EU tax law WEB

Available languages

Taxonomy tags

Info

Show case reference

References in this case

Highlight in text

1977L0388 — LT — 01.01.2006 — 013.001

Šis dokumentas yra skirtas tik informacijai, ir institucijos nėra teisiškai atsakingos už jo turinį

►B	ŠEŠTOJI TARYBOS DIREKTYVA 1977 m. gegužės 17 d. dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo — Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (77/388/EEB) (OL L 145, 13.6.1977, p.1)

iš dalies keičiamas:

		Oficialusis leidinys
		No	page	date
M1	VIENUOLIKTOJI TARYBOS DIREKTYVA 80/368/EEB 1980 m. kovo 26 d.	L 90	41	3.4.1980
►M2	DEŠIMTOJI TARYBOS DIREKTYVA 84/386/EEB 1984 m. liepos 31 d.	L 208	58	3.8.1984
►M3	AŠTUONIOLIKTOJI TARYBOS DIREKTYVA 89/465/EEB 1989 m. liepos 18 d.	L 226	21	3.8.1989
►M4	TARYBOS DIREKTYVA 91/680/EEB 1991 m. gruodžio 16 d.	L 376	1	31.12.1991
►M5	TARYBOS DIREKTYVA 92/77/EEB PVM tarifų derinimas 1992 m. spalio 19 d.	L 316	1	31.10.1992
►M6	TARYBOS DIREKTYVA 92/111/EEB 1992 m. gruodžio 14 d.	L 384	47	30.12.1992
►M7	TARYBOS DIREKTYVA 94/4/EB 1994 m. vasario 14 d.	L 60	14	3.3.1994
►M8	TARYBOS DIREKTYVA 94/5/EB 1994 m. vasario 14 d.	L 60	16	3.3.1994
►M9	TARYBOS DIREKTYVA 94/76/EB 1994 m. gruodžio 22 d.	L 365	53	31.12.1994
►M10	TARYBOS DIREKTYVA 95/7/EB 1995 m. balandžio 10 d.	L 102	18	5.5.1995
►M11	TARYBOS DIREKTYVA 96/42/EB 1996 m. birželio 25 d.	L 170	34	9.7.1996
M12	COUNCIL DIRECTIVE 96/95/EC of 20 December 1996 (*)	L 338	89	28.12.1996
►M13	TARYBOS DIREKTYVA 98/80/EB 1998 m. spalio 12 d.	L 281	31	17.10.1998
►M14	TARYBOS DIREKTYVA 1999/49/EB 1999 m. gegužės 25 d.	L 139	27	2.6.1999
►M15	TARYBOS DIREKTYVA 1999/59/EB 1999 m. birželio 17 d.	L 162	63	26.6.1999
►M16	TARYBOS DIREKTYVA 1999/85/EB 1999 m. spalio 22 d.	L 277	34	28.10.1999
►M17	TARYBOS DIREKTYVA 2000/17/EB 2000 m. kovo 30 d.	L 84	24	5.4.2000
►M18	TARYBOS DIREKTYVA 2000/65/EB 2000 m. spalio 17 d.	L 269	44	21.10.2000
►M19	TARYBOS DIREKTYVA 2001/4/EB 2001 m. sausio 19 d.	L 22	17	24.1.2001
►M20	TARYBOS DIREKTYVA 2001/115/EB 2001 m. gruodžio 20 d.	L 15	24	17.1.2002
►M21	TARYBOS DIREKTYVA 2002/38/EB 2002 m. gegužės 7 d.	L 128	41	15.5.2002
M22	TARYBOS DIREKTYVA 2002/93/EB 2002 m. gruodžio 3 d.	L 331	27	7.12.2002
►M23	TARYBOS DIREKTYVA 2003/92/EB 2003 m. spalio 7 d.	L 260	8	11.10.2003
►M24	TARYBOS DIREKTYVA 2004/7/EB 2004 m. sausio 20 d.	L 27	44	30.1.2004
M25	TARYBOS DIREKTYVA 2004/15/EB 2004 m. vasario 10 d.	L 52	61	21.2.2004
►M26	TARYBOS DIREKTYVA 2004/66/EB, 2004 m. balandžio 26 d.,	L 168	35	1.5.2004
►M27	TARYBOS DIREKTYVA 2005/92/EB 2005 m. gruodžio 12 d.	L 345	19	28.12.2005
►M28	TARYBOS DIREKTYVA 2006/18/EB 2006 m. vasario 14 d.	L 51	12	22.2.2006

iš dalies keičiamas:

