Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

Laikina versija

GENERALINIO ADVOKATO

ANTHONY MICHAEL COLLINS IŠVADA,

pateikta 2024 m. birželio 6 d.(1)

Byla C-243/23 (Drebers)(i) 

Belgische Staat / Federale Overheidsdienst Financiën

prieš

L BV

(Hof van Beroep te Gent (Gento apeliacinis teismas, Belgija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Mokesčių teisės aktų suderinimas – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Sumokėto pirkimo mokesčio atskaita – Nekilnojamasis turtas, įsigytas kaip ilgalaikis turtas – Tikslinimo laikotarpis – Nacionalinės teisės aktai, kuriais nustatomas 15 metų laikotarpis, taikomas tam tikros rūšies renovacijos darbams – Reikalavimas, kad renovuotas pastatas būtų laikomas nauju – Leistinumas – Tiesioginis veikimas“






I.      Įvadas

1.        Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Hof van Beroep te Gent (Gento apeliacinis teismas, Belgija) prašo Teisingumo Teismo išaiškinti, ar pirkimo PVM, sumokėto už kapitalinės renovacijos darbus, atliktus nekilnojamojo turto, naudojamo tiek profesinėms, tiek gyvenamosioms reikmėms, atskaitai turi būti taikomas penkerių metų tikslinimo laikotarpis, nes šie darbai yra „ilgalaikis turtas“, ar 15 metų tikslinimo laikotarpis, nes šie darbai yra „nekilnojamasis turtas, įsigytas kaip ilgalaikis turtas“, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvos 187 straipsnį(2).

II.    Teisinis pagrindas

A.      Sąjungos teisė

Direktyva 2006/112/EB (PVM direktyva)

2.        PVM direktyvos 12 straipsnyje nustatyta:

„1.      Valstybės narės apmokestinamuoju asmeniu gali laikyti bet kurį asmenį, kuris retkarčiais vykdo su 9 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nurodyta veikla susijusį sandorį, ypač kurį nors iš šių sandorių:

a) pastato ar pastato dalių ir žemės, ant kurios jis pastatytas, tiekimą iki pirmo pastato panaudojimo;

b) žemės statybai tiekimą.

2.      Taikant 1 dalies a punktą, „pastatas“ – bet koks žemėje įtvirtintas statinys.

Valstybės narės gali nustatyti 1 dalies a punkte nurodyto kriterijaus taikymo pastatų pertvarkymui išsamias taisykles ir apibrėžti, ką reiškia sąvoka „žemė, ant kurios stovi pastatas“.

<...>

3.      Taikant 1 dalies b punktą, „žemė statybai“ – neparuošta ar paruošta žemė, kaip ją apibrėžia valstybės narės.“

3.        PVM direktyvos 47 straipsnyje kalbama apie su nekilnojamuoju turtu susijusių paslaugų teikimą. Jame įtvirtinta:

„Su nekilnojamuoju turtu susijusių paslaugų, įskaitant ekspertų ir nekilnojamojo turto agentų paslaugas, apgyvendinimo paslaugas viešbučiuose ar panašią veiklą vykdančiose įstaigose, pavyzdžiui, poilsiavietėse ar stovyklauti įrengtose vietose, teisės naudoti nekilnojamąjį turtą suteikimą ir statybos darbų parengimo bei koordinavimo paslaugas, pavyzdžiui, architektų ir statybos vietoje priežiūrą vykdančių firmų paslaugas, teikimo vieta yra ta vieta, kur yra nekilnojamasis turtas.“

4.        135 straipsnio 1 dalies j punkte nustatyta:

„1. Sandoriai, kurių valstybės narės neapmokestina PVM:

<...>

j) pastatų ar jų dalių ir žemės, ant kurios jie pastatyti, tiekimas, išskyrus 12 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytą tiekimą;

<…>“

5.        PVM direktyvos 167 straipsnyje nurodyta:

„Teisė į atskaitą atsiranda, atsiradus prievolei apskaičiuoti atskaitytiną PVM.“

6.        PVM direktyvos 168 straipsnyje nustatyta:

„Jeigu prekes ir paslaugas apmokestinamasis asmuo naudoja savo apmokestinamiesiems sandoriams, apmokestinamasis asmuo turi turėti valstybėje narėje, kurioje jis vykdo šiuos sandorius, teisę iš PVM, kurį sumokėti jam tenka prievolė, atskaityti:

a) mokėtiną ar sumokėtą PVM toje valstybėje narėje už prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, kurį jam atliko ar turi atlikti kitas apmokestinamasis asmuo;

<...>“

7.        PVM direktyvos 184 straipsnyje nurodyta:

„Pirminė atskaita tikslinama, kai atskaityta PVM suma yra didesnė arba mažesnė už sumą, kurią apmokestinamasis asmuo turėjo teisę atskaityti.“

8.        PVM direktyvos 187 straipsnyje nustatyta:

„1.      Su ilgalaikiu turtu susijusi PVM atskaita tikslinama penkerius metus, įskaitant prekių įsigijimo ar pagaminimo metus.

Tačiau valstybės narės gali nustatyti, kad PVM atskaita turi būti tikslinama penkerius metus nuo turto pirmo panaudojimo.

Kai įsigytas ilgalaikis turtas yra nekilnojamasis turtas, PVM atskaitos tikslinimo laikotarpis gali būti pratęstas iki 20 metų.

2.      Kasmet tikslinamas tik penktadalis už ilgalaikį turtą apskaičiuoto PVM arba, pratęsus tikslinimo laikotarpį, atitinkama jo dalis.

Pirmojoje pastraipoje nurodytas tikslinimas atliekamas remiantis vėlesniais metais atskaitomos sumos metiniais svyravimais lyginant su tų metų, kuriais prekės buvo įsigytos, pagamintos arba tam tikrais atvejais panaudotos pirmą kartą, atskaitoma suma.“

9.        PVM direktyvos 189 straipsnyje numatyta:

„Taikydamos 187 ir 188 straipsnius, valstybės narės gali imtis šių priemonių:

a) apibrėžti ilgalaikio turto sąvoką;

b) nustatyti PVM sumą, į kurią turi būti atsižvelgta tikslinant atskaitą;

c) imtis visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad dėl atskaitos tikslinimo neatsirastų koks nors nepagrįstas pranašumas;

d) nustatyti supaprastintas administracines procedūras.“

10.      PVM direktyvos 190 straipsnyje numatyta:

„Taikydamos 187, 188, 189 ir 191 straipsnius, valstybės narės gali ilgalaikiu turtu laikyti paslaugas, kurių savybės panašios į paprastai ilgalaikiam turtui priskiriamas savybes.“

B.      Belgijos teisė

11.      Pagrindinei bylai reikšmingu metu pagal Belgijos teisę PVM, sumokėto už „ilgalaikį turtą“(3) ir „paslaugas, kurių savybės panašios į paprastai ilgalaikiam turtui priskiriamas savybes“, atskaitai buvo taikomas penkerių metų tikslinimo laikotarpis. PVM, sumokėto už „nekilnojamąjį turtą, įsigytą kaip ilgalaikis turtas“, atskaitai taikomas 15 metų tikslinimo laikotarpis(4). PVM, sumokėto už pastatų pertvarkymus, dėl kurių nekilnojamasis turtas laikomas pradėtu naudoti pirmą kartą, kaip tai suprantama PVM direktyvos 12 straipsnio 1 dalyje, atskaita priskiriama antrajai kategorijai(5).

