Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

Laikina versija

TEISINGUMO TEISMO (septintoji kolegija) SPRENDIMAS

2024 m. rugsėjo 12 d.(*)

„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Bendra pridėtinės vertės mokesčio (PVM) sistema – Direktyva 2006/112/EB – 273 ir 395 straipsniai – Įgyvendinimo sprendimas (ES) 2019/310 – Kova su sukčiavimu PVM – Išskaidyto mokėjimo mechanizmas – Bankrutuojančio apmokestinamojo asmens PVM sąskaita – Šioje sąskaitoje sukauptų lėšų pervedimas bankroto administratoriaus prašymu “

Byloje C-709/22

dėl Wojewódzki Sąd Administracyjny we Wrocławiu (Vroclavo vaivadijos administracinis teismas, Lenkija) 2022 m. rugsėjo 22 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2022 m. lapkričio 17 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Syndyk Masy Upadłości A

prieš

Dyrektor Izby Administracji Skarbowej we Wrocławiu,

dalyvaujant

Rzecznik Małych i Średnich Przedsiębiorców,

TEISINGUMO TEISMAS (septintoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininko pareigas einantis N. Wahl, teisėjai J. Passer ir M. L. Arastey Sahún (pranešėja),

generalinė advokatė J. Kokott,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Dyrektor Izby Administracji Skarbowej we Wrocławiu, atstovaujamo K. Tudrujek,

–        Rzecznik Małych i Średnich Przedsiębiorców, atstovaujamo radca prawny P. Chrupek,

–        Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos M. Herold, K. Herrmann ir J. Jokubauskaitės,

susipažinęs su 2024 m. balandžio 11 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006, p. 1), 2019 m. vasario 18 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimo (ES) 2019/310, kuriuo Lenkijai leidžiama nustatyti specialią priemonę, kuria nukrypstama nuo Direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 226 straipsnio (OL L 51, 2019, p. 19), Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 17 straipsnio 1 dalies, 41 straipsnio 1 dalies, 51 straipsnio 1 dalies ir 52 straipsnio 1 dalies, ESS 2 straipsnio ir 4 straipsnio 3 dalies, taip pat proporcingumo, pridėtinės vertės mokesčio (PVM) neutralumo ir teisinio saugumo principų išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Syndyk Masy Upadłości A (bankroto administratorius A) ir Dyrektor Izby Administracji Skarbowej we Wrocławiu (Vroclavo mokesčių administratoriaus skyriaus direktorius, Lenkija; toliau – mokesčių administratoriaus direktorius) ginčą dėl pastarojo sprendimo neatblokuoti bankrutuojančio apmokestinamojo asmens PVM sąskaitoje sukauptų lėšų.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

 Direktyva 2006/112

3        Direktyvos 2006/112 206 straipsnyje numatyta:

„Bet kuris apmokestinamasis asmuo, kuriam tenka prievolė sumokėti PVM, privalo sumokėti grynąją PVM sumą, pateikęs 250 straipsnyje numatytą PVM deklaraciją. Tačiau valstybės narės gali nustatyti kitą tos sumos mokėjimo datą arba reikalauti tarpinių mokėjimų.“

4        Šios direktyvos 226 straipsnyje numatyta:

„Nepažeidžiant šioje direktyvoje nustatytų specialių nuostatų, pagal 220 ir 221 straipsnius išrašomose sąskaitose faktūrose PVM tikslais privalomai nurodyti turi būti tik šie rekvizitai:

<...>“

5        Šios direktyvos 273 straipsnyje nustatyta:

„Valstybės narės gali nustatyti kitas prievoles, kurias jos laiko būtinomis siekiant užtikrinti, kad būtų tinkamai renkamas PVM ir užkertamas kelias sukčiavimui, atsižvelgdamos į reikalavimą vienodai traktuoti apmokestinamųjų asmenų vykdomus nacionalinius sandorius ir sandorius tarp valstybių narių, tačiau dėl šių prievolių prekyboje tarp valstybių narių neturi atsirasti su sienų kirtimu susijusių formalumų.

Pirmoje pastraipoje nustatyta galimybė negali būti naudojama nustatant papildomas su sąskaitų faktūrų išrašymu susijusias prievoles be tų, kurios nustatytos 3 skyriuje.“

6        Tos pačios direktyvos 395 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„[Europos Sąjungos] Taryba, remdamasi [Europos] Komisijos pasiūlymu, gali vieningai leisti bet kuriai valstybei narei imtis specialių priemonių, nukrypstant nuo šios direktyvos nuostatų, kad būtų supaprastinta PVM surinkimo procedūra arba užkirstas kelias tam tikrų formų mokesčių vengimui ar sukčiavimui.

PVM surinkimo procedūros supaprastinimo priemonės negali [daryti įtakos], nebent labai nežymiai, valstybės narės mokesčių pajamų, surenkamų galutinio vartojimo etape, bendr[ai] sum[ai].“

 Reglamentas (ES) 2015/848

7        2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2015/848 dėl nemokumo bylų (OL L 141, 2015, p. 19) 1 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Šis reglamentas taikomas viešai nagrinėjamoms kolektyvinėms byloms, įskaitant laikino pobūdžio bylas, kurios grindžiamos teisės aktais dėl nemokumo ir kuriose sanavimo, skolos sureguliavimo, reorganizavimo arba likvidavimo tikslais:

a)      iš skolininko visiškai arba iš dalies atimama teisė disponuoti savo turtu ir paskiriamas nemokumo specialistas;

b)      skolininko turtą ir reikalus kontroliuoja ar prižiūri teismas arba

c)      teismo nurodymu ar teisės aktų nustatyta tvarka laikinai sustabdomi atskiri vykdymo procesai, kad galėtų įvykti skolininko ir jo kreditorių derybos, jeigu šiose bylose, kurios yra sustabdomos, numatomos tinkamos priemonės visiems kreditoriams bendrai apsaugoti ir, jei nepasiekiama susitarimo, jos yra preliminarios bylos vienos iš a arba b punkte nurodytų bylų atžvilgiu.“

 Įgyvendinimo sprendimas 2019/310

8        Įgyvendinimo sprendimas 2019/310, kaip matyti iš jo preambulės, buvo priimtas remiantis SESV ir Direktyva 2006/112, visų pirma jos 395 straipsnio 1 dalimi.

