Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

Laikina versija

TEISINGUMO TEISMO (dešimtoji kolegija) SPRENDIMAS

2024 m. birželio 13 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Apmokestinimas – Bendra pridėtinės vertės mokesčio (PVM) sistema – Direktyva 2006/112/EB – 44 straipsnis – Įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 282/2011 – 11 straipsnio 1 dalis – Paslaugų teikimo vieta – Sąvoka „nuolatinis padalinys“ – Pajėgumas, kalbant apie žmogiškuosius ir techninius išteklius, gauti ir naudoti paslaugas savo poreikiams – Automobilių sėdynių apmušalų gamybos paslaugos, kurias viena bendrovė teikia kitos bendrovės, priklausančios tai pačiai grupei ir įsteigtos kitoje valstybėje narėje, vardu“

Byloje C-533/22

dėl Tribunalul Argeş (Ardžešo apygardos teismas, Rumunija) 2021 m. birželio 10 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2022 m. rugpjūčio 9 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

SC Adient Ltd & Co. KG

prieš

Agenţia Naţională de Administrare Fiscală,

Agenţia Naţională de Administrare Fiscală – Direcţia Generală Regională a Finanţelor Publice Ploieşti – Administraţia Judeţeană a Finanţelor Publice Argeş

TEISINGUMO TEISMAS (dešimtoji kolegija),

kurį sudaro dešimtosios kolegijos pirmininko pareigas einantis M. Ilešič, teisėjai I. Jarukaitis (pranešėjas) ir D. Gratsias,

generalinė advokatė J. Kokott,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        SC Adient Ltd & Co. KG, atstovaujamos avocaţi M. Ezer ir F. Nanu,

–        Rumunijos vyriausybės, atstovaujamos R. Antonie, E. Gane ir A. Rotăreanu,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos A. Armenia ir E. A. Stamate,

susipažinęs su 2024 m. vasario 1 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006, p. 1), iš dalies pakeistos 2018 m. lapkričio 6 d. Tarybos direktyva (ES) 2018/1695 (OL L 282, 2018, p. 5; klaidų ištaisymas OL L 329, 2018, p. 53) (toliau – PVM direktyva), 44 ir 192a straipsnių ir 2011 m. kovo 15 d. Tarybos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 282/2011, kuriuo nustatomos Direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos įgyvendinimo priemonės (OL L 77, 2011, p. 1), 10, 11 ir 53 straipsnių išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant SC Adient Ltd & Co. KG (toliau – Adent Vokietija) ir Agenţia Naţională de Administrare Fiscală – Direcția Generală Regională a Finanțelor Publice Ploiești – Administraţia Judeţeană a Finanţelor Publice Argeş (Nacionalinė mokesčių administravimo agentūra – Ploješčio regiono viešųjų finansų generalinė direkcija – Ardžešo viešųjų finansų departamento administratorius, Rumunija) (toliau – mokesčių administratorius) ginčą dėl prašymo panaikinti sprendimą ex officio įregistruoti Adient Vokietija mokesčių tikslais Rumunijoje remiantis tuo, kad ši bendrovė turi nuolatinį padalinį toje šalyje.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

 PVM direktyva

3        PVM direktyvos V antraštinėje dalyje „Apmokestinamųjų sandorių vieta“ yra 3 skyrius, susijęs su „[p]aslaugų teikimo vieta“, jame yra 2 skirsnis „Bendroji taisyklė“, kurio 44 straipsnyje nustatyta:

„Paslaugų teikimo apmokestinamajam asmeniui, veikiančiam kaip toks, vieta yra ten, kur tas asmuo yra įsteigęs savo verslą. Tačiau, jei tos paslaugos yra teikiamos apmokestinamojo asmens nuolatiniam padaliniui, esančiam kitoje vietoje nei ta, kur jis yra įsteigęs savo verslą, šių paslaugų teikimo vieta yra ten, kur yra tas nuolatinis padalinys. Nesant tokios verslo ar nuolatinio padalinio vietos, paslaugų teikimo vieta yra ten, kur apmokestinamasis asmuo, kuris gauna tas paslaugas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kur paprastai gyvena.“

4        Minėtos direktyvos XI antraštinėje dalyje „Apmokestinamųjų asmenų ir tam tikrų neapmokestinamųjų asmenų prievolės“ yra 1 skyrius, skirtas mokėjimo prievolėms. Šio skyriaus 1 skirsnyje „Asmenys, kuriems tenka prievolė sumokėti PVM mokesčių institucijoms“ yra 192a–205 straipsniai.

5        PVM direktyvos 192a straipsnyje nustatyta:

„Taikant šį skirsnį, apmokestinamasis asmuo, kurio nuolatinis padalinys yra valstybės narės, kurioje atsiranda prievolė mokėti PVM, teritorijoje, laikomas apmokestinamuoju asmeniu, kuris nėra įsisteigęs toje valstybėje narėje, kai įvykdomos šios sąlygos:

a)      tos valstybės narės teritorijoje jis atlieka apmokestinamąjį prekių tiekimą ar paslaugų teikimą;

b)      tiekėjo (teikėjo) padalinys, esantis tos valstybės narės teritorijoje, nedalyvauja tokiame tiekime ar teikime.“

6        Šios direktyvos 193 straipsnyje nurodyta:

„[Pridėtinės vertės mokestį (PVM)] moka apmokestinamasis asmuo, vykdantis apmokestinamą prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, išskyrus 194–199b ir 202 straipsniuose nurodytus atvejus, kai PVM moka kitas asmuo.“

7        Šios direktyvos 194 straipsnis suformuluotas taip:

„1.      Kai apmokestinamą prekių tiekimą arba paslaugų teikimą vykdo apmokestinamasis asmuo, kuris nėra įsisteigęs valstybėje narėje, kurioje jis turi mokėti PVM, valstybės narės gali numatyti, kad prievolė sumokėti PVM tenka asmeniui, kuriam prekės yra tiekiamos ar paslaugos yra teikiamos.

2.      Valstybės narės nustato 1 dalies įgyvendinimo sąlygas.“

 Įgyvendinimo reglamentas Nr. 282/2011

8        Įgyvendinimo reglamento Nr. 282/2011 14 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Siekiant užtikrinti vienodą apmokestinamųjų sandorių vietos nustatymo taisyklių taikymą, reikėtų patikslinti šias sąvokas: apmokestinamojo asmens verslo įsteigimo vieta, nuolatinis padalinys, nuolatinė gyvenamoji vieta arba vieta, kur asmuo paprastai gyvena. Atsižvelgiant į [Europos Sąjungos] Teisingumo Teismo praktiką, nustačius kuo aiškesnius ir objektyvesnius kriterijus turėtų būti lengviau šias sąvokas taikyti praktikoje.“

9        Įgyvendinimo reglamento 10 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Taikant [PVM direktyvos] 44 ir 45 straipsnius, apmokestinamojo asmens verslo įsisteigimo vieta, yra ta vieta, kurioje vykdomos verslo centrinio administravimo funkcijos.“

10      Šio įgyvendinimo reglamento 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.      Taikant [PVM direktyvos] 44 straipsnį, „nuolatinis padalinys“ – tai padalinys, kuris nėra šio reglamento 10 straipsnyje nurodyta verslo įsisteigimo vieta, apibūdinamas kaip pakankamai nuolatinis ir turintis tinkamą žmogiškųjų ir techninių išteklių struktūrą, kad jis galėtų gauti šio padalinio poreikiams tenkinti teikiamas paslaugas ir jomis naudotis.