A1	Graikijos stojimo aktas	L 291	17	19.11.1979
►A2		L 302	23	15.11.1985
►A3	Aktas dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų	L 236	33	23.9.2003

(*)	Šis aktas nebuvo skelbtas lietuvių kalba.

NB: Šioje suvestinėje dokumento redakcijoje pateiktos nuorodos į Europos valiutos vienetą ir (arba) ekiu, kurios nuo 1999 m. sausio 1 d. turi būti suprantamos kaip nuorodos į euro – Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 3308/80 (OL L 345, 1980 12 20, p. 1) ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1103/97 (OL L 162, 1997 6 19, p. 1).

▼B

ŠEŠTOJI TARYBOS DIREKTYVA

1977 m. gegužės 17 d.

dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo — Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas

(77/388/EEB)

EUROPOS BENDRIJŲ TARYBA,

atsižvelgdama į Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 99 ir 100 straipsnius,

atsižvelgdama į Komisijos pasiūlymą,

atsižvelgdama į Europos Parlamento nuomonę ( 1 ),

atsižvelgdama į Ekonominių ir socialinių reikalų komiteto nuomonę ( 2 ),

kadangi visos valstybės narės yra priėmusios pridėtinės vertės mokesčio sistemą pagal 1967 m. balandžio 11 d. Pirmąją ir Antrąją Tarybos direktyvas dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su apyvartos mokesčiais, suderinimo ( 3 );

kadangi 1970 m. balandžio 21 d. Sprendimas dėl valstybių narių finansinių įmokų pakeitimo Bendrijų nuosavais ištekliais ( 4 ) numato, kad Bendrijų biudžetas nepriklausomai nuo kitų įplaukų turi būti visiškai finansuojamas iš Bendrijų nuosavų išteklių; kadangi į tuos išteklius įeina įplaukos iš pridėtinės vertės mokesčio, gaunamos taikant bendrą mokesčio tarifą remiantis vienodai nustatytu vertinimo pagrindu pagal Bendrijos taisykles;

kadangi turi būti siekiama tolesnės pažangos veiksmingai šalinant asmenų, prekių, paslaugų, kapitalo judėjimo ir nacionalinių ekonomikų integracijos suvaržymus;

kadangi reikia atsižvelgti į siekiamą tikslą valstybių narių tarpusavio prekyboje panaikinti apmokestinimą importo atveju ir atleidimą nuo mokesčio eksporto atveju; kadangi, norint galiausiai sukurti bendrą rinką, kurioje vyktų sąžininga konkurencija ir kuri būtų panaši į tikrą vidaus rinką, turi būti užtikrinta, kad bendra apyvartos mokesčių sistema būtų nediskriminacinė prekių ir paslaugų kilmės atžvilgiu;

kadangi, siekiant sustiprinti nediskriminacinį mokesčio pobūdį, reikia išaiškinti „apmokestinamojo asmens“ sąvoką, kad valstybės narės galėtų šį terminą praplėsti ir taikyti asmenims, kurie tik retkarčiais vykdo tam tikrus sandorius;

kadangi „apmokestinamojo sandorio“ sąvoka sudarė keblumų, ypač ryšium su sandoriais, laikomais apmokestinamaisiais sandoriais; kadangi šias sąvokas būtina paaiškinti;