9        Įgyvendinimo sprendimo 2019/310 1, 3, 4, 7, 9, 11 ir 12 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

„(1)      Lenkija raštu, kurį Komisija užregistravo 2018 m. gegužės 15 d., paprašė leidimo nustatyti specialią priemonę, kuria nukrypstama nuo Direktyvos [2006/112] 226 straipsnio, siekiant taikyti išskaidyto mokėjimo mechanizmą (toliau – speciali priemonė). Speciali priemonė turėtų apimti reikalavimą numatyti specialią nuostatą, kad [PVM], mokėtinas remiantis sąskaitomis faktūromis, pateiktomis už prekes ir paslaugas, kurias tiekiant ar teikiant gali būti sukčiaujama ir kurioms Lenkijoje paprastai taikomas atvirkštinio apmokestinimo mechanizmas ir solidarioji atsakomybė, turi būti mokamas į blokuotą PVM sąskaitą. <...>

<...>

(3)      kovodama su sukčiavimu Lenkija jau ėmėsi nemažai priemonių. Ji, be kita ko, nustatė atvirkštinio apmokestinimo mechanizmą ir solidariąją tiekėjo ir kliento atsakomybę, standartinę audito bylą, griežtesnes apmokestinamųjų asmenų registravimosi PVM mokėtojais ir išsiregistravimo taisykles, dažniau atliekamą auditą ir kt. Tačiau Lenkija laikosi nuomonės, kad tų priemonių nepakanka siekiant užkirsti kelią sukčiavimui PVM;

(4)      Lenkijos nuomone, taikant specialią priemonę galimybė sukčiauti PVM bus panaikinta. Taikant išskaidyto mokėjimo mechanizmą, į atskirą tiekėjo (apmokestinamojo asmens) PVM sąskaitą pervesta PVM suma galima naudotis tik ribotais tikslais, konkrečiau, PVM prievolėms mokesčių administratoriui atlikti arba PVM už tiekėjų pateiktas sąskaitas faktūras sumokėti, todėl geriau užtikrinama, kad mokesčių administratoriai gaus visą PVM sumą, kurią apmokestinamasis asmuo turi pervesti Lenkijos valstybės iždui;

<...>

(7)      kai tiekėjas PVM deklaracijoje kaip grąžintiną sumą nurodo pirkimo mokesčio, palyginti su pardavimo mokesčiu, perviršį, tokia suma į tiekėjo įprastinę sąskaitą paprastai grąžinama per 60 dienų. Tačiau Lenkija informavo Komisiją, kad sandorių, kuriems taikoma speciali priemonė, atveju tiekėjo, kuris disponuoja blokuota PVM sąskaita, prašymu perviršis turi būti grąžinamas per 25 dienas;

<...>

(9)      speciali priemonė turi būti taikoma visiems tiekėjams, įskaitant ir tuos, kurie nėra įsisteigę Lenkijoje – jie turi turėti banko sąskaitą, valdomą pagal Lenkijos bankų įstatymą. Šiuo klausimu Lenkija patvirtino, kad tiekėjai nepatirs jokių papildomų išlaidų, susijusių su prievole Lenkijoje atsidaryti banko sąskaitą, nes tie tiekėjai PVM mokėjimams skirtą banko sąskaitą Lenkijoje galės atsidaryti ir tvarkyti nemokamai;

<...>

(11)      Komisija laikosi nuomonės, kad taikant specialią priemonę prekėms ir paslaugoms, kurias tiekiant ar teikiant gali būti sukčiaujama, galima veiksmingai kovoti su sukčiavimu PVM. <...>

(12)      atsižvelgiant į naujovišką ir plačią specialios priemonės taikymo sritį, svarbu užtikrinti, kad būtų imamasi būtinų tolesnių veiksmų. Visų pirma, tokiais tolesniais veiksmais turi būti skiriamas dėmesys priemonės poveikiui sukčiavimo PVM mastui ir apmokestinamiesiems asmenims, kiek tai susiję su PVM grąžinimu, administracine našta, apmokestinamiesiems asmenims tenkančiomis išlaidomis ir kt. Todėl Lenkija turėtų pateikti specialios priemonės poveikio ataskaitą praėjus 18 mėnesių nuo specialios priemonės įsigaliojimo Lenkijoje pradžios.“

10      Šio įgyvendinimo sprendimo 1 straipsnyje nustatyta:

„Nukrypstant nuo Direktyvos [2006/112] 226 straipsnio, Lenkijai leidžiama nustatyti specialią nuostatą, kad pridėtinės vertės mokestis (PVM), mokėtinas remiantis sąskaitomis faktūromis, pateiktomis už apmokestinamųjų asmenų tarpusavyje tiekiamas šio sprendimo priede išvardytas prekes ir teikiamas paslaugas, kai mokėjimai už jas atliekami elektroniniais banko pavedimais, turi būti mokamas į tiekėjo Lenkijoje atidarytą atskirą blokuotą PVM banko sąskaitą.“

11      Minėtas įgyvendinimo sprendimas pagal jo 3 straipsnio antrą pastraipą buvo taikomas nuo 2019 m. kovo 1 d. iki 2022 m. vasario 28 d.

12      2022 m. balandžio 5 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimu (ES) 2022/559, kuriuo dėl Lenkijai suteikto leidimo toliau taikyti specialią priemonę, kuria nukrypstama nuo Direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 226 straipsnio, iš dalies keičiamas Įgyvendinimo sprendimas (ES) 2019/310 (OL L 108, 2022, p. 51), Įgyvendinimo sprendimu 2019/310 suteikto leidimo galiojimas pratęstas iki 2025 m. vasario 28 d.

 Lenkijos teisė

 PVM įstatymas

13      2004 m. kovo 11 d. Ustawa o podatku od towarów i usług (Prekių ir paslaugų mokesčio įstatymas; Dz. U., 2021, 685 pozicija; su pakeitimais; toliau – PVM įstatymas) 106e straipsnio 1 dalies 18a punkte nustatyta:

„Sąskaitose faktūrose, kuriose bendra mokėtina suma už įstatymo 15 priede nurodytų prekių tiekimą ar paslaugų teikimą apmokestinamajam asmeniui viršija 15 000 [Lenkijos zlotų (PLN)] arba lygiavertę sumą, išreikštą užsienio valiuta, įrašomi žodžiai „išskaidyto mokėjimo mechanizmas“. <...>“

14      Šio įstatymo 108a straipsnyje numatyta:

„1.      Apmokestinamieji asmenys, gavę sąskaitą faktūrą, kurioje nurodyta mokesčio suma, mokėdami pagal tą sąskaitą faktūrą mokėtiną sumą gali naudotis išskaidyto mokėjimo mechanizmu.