III. Pagrindinė byla, prašymas priimti prejudicinį sprendimą ir procesas Teisingumo Teisme

12.      Pagrindinėje byloje atsakovė L BV yra advokatų kontora. 60 % nekilnojamojo turto ji naudoja profesiniais tikslais (biurai ir pagalbinės patalpos), o likusius 40 % – asmeniniais tikslais (advokatų kontoros savininko gyvenamoji vieta). 2007–2015 m. L BV pavedimu šiame nekilnojamojo turto objekte buvo atlikta didelės apimties darbų. Jie apėmė archyvo rūsio, naujo stiklinio priestato su kabinetais ir lifto šachta statybą, pastato vidaus išmontavimą, naują šiltinimą ir apdailos įrengimą, vamzdynų ir dujų, vandens ir elektros jungčių renovaciją, sienų, grindų ir lubų renovaciją, stogo sutvarkymą, naujų mansardinių langų įrengimą ir dviejų stogo terasų įrengimą(6).

13.      Nuo 2014 m. sausio 1 d. teisinių paslaugų teikimas Belgijoje nebeatleidžiamas nuo PVM mokesčio. Atitinkamai L BV nuo tos dienos įsiregistravo kaip PVM mokėtoja. Teisines paslaugas teikiančių asmenų registracijos pasekmė buvo ta, kad jie, atlikdami tikslinimus, galėjo atskaityti PVM, sumokėtą už iki registracijos įsigytą ilgalaikį turtą, jeigu nebuvo pasibaigęs taikytinas tikslinimo laikotarpis(7). Apskaičiuodama savo prievolę sumokėti PVM, L BV siekė atskaityti pirkimo PVM, kurį ji sumokėjo už nekilnojamojo turto objekte atliktus darbus, remdamasi Belgijos teisėje nustatytu pratęstu 15 metų laikotarpiu, taikomu „nekilnojamajam turtui, įsigytam kaip ilgalaikis turtas“.

14.      Atlikusi mokestinį patikrinimą, apeliantė pagrindinėje byloje Belgische Staat / Federale Overheidsdienst Financiën (Belgijos valstybė/Federalinė viešųjų finansų tarnyba, Belgija, toliau – mokesčių administratorius) nustatė, kad L BV padarė keletą Belgijos teisės pažeidimų, susijusių su jos prievole mokėti PVM už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. Tam, kad pagal Belgijos teisę pastatų pertvarkymo darbams būtų taikomas 15 metų tikslinimo laikotarpis, dėl jų nekilnojamasis turtas turėjo būti pradėtas naudoti pirmą kartą, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvos 12 straipsnio 1 dalį(8). Mokesčių administratorius laikėsi nuomonės, kad darbai, kuriuos L BV nurodė atlikti nekilnojamojo turto objekte, neatitinka šio reikalavimo. Šiuos darbus laikydama ilgalaikiu turtu, L BV su jais susijusiai pirkimo PVM atskaitai taikė penkerių metų tikslinimo laikotarpį.

15.      Mokesčių administratorius pateikė L BV nurodymą sumokėti nesumokėtą PVM, baudas ir delspinigius. 2018 m. spalio 10 d. L BV apskundė šį sprendimą rechtbank van eerste aanleg Oost-Vlaanderen, afdeling Gent (Rytų Flandrijos pirmosios instancijos teismo Gento skyrius, Belgija). 2020 m. kovo 10 d. sprendimu šis teismas priėmė L BV iš dalies palankų sprendimą. Mokesčių administratorius ir L BV atitinkamai pateikė apeliacinį ir priešpriešinį apeliacinį skundus dėl šio sprendimo Hof van Beroep te Gent (Gento apeliacinis teismas). Šio apeliacinio skundo aplinkybėmis Hof van Beroep te Gent (Gento apeliacinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar [PVM direktyvos] 187 ir 189 straipsniais draudžiama nuostata, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje (t. y. WBTW [(Belgijos PVM kodeksas)] 48 straipsnio 2 dalis ir 49 straipsnis, siejami su [1969 m. gruodžio 10 d. Karaliaus dekreto Nr. 3 dėl pridėtinės vertės mokesčio atskaitos] 9 straipsniu), pagal kurią pratęstas (15 metų) tikslinimo laikotarpis esamo pastato pertvarkymo darbų atveju taikomas tik tuomet, jei baigus darbus pagal nacionalinės teisės kriterijus atsiranda „naujas pastatas“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 12 straipsnį, nors iš esmės pertvarkyto pastato (kuris pagal nacionalinėje teisėje nustatytus administracinius kriterijus vis dėlto nėra laikomas „nauju pastatu“, kaip tai suprantama pagal 12 straipsnį) ekonominio naudingumo laikotarpis atitinka naujo pastato ekonominio naudingumo laikotarpį, kuris yra gerokai ilgesnis nei Direktyvos 2006/112 187 straipsnyje nustatytas 5 metų laikotarpis, o tai matyti, be kita ko, iš aplinkybės, kad atliktiems darbams taikomas 33 metų nusidėvėjimo laikotarpis, atitinkantis naujų pastatų nusidėvėjimo laikotarpį?

2.      Ar [PVM direktyvos] 187 straipsnis veikia tiesiogiai ir tai reiškia, kad apmokestinamasis asmuo, kuris atliko su pastatu susijusius darbus, nors pertvarkytas pastatas dėl šių darbų pagal nacionalinės teisės kriterijus nėra laikomas „nauju pastatu“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 12 straipsnį, nepaisant to, kad šie darbai susiję su ekonominio naudingumo laikotarpiu, atitinkančiu atitinkamų naujų pastatų, kuriems taikomas 15 metų tikslinimo laikotarpis, ekonominio naudingumo laikotarpį, gali remtis 15 metų tikslinimo laikotarpio taikymu?“

16.      Rašytines pastabas pateikė L BV, Belgijos vyriausybė ir Europos Komisija. Per 2024 m. kovo 13 d. posėdį šios šalys pateikė žodinius argumentus ir atsakė į Teisingumo Teismo klausimus.