kadangi vietos, kur vykdomi apmokestinamieji sandoriai, nustatymas yra sukėlęs tarp valstybiųnarių konfliktų dėl jurisdikcijos, ypač ryšium su montavimui skirtų prekių tiekimu ir paslaugų teikimu; kadangi, nors vieta, kur teikiamos paslaugos, turėtų būti iš principo apibrėžiama kaip vieta, kur yra teikiančio paslaugas asmens pagrindinė verslo vieta, vis dėlto toji vieta turėtų būti apibrėžiama kaip esanti šalyje to asmens, kuriam teikiamos paslaugos, ypač tam tikrų apmokestinamųjų asmenų vienas kitam teikiamų paslaugų atveju, kai paslaugų kaina įtraukiama į prekių kainą;

kadangi būtina suderinti apmokestinimo momento ir apmokestinimo sąvokas, kad Bendrijos tarifo įvedimas ir jo vėlesni pakeitimai galėtų pradėti veikti visose valstybėse narėse tuo pačiu metu;

kadangi mokesčio bazė turi būti suderinta, kad, taikant Bendrijos tarifą apmokestinamiesiems sandoriams, visose valstybėse narėse būtų gauti palyginami rezultatai;

kadangi valstybės narės turi taikyti tokius tarifus, kurie leistų atskaityti įprastą mokestį, taikytą ankstesniajame etape;

kadangi turėtų būti sudarytas bendras atvejų, kai atleidžiama nuo mokesčio, sąrašas, kad Bendrijos nuosavus išteklius būtų galima surinkti vienodu būdu visose valstybėse narėse;

kadangi būtina suderinti mokesčio atskaitos taisykles tiek, kiek jos daro įtaką faktiškai surenkamoms sumoms; kadangi atskaitoma dalis turėtų būti apskaičiuojama panašia tvarka visose valstybėse narėse;

kadangi reikėtų konkrečiai nurodyti, kurie asmenys turi mokėti mokestį, ypač už paslaugas, kurias teikia asmuo, įsisteigęs kitoje šalyje;

kadangi, siekiant užtikrinti, kad mokestis būtų renkamas vienodai visose valstybėse narėse, būtina kiek įmanoma labiau suderinti mokesčio mokėtojų prievoles; kadangi mokesčio mokėtojai būtinai turėtų reguliariai teikti suvestines deklaracijas apie savo sandorius, susijusius tiek su pirkimais, tiek su pardavimais, kai tai reikalinga nuosavų išteklių vertinimo pagrindui nustatyti ir stebėti;

kadangi, siekiant tikslesnio suderinimo, valstybėms narėms vis dėlto turėtų būti leidžiama pagal bendras nuostatas išlaikyti specialias schemas, skirtas mažoms įmonėms; kadangi valstybėms narėms turėtų būti leidžiama laisvai taikyti ūkininkams, kuriems netaikoma įprastinė schema, specialią vienodo tarifo schemą neatskaitomam pirkimo pridėtinės vertės mokesčiui kompensuoti; kadangi siekiant užtikrinti nuosavų išteklių surinkimą būtina nustatyti tokios schemos pagrindinius principus ir patvirtinti bendrą tokių ūkininkų pridėtinės vertės vertinimo metodą;

kadangi turėtų būti užtikrintas vienodas šios direktyvos nuostatų taikymas; kadangi tuo tikslu turėtų būti nustatyta Bendrijos konsultacijų procedūra; kadangi Pridėtinės vertės mokesčio komiteto sukūrimas padėtų valstybėms narėms ir Komisijai glaudžiai bendradarbiauti;

kadangi valstybėms narėms turėtų būti leidžiama neperžengiant tam tikrų nustatytų ribų ir laikantis tam tikrų sąlygų pradėti taikyti ar išlaikyti priemones, iš dalies nukrypstančias nuo šios direktyvos, kad būtų galima supaprastinti apmokestinimą, išvengti klastočių ar mokesčio vengimo;

kadangi gali pasirodyti tikslinga suteikti teisę valstybėms narėms sudaryti su valstybėmis, kurios nėra ES narės, ar tarptautinėmis organizacijomis sutartis, kuriose būtų numatyti nukrypimai nuo šios direktyvos;

kadangi būtina numatyti pereinamąjį laikotarpį, per kurį būtų galima laipsniškai suderinti nurodytų sričių nacionalinius įstatymus,

PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:

I ANTRAŠTINĖ DALIS

ĮVADINĖS NUOSTATOS

1 straipsnis

Valstybės narės privalo modifikuoti savo esamas pridėtinės vertės mokesčio sistemas pagal toliau pateikiamus straipsnius.