2.      Taikant toliau nurodytus straipsnius, „nuolatinis padalinys“ – tai padalinys, kuris nėra šio reglamento 10 straipsnyje nurodyta verslo įsisteigimo vieta, apibūdinamas kaip pakankamai nuolatinis ir turintis tinkamą žmogiškųjų ir techninių išteklių struktūrą, kad jis galėtų teikti savo teikiamas paslaugas:

<...>

d)      [PVM direktyvos] 192a straipsnis.“

11      Įgyvendinimo reglamento Nr. 282/2011 53 straipsnyje nustatyta:

„1.      Taikant [PVM direktyvos] 192a straipsnį atsižvelgiama tik į apmokestinamojo asmens nuolatinį padalinį, kai jis apibūdinamas kaip pakankamai nuolatinis ir turintis tinkamą žmogiškųjų ir techninių išteklių struktūrą, kad jis galėtų vykdyti prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, kuriame jis dalyvauja.

2.      Jeigu apmokestinamasis asmuo turi nuolatinį padalinį valstybės narės, kurioje atsiranda prievolė sumokėti PVM, teritorijoje, laikoma, kad šis padalinys nedalyvauja tiekiant prekes ar teikiant paslaugas, kaip apibrėžta Direktyvos 2006/112/EB 192a straipsnio b punkte, išskyrus tuos atvejus, kai tas apmokestinamasis asmuo naudoja to nuolatinio padalinio techninius ir žmogiškuosius išteklius sandoriams, kurie yra tų apmokestinamųjų prekių teikimo ar apmokestinamųjų paslaugų teikimo toje valstybėje narėje neatsiejama dalis, vykdyti prieš tą prekių tiekimą ar paslaugų teikimą arb[a] jo metu.

Jei nuolatinio padalinio ištekliai naudojami tik pagalbinėms administracinėms užduotims atlikti, kaip antai apskaitai tvarkyti, sąskaitoms faktūroms išrašyti ir skoliniams reikalavimams tenkinti, nelaikoma, kad jie naudojami tiekiant prekes ar teikiant paslaugas.

Tačiau jeigu sąskaita faktūra išrašoma su nuolatinio padalinio valstybės narės suteiktu PVM mokėtojo kodu, laikoma, kad tas nuolatinis padalinys dalyvavo tiekiant prekes ar teikiant paslaugas toje valstybėje narėje, nebent yra kitokių įrodymų.“

 Rumunijos teisė

12      2015 m. rugsėjo 8 d. Legea Nr. 227/2015 privind Codul Fiscal (2015 m. rugsėjo 8 d. Įstatymas Nr. 227/2015 dėl mokesčių kodekso (Monitorul Oficial al României, I dalis, Nr. 688, 2015 m. rugsėjo 10 d.; toliau – Mokesčių kodeksas) 266 straipsnio 2 dalies d punkte nustatyta:

„Taikant šį straipsnį

<...>

b)      laikoma, kad apmokestinamasis asmuo, įsteigęs savo verslą ne Rumunijoje, yra įsisteigęs Rumunijoje, jei čia jis turi nuolatinį padalinį, t. y. turi pakankamai techninių ir žmogiškųjų išteklių tam, kad galėtų reguliariai vykdyti apmokestinamuosius prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandorius.“

13      Mokesčių kodekso 278 straipsnio 2 dalyje nurodyta:

„Paslaugų teikimo apmokestinamajam asmeniui, veikiančiam kaip toks, vieta yra ten, kur tas asmuo yra įsteigęs savo verslą. Jei tos paslaugos yra teikiamos apmokestinamojo asmens nuolatiniam padaliniui, esančiam kitoje vietoje nei ta, kur jis yra įsteigęs savo verslą, šių paslaugų teikimo vieta yra ten, kur yra tas nuolatinis padalinys. Nesant tokios verslo ar nuolatinio padalinio vietos, paslaugų teikimo vieta yra ten, kur apmokestinamasis asmuo, kuris gauna tas paslaugas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kur paprastai gyvena.“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

14      Adient Vokietija ir SC Adient Automotive România SRL (toliau – Adient Rumunija) priklauso grupei Adient – automobilių įrangos tiekėjai, kurios specializacija yra sėdynių ir kitų variklinių transporto priemonių komponentų gamyba ir prekyba.

15      2016 m. birželio 1 d. Adient Vokietija su Adient Rumunija sudarė paslaugų teikimo sutartį, apimančią tiek šių sėdynių apmušalų komponentų apdirbimo paslaugas, tiek papildomas paslaugas. Adient Rumunija apdirbimo paslaugas sudaro Adient Vokietija teikiamų žaliavų, skirtų sėdynių apmušalams gaminti, pjaustymas ir siuvimas. Adient Rumunija teikiamos papildomos paslaugos visų pirma apima žaliavų priėmimą, sandėliavimą, tikrinimą ir tvarkymą, taip pat galutinių produktų sandėliavimą. Adient Vokietija išlieka žaliavų, pusgaminių ir galutinių produktų savininkė per visą gamybos procesą.

16      Adient Vokietija turi Rumunijoje PVM mokėtojo kodą, kurį naudoja tiek įsigydama prekes šioje valstybėje narėje, tiek tiekdama savo klientams Adient Rumunija pagamintas prekes. Paslaugoms, kurias jai teikia Adient Rumunija, ji naudojo savo Vokietijos PVM mokėtojo kodą.

17      Manydama, kad paslaugos, kurias ji teikė pagal sutartį su Adient Vokietija, buvo suteiktos toje vietoje, kur ši bendrovė, šių paslaugų gavėja, buvo įsteigta, Adient Rumunija išrašė sąskaitas faktūras be PVM, o šios paslaugos, jos nuomone, turėjo būti apmokestintos Vokietijoje.

18      Vis dėlto atlikęs mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2016 m. vasario 18 d. iki 2018 m. liepos 31 d. mokesčių administratorius nusprendė, kad Adient Rumunija teikiamų paslaugų gavėjas yra Adient Vokietija nuolatinis padalinys Rumunijoje, kurį sudaro du Adient Rumunija filialai, t. y. Piteščio ir Ploješčio filialai (Rumunija). Tuo remdamasis jis padarė išvadą, kad Adent Rumunija privalėjo rinkti PVM už šias paslaugas, ir pateikė šiai bendrovei pranešimą apie mokėtiną mokestį, o ši jį apskundė kitoje nei pagrindinėje byloje nagrinėjama procedūroje.

19      Be to, mokesčių administratorius nusprendė, kad dėl to, jog turėjo nuolatinį padalinį Rumunijoje, Adent Vokietija negalėjo naudoti Vokietijos valdžios institucijų jai suteikto PVM mokėtojo kodo ir kad ji turėjo įsiregistruoti kaip Rumunijoje įsteigtas apmokestinamasis asmuo. 2020 m. birželio 4 d. sprendimu jis savo iniciatyva paskelbė šios bendrovės registraciją.