IV.    Vertinimas

A.      Šalių pastabos

17.      Belgijos vyriausybė pažymi, kad pagal PVM direktyvos 187 straipsnį valstybės narės gali laisvai nuspręsti, ar pratęsti „nekilnojamajam turtui, įsigytam kaip ilgalaikis turtas“, taikomą tikslinimo laikotarpį iki 20 metų, o pagal jos 189 straipsnį – apibrėžti sąvoką „ilgalaikis turtas“. Belgija naujų pastatų įsigijimui ar statybai taiko 15 metų tikslinimo laikotarpį, o visam kitam ilgalaikiam turtui – penkerių metų tikslinimo laikotarpį. Naujiems pastatams šiais tikslais priskiriami pastato statybos darbai, dėl kurių pastatas pertvarkomas taip, kad įgyja naujo pastato požymių, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvos 12 straipsnį. Ar taip yra, mokesčių administratorius nustato remdamasis nacionaline teise. Jeigu šie kriterijai nėra tenkinami, mokesčių administratorius tokius darbus vertina kaip ilgalaikį turtą ir taiko penkerių metų tikslinimo laikotarpį.

18.      L BV ir Komisija mano, kad darbai, dėl kurių iškelta pagrindinė byla, turėtų būti laikomi „nekilnojamuoju turtu, įsigytu kaip ilgalaikis turtas“, ir kad jiems turėtų būti taikomas Belgijos teisėje numatytas pratęstas 15 metų tikslinimo laikotarpis. Tam, kad būtų laikomasi mokesčių neutralumo principo, kai valstybė narė pratęsia „nekilnojamojo turto, įsigyto kaip ilgalaikis turtas“, tikslinimo laikotarpį, šis pratęstas laikotarpis turi būti taikomas visam tokiam tokiomis pačiomis savybėmis pasižyminčiam nekilnojamajam turtui, įsigytam kaip ilgalaikis turtas. Tai apima aplinkybes, kai po reikšmingų renovacijos darbų pastato ekonominio naudingumo laikotarpis tampa panašus į naujo pastato ekonominio naudingumo laikotarpį.

B.      Analizė

1.      Dėl pirmojo prejudicinio klausimo

a)      Tikslinimo sistema

19.      PVM direktyvos 167 straipsnyje numatyta teisė į atskaitą yra neatsiejama PVM sistemos dalis. Jos tikslas – atleisti prekybininkus nuo visos PVM naštos, mokėtinos ar sumokėtos vykdant visą jų ekonominę veiklą, kuri apmokestinama PVM. Taip bendra PVM sistema užtikrina, kad visa PVM apmokestinama ekonominė veikla, nepriklausomai nuo jos tikslo ar rezultatų, būtų apmokestinama neutraliai. Teisė į atskaitą nedelsiant įgyvendinama viso PVM, kuriuo apmokestinti pirkimo sandoriai, atžvilgiu(9). Siekiant nustatyti glaudų ir tiesioginį ryšį tarp teisės į pirkimo PVM atskaitą ir atitinkamų prekių bei paslaugų naudojimo apmokestinamiesiems pardavimo sandoriams(10), PVM direktyvos 184–192 straipsniuose nustatyta sistema, skirta pirkimo PVM atskaitos tikslinimui palengvinti. Šia sistema siekiama užtikrinti atskaitų tikslumą, taigi ir mokesčių naštos neutralumą(11).

20.      Bylos šalys Teisingumo Teisme sutinka, kad, kalbant apie pirkimo PVM atskaitos tikslinimo laikotarpį, L BV atlikti darbai yra „ilgalaikis turtas“. Ginčas tarp jų kyla dėl to, ar šie darbai taip pat yra „nekilnojamasis turtas, įsigytas kaip ilgalaikis turtas“, kuriam taikomas ilgesnis tikslinimo laikotarpis. Apskritai mokesčių mokėtojai siekia patikslinti atskaitytą pirkimo PVM per kuo trumpesnį laikotarpį. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą neįprastas tuo, kad apmokestinamasis asmuo L BV siekia, kad jo aplinkybėms būtų taikomas ilgesnis tikslinimo laikotarpis.

b)      Ar PVM direktyvos 187 straipsnyje nurodytas „ilgalaikis turtas“ apima „nekilnojamąjį turtą“?

21.      PVM direktyvos 187 straipsnyje sąvokos „nekilnojamasis turtas, įsigytas kaip ilgalaikis turtas“ versijos įvairiomis kalbomis(12) nėra vienodos. Versijose prancūzų ir olandų kalbomis atitinkamai daroma nuoroda į „biens d’investissement immobiliers“ ir „onroerende investeringsgoederen“. Versijose anglų ir vokiečių kalbomis daroma nuoroda į „nekilnojamąjį turtą, įsigytą kaip ilgalaikis turtas“ (angl. immovable property acquired as capital goods) ir „Grundstücken, die als Investitionsgut erworben wurden“. Vienas iš galimų versijų prancūzų ir olandų kalbomis aiškinimo variantų yra tas, kad 189 straipsnyje valstybėms narėms suteikta teisė apibrėžti sąvokas „biens d’investissement“ ir „investeringsgoederen“ apima teisę apibrėžti sąvokas „biens d’investissement immobiliers“ ir „onroerende investeringsgoederen“. Vis dėlto versijas anglų ir vokiečių kalbomis nėra lengva taip aiškinti. Atvirkščiai, jose aiškiai nurodoma, kad, kadangi nuostata taikoma „nekilnojamajam turtui“, „įsigytam kaip“ „ilgalaikis turtas“, sąvokos „nekilnojamasis turtas“ ir „ilgalaikis turtas“ yra skirtingos, taigi – autonomiškos teisinės sąvokos.

22.      Dėl įvairių Sąjungos teisės nuostatos versijų skirtingomis kalbomis skirtumų šią nuostatą reikia aiškinti atsižvelgiant į bendrą taisyklių, kurių dalis ji yra, sistemą ir tikslą(13).