Jos priima įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus, kad modifikuotos sistemos įsigaliotų kuo anksčiau ir ne vėliau kaip 1978 m. sausio 1 d.

II ANTRAŠTINĖ DALIS

TAIKYMO SRITIS

2 straipsnis

Pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinamas:

1) prekių tiekimas ar paslaugų teikimas, kai šalies teritorijoje už atlygį prekes tiekia ar paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, veikdamas kaip toks;

2) prekių importas.

III ANTRAŠTINĖ DALIS

TERITORINIS TAIKYMAS

▼M4

3 straipsnis

1. Šioje direktyvoje:

— „valstybės narės teritorija“ yra šalies teritorija, kiekvienai valstybei narei nustatyta 2 ir 3 dalyse,

— „Bendrija“ ir „Bendrijos teritorija“ yra valstybių narių teritorija, kiekvienai valstybei narei nustatyta 2 ir 3 dalyse,

— „trečioji teritorija“ ir „trečioji šalis“ yra bet kuri teritorija, kita nei teritorijos, 2 ir 3 dalyse nustatytos kaip valstybės narės teritorija.

2. Šioje direktyvoje „šalies teritorija“ yra Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties taikymo sritis, kiekvienai valstybei narei nustatyta 227 straipsnyje.

3. Toliau išvardytos atskirų valstybių narių teritorijos šalies teritorijai nepriskiriamos:

— Vokietijos Federacinė Respublika:

— Heligolendo sala,

— Busingeno teritorija,

— Ispanijos Karalystė:

— Ceuta,

— Melila,

— Italijos Respublika:

— Livigno,

— Campione d'Italia,

— Italijai priklausanti Lugano ežero dalis.

Toliau išvardytos atskirų valstybių narių teritorijos taip pat nepriskiriamos šalies teritorijai:

— Ispanijos Karalystė:

— Kanarų salos,

— Prancūzijos Respublika:

— užjūrio departamentai,

— Graikijos Respublika:

— Άγιo Όρoς.

▼M6

4. Nukrypdamos nuo 1 dalies, Monako Kunigaikštystė ir Meno sala, atsižvelgiant į konvencijas ir sutartis, kurias jos yra atitinkamai sudariusios su Prancūzijos Respublika ir Jungtine Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalyste, šioje direktyvoje nelaikomos trečiosiomis teritorijomis.

Valstybė narė imasi būtinų priemonių, užtikrinančių, kad:

— Monako Kunigaikštystėje vykdomiems arba jai skirtiems sandoriams būtų taikomos tokios pat sąlygos, kaip Prancūzijos Respublikoje vykdomiems arba jai skirtiems sandoriams,

— Meno saloje vykdomiems arba jai skirtiems sandoriams būtų taikomos tokios pat sąlygos, kaip ir Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje vykdomiems arba jai skirtiems sandoriams.

▼M4

5. Jeigu Komisija mano, kad 3 ir 4 dalių nuostatos nebepateisinamos, ypač kai tai susiję su sąžininga konkurencija arba nuosavais ištekliais, ji pateikia Tarybai atitinkamus pasiūlymus.

