      Tiek, kiek prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo medžiaga prejudiciniame sprendime leidžia nuspręsti, kad pagrindinėje byloje yra paslaugų teikimas, reikia patikrinti, ar pareiškėja pagrindinėje byloje šias paslaugas teikia už atlygį, kaip to reikalauja tos pačios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies c punktas (šiuo klausimu žr. 2016 m. gegužės 12 d. Sprendimo Geemente Borsele et Staatssecretaris van Financiën, C-520/14, EU:C:2016:334, 23 punktą).

31      Taigi reikia manyti, kad pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas taip, kad „paslaugų teikimu už atlygį“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, laikoma savivaldybės teikiama kurorto infrastruktūra, kai savivaldybė pagal savo statutą renka tam tikro dydžio rinkliavą už kiekvieną apsistojimo dieną iš joje apsistojusių lankytojų, nors ši infrastruktūra yra laisvai ir nemokamai prieinama visiems.

32      PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies c punkte nurodyta, kad PVM apmokestinamas paslaugų teikimas už atlygį valstybės narės teritorijoje, kai paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, veikdamas kaip toks.

33      Paslauga teikiama „už atlygį“, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies c punktą, tik jei tarp paslaugos teikėjo ir gavėjo egzistuoja teisinis ryšys, kai įvykdoma abipusė prievolė, o teikėjo gautas atlygis yra realus atlygis už gavėjui suteiktą atskirą paslaugą. Taip yra tuo atveju, kai tarp suteiktos paslaugos ir gauto atlygio yra tiesioginis ryšys (2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Apcoa Parking Danmark, C 90/20, EU:C:2022:37, 27 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

34      Neatrodo, kad egzistuoja teisinis ryšys, kai abipusiškai prievolėmis keičiasi, viena vertus, savivaldybė, kuri pagal savivaldybės statutą renka tam tikro dydžio rinkliavą už kiekvieną apsistojimo dieną iš jos teritorijoje apsistojusių lankytojų, ir, kita vertus, šie lankytojai, turintys teisę naudotis šios savivaldybės suteikta kurorto infrastruktūra, kuri yra laisvai prieinama visiems, įskaitant šia rinkliava neapmokestinamus asmenis.

35      Iš tiesų savivaldybės gautas atlygis, t. y. kurorto rinkliava, negali būti laikomas gautu už paslaugos teikimą, t. y. kurorto infrastruktūros suteikimą naudotis, už kurį ši rinkliava būtų tiesioginis atlygis.

36      Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad tiesioginis ryšys egzistuoja jau tuomet, kai abi prievolės yra abipusiškai susijusios, t. y. jei viena vykdoma su sąlyga, kad kita vykdoma taip pat, ir jos vykdomos abipusiškai (2020 m. kovo 11 d. Sprendimo San Domenico Vetraria, C-94/19, EU:C:2020:193, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

37      Vis dėlto prievolė mokėti kurorto rinkliavą ją privalantiems mokėti asmenims nustatyta pagal savivaldybės statutą, kuriame taip pat nurodytas jos dydis (šiuo klausimu žr. 2017 m. sausio 18 d. Sprendimo SAWP, C-37/16, EU:C:2017:22, 28 punktą).

38      Visų pirma prievolė mokėti kurorto rinkliavą siejama ne su asmenų, kuriems taikoma ši prievolė, naudojimusi savivaldybės teikiama kurorto infrastruktūra, bet su apsistojimu savivaldybės teritorijoje, kad ir kokios būtų jį pateisinančios priežastys. Taigi savivaldybėje apsistoję lankytojai turi mokėti minėtą rinkliavą, įskaitant tuos, kurie apsistoja dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, atvyksta aplankyti čia reziduojančių šeimos narių arba pažįstamų, ir neketina naudotis kurorto infrastruktūra (pagal analogiją žr. 2016 m. birželio 22 d. Sprendimo Český rozhlas, C-11/15, EU:C:2016:470, 25 ir 26 punktus).

39      Be to, nors asmenys, privalantys mokėti kurorto rinkliavą, gali naudotis kurorto infrastruktūra, ja gali laisvai naudotis visi asmenys, įskaitant rezidentus ir vienadienius lankytojus, nepriklausomai nuo to, ar jie privalo mokėti kurorto rinkliavą. Taigi asmenys, privalantys mokėti rinkliavą, negali pasinaudoti kita infrastruktūra nei ta, kuria naudojasi ta pačia rinkliava neapmokestinami asmenys.

40      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas taip, kad „paslaugų teikimu už atlygį“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, nelaikoma savivaldybės teikiama kurorto infrastruktūra, kai savivaldybė pagal savo statutą renka tam tikro dydžio rinkliavą už kiekvieną apsistojimo dieną iš joje apsistojusių lankytojų, kai prievolė mokėti šią rinkliavą siejama ne su naudojimusi šia infrastruktūra, o su apsistojimu jos teritorijoje, ir ši infrastruktūra yra laisvai ir nemokamai prieinama visiems.

 Dėl antrojo klausimo

41      Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad, pirma, jei atsakymas į pirmąjį prejudicinį klausimą būtų neigiamas, skundas turėtų būti atmestas, ir, antra, antrasis prejudicinis klausimas pateikiamas tik tuo atveju, jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas, į antrąjį prejudicinį klausimą atsakyti nereikia.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

42      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (dešimtoji kolegija) nusprendžia:

2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 2 straipsnio 1 dalies c punktas

turi būti aiškinamas taip:

„paslaugų teikimu už atlygį“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, nelaikoma savivaldybės teikiama kurorto infrastruktūra, kai savivaldybė pagal savo statutą renka tam tikro dydžio rinkliavą už kiekvieną apsistojimo dieną iš joje apsistojusių lankytojų, kai prievolė mokėti šią rinkliavą siejama ne su naudojimusi šia infrastruktūra, o su apsistojimu jos teritorijoje, ir ši infrastruktūra yra laisvai ir nemokamai prieinama visiems.

Parašai.

*      Proceso kalba: vokiečių.