23.      Šiomis aplinkybėmis šiek tiek padeda Komisijos rašytinės pastabos. Pradiniame pasiūlyme dėl Šeštosios direktyvos(14) buvo numatytas 5 metų ilgalaikio turto tikslinimo laikotarpis. Jame neminimas „nekilnojamasis turtas, įsigytas kaip ilgalaikis turtas“(15). Galimybė pratęsti „nekilnojamojo turto, įsigyto kaip ilgalaikis turtas“, tikslinimo laikotarpį iki 10 metų atsirado dėl kai kurių valstybių narių susirūpinimo, kad 5 metų tikslinimo laikotarpis nepakankamai ilgas, pavyzdžiui, perkant žemę(16). Ši diskusija rodo, kad tuo metu į sąvoką „ilgalaikis turtas“ buvo įtrauktas ir nekilnojamasis turtas. Siekiant numatyti ilgesnį nekilnojamojo turto tikslinimo laikotarpį, ši sąvoka turėjo būti atskirta nuo sąvokos „ilgalaikis turtas“ ir traktuojama kaip autonomiška sąvoka. Dėl to atsirado mišri sąvoka, kurios viena dalis (nekilnojamasis turtas) išimtinai apibrėžta Sąjungos teisėje, o kita dalis (ilgalaikis turtas) nacionalinėje teisėje gali būti apibrėžta pagal tam tikrus parametrus(17). Nenuostabu, kad visos posėdyje dalyvavusios šalys sutiko, jog PVM direktyvoje įtvirtinta sąvoka „nekilnojamasis turtas“ yra autonomiška Sąjungos teisės sąvoka. Taigi pagal PVM direktyvos 189 straipsnį suteikiamas leidimas valstybėms narėms apibrėžti sąvoką „ilgalaikis turtas“ neapima įgaliojimų apibrėžti sąvoką „nekilnojamasis turtas“, net jei toks turtas įsigyjamas kaip ilgalaikis turtas.

c)      Ilgalaikis turtas

24.      Sprendime Verbond van Nederlandse Ondernemingen Teisingumo Teismas pirmiausia pažymėjo, kad sąvoka „ilgalaikis turtas“ yra Bendrijos teisės nuostatos, kurioje, siekiant nustatyti jos reikšmę ir taikymo sritį, nėra nuorodos į valstybių narių teisę, dalis(18). Taigi jos aiškinimas negalėjo būti paliktas kiekvienos valstybės narės diskrecijai(19). Teisingumo Teismas nusprendė, kad ilgalaikis turtas apima prekes, naudojamas tam tikroje ūkinėje veikloje, išsiskiriančias savo ilgalaikiu pobūdžiu ir verte, dėl kurios jų įsigijimo išlaidos paprastai nurašomos per kelerius metus ir nėra laikomos einamosiomis išlaidomis(20). Vėliau Teisingumo Teismas nusprendė, kad šios aplinkybės mutatis mutandis taikomos Šeštosios direktyvos 20 straipsnyje numatytai specialiajai atskaitos, susijusios su ilgalaikiu turtu, tikslinimo sistemai(21), nepaisant to, kad pagal šios direktyvos 20 straipsnio 4 dalį valstybės narės gali apibrėžti sąvoką „ilgalaikis turtas“. Iš to išplaukia, kad valstybės narės, naudodamosi joms PVM direktyvos 189 straipsniu suteikta teise apibrėžti ilgalaikį turtą, neturi neribotos diskrecijos teisės. Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad, kadangi nustatant Sąjungos teisės nuostatos prasmę ir taikymo sritį atsižvelgiama į jos tekstą, kontekstą ir tikslus, vienoje Sąjungos teisės nuostatoje pateikta sąvokos „ilgalaikis turtas“ apibrėžtis nebūtinai sutampa su kitoje nuostatoje pateikta sąvoka(22). Nors valstybės narės, apibrėždamos sąvoką „ilgalaikis turtas“, kaip ji suprantama pagal PVM direktyvos 187 straipsnį, turi tam tikrą diskreciją, dėl šios išvados 23 punkte nurodytų priežasčių ši diskrecija neapima galimybės apibrėžti nekilnojamąjį turtą, įsigytą kaip ilgalaikis turtas.

d)      Nekilnojamasis turtas, įsigytas kaip ilgalaikis turtas

25.      PVM direktyvoje neapibrėžiamas nei „nekilnojamasis turtas“(23), nei „nekilnojamasis turtas, įsigytas kaip ilgalaikis turtas“. Ji taip pat nesuteikia valstybėms narėms galimybės apibrėžti šių sąvokų panašiai, kaip leidžiama pagal PVM direktyvos 189 straipsnį dėl ilgalaikio turto. Taigi Teisingumo Teismo jurisprudencijoje reikalaujama, kad šių sąvokų reikšmė ir taikymo sritis būtų aiškinama autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant į šios nuostatos kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslą(24).

26.      2013 m. spalio 7 d. Tarybos įgyvendinimo reglamente (ES) Nr. 1042/2013, kuriuo iš dalies keičiamos Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 282/2011 nuostatos, susijusios su paslaugų teikimo vieta(25), PVM direktyvos taikymo tikslais nustatyta sąvokos „nekilnojamasis turtas“ apibrėžtis. Pagal šią apibrėžtį „nekilnojamasis turtas“, be kita ko, yra bet kuris pastatas ar konstrukcija, įtvirtinti ant žemės arba žemėje virš arba žemiau jūros lygio, kurių negalima lengvai išmontuoti arba perkelti į kitą vietą; bet kuris sumontuotas daiktas, kuris yra pastato ar konstrukcijos sudedamoji dalis, be kurios pastatas ar konstrukcija būtų neužbaigti, pavyzdžiui, durys, langai, stogai, laiptai ir liftai; bet kuris daiktas, įrenginys ar mašina, stacionariai sumontuoti pastate ar konstrukcijoje, kurių negalima perkelti į kitą vietą nesugriovus ar nepakeitus pastato ar konstrukcijos(26).

27.      Nors Įgyvendinimo reglamentas Nr. 1042/2013 buvo taikomas nuo 2015 m. sausio 1 d., nuostatos, kuriomis apibrėžiamas „nekilnojamasis turtas“ ir „su nekilnojamuoju turtu susijusių paslaugų teikimas“, pradėtos taikyti tik nuo 2017 m. sausio 1 d. Pagal Įgyvendinimo reglamento Nr. 1042/2013 18 konstatuojamąją dalį sąvokos „nekilnojamasis turtas“ nustatymas, kuriuo siekta užtikrinti, kad valstybės narės vienodai apmokestintų su nekilnojamuoju turtu susijusių paslaugų teikimą, galėjo turėti didelį poveikį valstybių narių teisėkūros ir administracinei praktikai. Siekiant sudaryti palankesnes sąlygas sklandžiam perėjimui, jos įvedimas buvo atidėtas.