20      Adient Vokietija pateikė skundą dėl šio sprendimo, kuris buvo atmestas 2020 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu.

21      Adient Vokietija dėl 2020 m. birželio 4 d. ir rugpjūčio 28 d. sprendimų pareiškė ieškinį Tribunalul Argeș (Ardžešo apygardos teismas, Rumunija), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

22      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad sprendimas jo nagrinėjamoje byloje priklauso nuo to, ar Adient Vokietija per Piteštyje ir Ploještyje įsteigtus Adient Rumunija filialus turi žmogiškųjų ir techninių išteklių, kad galėtų nuolat vykdyti apmokestinamuosius sandorius Rumunijos teritorijoje.

23      Jam kyla abejonių dėl mokesčių administratoriaus pozicijos, kad taip yra, kiek tai susiję su Adient Vokietija žmogiškaisiais ištekliais, atsižvelgiant į toliau išdėstytus argumentus.

24      Pirma, šis administratorius atsižvelgia į tai, kad pagal Adient Vokietija ir Adient Rumunija sudarytą paslaugų teikimo sutartį pirmoji turi teisę kontroliuoti ir tikrinti apskaitos dokumentus, registrus, ataskaitas ir kitus antrajai priklausančius dokumentus ir gali reikalauti, kad ji dalyvautų išlaidų mažinimo programose ar iniciatyvose.

25      Antra, minėtas administratorius atsižvelgia į tai, kad Adient Rumunija dirbantys darbuotojai dalyvauja Adient Vokietija vykdomoje prekių tiekimo veikloje, nes gauna šios bendrovės klientų užsakymus, apskaičiuoja žaliavų ir medžiagų poreikius, užtikrina žaliavų ir galutinių produktų sandėliavimą, gabenimą ir tiekimą, būdami atsakingi už kokybės kontrolę, dalyvauja organizuojant ir sudarant metinį šios bendrovės prekių inventorinį aprašą ir užtikrina bendravimą su klientais ir tiekėjais, taip atstovaudami tai pačiai bendrovei trečiųjų asmenų atžvilgiu.

26      Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl to, ar siekdamas nustatyti, ar yra techninių priemonių, mokesčių administratorius atsižvelgė į aplinkybę, kad Adent Rumunija darbuotojai dirba naudodami Adent Vokietija, kuri, be kita ko, turi sandėlį Piteščio filiale, kur yra reikiama įranga ir medžiagos, kompiuterines ir apskaitos sistemas.

27      Šiomis aplinkybėmis Tribunalul Argeș (Ardžešo apygardos teismas, Rumunija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar [PVM direktyvos] 44 straipsnio ir Įgyvendinimo reglamento Nr. 282/2011 10 ir 11 straipsnių nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad jomis draudžiama tokia nacionalinio mokesčių administratoriaus praktika, pagal kurią savarankiškas juridinis asmuo, kuris yra rezidentas, kvalifikuojamas kaip subjekto nerezidento nuolatinis padalinys vien dėl to, kad šios dvi bendrovės priklauso tai pačiai grupei?

2.      Ar [PVM direktyvos] 44 straipsnio ir Įgyvendinimo reglamento Nr. 282/2011 10 ir 11 straipsnių nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad jomis draudžiama tokia nacionalinio mokesčių administratoriaus praktika, pagal kurią subjekto nerezidento nuolatinis padalinys laikomas esančiu valstybės narės teritorijoje tik paslaugų, kurias juridinis asmuo rezidentas teikia subjektui nerezidentui, atžvilgiu?

3.      Ar [PVM direktyvos] 44 straipsnio ir Įgyvendinimo reglamento Nr. 282/2011 10 ir 11 straipsnių nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad jomis draudžiami tokie mokesčių teisės aktai ir tokia nacionalinių mokesčių administratorių praktika, pagal kurią subjekto nerezidento nuolatinis padalinys laikomas esančiu valstybės narės teritorijoje, atsižvelgiant į aplinkybę, kad šis nuolatinis padalinys tik tiekia prekes, bet neteikia paslaugų?

4.      Kai asmuo nerezidentas tam tikros valstybės narės teritorijoje turi juridinio asmens rezidento žmogiškųjų išteklių ir techninių priemonių, kuriais užtikrina prekių, kurias turi tiekti subjektas nerezidentas, apdirbimo paslaugų teikimą, ar [PVM direktyvos] 192a straipsnio b punkto nuostatos ir Įgyvendinimo reglamento Nr. 282/2011, kuriuo nustatomos PVM direktyvos įgyvendinimo priemonės, 11 straipsnis ir 53 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinamos taip, kad minėtos apdirbimo paslaugos, teikiamos naudojant juridinio asmens nerezidento technines priemones ir žmogiškuosius išteklius, yra: i) paslaugos, kurias juridinis asmuo nerezidentas gauna iš juridinio asmens rezidento, naudodamasis pirmiau minėtais žmogiškaisiais ištekliais ir techninėmis priemonėmis, arba, atitinkamais atvejais; ii) paslaugos, kurias pats juridinis asmuo nerezidentas teikia naudodamasis pirma minėtais žmogiškaisiais ištekliais ir techninėmis priemonėmis?

5.      Kaip, atsižvelgiant į atsakymą į 4 klausimą, remiantis [PVM direktyvos] 44 straipsnio ir Įgyvendinimo reglamento Nr. 282/2011 10 ir 11 straipsnių nuostatomis nustatoma paslaugų teikimo vieta?

6.      Atsižvelgiant į Įgyvendinimo reglamento Nr. 282/2011 53 straipsnio 2 dalį, ar į veiklą, susijusią su prekių apdirbimo paslaugomis, kaip antai prekių priėmimą, inventorizavimą, užsakymų tiekėjams pateikimą, sandėliavimo vietų suteikimą, atsargų valdymą kompiuterinėje sistemoje, klientų užsakymų tvarkymą, adreso nurodymą transporto dokumentuose ir sąskaitose faktūrose, pagalbą vykdant kokybės kontrolę ir t. t., neturėtų būti atsižvelgiama nustatant nuolatinio padalinio buvimą, nes tai yra administracinė pagalbinė veikla, labai reikalinga prekių apdirbimo veiklai?

7.      Ar atsižvelgiant į principus, susijusius su apmokestinimu toje vietoje, kurioje vyksta minėtas vartojimas, siekiant nustatyti apdirbimo paslaugų teikimo vietą svarbu, kad apdirbimo paslaugų gavėjas prekes, gautas atlikus apdirbimą, parduoda (prekių paskirties vieta yra) daugiausia už Rumunijos ribų, o Rumunijoje parduodamos prekės apmokestinamos PVM, todėl apdirbtos prekės nėra „vartojamos“ Rumunijoje arba, jeigu „vartojamos“ Rumunijoje, jos apmokestinamos PVM?