1a.      Apmokestinamieji asmenys, atlikdami mokėjimus už įsigytas prekes ar paslaugas, išvardytas įstatymo 15 priede, pagal sąskaitą faktūrą, kurioje bendra mokėtina suma viršija 15 000 PLN arba lygiavertę sumą, išreikštą užsienio valiuta, privalo taikyti išskaidyto mokėjimo mechanizmą. <...>

<...>

2.      Išskaidyto mokėjimo mechanizmas taikomas taip:

1)      suma, atitinkanti visą pagal gautą sąskaitą faktūrą apskaičiuotą mokesčio sumą arba jos dalį, pervedama į PVM sąskaitą;

2)      visa gautos sąskaitos faktūros grynąją pardavimo vertę atitinkanti suma arba jos dalis pervedama į banko sąskaitą arba kredito unijos sąskaitą, su kuria susieta PVM sąskaita, arba sumokama kitais būdais.“

15      Šio įstatymo 108b straipsnyje nustatyta:

„1.      Apmokestinamojo asmens prašymu mokesčių administratoriaus direktorius sprendimu leidžia pervesti apmokestinamojo asmens nurodytoje PVM sąskaitoje sukauptas lėšas į jo nurodytą banko sąskaitą arba kredito unijos sąskaitą, su kuria susieta PVM sąskaita.

<...>

3.      Mokesčių administratoriaus direktorius priima sprendimą per 60 dienų nuo prašymo gavimo. <...>

<...>

5.      Mokesčių administratoriaus direktorius sprendimu atsisako pervesti sukauptas lėšas į PVM sąskaitą:

1)      jei apmokestinamasis asmuo turi 1997 m. rugpjūčio 29 d. [Ustawa – Prawo bankowe (Bankininkystės įstatymas); Dz. U., 1997, Nr. 140, 939 pozicija, su pakeitimais (toliau – Bankininkystės įstatymas)] 62b straipsnio 2 dalies 2 punkto a papunktyje nurodytą mokesčių ir mokėtinų sumų nepriemoką, kai šių lėšų suma atitinka tokio įsiskolinimo sumą su delspinigiais sprendimo dieną;

2)      kai yra pagrįstų priežasčių įtarti, kad:

a)      mokestinė prievolė, susijusi su [Bankininkystės įstatymo] 62b straipsnio 2 dalies 2 punkto a papunktyje nurodytais mokesčiais ir reikalavimais, nebus įvykdyta, ypač jei mokesčių mokėtojas nuolat nemoka mokėtinų mokesčių arba imasi priemonių, kurias sudaro turto perleidimas, galintis apsunkinti mokestinių prievolių vykdymą ar padaryti jį neįmanomą; arba

b)      atsiranda [Bankininkystės įstatymo] 62b straipsnio 2 dalies 2 punkto a papunktyje nurodyta mokesčių ir reikalavimų nepriemoka arba nustatoma papildoma mokestinė skola.

<...>“

 Bankininkystės įstatymas

16      Bankininkystės įstatymo 62b straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Iš PVM sąskaitos lėšos gali būti nurašomos tik:

<...>

2)      siekiant pervesti lėšas:

a)      į mokesčių administratoriaus sąskaitą:

–        [PVM], įskaitant [PVM] už importuotas prekes, papildomą mokestį ir [PVM] arba papildomo mokesčio delspinigius,

–        pelno mokestį ir jo avansinį mokėjimą, taip pat pelno mokesčio arba jo avansinio mokėjimo delspinigius,

–        fizinių asmenų pajamų mokestį ir jo avansinį mokėjimą, taip pat fizinių asmenų pajamų mokesčio ir jo avansinio mokėjimo delspinigius,

–        akcizus, akcizų avansinius mokėjimus, kasdienius mokėjimus ir akcizų bei akcizų avansinių mokėjimų delspinigius,

–        muitus ir su jais susijusius delspinigius,

<...>“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

17      2021 m. birželio 28 d. bankroto administratorius A paprašė Naczelnik Urzędu Skarbowego w O. (O. mokesčių administratoriaus direktorius, Lenkija) pervesti bankrutuojančio apmokestinamojo asmens PVM sąskaitoje sukauptas lėšas į bankroto turto masės sąskaitą. Savo prašymo motyvuose jis nurodė, kad 104 915 PLN (apie 23 600 EUR) suma turėjo būti pervesta į O. (Lenkija) savivaldybės sąskaitą, kad būtų sumokėtas nekilnojamojo turto mokestis, kurį šis apmokestinamasis asmuo turėjo sumokėti už 2021 m. liepos mėn.

18      2021 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu O. mokesčių administratoriaus direktorius atmetė šį prašymą.

19      Gavęs bankroto administratoriaus A skundą dėl šio sprendimo, mokesčių administratoriaus direktorius jį paliko nepakeistą 2021 m. lapkričio 30 d. sprendimu.