28.      Teisingumo Teismas nusprendė, jog suteikiant Komisijai įgyvendinimo įgaliojimus būtina, kad ji išsamiau įvardytų teisės akto turinį ir būtų užtikrintas vienodas jo įgyvendinimas visose valstybėse narėse. Taigi įgyvendinimo priemonė turi atitikti pagrindinius teisės akto, kurį ja tikimasi paaiškinti, tikslus ir turi būti būtina arba naudinga siekiant vienodai įgyvendinti tą aktą, tačiau negali papildyti ar iš dalies pakeisti net neesminių nuostatų(27). Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad Įgyvendinimo reglamentas Nr. 282/2011, kurį iš dalies pakeitė Įgyvendinimo reglamentas Nr. 1042/2013, pagal savo pobūdį yra kodifikuojančioji priemonė(28).

29.      Iš šios jurisprudencijos darau išvadą, kad, nesant priešingų nuorodų, Įgyvendinimo reglamentas Nr. 1042/2013 atitinka esminius PVM direktyvos tikslus ir kodifikuoja ir paaiškina jos nuostatas. Šis įgyvendinimo reglamentas taip pat yra būtinas arba naudingas siekiant vienodai įgyvendinti PVM direktyvą, nepapildant ir iš dalies nekeičiant jos nuostatų, net ir neesminių. Manau, kad, nepaisant Įgyvendinimo reglamento Nr. 1042/2013 nuostatų, kuriose apibrėžtos sąvokos „nekilnojamasis turtas“ ir „su nekilnojamuoju turtu susijusių paslaugų teikimas“, taikymo moratoriumo iki 2017 m., Teisingumo Teismas gali į jas atsižvelgti aiškindamas PVM direktyvos 187 straipsnio 1 dalį.

30.      Teisingumo Teismas taip pat pateikia gaires dėl sąvokos „nekilnojamasis turtas“ turinio savo išaiškinimuose dėl kitų PVM direktyvos nuostatų. Jis žemę, pastatus ir pastatų dalis laiko „nekilnojamuoju turtu“(29). Priekabiniai nameliai, palapinės, kilnojamieji nameliai ir lengvų konstrukcijų laisvalaikio būstai nėra nekilnojamasis turtas(30). Iš surenkamųjų dalių pagaminti pastatai su betoniniu pagrindu, pastatyti ant betoninių pamatų, įkastų į žemę, laikomi nekilnojamuoju turtu, nors 8 asmenys per 10 dienų gali juos išardyti, kad vėliau galėtų vėl panaudoti. Teisingumo Teismas pažymėjo, jog tam, kad šie pastatai būtų laikomi nekilnojamuoju turtu, nebūtina, kad jie būtų neatskiriamai įtvirtinti ant žemės ar žemėje(31). Žemėje ir vandenyje esančios valčių prieplaukos laikomos nekilnojamuoju turtu, kai vandens apsemtas žemės plotas yra aiškiai apibrėžtas ir negali būti perkeltas(32). Nekilnojamajam turtui taip pat priskiriamas stacionarus gyvenamasis laivas, įtvirtintas ant upės kranto ir dugno ir naudojamas tik kaip restoranas ir diskotekų vieta(33).

31.      Kyla klausimas, ar darbai, už kuriuos L BV siekia atskaityti pirkimo PVM, yra nekilnojamasis turtas. Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijoje dėl PVM direktyvos aiškinimo pateiktų nekilnojamojo turto pavyzdžių matyti, kad šios sąvokos esmę sudaro apčiuopiamumo (atitinkamą daiktą galima pamatyti ir paliesti) ir jo įtvirtinimo ant žemės požymiai. Įgyvendinimo reglamento Nr. 282/2011 13b straipsnyje kalbama apie sumontuotus daiktus, kurie yra pastato ar konstrukcijos sudedamoji dalis, be kurios pastatas ar konstrukcija būtų neužbaigti. Nei Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, nei Įgyvendinimo reglamento Nr. 282/2011 13b straipsnyje nenurodomi procesai ar paslaugos, kurių metu šie daiktai sumontuojami pastate arba sudaro jo dalį.

32.      Iš to matyti, kad darbai, dėl kurių L BV siekia atskaityti sumokėtą pirkimo PVM, nėra „nekilnojamasis turtas, įsigytas kaip ilgalaikis turtas“, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvos 187 straipsnio 1 dalį. Taigi, kyla klausimas, ką L BV įsigijo nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodytomis aplinkybėmis?

e)      Su nekilnojamuoju turtu susijusių paslaugų teikimas

33.      PVM direktyvoje yra keletas nuostatų dėl paslaugų, susijusių su nekilnojamuoju turtu, teikimo. 47 straipsnyje numatyta, kad su nekilnojamuoju turtu susijusių paslaugų teikimo vieta yra nekilnojamojo turto buvimo vieta. Nagrinėjant šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pažymėtina, kad į šios nuostatos taikymo sritį patenka statybos darbų parengimas ir koordinavimas, kaip antai architektų ir statybvietės priežiūrą atliekančių įmonių paslaugos(34). PVM direktyvos 199 straipsnyje kalbama apie statybos paslaugų, įskaitant remonto, valymo, priežiūros, keitimo ir griovimo paslaugas, teikimą. Taigi šiose PVM direktyvos nuostatose išskiriamas nekilnojamasis turtas ir su nekilnojamuoju turtu susijusios paslaugos. Darbai ir paslaugos, kurie yra pagrindinės bylos objektas, atrodo, apima darbus ir paslaugas, aprašytus PVM direktyvos 47 ir 199 straipsniuose. Įgyvendinimo reglamento Nr. 282/2011 31a straipsnis, kuriame numatyta, kad su nekilnojamuoju turtu susijusios paslaugos apima pastato planų rengimą, pastato statybos ant žemės, taip pat su pastatu susijusius statybos ir griovimo darbus, pastato priežiūrą, renovaciją ir remontą, patvirtina tokį aiškinimą. Kaip paaiškinta šios išvados 26 punkte, pagal Įgyvendinimo reglamento Nr. 282/2011 13b straipsnį su nekilnojamuoju turtu susijusios paslaugos neįtraukiamos į nekilnojamojo turto apibrėžtį.

34.      Be to, pažymėtina, kad iki 2006 m. liepos mėn.(35) Šeštojoje direktyvoje nebuvo PVM direktyvos 190 straipsniui lygiavertės nuostatos, pagal kurią valstybėms narėms aiškiai leidžiama ilgalaikiu turtu laikyti paslaugas, kurių savybės panašios į paprastai ilgalaikiam turtui priskiriamas savybes. Direktyvos 2006/69 5 konstatuojamojoje dalyje paaiškinamas šios priemonės nustatymas pabrėžiant, kad „tam tikros ilgalaikio turto pobūdžio paslaugos galėtų būti įtrauktos į schemą, pagal kurią leidžiama ilgalaikio turto atskaitą tikslinti turto tarnavimo laikotarpiu, atsižvelgiant į jo faktinį panaudojimą“. Iš šio pakeitimo pagrindimo matyti, kad nebuvo numatyta, jog tokios paslaugos sudaro nekilnojamąjį turtą, įsigytą kaip ilgalaikis turtas, kuriam Šeštojoje direktyvoje buvo skirta speciali nuostata.