8.      Jei paslaugas gaunančio nuolatinio padalinio techninės priemonės ir žmogiškieji ištekliai galimai yra tie patys kaip ir paslaugų teikėjo, kuriais naudojantis faktiškai teikiamos paslaugos, ar tai yra paslaugų teikimas, kaip jis suprantamas pagal [PVM direktyvos] 2 straipsnio 1 dalies c punktą?“

 Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo

28      Rumunijos vyriausybė mano, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas.

29      Pirma, ši vyriausybė mano, kad pirmasis–šeštasis klausimai grindžiami klaidingomis prielaidomis. Šiuo klausimu ji teigia, kad, priešingai, nei galima suprasti iš pirmųjų dviejų klausimų formuluotės, mokesčių administratorius rėmėsi ne vien tuo, kad Adent Vokietija ir Adent Rumunija priklauso tai pačiai bendrovių grupei, arba tuo, kad antroji bendrovė teikia apdirbimo paslaugas pirmajai bendrovei, kad padarytų išvadą, jog Rumunijoje yra šios pirmosios bendrovės nuolatinis padalinys, bet atliko bendrą visų reikšmingų aplinkybių analizę. Trečiasis–šeštasis klausimai grindžiami klaidinga prielaida, kad mokesčių administratorius rėmėsi žmogiškaisiais ir techniniais ištekliais, naudojamais apdirbimo paslaugoms teikti arba papildomai su šiomis paslaugomis susijusiai administracinės paramos veiklai vykdyti, – buvo atsižvelgta į žmogiškuosius ir techninius išteklius, kuriuos Adient Vokietija turėjo Rumunijoje vykdydama prekių tiekimo iš šios valstybės narės teritorijos sandorius.

30      Antra, dėl septintojo prejudicinio klausimo Rumunijos vyriausybė teigia, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodė priežasčių, dėl kurių jam kyla klausimas dėl vietos, kur parduodami iš apdirbimo paslaugų gauti produktai, reikšmės.

31      Trečia, aštuntasis prejudicinis klausimas yra nepriimtinas, nes iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Adient Vokietija nuolatinio padalinio Rumunijoje techniniai ir žmogiškieji ištekliai skiriasi nuo tų, kuriuos naudoja Adient Rumunija paslaugoms teikti.

32      Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes turi įvertinti tai, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Iš esmės Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą dėl jam pateiktų klausimų, jeigu jie yra susiję su Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimu ar galiojimu. Vadinasi, nacionalinių teismų pateiktiems klausimams taikoma svarbos prezumpcija. Atsisakyti pateikti atsakymą į nacionalinio teismo pateiktą prejudicinį klausimą Teisingumo Teismas gali, tik jei prašymas išaiškinti šią teisę visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema hipotetinė arba Teisingumo Teismui nežinomos faktinės aplinkybės ar teisiniai pagrindai, būtini, kad jis galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (2015 m. birželio 16 d. Sprendimo Gauweiler ir kt., C-62/14, EU:C:2015:400, 24 ir 25 punktai ir 2024 m. sausio 18 d. Sprendimo Comune di Copertino, C-218/22, EU:C:2024:51, 19 ir 20 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

33      Vykstant SESV 267 straipsnyje numatytam procesui, grindžiamam aiškiu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo funkcijų atskyrimu, tik nacionalinis teismas yra kompetentingas nustatyti ir vertinti pagrindinės bylos faktines aplinkybes (2023 m. vasario 9 d. Sprendimo Finanzamt X (Žirgyno savininko vykdomas paslaugų teikimas), C-713/21, EU:C:2023:80, 38 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

34      Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad iš prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateikto pagrindinės bylos teisinių ir faktinių aplinkybių aprašymo matyti, jog tam, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas išspręstų ginčą, jis turi gauti kelis paaiškinimus dėl kriterijų, leidžiančių subjektą pripažinti nuolatiniu padaliniu. Iš tiesų šiame prašyme prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo ieškovės pagrindinėje byloje teiginius, kad mokesčių administratorius nusprendė, jog egzistuoja nuolatinis padalinys, atsižvelgdamas į tai, kad abi atitinkamos bendrovės priklauso tai pačiai grupei, ir į šių dviejų bendrovių sudarytą paslaugų teikimo sutartį. Be to, jis pažymi, kad šis administratorius taip pat atsižvelgė į žmogiškuosius ir techninius išteklius, susijusius su šio nuolatinio padalinio vykdomu prekių tiekimu Rumunijoje.

35      Reikia pridurti, kad Teisingumo Teismo turimoje bylos medžiagoje nėra jokios informacijos, kuri leistų manyti, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku arba yra hipotetinis.

36      Galiausiai primintina, kad nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytos faktinės aplinkybės yra ieškovės teiginių pakartojimas, vien ši aplinkybė, net jei būtų patvirtinta, neįrodo, kad taip elgdamasis šis teismas neįvykdė savo pareigos pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnį nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis remdamasis jis pateikė klausimus, ir priežastis, dėl kurių jam kyla abejonių dėl pateiktuose klausimuose nurodytų Sąjungos teisės nuostatų aiškinimo arba dėl kurių, jo nuomone, Teisingumo Teismo atsakymas yra būtinas nagrinėjamam ginčui išspręsti (šiuo klausimu žr. 2021 m. spalio 21 d. Sprendimo Wilo Salmson France, C-80/20, EU:C:2021:870, 51 punktą).

37      Iš to, kas pasakyta, matyti, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl pirmųjų dviejų klausimų

38      Pirmaisiais dviem klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar PVM direktyvos 44 straipsnis ir Įgyvendinimo reglamento Nr. 282/2011 11 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, jog tam, kad PVM apmokestinama bendrovė, kurios verslo įsisteigimo vieta yra valstybėje narėje ir kuri gauna paslaugas, teikiamas kitoje valstybėje narėje įsteigtos bendrovės, šių paslaugų teikimo vietai nustatyti gali būti laikoma turinti nuolatinį padalinį pastarojoje valstybėje narėje, vien dėl to, kad abi bendrovės priklauso tai pačiai grupei ir kad šias bendroves tarpusavyje sieja paslaugų teikimo sutartis.

39      Pirmiausia reikia priminti, kad iš suformuotos jurisprudencijos matyti, jog naudingiausias, todėl ir svarbiausias priklausomumo veiksnys nustatant paslaugų teikimo vietą mokesčių tikslais yra apmokestinamojo asmens verslo įsisteigimo vieta, nes ji, kaip objektyvus, paprastas ir praktinis kriterijus, užtikrina didelį teisinį saugumą. Vis dėlto apmokestinamojo asmens ryšys su nuolatiniu padaliniu yra antrinis ryšys, kuriuo nukrypstama nuo bendrosios taisyklės ir į kurį atsižvelgiama, jei tenkinamos tam tikros sąlygos (šiuo klausimu žr. 2014 m. spalio 16 d. Sprendimo Welmory, C-605/12, EU:C:2014:2298, 53–56 punktus; 2022 m. balandžio 7 d. Sprendimo Berlin Chemie A. Menarini, C-333/20, EU:C:2022:291, 29 punktą ir 2023 m. birželio 29 d. Sprendimo Cabot Plastics Belgium, C-232/22, EU:C:2023:530, 29 punktą).