▼B

IV ANTRAŠTINĖ DALIS

APMOKESTINAMIEJI ASMENYS

4 straipsnis

1. „Apmokestinamasis asmuo“ — tai bet kuris asmuo, savarankiškai vykdantis bet kurioje vietoje bet kurią ekonominę veiklą, nurodytą 2 dalyje, nesvarbu, koks tos veiklos tikslas ar rezultatas.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta ekonominė veikla apima visokią gamintojų, prekiautojų ir kitų paslaugas teikiančių asmenų veiklą, įskaitant kasybą bei žemės ūkio gamybos veiklą bei įvairių profesijų atstovų veiklą. Materialaus ir nematerialaus turto naudojimas, siekiant gauti nuolatinių pajamų, taip pat laikomas ekonomine veikla.

3. Valstybės narės apmokestinamuoju asmeniu gali laikyti ir bet kurį asmenį, tik retkarčiais vykdantį sandorius, susijusius su 2 dalyje nurodyta veikla, ypač kuriuos nors iš toliau nurodytų sandorių:

a) pastatų ar pastatų dalių ir žemės, ant kurios jie stovi, tiekimą prieš jų pirmą panaudojimą; valstybės narės gali nustatyti sąlygas, kaip šis kriterijus turi būti taikomas perstatomiems pastatams ir žemei, ant kurios jie stovi.

Valstybės narės gali netaikyti pastato pirmo panaudojimo kriterijaus, o taikyti kitokius kriterijus, tokius kaip, pavyzdžiui, laikotarpį tarp pastato užbaigimo dienos ir jo pirmo tiekimo dienos arba laikotarpį tarp pastato pirmo panaudojimo ir jo vėlesnio tiekimo dienos su sąlyga, kad pirmasis laikotarpis nėra ilgesnis kaip penkeri metai, o antrasis — dveji.

„Pastatas“ — tai bet kokia konstrukcija, pritvirtinta prie žemės ar įtvirtinta žemėje;

b) žemės statyboms tiekimas.

„Žemė statyboms“ — tai bet kokia paruošta ar neparuošta žemė, kurią valstybės narės apibrėžia esant tokią.

4. Šio straipsnio 1 dalyje pavartotas žodis „savarankiškai“ reiškia, kad mokestis netaikomas samdomiems ir kitiems asmenims, kiek jie susaistyti su darbdaviu darbo sutartimi ar kitais teisiniais ryšiais, kurie sukuria darbdavio ir dirbančiojo santykius, susijusius su darbo sąlygomis, atlyginimu ir darbdavio atsakomybe.

Laikydamosi 29 straipsnio nuostatų dėl konsultacijų valstybės narės gali kaip atskirą apmokestinamąjį asmenį traktuoti šalies teritorijoje įsisteigusius asmenis, kurie nors teisiškai ir savarankiški, vis dėlto yra glaudžiai susiję vienas su kitu finansiniais, ekonominiais ir organizaciniais ryšiais.

5. Valstybinės, regioninės ir vietinės valdžios institucijos ir kiti viešosios teisės subjektai neturi būti laikomi apmokestinamaisiais asmenimis veiklos, kurią jos vykdo, ar sandorių, kuriuos jos sudaro kaip valdžios institucijos, atžvilgiu, net jei jos renka rinkliavas, mokestį už paslaugas, įmokas ar kitokius su tokia veikla ar sandoriais susijusius mokesčius.

Tačiau kai jos vykdo tokią veiklą ar sandorius, jos turi būti laikomos apmokestinamuoju asmeniu tokios veiklos ar sandorių atžvilgiu, jei jų traktavimas kaip neapmokestinamojo asmens labai iškraipytų konkurenciją.

Bet kuriuo atveju šias įstaigas reikia laikyti apmokestinamaisiais asmenimis D priede išvardytos veiklos atžvilgiu, jei toji veikla nėra tokio menko masto, dėl kurio ji būtų visiškai nereikšminga.

Valstybės narės gali tokių organizacijų veiklą, kuriai pagal 13 ar 28 straipsnius taikomos išimtys, laikyti veikla, kurią jos vykdo kaip valdžios institucijos.