35.      Remdamasis tuo, kas išdėstyta, manau, kad tokie darbai, kaip darbai, kurie yra pagrindinės bylos dalykas, yra, kaip Belgijos vyriausybė pažymėjo teismo posėdyje, paslaugų, susijusių su nekilnojamuoju turtu, teikimas arba keli teikimai. Vadinasi, remiantis PVM direktyvos 187 straipsniu, L BV įsigijo paslaugas, susijusias su nekilnojamuoju turtu, kurį Belgija laiko ilgalaikiu turtu, o ne „nekilnojamuoju turtu, įsigytu kaip ilgalaikis turtas“.

f)      Pertvarkymai pagal PVM direktyvos 12 straipsnį

36.      Atsižvelgdamas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą, šį aspektą nagrinėju dėl išsamumo. Paprastai senų pastatų pardavimas neapmokestinamas PVM dėl santykinai mažos pridėtinės vertės, kuri sukuriama tokiu pardavimo sandoriu. Kadangi pertvarkant pastatą sukuriama tokia pati pridėtinė vertė, kaip ir jį pastačius, PVM direktyva palengvina pertvarkytų pastatų tiekimo apmokestinimą(36). Taigi PVM direktyvos 12 straipsnio 2 dalyje, siejamoje su 135 straipsnio 1 dalies j punktu, numatyta, kad seno pastato pertvarkymas gali būti prilyginamas naujo pastato tiekimui iki pirmo pastato panaudojimo ir taip tapti PVM objektu.

37.      Neatrodo, kad PVM direktyvoje 12 straipsnis ir 135 straipsnio 1 dalies j punktas būtų susieti, kiek jie susiję su pastatų pertvarkymu ir sąvoka „nekilnojamasis turtas, įsigytas kaip ilgalaikis turtas“, apie kurią kalbama jos 187 straipsnyje. Iš PVM direktyvos 12 straipsnio, kuriame numatyta, kad valstybės narės gali nustatyti išsamias taisykles, pagal kurias pastato tiekimas po „pertvarkymo“ būtų laikomas pastato tiekimu iki pirmo jo panaudojimo, taip pat neišplaukia, kad toks pertvarkymas turi būti laikomas „nekilnojamuoju turtu, įsigytu kaip ilgalaikis turtas“.

38.      Kadangi Belgija neturi teisės pertvarkymų laikyti „nekilnojamuoju turtu, įsigytu kaip ilgalaikis turtas“, L BV ir Komisijos argumentai dėl to, kad ši valstybė narė nesilaikė mokesčių neutralumo principo, atmestini. Bet kuriuo atveju pažymėtina, kad, kadangi darbai, atliekami renovacijos ar pertvarkymo tikslais, pagal PVM direktyvos 187 straipsnį laikomi ilgalaikiu turtu, jiems taikomas tas pats 5 metų tikslinimo laikotarpis, todėl atrodo, kad mokesčių neutralumo principo laikomasi.

39.      Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į pirmąjį klausimą:

PVM direktyvos 187 ir 189 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiami teisės aktai, pagal kuriuos pratęstas tikslinimo laikotarpis, per kurį gali būti patikslintas pirkimo PVM, mokėtinas ar sumokėtas už nekilnojamąjį turtą, įsigytą kaip ilgalaikis turtas, taikomas su nekilnojamuoju turtu susijusioms paslaugoms, kaip antai pastato renovacijos ar pertvarkymo darbams.

2.      Dėl antrojo prejudicinio klausimo

40.      Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar PVM direktyvos 187 straipsnis yra tiesioginio veikimo, taigi apmokestinamasis asmuo, atlikęs pastato statybos darbus, kai šių darbų ekonominio naudingumo laikotarpis yra toks pat kaip naujų pastatų, gali remtis pastariesiems taikomu 15 metų tikslinimo laikotarpiu.

41.      Atsižvelgiant į mano pasiūlytą atsakymą į pirmąjį klausimą, nėra reikalo atsakyti į antrąjį klausimą, nes pastarasis grindžiamas prielaida, kad yra teisėta taikyti pratęstą tikslinimo laikotarpį pirkimo PVM, mokėtinam ar sumokėtam už paslaugas, susijusias su nekilnojamuoju turtu. Tam atvejui, jei Teisingumo Teismas nesutiktų su šia analize, atsakysiu į klausimą, ar 187 straipsnio pirmas sakinys yra tiesioginio veikimo.

42.      Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos(37) ir pakankamai aiškios ir tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laiką ji neįgyvendino šios direktyvos arba ją įgyvendino netinkamai(38). Valstybės narės, naudodamosi savo diskrecija dėl direktyvos įgyvendinimo formos ar metodų, privalo ja naudotis neperžengdamos joje nustatytų ribų(39).

43.      Teisingumo Teismas nusprendė, kad PVM direktyvos 187 straipsnis yra privalomo pobūdžio. Nustačius reikalavimą suteikti pirkimo PVM už ilgalaikį turtą atskaitos tikslinimo laikotarpį, galima išvengti netikslumų apskaičiuojant atskaitą ir jo nepagrįstą naudą ar žalą ir taip užtikrinti mokesčių naštos neutralumą(40). Kaip matyti iš šios išvados 24 punkto, PVM direktyvos 189 straipsnyje valstybėms narėms suteikta diskrecija apibrėžti sąvoką „ilgalaikis turtas“ taikant šios direktyvos 187 straipsnį yra apribota Teisingumo Teismo sprendimu Verbond van Nederlandse Ondernemingen(41). Bet kuriuo atveju PVM direktyvos 187 straipsnio pirmo sakinio taikymas nepriklauso nuo to, ar valstybės narės imasi priemonių apibrėžti sąvoką „ilgalaikis turtas“, nes jos pačios sprendžia, ar imtis tokių priemonių. Pareiga per 5 metus patikslinti pirkimo PVM, sumokėtą už ilgalaikį turtą, yra aiški, tiksli ir besąlygiška. Taigi PVM direktyvos 187 straipsnio pirmas sakinys atitinka tiesioginio veikimo sąlygas(42).

44.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į antrąjį klausimą:

PVM direktyvos 187 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys yra tiesioginio veikimo.