40      Vadinasi, į šį antrinį ryšį reikia atsižvelgti tik tuo atveju, kai ryšys su buveine neleidžia priimti racionalaus sprendimo arba sukelia konfliktą su kita valstybe nare (žr., be kita ko, 1985 m. liepos 4 d. Sprendimo Berkholz, 168/84, EU:C:1985:299, 17 punktą; 1998 m. gegužės 7 d. Sprendimo Lease Plan, C-390/96, EU:C:1998:206, 24 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2023 m. birželio 29 d. Sprendimo Cabot Plastics Belgium, C-232/22, EU:C:2023:530, 30 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

41      Kalbant apie sąvoką „nuolatinis padalinys“, kaip ji suprantama pagal PVM direktyvos 44 straipsnį, iš pačios Įgyvendinimo reglamento Nr. 282/2011 11 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, jog tai – padalinys, kuris nėra verslo įsisteigimo vieta, apibūdinamas kaip pakankamai nuolatinis ir turintis tinkamą žmogiškųjų ir techninių išteklių struktūrą, kad galėtų gauti šio padalinio poreikiams tenkinti teikiamas paslaugas ir jomis naudotis.

42      Tam, kad apmokestinamasis asmuo būtų laikomas turinčiu nuolatinį padalinį valstybėje narėje, kurioje jam teikiamos atitinkamos paslaugos, reikia, kad šio struktūra būtų pakankamai nuolatinė ir tinkama, kad apmokestinamasis asmuo galėtų ten gauti atitinkamas paslaugas ir jomis naudotis, kai vykdo savo ekonominę veiklą (2023 m. birželio 29 d. Sprendimo Cabot Plastics Belgium, C-232/22, EU:C:2023:530, 31 punktas).

43      Kaip ne kartą yra nusprendęs Teisingumo Teismas, pripažinimas nuolatiniu padaliniu priklauso nuo Įgyvendinimo reglamente Nr. 282/2011, visų pirma jo 11 straipsnyje, nustatytų materialinių sąlygų, kurios turi būti vertinamos atsižvelgiant į ekonominę ir komercinę tikrovę, todėl šis kvalifikavimas negali priklausyti vien nuo atitinkamo subjekto teisinio statuso (2020 m. gegužės 7 d. Sprendimo Dong Yang Electronics, C-547/18, EU:C:2020:350, 31 ir 32 punktai).

44      Iš to matyti, kad nors valstybėje narėje įsteigta patronuojamoji bendrovė paslaugų teikėja gali būti patronuojančiosios bendrovės, kuriai skirtos šios paslaugos, nuolatinis padalinys, įsteigtas kitoje valstybėje narėje ar trečiojoje šalyje, toks kvalifikavimas negali būti grindžiamas vien tuo, kad ši bendrovė joje turi patronuojamąją bendrovę (2022 m. balandžio 7 d. Sprendimo Berlin Chemie A. Menarini, C-333/20, EU:C:2022:291, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

45      Dėl tų pačių priežasčių aplinkybė, kad dvi teisiškai viena nuo kitos nepriklausomos bendrovės priklauso tai pačiai grupei, taip pat savaime nereiškia, kad egzistuoja vienos bendrovės teikiamas paslaugas gaunančios bendrovės nuolatinis padalinys.

46      Tokio padalinio egzistavimo taip pat negalima kildinti remiantis vien aplinkybe, kad šias dvi bendroves teisiškai sieja sutartis, kurioje nustatytos vienos bendrovės išimtinai kitos naudai teikiamų paslaugų teikimo sąlygos.

47      Iš tiesų, kaip ne kartą yra nusprendęs Teisingumo Teismas, kadangi juridinis asmuo, net jei turi tik vieną klientą, privalo naudoti turimus žmogiškuosius ir techninius išteklius savo poreikiams, tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad pagal taikytinas sutarties nuostatas bendrovė paslaugų gavėja disponuoja savo paslaugų teikėjo ištekliais taip, lyg jie būtų jos, gali būti laikoma, kad valstybėje narėje, kurioje įsisteigęs jos paslaugų teikėjas, jos žmogiškųjų ir techninių išteklių struktūra yra pakankamai nuolatinė ir tinkama (2022 m. balandžio 7 d. Sprendimo Berlin Chemie A. Menarini, C-333/20, EU:C:2022:291, 48 punktas ir 2023 m. birželio 29 d. Sprendimo Cabot Plastics Belgium, C-232/22, EU:C:2023:530, 37 punktas).

48      Kaip generalinė advokatė pažymėjo savo išvados 50 punkte, paslaugų teikėjas iš principo veikia savo vardu ir savo ekonominiais interesais kaip nepriklausomas kontrahentas, o ne kaip priklausoma kitos sutarties šalies dalis.

49      Vadinasi, vien tai, kad šalys yra saistomos išimtinio paslaugų teikimo sutarties, nereiškia, kad paslaugų teikėjo priemonės tampa jo kliento priemonėmis, nebent būtų įrodyta, kad pagal šią sutartį šis paslaugų teikėjas nėra atsakingas už savo priemones ir neteikia paslaugų savo rizika (šiuo klausimu žr. 2023 m. birželio 29 d. Sprendimo Cabot Plastics Belgium, C-232/22, EU:C:2023:530, 39 punktą).

50      Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar, be kita ko, iš šalis saistančios sutarties nuostatų matyti, kad Adient Rumunija Piteščio ir Ploješčio filialų žmogiškieji ir techniniai ištekliai buvo perduodami Adent Vokietijai praktiškai nuolat, kad ji galėtų ten gauti Adient Rumunija suteiktas apdirbimo paslaugas ir jas panaudoti savo ekonominei veiklai. Iš tiesų bendradarbiaudami, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, tik nacionaliniai teismai šiuo klausimu gali pateikti galutinį faktinių aplinkybių vertinimą (šiuo klausimu žr. 2011 m. kovo 10 d. Sprendimo Bog ir kt., C-497/09, C-499/09, C-501/09 ir C-502/09, EU:C:2011:135, 55 punktą ir 2023 m. balandžio 20 d. Sprendimo Dyrektor Krajowej Informacji Skarbowej, C-282/22, EU:C:2023:312, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

51      Vis dėlto Teisingumo Teismas gali šiems teismams pateikti visapusį Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris gali būti naudingas sprendimui jų nagrinėjamoje byloje priimti (2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Franck, C-801/19, EU:C:2020:1049, 27 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; 2021 m. kovo 4 d. Sprendimo Frenetikexito, C-581/19, EU:C:2021:167, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; taip pat 2022 m. balandžio 7 d. Sprendimo Berlin Chemie A. Menarini, C-333/20, EU:C:2022:291, 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

52      Šiuo klausimu, kadangi iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad visos Adient grupės bendrovės turi tą pačią kompiuterinę ir apskaitos sistemą, tai, kad Adient Rumunija Piteščio ir Ploješčio filialų darbuotojai elektroniniu būdu turi prieigą prie Adient Vokietija apskaitos sistemos, kad, be kita ko, galėtų tiesiogiai registruoti pastarosios tiekiamas žaliavas ir galutinius produktus, nereiškia, kad Adient Vokietija turi infrastruktūrą Rumunijoje, kad savarankiškai galėtų vykdyti savo sandorius pasibaigus šių produktų gamybos procesui. Išvada, kad tokia infrastruktūra egzistuoja, juo labiau negali būti daroma remiantis tuo, kad Adient Vokietija buvo leista naudotis šių prekių sandėliavimo patalpomis ir žaliavomis, kurias ši bendrovė tiekia savo teikėjui, pasilikdama nuosavybės teisę.