20      Bankroto administratorius A apskundė pastarąjį sprendimą Wojewódzki Sąd Administracyjny we Wrocławiu (Vroclavo vaivadijos administracinis teismas, Lenkija), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

21      Šis teismas primena, kad Lenkijos teisės aktai, konkrečiau kalbant, PVM įstatymo 106e straipsnio 1 dalis ir 108a–108f straipsniai, taip pat Bankininkystės įstatymo 62a–62e straipsniai numato išskaidyto mokėjimo mechanizmą. Pagal šį mechanizmą mokėtino PVM mokėjimas atskiriamas nuo mokėtinos apmokestinamosios sumos mokėjimo. Taigi, kai prekių tiekėjui arba paslaugų teikėjui taikomos išskaidyto mokėjimo nuostatos, be įprastinės banko sąskaitos, jis privalo turėti atskirą blokuotą PVM sąskaitą. Ši sąskaita skirta jo klientų mokamam PVM surinkti ir jam pačiam tiekiamų prekių tiekėjams ar teikiamų paslaugų teikėjams mokamam PVM sumokėti, taip pat kitiems viešiesiems skoliniams reikalavimams apmokėti (tik į valstybės iždą). Tokiu atveju prekes ar paslaugas įsigyjantis asmuo sumoka jų tiekėjui ar teikėjui apmokestinamąją sumą į įprastą banko sąskaitą, o už prekių tiekimą ar paslaugų teikimą mokėtinas PVM sumokamas į banko sąskaitą, blokuotą PVM tikslais, priklausančią tam prekių tiekėjui ar paslaugų teikėjui. Ši mokėjimo tvarka pasirenkama tik mokėtojo valia ir nėra automatiška. Norint atblokuoti apmokestinamojo asmens PVM sąskaitoje sukauptas lėšas reikia gauti mokesčių administratoriaus sutikimą.

22      Išskaidyto mokėjimo mechanizmą Lenkijos teisės aktų leidėjas nustatė remdamasis Įgyvendinimo sprendimu 2019/310, kuriuo Taryba leido Lenkijos Respublikai laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 1 d. iki 2022 m. vasario 28 d. nustatyti specialią priemonę, kuria nukrypstama nuo Direktyvos 2006/112 226 straipsnio.

23      Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Įgyvendinimo sprendime 2019/310 yra nustatytos kitokios taisyklės nei 2017 m. balandžio 25 d. Tarybos įgyvendinimo sprendime (ES) 2017/784 leisti Italijos Respublikai taikyti specialią priemonę, kuria nukrypstama nuo Direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 206 ir 226 straipsnių, ir kuriuo panaikinamas Įgyvendinimo sprendimas (ES) 2015/1401 (OL L 118, 2017, p. 17).

24      Iš tiesų, skirtingai nei Įgyvendinimo sprendime 2019/310, Įgyvendinimo sprendime 2017/784 numatyta galimybė, nukrypstant nuo Direktyvos 2006/112 206 straipsnio, nustatyti nacionalinę sistemą, pagal kurią už tiekiamas prekes ir teikiamas paslaugas mokėtiną PVM jų gavėjas sumoka į atskirą ir blokuotą banko sąskaitą, priklausančią Italijos mokesčių administratoriui.

25      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar nacionaline priemone, numatančia prekės ar paslaugos įgijėjo pareigą pervesti šios prekės tiekėjui ar šios paslaugos teikėjui mokėtiną PVM į atskirą ir blokuotą banko sąskaitą, priklausančią šiam tiekėjui ar teikėjui, nėra nukrypstama nuo Direktyvos 2006/112 206 straipsnio, taigi ar reikia apie šią priemonę pranešti pagal šios direktyvos 395 straipsnį, ar ne. Pareigos pranešti pažeidimas yra procedūros pažeidimas ir lemia atitinkamų taisyklių netaikymą, todėl jomis negalima remtis prieš privačius asmenis (šiuo klausimu žr. 2016 m. vasario 4 d. Sprendimo Ince, C-336/14, EU:C:2016:72, 67 punktą).

26      Šio teismo nuomone, pagal Direktyvos 2006/112 206 straipsnį apmokestinamasis asmuo turi sumokėti PVM ne po kiekvieno apmokestinamojo sandorio, kurį įvykdo, bet po kiekvieno mokestinio laikotarpio. Vadinasi, to straipsnio pirmame sakinyje nurodyta grynoji PVM suma atitinka PVM sumą, susijusią su visais apmokestinamojo asmens per mokestinį laikotarpį įvykdytais apmokestinamaisiais sandoriais, iš kurios atskaitomas PVM, sumokėtas už visus per tą laikotarpį įvykdytus sandorius, įskaitant sandorius, įvykdytus prieš šio apmokestinamojo asmens įvykdytus sandorius. Tokiomis aplinkybėmis minėtas apmokestinamasis asmuo turi turėti galimybę laisvai disponuoti ankstesniais pervedimais, kuriuos gavo iš savo klientų. Vis dėlto tokios PVM sąskaitos, kokia aptariama šio teismo nagrinėjamoje byloje, atveju lėšos blokuojamos dar prieš atsirandant PVM skolai valdžios institucijoms.

27      Žinoma, pagal Direktyvos 2006/112 206 straipsnį valstybėms narėms leidžiama reikalauti tarpinių PVM mokėjimų. Sąvoka „tarpinis mokėjimas“ reiškia dalinį vėliau mokėtinos sumos, t. y. grynosios PVM sumos, apskaičiuotos už visą mokestinį laikotarpį, sumokėjimą. Vis dėlto sunku manyti, kad PVM suma, kurią prekės ar paslaugos įgijėjas sumokėjo tiekėjui už konkretų sandorį, kaip numatyta Lenkijos teisės aktuose, nustatančiuose išskaidyto mokėjimo mechanizmą, yra tarpinis mokėjimas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/112 206 straipsnį, remiantis 2021 m. rugsėjo 9 d. Sprendime Dyrektor Izby Administracji Skarbowej w Bydgoszczy (Dyzelinio kuro įsigijimas Bendrijos viduje) (C-855/19, EU:C:2021:714, 33 punktas) suformuota jurisprudencija. Be to, situacija prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje skiriasi nuo situacijos, nagrinėtos 2015 m. kovo 26 d. Sprendime Macikowski (C-499/13, EU:C:2015:201), kai antstolis laikytas trečiuoju asmeniu, sumokėjusiu pardavimo mokestį, o ne tiekėju.

28      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl to, ar nagrinėjama nacionaline priemone neviršijamas kovos su sukčiavimu PVM tikslas, kylantis iš Direktyvos 2006/112 273 ir 395 straipsnių ir Įgyvendinimo sprendimo 2019/310.

29      Konkrečiai kalbant, jam kyla klausimas, ar apmokestinamojo asmens pareiga gauti mokesčių institucijos leidimą, kiek tai susiję su jo PVM sąskaitoje esančių lėšų panaudojimu kitiems tikslams nei skolų valstybės iždui apmokėjimas, be kita ko, kito viešojo kreditoriaus, kaip antai savivaldybės, naudai, neperžengia kovos su sukčiavimu PVM ribų.