V.      Išvada

45.      Taigi siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Hof van Beroep te Gent (Gento apeliacinis teismas, Belgija) pateiktus prejudicinius klausimus:

1)      2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 187 ir 189 straipsniai

turi būti aiškinami taip, kad jais draudžiami teisės aktai, pagal kuriuos pratęstas tikslinimo laikotarpis, per kurį gali būti patikslintas pirkimo PVM, mokėtinas ar sumokėtas už nekilnojamąjį turtą, įsigytą kaip ilgalaikis turtas, taikomas su nekilnojamuoju turtu susijusioms paslaugoms, kaip antai pastato renovacijos ar pertvarkymo darbams.

2)      2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 187 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys yra tiesioginio veikimo.

1      Originalo kalba: anglų.

i      Šios bylos pavadinimas išgalvotas. Jis neatitinka jokios bylos šalies tikrojo vardo, pavardės ar pavadinimo.

2      2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006, p. 1) su pakeitimais (toliau – PVM direktyva).

3      Atitinkamų Belgijos teisės aktų redakcijose prancūzų ir olandų kalbomis atitinkamai daroma nuoroda į „biens d’investissement“ ir „bedrijfsmiddelen“.

4      Atitinkamų Belgijos teisės aktų versijoje prancūzų kalba daroma nuoroda į „biens d’investissement immobiliers“, o versijoje olandų kalba – į „onroerende goederen“ arba „onroerende bedrijfsmiddelen“.

5      Žr. visų pirma Belgijos PVM kodekso 48 ir 49 straipsnius ir 1969 m. gruodžio 10 d. Karaliaus dekretą Nr. 3 dėl pridėtinės vertės mokesčio atskaitos.

6      L BV teigimu, ilgą darbų trukmę galima paaiškinti jų apimtimi ir įvairiais vėlavimais. Atlikus darbus, kurie kainavo daugiau nei 1 900 000 EUR be PVM, turtas buvo įvertintas 2 750 000 EUR, o „kadastrinės pajamos“, t. y. Belgijos mokesčių administratoriaus nustatytos įprastos vidutinės nekilnojamojo turto grynosios pajamos, atitinkamai padidėjo nuo 2 456 iki 3 850 EUR.

7      1969 m. gruodžio 10 d. Karaliaus dekreto Nr. 3 dėl pridėtinės vertės mokesčio atskaitos 21bis straipsnis, įtrauktas 2012 m. sausio 9 d. Karaliaus dekretu, kuriuo iš dalies keičiamas 1969 m. gruodžio 10 d. Karaliaus dekretas Nr. 3 dėl pridėtinės vertės mokesčio atskaitos.

8      PVM direktyvos 135 straipsnio 1 dalies j punkte nustatyta, kad PVM neapmokestinamas pastatų ar jų dalių ir žemės, kurioje jie pastatyti, tiekimas, išskyrus tiekimą „iki pirmo panaudojimo“, kaip numatyta 12 straipsnio 1 dalies a punkte. Prie tokio tiekimo priskiriamas „pastatų pertvarkymas“, kaip nustatyta pagal išsamias taisykles, kurias turi numatyti valstybės narės.

9      2024 m. kovo 7 d. Sprendimas Feudi di San Gregorio Aziende Agricole (C-341/22, EU:C:2024:210, 27 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

10      Žr., pvz., 2012 m. spalio 18 d. Sprendimą TETS Haskovo (C-234/11, EU:C:2012:644, 31 punktas).

11      Žr., pavyzdžiui, 2006 m. kovo 30 d. Sprendimą Uudenkaupungin kaupunki (C-184/04, EU:C:2006:214, 26 punktas).

12      Kurios turi vienodą juridinę galią: 1982 m. spalio 6 d. Sprendimas Cilfit ir kt. (283/81, EU:C:1982:335, 18 punktas). Versijos ispanų, graikų, italų, portugalų, slovakų, slovakų ir suomių kalbomis suderintos su versijomis prancūzų ir olandų kalbomis, kuriomis nėra žodžių „įsigytas kaip“. Versijos bulgarų, čekų, estų, kroatų, latvių, lietuvių, vengrų, maltiečių, lenkų, rumunų ir slovėnų kalbomis suderintos su versijomis vokiečių ir anglų kalbomis. Versijose danų ir švedų kalbomis „nekilnojamasis turtas“ atskiriamas nuo „ilgalaikio turto, “ tačiau jose nėra žodžių, lygiaverčių frazei „įsigytas kaip“.

13      Žr., pavyzdžiui, 2021 m. rugsėjo 30 d. Sprendimą Icade Promotion (C-299/20, EU:C:2021:783, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

14      1977 m. gegužės 17 d. Šeštoji Tarybos direktyva 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (OL L 145, 1977, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 23) (toliau – Šeštoji direktyva).

15      Pradiniame pasiūlyme nebuvo siūloma suteikti valstybėms narėms įgaliojimus apibrėžti sąvoką „ilgalaikis turtas“.

16      Žr. 1974 m. sausio 9 d. Tarybos dokumento su nuoroda R/2/74 (FIN 2) versiją anglų kalba. Jame nurodoma, kad 1973 m. lapkričio 22–23 d. vykusiame Finansinių klausimų darbo grupės posėdyje, kuriame buvo nagrinėjamas pasiūlymas dėl Šeštosios direktyvos, trys delegacijos laikėsi nuomonės, kad, pavyzdžiui, sklypų statybai atveju tikslinimo laikotarpis yra nepakankamas ir turėtų būti pratęstas bent iki 10 metų.

17      1995 m. balandžio 10 d. Tarybos direktyva 95/7/EB, iš dalies keičianti Direktyvą 77/388/EEB ir įvedanti naujas supaprastinimo priemones dėl pridėtinės vertės mokesčio – tam tikro atleidimo nuo mokesčio taikymo sritis ir praktinė jo vykdymo tvarka (OL L 102, 1995, p. 18, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 274), valstybėms narėms leido iki 20 metų pratęsti tikslinimo laikotarpį dėl pirkimo PVM atskaitos už nekilnojamąjį turtą, įsigytą kaip ilgalaikis turtas. Jos penktoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad tai buvo tikslinga, atsižvelgiant į nekilnojamojo turto, įsigyto kaip ilgalaikis turtas, ekonominio naudingumo laikotarpį.

18      1977 m. vasario 1 d. Sprendimas Verbond van Nederlandse Ondernemingen (51/76, EU:C:1977:12, 10 punktas). Teisingumo Teismas išaiškino sąvoką „ilgalaikis turtas“ atsižvelgdamas į 1967 m. balandžio 11 d. Antrąją Tarybos direktyvą 67/228/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su apyvartos mokesčiais ir pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos taikymo struktūra bei procedūromis, derinimo (OL 71, 1967 4 14, p. 1303).