53      Dėl aplinkybės, kad Adient Rumunija Piteščio ir Ploješčio filialų darbuotojai vykdo funkcijas, viršijančias tas, kurias jie paprastai atlieka vykdydami šios bendrovės paslaugų teikimo veiklą, ir dėl kurių jie tiesiogiai dalyvauja galutinių produktų tiekimo Adient Vokietija klientams veikloje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar, kaip jam teigė Adient Vokietija, jų vykdoma veikla apima tik užduotis, tiesiogiai susijusias su apdirbimo paslaugų teikimu, arba yra tik administracinio pobūdžio, ir patikrinti, ar, atsižvelgiant į šių darbuotojų įdarbinimo sąlygas ir darbo užmokestį, jie, nors ir susieti sutartimi su Adient Rumunija, nėra pavaldūs šios bendrovės hierarchijai ir yra pavaldūs Adient Vokietijai, kai vykdo jiems pavestas užduotis.

54      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmuosius du klausimus reikia atsakyti, kad PVM direktyvos 44 straipsnis ir Įgyvendinimo reglamento Nr. 282/2011 11 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip: PVM apmokestinama bendrovė, kurios verslo įsisteigimo vieta yra valstybėje narėje ir kuri gauna paslaugas, teikiamas kitoje valstybėje narėje įsteigtos bendrovės, šių paslaugų teikimo vietai nustatyti negali būti laikoma turinti nuolatinį padalinį pastarojoje valstybėje narėje vien dėl to, kad abi bendrovės priklauso tai pačiai grupei ar kad šias bendroves tarpusavyje sieja paslaugų teikimo sutartis.

 Dėl trečiojo ir septintojo klausimo

55      Trečiuoju ir septintuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar PVM direktyvos 44 straipsnis ir Įgyvendinimo reglamento Nr. 282/2011 11 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad PVM apmokestinama bendrovė, kurios verslo įsisteigimo vieta yra valstybėje narėje ir kuri naudojasi apdirbimo paslaugomis, teikiamas kitoje valstybėje narėje įsteigtos bendrovės, gali būti laikoma turinčia nuolatinį padalinį pastarojoje valstybėje narėje, siekiant nustatyti paslaugų teikimo vietą, nes, pirma, ji turi joje struktūrą, kuri dalyvauja tiekiant galutinius produktus, gautus teikiant šias apdirbimo paslaugas, ir, antra, šių tiekimo sandorių didžioji dalis vykdoma už šios valstybės narės ribų ir joje vykdomi sandoriai apmokestinami PVM.

56      Kaip Teisingumo Teismas jau yra priminęs, klausimas, ar yra nuolatinis padalinys, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvos 44 straipsnį, turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į apmokestinamąjį asmenį, kuriam teikiamos nagrinėjamos paslaugos (2014 m. spalio 16 d. Sprendimo Welmory, C-605/12, EU:C:2014:2298, 57 punktas ir 2022 m. balandžio 7 d. Sprendimo Berlin Chemie A. Menarini, C-333/20, EU:C:2022:291, 30 punktas), nors taikant kitas šios direktyvos nuostatas, kuriose daroma nuoroda į nuolatinio padalinio sąvoką, jis turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į apmokestinamąjį asmenį, kuris yra paslaugų teikėjas.

57      Šis skirtumas matyti iš pačios Įgyvendinimo reglamento Nr. 282/2011 11 straipsnio 1 ir 2 dalių formuluotės.

58      Iš tiesų iš šio įgyvendinimo reglamento 11 straipsnio 1 dalies matyti, kad taikant PVM direktyvos 44 straipsnį, susijusį su paslaugų teikimo vieta, nuolatinis padalinys – tai bet koks padalinys, kuris nėra šio reglamento 10 straipsnyje nurodyta verslo įsisteigimo vieta, apibūdinamas kaip pakankamai nuolatinis ir turintis tinkamą žmogiškųjų ir techninių išteklių struktūrą, kad jis galėtų gauti šio padalinio poreikiams tenkinti teikiamas paslaugas ir jomis naudotis.

59      Taikant, be kita ko, PVM direktyvos 192a straipsnį, susijusį su asmens, kuriam tenka prievolė sumokėti mokestį, nustatymu, nuolatinis padalinys pagal to paties reglamento 11 straipsnio 2 dalį yra bet koks padalinys, kuris nėra verslo įsisteigimo vieta, apibūdinamas kaip pakankamai nuolatinis ir turintis tinkamą žmogiškųjų ir techninių išteklių struktūrą, leidžiančią jam teikti paslaugas, kurių teikimu jis užsiima.

60      Taigi, net jei kiekvienas nuolatinis padalinys turi bendrą požymį, t. y. jį sudaro struktūra, turinti pakankamą pastovumo laipsnį ir gebėjimą savarankiškai vykdyti savo veiklą, reikia juos skirti pagal tai, ar tam padaliniui patikėtos funkcijos yra gauti arba teikti paslaugas, ir siekiant nustatyti, ar yra nuolatinis padalinys paslaugų teikimo vietai nustatyti, būtina remtis paslaugų gavimo veikla.

61      Tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, pirmiausia reikia atskirti Adient Rumunija teikiamas paslaugas Adient Vokietija nuo prekių, kurios gautos dėl šių paslaugų, pardavimo ir tiekimo, atliekamo iš Rumunijos, nes šios paslaugos ir prekių tiekimas yra atskiri sandoriai, kuriems taikomos skirtingos PVM schemos. Todėl, siekiant nustatyti vietą, kur Adient Vokietija gauna šias paslaugas, reikia nustatyti vietą, kur yra žmogiškieji ir techniniai ištekliai, kuriuos ši bendrovė naudoja tam tikslui, o ne vietą, kur yra ištekliai, kuriuos ji naudoja savo galutinių produktų tiekimo veiklai (pagal analogiją žr. 2023 m. birželio 29 d. Sprendimo Cabot Plastics Belgium, C-232/22, EU:C:2023:530, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

62      Be to, aplinkybė, net jei būtų įrodyta, kad Adient Vokietija turi Rumunijoje esančioje struktūroje išteklių, kuriais naudodamasi tiekia prekes, gautas jai Adient Rumunija suteikus paslaugų, nėra svarbi nustatant nuolatinio padalinio buvimą, kartu siekiant nustatyti šių paslaugų teikimo vietą. A fortiori šiuo tikslu taip pat neturi reikšmės aplinkybė, kad prekių tiekimas daugiausia vykdomas už Rumunijos ribų arba kad Rumunijoje vykdomas prekių tiekimas apmokestinamas PVM.