30      Kalbant apie bankrutuojančių apmokestinamųjų asmenų situaciją, kaip antai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, dar sunkiau pripažinti, kad aptariamoje priemonėje numatyta pareiga siekiama kovoti su sukčiavimu PVM srityje, nes leidimo pervesti PVM sąskaitoje surinktas lėšas paprašė bankroto administratorius, veikiantis kontroliuojant bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.

31      Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju bankrutuojantis apmokestinamasis asmuo nevykdo ekonominės veiklos, taigi nevykdo sandorių, dėl kurių atsirastų PVM, ir kad bankroto administratorius A nurodė, jog šis apmokestinamasis asmuo nuo bankroto paskelbimo neturėjo PVM nepriemokų, lėšų PVM sąskaitoje įšaldymas nepažeidžia PVM neutralumo principo.

32      Šis teismas taip pat abejoja dėl išskaidyto mokėjimo mechanizmo atitikties Chartijos 17 straipsnyje garantuojamai teisei į nuosavybę.

33      Iš tiesų Lenkijos teisės aktų leidėjas neapibrėžė šio mechanizmo poveikio Bankroto įstatyme. Tokiu atveju sunku manyti, kad yra aiškių ir tikslių taisyklių, leidžiančių bankroto administratoriui vykdyti bankroto procedūrą ir numatyti mokesčių institucijų elgesį.

34      Vis dėlto pagal ESS 2 straipsnį teisinėje valstybėje ūkio subjektai turi turėti galimybę iš valdžios institucijų teisėtai tikėtis, kad pagrindinių teisių suvaržymas bus pagrįstai apribotas ir juo nebus atsižvelgiama vien į valstybės iždo interesus.

35      Tokiomis aplinkybėmis Wojewódzki Sąd Administracyjny we Wrocławiu (Vroclavo vaivadijos administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar Įgyvendinimo sprendimo [2019/310] ir Direktyvos [2006/112] nuostatos, ypač jos 395 ir 273 straipsniai, taip pat proporcingumo ir neutralumo principai turi būti aiškinami taip, kad jais draudžiama nacionalinės teisės akto nuostata ir nacionalinė praktika, pagal kurias, kaip nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, draudžiama leisti bankroto administratoriui pervesti lėšas, sukauptas apmokestinamojo asmens PVM sąskaitoje (išskaidyto mokėjimo mechanizmas), į [šio bankroto administratoriaus] nurodytą banko sąskaitą?

2.      Ar [Chartijos] 17 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta teisė į nuosavybę, siejama su Chartijos 51 straipsnio 1 dalimi ir 52 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinamos taip, kad jomis draudžiama nacionalinės teisės akto nuostata ir nacionalinė praktika, pagal kurias, kaip nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, draudžiant leisti bankroto administratoriui pervesti lėšas, sukauptas apmokestinamojo asmens PVM sąskaitoje (išskaidyto mokėjimo mechanizmas), bankrutuojančiam apmokestinamajam asmeniui priklausančios lėšos, sukauptos toje PVM sąskaitoje, įšaldomos ir taip užkertamas kelias [šiam] bankroto administratoriui vykdyti jo pareigas bankroto bylos metu?

3.      Ar, atsižvelgiant į [Įgyvendinimo] sprendimo 2019/310 kontekstą ir tikslus bei PVM direktyvos nuostatas, teisinės valstybės principas, įtvirtintas [ESS] 2 straipsnyje, ir juo įgyvendinamas teisinio saugumo principas, lojalaus bendradarbiavimo principas, įtvirtintas ESS 4 straipsnio 3 dalyje, ir gero administravimo principas, įtvirtintas Chartijos 41 straipsnio 1 dalyje, turi būti aiškinami taip, kad jais draudžiama nacionalinė praktika, pagal kurią draudžiant leisti bankroto administratoriui pervesti lėšas, sukauptas apmokestinamojo asmens PVM sąskaitoje (išskaidyto mokėjimo mechanizmas), trukdoma įgyvendinti nemokumo bylos, kurią ją nagrinėjantis teismas nustatė kaip priklausančią Lenkijos jurisdikcijai pagal [Reglamento 2015/848] 3 straipsnio 1 dalį, tikslus ir dėl to susidaro situacija, kai taikant netinkamą nacionalinę priemonę valstybės iždas, kaip kreditorius, yra privilegijuojamas visų kreditorių sąskaita?“

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl pirmojo klausimo

36      Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2006/112 273 ir 395 straipsniai, Įgyvendinimo sprendimas 2019/310 ir PVM proporcingumo bei neutralumo principai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės normos, kuriose numatyta, kad į atskirą PVM sąskaitą, kurią tiekėjas turi banko įstaigoje, įnešta PVM suma gali būti naudojama tik ribotais tikslais, t. y. be kita ko, sumokėti mokesčių institucijai mokėtiną PVM arba sumokėti PVM, nurodytą iš prekių tiekėjų ar paslaugų teikėjų gautose sąskaitose faktūrose.

37      Šiuo klausimu reikia priminti, kad Direktyvos 2006/112 226 straipsnyje yra išvardyti rekvizitai, kurie pagal šią direktyvą išrašytose sąskaitose faktūrose turi būti nurodyti PVM tikslais.

38      Minėtos direktyvos 395 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Taryba gali leisti bet kuriai valstybei narei imtis specialių priemonių, nukrypstant nuo šios direktyvos nuostatų, kad būtų supaprastinta PVM surinkimo procedūra arba užkirstas kelias tam tikrų formų mokesčių sukčiavimui ar vengimui.

39      Būtent taikydama pastarąją nuostatą ir laikydamasi atitinkamo Lenkijos Respublikos prašymo Komisijai Taryba priėmė Įgyvendinimo sprendimą 2019/310.

40      Šiuo klausimu iš to įgyvendinimo sprendimo 1 konstatuojamosios dalies matyti, kad ši „[s]peciali priemonė turėtų apimti reikalavimą numatyti specialią nuostatą, kad pridėtinės vertės mokestis (PVM), mokėtinas remiantis sąskaitomis faktūromis, pateiktomis už prekes ir paslaugas, kurias tiekiant ar teikiant gali būti sukčiaujama ir kurioms Lenkijoje paprastai taikomas atvirkštinio apmokestinimo mechanizmas ir solidarioji atsakomybė, turi būti mokamas į blokuotą PVM sąskaitą“.