19      Ten pat, 11 punktas.

20      Ten pat, 12 punktas.

21      Žr. 2005 m. gruodžio 15 d. Sprendimą Centralan Property (C-63/04, EU:C:2005:773, 55 punktas).

22      Kaip matyti iš 2008 m. kovo 6 d. Sprendimo Nordania Finans ir BG Factoring (C-98/07, EU:C:2008:144, 17–30 punktai).

23      PVM direktyvoje sąvoka „nekilnojamasis turtas“ vartojama, pavyzdžiui, kalbant apie „su nekilnojamuoju turtu susijusių paslaugų teikimą“ (45 straipsnis) ir „nekilnojamojo turto lizingą ar nuomą“ (135 straipsnio 1 dalies l punktas ir 137 straipsnio 1 dalies d punktas).

24      Žr., pavyzdžiui, 2017 m. lapkričio 16 d. Sprendimą Kozuba Premium Selection (C-308/16, EU:C:2017:869, 38 punktas).

25      OL L 284, 2013, p. 1; toliau – Įgyvendinimo reglamentas Nr. 1042/2013.

26      2011 m. kovo 15 d. Tarybos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 282/2011, kuriuo nustatomos Direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos įgyvendinimo priemonės (OL L 77, 2011, p. 1; toliau – Įgyvendinimo reglamentas Nr. 282/2011), 13b straipsnis.

27      Žr. 2023 m. vasario 28 d. Sprendimą Fenix International (C-695/20, EU:C:2023:127, 44 ir 45 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

28      Žr. 2020 m. liepos 2 d. Sprendimą Veronsaajien oikeudenvalvontayksikkö (Patalpinimo duomenų centre paslauga) (C-215/19, EU:C:2020:518, 60 punktas). Vadinasi, tapačios aplinkybės taikomos jį iš dalies keičiančioms priemonėms.

29      Žr., pavyzdžiui, generalinio advokato F. Jacobs išvadą byloje Maierhofer (C-315/00, EU:C:2002:344, 36 punktas).

30      Žr. 1997 m. liepos 3 d. Sprendimą Komisija / Prancūzija (C-60/96, EU:C:1997:340) dėl Šeštosios direktyvos nuostatų dėl nekilnojamojo turto nuomos. Išvadoje byloje Maierhofer (C-315/00, EU:C:2002:344, 36 punktas) generalinis advokatas F. Jacobs pažymėjo, kad, kadangi Prancūzija neginčijo pažeidimo procedūros, dėl kurios buvo priimtas sprendimas byloje C-60/96, šio sprendimo precedentinė reikšmė gali būti ribota.

31      Žr. 2003 m. sausio 16 d. Sprendimą Maierhofer (C-315/00, EU:C:2003:23), kuriame išaiškintas Šeštosios direktyvos 13b straipsnio b punktas dėl nekilnojamojo turto nuomos.

32      Žr. 2005 m. kovo 3 d. Sprendimą Fonden Marselisborg Lystbådehavn (C-428/02, EU:C:2005:126, 34 punktas), kuriame išaiškintas Šeštosios direktyvos 13b straipsnio b punktas dėl nekilnojamojo turto nuomos.

33      Žr. 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimą Leichenich (C-532/11, EU:C:2012:720), kuriame išaiškinamas Šeštosios direktyvos 13b straipsnio b punktas dėl nekilnojamojo turto nuomos.

34      Žodis „įskaitant“ leidžia suprasti, kad paslaugų sąrašas nėra baigtinis: 2020 m. liepos 2 d. Sprendimas Veronsaajien oikeudenvalvontayksikkö (Patalpinimo duomenų centre paslauga) (C-215/19, EU:C:2020:518, 57 punktas).

35      Tokia nuostata įtraukta 2006 m. liepos 24 d. Tarybos direktyvos 2006/69/EB, iš dalies keičiančios Direktyvos 77/388/EEB nuostatas, susijusias su tam tikromis priemonėmis, kuriomis siekiama supaprastinti apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu tvarką ir padėti užkirsti kelią mokesčių slėpimui ar vengimui, bei panaikinančios tam tikrus sprendimus dėl leidžiančių nukrypti nuostatų (OL L 221, 2006, p. 9; toliau – Direktyva 2006/69), 1 straipsnio 6 punktu į Šeštosios direktyvos 20 straipsnio 4 dalį įterpus pastraipą.

36      Žr. 2017 m. lapkričio 16 d. Sprendimą Kozuba Premium Selection (C-308/16, EU:C:2017:869, 30–32 punktai) ir 2023 m. kovo 9 d. Sprendimą État belge ir Promo 54 (C-239/22, EU:C:2023:181, 23 punktas).

37      Sąjungos teisės nuostata yra besąlyginė, kai joje įtvirtinta pareiga, kuri nesusijusi su jokiomis sąlygomis arba kurios įgyvendinimas ar pasekmės priklauso nuo bet kokių priemonių, kurių gali imtis Sąjungos institucijos ar valstybės narės; žr., pavyzdžiui, 2014 m. gegužės 15 d. Sprendimą Almos Agrárkülkereskedelmi (C-337/13, EU:C:2014:328, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

38      Žr., pavyzdžiui, 2011 m. kovo 3 d. Sprendimą Auto Nikolovi (C-203/10, EU:C:2011:118, 61 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

39      Žr., pavyzdžiui, 1977 m. vasario 1 d. Sprendimą Verbond van Nederlandse Ondernemingen (51/76, EU:C:1977:12, 24 punktas), 1996 m. spalio 24 d. Sprendimą Kraaijeveld ir kt. (C-72/95, EU:C:1996:404, 59 punktas) ir 2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimą Waddenvereniging ir Vogelbeschermingsvereniging (C-127/02, EU:C:2004:482, 66 punktas).

40      Žr., pavyzdžiui, 2014 m. birželio 5 d. Nutartį Gmina Międzyzdroje (C-500/13, EU:C:2014:1750, 24 ir 29 punktai). Dėl atitinkamų Šeštosios direktyvos 20 straipsnio 2 dalies nuostatų žr. 2006 m. kovo 30 d. Sprendimą Uudenkaupungin kaupunki (C-184/04, EU:C:2006:214, 26 ir 58 punktai).

41      1977 m. vasario 1 d. Sprendimas Verbond van Nederlandse Ondernemingen (51/76, EU:C:1977:12, 10–12 punktai).

42      Šiuo klausimu žr. 2014 m. gegužės 15 d. Sprendimą Almos Agrárkülkereskedelmi (C-337/13, EU:C:2014:328, 34 punktas).