V ANTRAŠTINĖ DALIS

APMOKESTINAMIEJI SANDORIAI

5 straipsnis

Prekių tiekimas

1. „Prekių tiekimas“ — tai teisės kaip savininkui disponuoti materialiuoju turtu perdavimas.

2. Elektros srovė, dujos, šiluma, šaldymas ir panašūs dalykai turi būti laikomi materialiuoju turtu.

3. Valstybės narės materialiuoju turtu gali laikyti:

a) tam tikrą nekilnojamojo turto nuosavybės dalį;

b) daiktines teises į nekilnojamąjį turtą, kurios jų turėtojui suteikia teisę naudotis nekilnojamuoju turtu;

c) akcijas ar akcijoms ekvivalentiškas nuosavybės dalis, kurios jų savininkui de jure ar de facto suteikia nekilnojamojo turto ar jo dalies nuosavybės ar valdymo teises.

4. Tiekimu pagal 1 dalies apibrėžimą taip pat laikoma:

a) nuosavybės teisės į turtą perdavimas už atlyginimą valstybinės valdžios institucijos arba jos vardu duotu nurodymu, arba dėl įstatymų reikalavimų;

b) faktiškas prekių perdavimas į rankas pagal prekių nuomos tam tikram laikotarpiui arba pagal prekių pardavimo atidedant apmokėjimo terminą sutartį, kurioje numatyta, kad, įvykiams normaliai klostantis, nuosavybės teisė pereis vėliausiai tuomet, kai bus įmokėta paskutinė įmoka;

c) prekių perdavimas remiantis sutartimi, pagal kurią nupirkus ar pardavus mokamas komisinis mokestis.

▼M10

5. Valstybės narės gali laikyti, kad tam tikrų statybos darbų perdavimas yra tiekimas, kaip nustatyta 1 dalyje.

▼B

6. Prekių, kurios sudaro apmokestinamojo asmens verslui skirto turto dalį, panaudojimas apmokestinamojo asmens ar jo darbuotojų privatiems poreikiams, arba jų perdavimas neatlygintinai, arba jų panaudojimas ne savo verslo tikslais, kai pridėtinės vertės mokestis už tas prekes ar jų sudedamąsias dalis buvo visiškai ar iš dalies atskaitytas, turi būti laikomas tiekimu už atlygį. Tačiau tiekimu už atlygį neturi būti laikomas prekių panaudojimas pavyzdžiams arba nedidelės vertės dovanoms, susijusioms su apmokestinamojo asmens verslu.

7. Valstybės narės gali laikyti tiekimu už atlygį:

a) prekių panaudojimą apmokestinamojo asmens verslo tikslais, kai tos prekės yra pagamintos, pastatytos, išgautos, apdorotos, įsigytos ar importuotos vykdant apmokestinamojo asmens verslą, jei ne visa pridėtinės vertės mokesčio už tokias prekes suma, jas įsigijus iš kito apmokestinamojo asmens, galėtų būti atskaityta;

b) prekių panaudojimą, kai apmokestinamasis asmuo prekes panaudoja neapmokestinamajam sandoriui, o pridėtinės vertės mokestis už šias prekes, jas įsigijus ar panaudojus a punkte nurodytomis aplinkybėmis, buvo visas ar iš dalies atskaitytas;

c) prekių pasilikimą, kai apmokestinamasis asmuo ar jo teisių perėmėjai pasilieka sau prekes, apmokestinamajam asmeniui nustojus vykdyti apmokestinamą ekonominę veiklą, o pridėtinės vertės mokestis už šias prekes, jas įsigijus ar panaudojus a punkte nurodytomis aplinkybėmis, buvo visas ar iš dalies atskaitytas, išskyrus šio straipsnio 8 dalyje minimus atvejus.