63      Be to, kadangi siekdamas pateisinti šiuos klausimus, susijusius su atsižvelgimu į Adient Vokietija vykdomą prekių tiekimo veiklą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškina, kad tiek PVM direktyvos 192a straipsnyje, tiek Įgyvendinimo reglamento Nr. 282/2011 53 straipsnyje, tiek Mokesčių kodekso 266 straipsnio 2 dalies b punkte vienodai nurodomas prekių tiekimas ar paslaugų teikimas, būtina patikslinti šių Sąjungos teisės nuostatų apimtį ir sąvoką „prekių tiekimas“.

64      Pirma, svarbu pabrėžti, kad minėtos nuostatos susijusios ne su paslaugų teikimo vietos, o su asmens, privalančio mokėti mokestį valstybėje narėje už šioje valstybėje narėje apmokestinamą prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, atliktą kitoje valstybėje narėje įsisteigusio apmokestinamojo asmens, nustatymu.

65      Reikia konstatuoti, kad nei iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nei iš Teisingumo Teismui pateiktų pastabų nematyti, kad pagrindinė byla susijusi su PVM sistema, taikoma Adient Vokietija Rumunijoje vykdomam prekių tiekimui.

66      Taigi PVM direktyvos 192a straipsnis ir Įgyvendinimo reglamento Nr. 282/2011 53 straipsnis, kuriais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi grįsdamas šiuos klausimus, netaikytini susiklosčius tokiai situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, kuri susijusi tik su Adient Rumunija suteiktų paslaugų Adient Vokietija teikimo vietos nustatymu.

67      Antra, bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad iš PVM direktyvos 192a straipsnio iš tiesų matyti, jog į nuolatinio padalinio dalyvavimą prekių tiekimo veikloje atsižvelgiama taip pat, kaip ir į dalyvavimą paslaugų teikimo veikloje, siekiant nustatyti, kuris apmokestinamasis asmuo ar jo nuolatinis padalinys turi sumokėti PVM už šiuos sandorius.

68      Pagal šį straipsnį apmokestinamasis asmuo, turintis nuolatinį padalinį valstybės narės, kurioje turi būti sumokėtas PVM, teritorijoje, laikomas apmokestinamuoju asmeniu, kuris nėra įsisteigęs tos valstybės narės teritorijoje, kai jis tiekia prekes ar teikia apmokestinamąsias paslaugas tos valstybės narės teritorijoje, ir kai jo turimas padalinys nedalyvauja tiekiant šias prekes ar teikiant tokias paslaugas.

69      Be to, Įgyvendinimo reglamento Nr. 282/2011 53 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad į apmokestinamojo asmens turimą nuolatinį padalinį atsižvelgiama tik tuomet, kai jis yra pakankamai pastovus ir turintis tinkamą žmogiškųjų ir techninių išteklių struktūrą, kad galėtų vykdyti prekių tiekimą ar paslaugų teikimą. Pagal šio įgyvendinimo reglamento 53 straipsnio 2 dalį apmokestinamasis asmuo turi naudoti šias priemones sandoriams, susijusiems su prekių tiekimu ar paslaugų teikimu, atliktiems prieš prekių tiekimą ar paslaugų teikimą arba jų teikimo metu.

70      Iš kartu siejamų šių nuostatų matyti, kad, siekiant nustatyti asmenį, kuriam tenka prievolė sumokėti PVM, apmokestinamasis asmuo laikomas įsisteigusiu valstybės narės, kurioje jis tiekia prekes ar teikia paslaugas, teritorijoje tik tuo atveju, jeigu šioje valstybėje narėje turi minimalią struktūrą, kurioje nuolat sutelkti žmogiškieji ir techniniai ištekliai, naudojami vykdant atitinkamus apmokestinamuosius sandorius iki jų įvykdymo arba jų vykdymo metu.

71      Vis dėlto, kaip priminta šio sprendimo 59 punkte, iš Įgyvendinimo reglamento Nr. 282/2011 11 straipsnio 2 dalies taip pat matyti, kad taikant PVM direktyvos 192a straipsnį nuolatinis padalinys, į kurį reikia atsižvelgti, yra tas, kuris teikia numatytas paslaugas, o ne tas, kuris naudojasi jam suteiktomis paslaugomis. Taigi nuolatinis padalinys, kuris dalyvauja tiekiant prekes ar teikiant paslaugas, kaip tai suprantama pagal šio įgyvendinimo reglamento 53 straipsnio 1 dalį, gali būti tik paslaugas teikiantis nuolatinis padalinys.

72      Iš to matyti, kad, kai apmokestinamasis asmuo, tiekiantis prekes valstybėje narėje, toje valstybėje narėje turi tik nuolatinį padalinį, kuriam teikiamos paslaugos, aplinkybė, kad šis padalinys dalyvauja tiekiant šio apmokestinamojo asmens prekes toje valstybėje narėje, negali turėti įtakos nustatant asmenį, kuriam tenka prievolė sumokėti PVM už tuos sandorius.

73      Nagrinėjamu atveju darant prielaidą, kad Adient Vokietija turi nuolatinį padalinį, kuris naudojasi Adient Rumunija teikiamomis paslaugomis, ir kad šis padalinys dalyvauja Adient Vokietija tiekiant prekes Rumunijoje, pastarasis vis dėlto negali būti laikomas įsteigtu Rumunijos teritorijoje pagal PVM direktyvos 192a straipsnį.

74      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį ir septintąjį klausimus reikia atsakyti, kad PVM direktyvos 44 straipsnis ir Įgyvendinimo reglamento Nr. 282/2011 11 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad nei tai, jog PVM apmokestinama bendrovė, kurios verslo įsisteigimo vieta yra valstybėje narėje ir kuri naudojasi apdirbimo paslaugomis, teikiamomis kitoje valstybėje narėje įsteigtos bendrovės, pastarojoje valstybėje narėje turi struktūrą, kuri naudojama tiekiant galutinius produktus, gautus teikiant šias apdirbimo paslaugas, nei tai, kad šie tiekimo sandoriai daugiausia vykdomi už šios valstybės narės ribų ir ten yra PVM objektas, nėra svarbu siekiant nustatyti, ar ši bendrovė turi nuolatinį padalinį pastarojoje valstybėje narėje, kad būtų galima nustatyti paslaugų teikimo vietą.

 Dėl ketvirtojo–šeštojo ir aštuntojo klausimų

75      Ketvirtuoju–šeštuoju ir aštuntuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar PVM direktyvos 44 ir 192a straipsniai ir Įgyvendinimo reglamento Nr. 282/2011 11 ir 53 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad tuo atveju, kai PVM apmokestinama bendrovė, kurios verslo įsisteigimo vieta yra valstybėje narėje ir kuri naudojasi apdirbimo paslaugomis, teikiamomis kitoje valstybėje narėje įsteigtos bendrovės, siekiant apibūdinti pirmosios bendrovės nuolatinį padalinį pastarojoje valstybėje narėje, gali būti atsižvelgta į techninius ir žmogiškuosius išteklius, kuriais ši antroji bendrovė užtikrina paslaugų teikimą, ar priemones, naudojamas su šiomis paslaugomis susijusiai administracinei veiklai.