41      Kaip nurodyta minėto įgyvendinimo sprendimo motyvuose, Komisija manė, kad taikant specialią priemonę prekėms ir paslaugoms, kurias tiekiant ar teikiant gali būti sukčiaujama, galima veiksmingai kovoti su sukčiavimu PVM.

42      Šiomis aplinkybėmis minėto įgyvendinimo sprendimo 1 straipsnyje numatyta, kad, nukrypstant nuo Direktyvos 2006/112 226 straipsnio, Lenkijos Respublikai leista nustatyti specialią nuostatą, kad PVM, mokėtinas remiantis sąskaitomis faktūromis, pateiktomis už apmokestinamųjų asmenų tarpusavyje tiekiamas šio sprendimo priede išvardytas prekes ir teikiamas paslaugas, kai mokėjimai už jas atliekami elektroniniais banko pavedimais, turi būti mokamas į tiekėjo Lenkijoje atidarytą atskirą blokuotą PVM banko sąskaitą.

43      Taigi, siekdamas taikyti išskaidyto mokėjimo mechanizmą, Lenkijos teisės aktų leidėjas nacionalinės teisės aktuose numatė, kad sąskaitose faktūrose, susijusiose su juose nurodytų prekių tiekimu ar paslaugų teikimu apmokestinamajam asmeniui, kurių bendra mokėtina suma viršija 15 000 PLN (apie 3 370 EUR) arba lygiavertę sumą kita valiuta, turi būti nuoroda „išskaidyto mokėjimo mechanizmas“.

44      Kadangi pagal šį mechanizmą ne tik numatyta informacija, kuri turi būti nurodyta sąskaitose faktūrose, bet ir nustatoma atskiros ir blokuojamos PVM sąskaitos sistema, pagal kurią lėšoms iš šios sąskaitos pervesti reikalaujama mokesčių administratoriaus leidimo, o jam taikomos Lenkijos teisės aktuose numatytos sąlygos, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar teisės normomis, kuriose numatytas minėtas mechanizmas, neviršijamas Įgyvendinimo sprendimu 2019/310 Lenkijos Respublikai suteiktas leidimas. Konkrečiai kalbant, šis teismas siekia išsiaiškinti, ar minėtomis normomis nėra neleistinai nukrypstama nuo Direktyvos 2006/112 206 straipsnio.

45      Siekiant atsakyti į šį klausimą reikia konstatuoti, kad jokioje šios direktyvos nuostatoje valstybėms narėms nenustatyta konkrečių pareigų, susijusių su tokiu išskaidyto mokėjimo mechanizmu, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje.

46      Kalbant apie minėtos direktyvos 206 straipsnį, reikia priminti, kad jame numatyta, jog bet kuris apmokestinamasis asmuo, kuriam tenka prievolė sumokėti PVM, privalo sumokėti grynąją PVM sumą, pateikdamas tos pačios direktyvos 250 straipsnyje numatytą PVM deklaraciją, tačiau valstybės narės gali nustatyti kitą tos sumos mokėjimo datą arba reikalauti tarpinių mokėjimų.

47      Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti: kai lėšos, atitinkančios PVM sumą, pervedamos į atskirą apmokestinamojo asmens PVM sąskaitą, jokios PVM skolos valstybės biudžetui nepadengiama, nes PVM mokėtinas tik nustatytomis datomis pasibaigus mokestiniam laikotarpiui.

48      Kaip savo išvados 34 punkte konstatavo generalinė advokatė, nors apmokestinamasis asmuo negali laisvai disponuoti lėšomis, sukauptomis atskiroje PVM sąskaitoje, vis dėlto Lenkijos teisės aktuose numatyta galimybė šiam apmokestinamajam asmeniui naudoti šias lėšas tam, kad sumokėtų PVM prekių tiekėjams ar paslaugų teikėjams ir padengtų savo skolas valstybei.

49      Vadinasi, kaip pažymėjo generalinė advokatė savo išvados 35 punkte, jeigu apmokestinamasis asmuo gali naudoti lėšas, esančias atskiroje PVM sąskaitoje, kad sumokėtų PVM prekių tiekėjams ar paslaugų teikėjams, jis neturi iš anksto finansuoti PVM didesniu mastu, nei numatyta pagal įprastą Direktyvos 2006/112 sistemą.

50      Šiuo klausimu reikia pridurti, kad formaliai Įgyvendinimo sprendimu 2019/310 nukrypstama nuo Direktyvos 2006/112 226 straipsnio, kuriame nurodyti rekvizitai, kurie pagal šią direktyvą išrašytose sąskaitose faktūrose turi būti nurodyti PVM tikslais, tačiau, kaip nurodyta šio įgyvendinimo sprendimo 1, 4 ir 7 konstatuojamosiose dalyse ir 1 straipsnyje, atitinkama nukrypti leidžianti nuostata buvo numatyta tam, kad Lenkijos teisės aktų leidėjas galėtų nustatyti lėšų blokavimo atskiroje banko sąskaitoje PVM tikslais sistemą. Iš to matyti, kad priimdamas nagrinėjamą nukrypti leidžiančią nuostatą Sąjungos teisės aktų leidėjas žinojo, kad išimties įtraukimas į Lenkijos teisės aktus susijęs su minėtos sistemos dėl atskiros sąskaitos PVM tikslais nustatymu.

51      Tokiomis aplinkybėmis pats išskaidyto mokėjimo mechanizmas negali būti laikomas prieštaraujančiu Direktyvos 2006/112 206 straipsniui ir nuo jo nukrypstančiu.

52      Dėl mokesčių neutralumo principo, kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė pirmajame klausime, reikia priminti, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją šis principas yra Sąjungos teisės aktų leidėjo taikomas bendrojo vienodo požiūrio principo atitikmuo PVM srityje ir visų pirma draudžia skirtingai PVM surinkimo tikslais vertinti tuos pačius sandorius vykdančius ūkio subjektus (žr., be kita ko, 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo WEG Tevesstraße, C-449/19, EU:C:2020:1038, 48 punktą ir 2023 m. vasario 16 d. Sprendimo DGRFP Cluj, C-519/21, EU:C:2023:106, 88 punktą).