8. Jei visas ar dalis turto perleidžiama už atlygį ar be jo, ar kaip įnašas į bendrovę, valstybės narės gali laikyti, kad neįvyksta joks prekių tiekimas, ir tokiu atveju turto gavėjas turi būti traktuojamas kaip turto perleidėjo teisių ir pareigų perėmėjas. Esant reikalui, valstybės narės gali imtis reikalingų priemonių, kad užkirstų kelią konkurencijos iškraipymams tais atvejais, kai gavėjas nėra vien apmokestinamą veiklą vykdantis asmuo.

6 straipsnis

Paslaugų teikimas

1. „Paslaugų teikimas“ — tai bet koks sandoris, kuris nėra prekių tiekimas, kaip apibrėžta 5 straipsnyje.

Tokie sandoriai gali būti, inter alia:

— nematerialiojo turto perleidimas, nesvarbu, ar to turto nuosavybės teisė patvirtinama dokumentu ar ne,

— įpareigojimai susilaikyti nuo veiksmo arba toleruoti veiksmą ar situaciją,

— paslaugų atlikimas vykdant valdžios institucijos ar jos vardu duotą nurodymą arba dėl įstatymų reikalavimų.

2. Paslaugų teikimu už atlygį laikoma:

a) prekių, sudarančių verslui skirto turto dalį, naudojimas apmokestinamojo asmens arba jo darbuotojų privatiems poreikiams arba jų naudojimas ne verslo tikslams, kai pridėtinės vertės mokestis už tas prekes buvo visiškai ar iš dalies atskaitytas;

b) apmokestinamojo asmens paslaugų teikimas neatlygintinai jo paties arba jo darbuotojų privatiems poreikiams arba apskritai ne verslo tikslais.

Šios dalies nuostatoms valstybės narės gali taikyti išimtis su sąlyga, kad tokios išimtys nesudarys prielaidų konkurencijos iškraipymui.

3. Siekdamos užkirsti kelią konkurencijos iškraipymams ir pasikonsultavusios, kaip numatyta 29 straipsnyje, valstybės narės gali laikyti paslaugų teikimu už atlygį apmokestinamojo asmens sau teikiamą paslaugą verslo tikslais, jei ne visa pridėtinės vertės mokesčio už tokią paslaugą suma, ją įsigijus iš kito apmokestinamojo asmens, galėtų būti atskaityta.

4. Kai apmokestinamasis asmuo, veikdamas savo paties vardu, bet kito asmens sąskaita, dalyvauja teikiant paslaugas, laikoma, kad jis gavo ir suteikė tas paslaugas pats.

5. 5 straipsnio 8 dalies nuostatos paslaugų teikimui turi būti taikomos ta pačia tvarka.

▼M4

7 straipsnis

Importas

1. „Prekių importas“ yra:

a) prekių, neatitinkančių Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties 9 ir 10 straipsniuose nustatytų sąlygų, arba, kai taikoma Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartis, — laisvai necirkuliuojančių prekių įvežimas į Bendriją;

▼M6

b) prekių, kitų nei a punkte nurodytos prekės, įvežimas į Bendriją iš trečiosios teritorijos.

▼M4

2. Prekių importo vieta yra ta valstybė narė, kurios teritorijoje prekės yra, kai jos įvežamos į Bendriją.

3. Nepaisant šio straipsnio 2 dalies nuostatų, jeigu šio straipsnio 1 dalies a punkte nurodytoms prekėms, kai jos įvežamos į Bendriją, yra taikoma viena iš 16 straipsnio 1 dalies B punkte ►M6 a, b, c ir d ◄ nurodytų procedūrų arba laikinojo įvežimo visiškai atleidžiant nuo importo muito procedūra, arba išorinio tranzito procedūra, tokių prekių importo vieta yra ta valstybė narė, kurios teritorijoje minėtos procedūros daugiau negali būti taikomos.

▼M6

Panašiai, jeigu 1 dalies b punkte nurodytoms į Bendriją įvežamoms prekėms yra taikoma viena iš 33a straipsnio 1 dalies b arba c punktuose nurodytų procedūrų, įvežimo vieta yra valstybė narė, kurios teritorijoje ši procedūra baigiama taikyti.