76      Reikia pažymėti, kad iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nematyti, jog pagrindinėje byloje mokesčių administratorius, siekdamas nustatyti Adient Vokietija nuolatinio padalinio buvimą Rumunijoje, atsižvelgė į žmogiškuosius ir techninius išteklius, kuriuos Adient Rumunija naudojo teikdama apdirbimo paslaugas. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, grįsdamas ketvirtąjį ir penktąjį klausimus, paaiškina, kad mokesčių administratorius konstatavo, jog žmogiškieji ir techniniai ištekliai, susiję su apdirbimo paslaugų teikimu, priklausė Adient Rumunija, o ne Adient Vokietija, kuri naudojo žmogiškuosius ir techninius išteklius, tiekdama prekes. Taigi šiuo aspektu reikalingus patikrinimus turi atlikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis turi kompetenciją vertinti faktines aplinkybes.

77      Su sąlyga, kad bus atlikti šie patikrinimai, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog valstybėje narėje įsisteigęs apmokestinamasis asmuo negali naudotis tomis pačiomis priemonėmis teikdamas paslaugas, kaip ir apmokestinamasis asmuo, įsisteigęs kitoje valstybėje narėje, gaudamas tas pačias paslaugas tariamame nuolatiniame padalinyje pirmojoje valstybėje narėje (2022 m. balandžio 7 d. Sprendimo Berlin Chemie A. Menarini, C-333/20, EU:C:2022:291, 54 punktas ir 2023 m. birželio 29 d. Sprendimo Cabot Plastics Belgium, C-232/22, EU:C:2023:530, 41 punktas).

78      Taigi paslaugų gavėjo nuolatinio padalinio buvimas reiškia, kad įmanoma nustatyti žmogiškuosius ir techninius išteklius, kurie skiriasi nuo naudojamų paslaugas teikiančios bendrovės savo paslaugoms teikti ir kurie šių paslaugų gavėjui suteikiami naudoti pagal poreikius. Nesant tokio konstatavimo, toks gavėjas neturi nuolatinio padalinio bendrovės teikėjos valstybėje narėje, todėl negali būti laikomas įsisteigusiu šioje valstybėje narėje.

79      Darant prielaidą, kad nuolatinis padalinys gali būti ir tų pačių paslaugų teikėjas, ir jų gavėjas, tokiu atveju paslaugų teikėjas ir gavėjas sutaptų, todėl, kaip savo išvados 35 punkte pažymėjo generalinė advokatė, iš principo nebūtų jokio apmokestinamojo sandorio.

80      Dėl klausimo, ar galima atsižvelgti į papildomas paslaugas, susijusias su apdirbimo paslaugomis, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad remiantis parengiamojo ar pagalbinio pobūdžio veikla, būtina įmonės veiklai vykdyti, negalima nustatyti nuolatinio padalinio (šiuo klausimu žr. 2007 m. birželio 28 d. Sprendimo Planzer Luxembourg, C-73/06, EU:C:2007:397, 56 punktą). Nagrinėjamu atveju, su sąlyga, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas įvertins visas reikšmingas aplinkybes, iš Teisingumo Teismo turimos informacijos, pateiktos prašyme priimti prejudicinį sprendimą, matyti, kad veikla, kaip antai žaliavų ir galutinių produktų gavimas, valdymas ar tikrinimas, parama kokybės auditui arba galutinių produktų išsiuntimo užsakymo pateikimas, yra parengiamoji arba pagalbinė, palyginti su Adient Rumunija vykdoma apdirbimo veikla.

81      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į ketvirtąjį–šeštąjį ir aštuntąjį klausimus reikia atsakyti, kad PVM direktyvos 44 ir 192a straipsniai ir Įgyvendinimo reglamento Nr. 282/2011 11 ir 53 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad PVM apmokestinama bendrovė, kurios verslo įsisteigimo vieta yra valstybėje narėje ir kuri naudojasi apdirbimo paslaugomis, teikiamomis kitoje valstybėje narėje įsteigtos bendrovės, neturi nuolatinio padalinio pastarojoje valstybėje narėje, jeigu jos šioje valstybėje narėje turimi žmogiškieji ir techniniai ištekliai nesiskiria nuo naudojamų jai teikiant paslaugas arba jeigu šie žmogiškieji ir techniniai ištekliai užtikrina tik parengiamąją ar papildomą veiklą.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

82      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (dešimtoji kolegija) nusprendžia:

1.      2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, iš dalies pakeistos 2018 m. lapkričio 6 d. Tarybos direktyva (ES) 2018/1695, 44 straipsnis ir 2011 m. kovo 15 d. Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 282/2011, kuriuo nustatomos Direktyvos 2006/112 įgyvendinimo priemonės, 11 straipsnio 1 dalis

turi būti aiškinami taip:

pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinama bendrovė, kurios verslo įsisteigimo vieta yra valstybėje narėje ir kuri gauna paslaugas, teikiamas kitoje valstybėje narėje įsteigtos bendrovės, šių paslaugų teikimo vietai nustatyti negali būti laikoma turinti nuolatinį padalinį pastarojoje valstybėje narėje vien dėl to, kad abi bendrovės priklauso tai pačiai grupei ir kad šias bendroves tarpusavyje sieja paslaugų teikimo sutartis.

2.      Direktyvos 2006/112, iš dalies pakeistos Direktyva 2018/1695, 44 straipsnis ir Įgyvendinimo reglamento Nr. 282/2011 11 straipsnis

turi būti aiškinami taip:

nei tai, jog pridėtinės vertės mokesčiu (PVM) apmokestinama bendrovė, kurios verslo įsisteigimo vieta yra valstybėje narėje ir kuri naudojasi apdirbimo paslaugomis, teikiamomis kitoje valstybėje narėje įsteigtos bendrovės, pastarojoje valstybėje narėje turinčios struktūrą, kuri naudojama tiekiant galutinius produktus, gautus teikiant šias apdirbimo paslaugas, nei tai, kad šie tiekimo sandoriai daugiausia vykdomi už šios valstybės narės ribų ir ten yra PVM objektas, nėra svarbu siekiant nustatyti, ar ta bendrovė turi nuolatinį padalinį pastarojoje valstybėje narėje, kad būtų galima nustatyti paslaugų teikimo vietą.

3.      Direktyvos 2006/112, iš dalies pakeistos Direktyva 2008/1695, 44 ir 192a straipsniai ir Įgyvendinimo reglamento Nr. 282/2011 11 ir 53 straipsniai

turi būti aiškinami taip:

pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinama bendrovė, kurios verslo įsisteigimo vieta yra valstybėje narėje ir kuri naudojasi apdirbimo paslaugomis, teikiamomis kitoje valstybėje narėje įsteigtos bendrovės, neturi nuolatinio padalinio pastarojoje valstybėje narėje, jeigu jos šioje valstybėje narėje turimi žmogiškieji ir techniniai ištekliai nesiskiria nuo naudojamų jai teikiant paslaugas arba jeigu šie žmogiškieji ir techniniai ištekliai užtikrina tik parengiamąją ar papildomą veiklą.

Parašai.

*      Proceso kalba: rumunų.