53      Direktyvoje 2006/112 numatyta sistema ir jos dalimi esančia teise į PVM atskaitą siekiama visiškai atleisti verslininką nuo vykdant visą savo ekonominę veiklą mokėtino ar sumokėto PVM naštos. Taigi, bendroji PVM sistema užtikrina visišką neutralumą apmokestinant bet kokią ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į jos tikslus ar rezultatus, su sąlyga, kad pačiai šiai veiklai būtų taikomas PVM (šiuo klausimu žr. 2023 m. vasario 16 d. Sprendimo DGRFP Cluj, C-519/21, EU:C:2023:106, 94 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

54      Nagrinėjamu atveju iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą negalima nustatyti jokio ryšio tarp, viena vertus, mokesčių neutralumo principo ir, kita vertus, Lenkijos teisės aktuose numatytų sąlygų, taikomų atsisakymui atblokuoti nemokaus apmokestinamojo asmens PVM sąskaitoje esančias lėšas vykstant nemokumo bylai.

55      Dėl proporcingumo principo, kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nurodė pirmajame klausime, pakanka priminti, pirma, kad, kaip matyti iš Įgyvendinimo sprendimo 2019/310 3 konstatuojamosios dalies, nors Lenkijos Respublika jau ėmėsi įvairių kovos su sukčiavimu PVM priemonių, ši valstybė narė vis dėlto nusprendė, kad jų nepakanka, kad būtų užkirstas kelias minėtam sukčiavimui. Kaip nurodyta šio įgyvendinimo sprendimo 11 konstatuojamojoje dalyje, Komisija patvirtino šią analizę, manydama, kad nagrinėjama konkreti priemonė, skirta sukčiavimo riziką keliančiam prekių tiekimui ir paslaugų teikimui, gali duoti konkrečių rezultatų kovojant su sukčiavimu PVM.

56      Antra, kadangi pagal Įgyvendinimo sprendimo 2019/310 1 straipsnį jame numatytas leidimas susijęs tik su mokėjimais atliekant elektroninius banko pavedimus, pareiga PVM sąskaitoje faktūroje nurodyti rekvizitą, pagal kurį šis mokestis sumokamas į atskirą ir blokuotą tiekėjo PVM sąskaitą, taigi ir užtikrinti, kad atitinkamos sumos būtų pervestos į šią sąskaitą, neturi būti laikoma privalomu formalumu. Taigi ji nėra neproporcinga.

57      Trečia, ši pareiga neapima visų sandorių, už kuriuos atliekamas mokėjimas elektroniniu pavedimu, nes remiantis PVM įstatymo 106e ir 108a straipsniais kalbama tik apie sąskaitas faktūras už prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, kai bendra mokėtina suma viršija 15 000 PLN (apie 3 370 EUR) arba lygiavertę sumą, išreikštą užsienio valiuta, o tai irgi neatrodo neproporcinga.

58      Ketvirta, kaip konstatuota šio sprendimo 48 punkte, Lenkijos teisės normose numatyta galimybė apmokestinamajam asmeniui naudotis šioje atskiroje PVM sąskaitoje sukauptomis lėšomis sumokant PVM savo prekių tiekėjams ar paslaugų teikėjams ir padengiant savo skolas valstybei. Vadinasi, šiose teisės normose nenumatoma visiško nagrinėjamų lėšų įšaldymo, tik ribojamas jų naudojimas, o tai irgi proporcinga kovos su sukčiavimu PVM tikslui.

59      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2006/112 273 ir 395 straipsniai ir Įgyvendinimo sprendimas 2019/310 turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiamos nacionalinės teisės normos, kuriose numatyta, kad į atskirą PVM sąskaitą, kurią tiekėjas turi banko įstaigoje, įnešta PVM suma gali būti naudojama tik ribotais tikslais, t. y. be kita ko, sumokėti mokesčių institucijai mokėtiną PVM arba sumokėti PVM, nurodytą iš prekių tiekėjų ar paslaugų teikėjų gautose sąskaitose faktūrose.

 Dėl antrojo klausimo

60      Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Chartijos 17 straipsnio 1 dalis, siejama su jos 51 straipsnio 1 dalimi ir 52 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės normos, kuriose numatyta, kad į atskirą PVM sąskaitą, kurią tiekėjas turi banko įstaigoje, įnešta PVM suma gali būti naudojama tik ribotais tikslais, t. y. be kita ko, sumokėti mokesčių institucijai mokėtiną PVM arba sumokėti PVM, nurodytą iš prekių tiekėjų ar paslaugų teikėjų gautose sąskaitose faktūrose.

61      Reikia priminti, kad Chartijos nuostatos pagal jos 51 straipsnio 1 dalį yra skirtos valstybėms narėms tik tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę.

62      Remiantis suformuota jurisprudencija, sąvoka „Sąjungos teisės įgyvendinimas“, kaip ji suprantama pagal Chartijos 51 straipsnį, reiškia, kad yra sąsaja tarp Sąjungos teisės akto ir nagrinėjamos nacionalinės priemonės, peržengianti sričių panašumo arba vienos srities netiesioginio poveikio kitai ribas (2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Adusbef ir kt., C-686/18, EU:C:2020:567, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

63      Šiame kontekste Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad Sąjungos pagrindinės teisės netaikomos nacionalinės teisės atžvilgiu dėl to, kad Sąjungos teisės nuostatose atitinkamoje srityje nenustatoma jokios konkrečios valstybių narių pareigos dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamos situacijos (2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Adusbef ir kt., C-686/18, EU:C:2020:567, 53 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

64      Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš atsakymo į pirmąjį klausimą, jokioje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytoje Sąjungos teisės nuostatoje valstybėms narėms nenustatyta konkrečių pareigų, susijusių su tokiu išskaidyto mokėjimo mechanizmu, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje.

65      Be to, reikia priminti, kad pagrindinė byla yra susijusi su mokesčių administratoriaus atsisakymu leisti pervesti atskiroje bankrutuojančio apmokestinamojo asmens PVM sąskaitoje sukauptas lėšas į bankroto turto masės sąskaitą savivaldybės nekilnojamojo turto mokesčiui sumokėti. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme bankroto administratorius A ginčija nagrinėjamu atveju taikytinuose Lenkijos teisės aktuose įtvirtintą taisyklę, pagal kurią neįmanoma pervesti atskiroje ir blokuotoje PVM sąskaitoje sukauptų lėšų šio nekilnojamojo turto mokesčio sumokėjimo tikslais.

66      Šiuo klausimu reikia konstatuoti: nors pats PVM išskaidyto mokėjimo mechanizmas, numatytas nagrinėjamose Lenkijos teisės normose, turi tam tikrą ryšį su Direktyvoje 2006/112 numatyta PVM sistema, vis dėlto savivaldybės nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo iš lėšų, sukauptų atskiroje apmokestinamojo asmens PVM sąskaitoje, tvarka nėra numatyta Direktyvos 2006/112 nuostatose, todėl šis mechanizmas nereiškia „Sąjungos teisės įgyvendinimo“, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 62 punkte nurodytą jurisprudenciją.

67      Šiomis aplinkybėmis antrasis klausimas yra nepriimtinas.

 Dėl trečiojo klausimo

68      Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar teisinės valstybės principas, kylantis iš ESS 2 straipsnio, teisinio saugumo principas, lojalaus bendradarbiavimo principas, kylantis iš ESS 4 straipsnio 3 dalies, ir gero administravimo principas, kylantis iš Chartijos 41 straipsnio 1 dalies, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės normos, kuriose numatyta, kad į atskirą PVM sąskaitą, kurią tiekėjas turi banko įstaigoje, įnešta PVM suma gali būti naudojama tik ribotais tikslais, t. y. be kita ko, sumokėti mokesčių institucijai mokėtiną PVM arba sumokėti PVM, nurodytą iš prekių tiekėjų ar paslaugų teikėjų gautose sąskaitose faktūrose.

69      Remiantis suformuota jurisprudencija, SESV 267 straipsnyje numatytas procesas yra Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė, suteikianti Teisingumo Teismui galimybę pateikti nacionaliniams teismams Sąjungos teisės išaiškinimą, būtiną sprendimams pastarųjų teismų nagrinėjamose bylose priimti (2022 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimo Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, C-184/20, EU:C:2022:601, 47 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

70      Kadangi prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra minėto proceso pagrindas, nacionalinis teismas pačiame šiame prašyme turi nurodyti faktines bei teisines pagrindinės bylos aplinkybes ir pateikti reikiamus paaiškinimus dėl prašomų išaiškinti Sąjungos teisės nuostatų pasirinkimo priežasčių ir ryšio, kurį jis nustatė tarp šių nuostatų ir jo nagrinėjamam ginčui taikytinų nacionalinės teisės aktų (2023 m. birželio 8 d. Sprendimo Lyoness Europe, C-455/21, EU:C:2023:455, 26 punktą).

71      Šiuo aspektu taip pat svarbu pažymėti, kad sprendimuose dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikta informacija turi ne tik leisti Teisingumo Teismui pateikti naudingus atsakymus į nacionalinio teismo pateiktus klausimus, bet ir suteikti valstybių narių vyriausybėms ir kitiems suinteresuotiesiems asmenims galimybę pasinaudoti teise pateikti pastabas pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį. Teisingumo Teismas turi užtikrinti, kad ši teisė būtų išsaugota, turint omenyje tai, jog pagal šią nuostatą suinteresuotosioms šalims įteikiami tik sprendimai, kuriais prašoma priimti prejudicinį sprendimą (šiuo klausimu žr. 2023 m. gegužės 4 d. Sprendimo MV – 98, C-97/21, EU:C:2023:371, 30 punktą).

72      Šie kumuliaciniai reikalavimai, susiję su prašymo priimti prejudicinį sprendimą turiniu, aiškiai išdėstyti Procedūros reglamento 94 straipsnyje, kurio prašymą priimti prejudicinį sprendimą teikianti teismas turi tiksliai laikytis (2023 m. birželio 8 d. Sprendimo Lyoness Europe, C-455/21, EU:C:2023:455, 27 punktas). Be to, jie nurodyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo rekomendacijų nacionaliniams teismams dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo (OL C 380, 2019, p. 1) 13, 15 ir 16 punktuose.

73      Nagrinėjamu atveju, kiek tai susiję su trečiuoju klausimu, nutartis dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą neatitinka Procedūros reglamento 94 straipsnio c punkte nustatyto reikalavimo.

74      Iš tiesų reikia konstatuoti, kad nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepakankamai nurodytos priežastys, dėl kurių šioje byloje būtina išaiškinti teisinės valstybės principą, kylantį iš ESS 2 straipsnio, teisinio saugumo principą, lojalaus bendradarbiavimo principą, kylantį iš ESS 4 straipsnio 3 dalies, ir gero administravimo principą, kylantį iš Chartijos 41 straipsnio 1 dalies.

75      To, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo tariamą nacionalinių nuostatų, kuriose numatytas išskaidyto mokėjimo mechanizmas, ir nacionalinių nuostatų, susijusių su bankrotu, neatitiktį, akivaizdžiai nepakanka, kad būtų nustatytas pirmesniame punkte nurodytų Sąjungos teisės nuostatų bei principų ir šio pagrindinėje byloje nagrinėjamo mechanizmo ryšys.

76      Šiomis aplinkybėmis trečiasis klausimas yra nepriimtinas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

77      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nusprendžia:

2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 273 ir 395 straipsniai ir 2019 m. vasario 18 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimas (ES) 2019/310, kuriuo Lenkijai leidžiama nustatyti specialią priemonę, kuria nukrypstama nuo Direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 226 straipsnio,

turi būti aiškinami taip:

pagal juos nedraudžiamos nacionalinės teisės normos, kuriose numatyta, kad į atskirą pridėtinės vertės mokesčio (PVM) sąskaitą, kurią tiekėjas turi banko įstaigoje, įnešta PVM suma gali būti naudojama tik ribotais tikslais, t. y. be kita ko, sumokėti mokesčių institucijai mokėtiną PVM arba sumokėti PVM, nurodytą iš prekių tiekėjų ar paslaugų teikėjų gautose sąskaitose faktūrose.

Parašai.

*      Proceso kalba: lenkų.