▼B

VI ANTRAŠTINĖ DALIS

APMOKESTINAMŲJŲ SANDORIŲ VIETA

8 straipsnis

Prekių tiekimas

1. Prekių tiekimo vieta laikoma:

a) tiekėjo, arba asmens, kuriam tiekiama, arba trečiojo asmens išsiųstų ar gabenamų prekių atveju: vieta, kur prekės yra tuo metu, kai prasideda jų siuntimas ar gabenimas asmeniui, kuriam jos tiekiamos. Kai prekės instaliuojamos arba surenkamos paties tiekėjo arba jo sąskaita (su išbandymu ar be jo), tiekimo vieta laikoma ta vieta, kur prekės yra instaliuojamos ar surenkamos. Tais atvejais, kai instaliavimas ar surinkimas vyksta ►M4 ne tiekėjo valstybėje narėje ◄ , ►M4 valstybė narė, kurios teritorijoje atliekami instaliavimo arba surinkimo darbai ◄ , imasi būtinų priemonių dvigubam apmokestinimui toje valstybėje išvengti;

b) neišsiųstų ir netransportuojamų prekių atveju: vieta, kur prekės yra, kai vyksta tiekimas;

▼M6

c) kai prekių gabenimas laivais, lėktuvais arba traukiniais sudaro dalį keleivių vežimo Bendrijoje: keleivių išvykimo vietoje.

Pagal šią nuostatą:

— „keleivių vežimo Bendrijoje dalis“ yra keleivių vežimas nuo išvykimo iki atvykimo vietos, nesustojant trečiojoje teritorijoje,

— „keleivių išvykimo vieta“ yra pirmas keleivių įlaipinimo punktas, numatytas Bendrijoje po atitinkamo kelionės etapo už Bendrijos ribų,

— „keleivių atvykimo vieta“ yra paskutinis keleivių išlaipinimo punktas, numatytas Bendrijoje iki atitinkamo kelionės etapo už Bendrijos ribų.

Grįžtant atgal, grįžimo etapas laikomas atskiru vežimu.

Komisija ne vėliau kaip iki 1993 m. birželio 30 d. pateikia Tarybai ataskaitą, prireikus pridėdama atitinkamus pasiūlymus dėl vartojimui tiekiamų prekių ir paslaugų, įskaitant restoranų paslaugas, teikiamas keleiviams laivuose, lėktuvuose ar traukiniuose, apmokestinimo vietos.

Iki 1993 m. gruodžio 31 d., pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, Taryba vieningai priima sprendimą dėl Komisijos pasiūlymo.

Iki 1993 m. gruodžio 31 d. valstybės narės gali atleisti nuo mokesčių arba toliau neapmokestinti prekių, tiekiamų vartoti laivuose, lėktuvuose ar traukiniuose, kurių apmokestinimo vieta yra nustatoma pagal pirmiau išdėstytas nuostatas, suteikdamos teisę atskaityti anksčiau sumokėtą pridėtinės vertės mokestį;

▼M23

d) tiekiant elektrą arba dujas per gamtinių dujų skirstymo sistemą apmokestinamam prekiautojui: vieta, kurioje apmokestinamas prekiautojas yra įsteigęs savo verslą arba turi pastovią įmonę, kuriai yra teikiamos šios prekės, arba, nesant tokio verslo ar pastovios įmonės, vieta, kurioje yra jo nuolatinis adresas ir kurioje jis paprastai gyvena.

„Apmokestinamasis prekiautojas“ šioje nuostatoje tai apmokestinamas asmuo, kurio pagrindinę veiklą, perkant dujas ir elektrą, sudaro šių produktų perpardavimas, o jo paties šių produktų suvartojimas yra menkas;

e) teikiant elektrą arba dujas per gamtinių dujų skirstymo sistemą, kai tokiam tiekimui netaikomas d punktas: vieta, kurioje klientas tas prekes faktiškai naudoja ar suvartoja. Jei klientas nesuvartoja visų ar dalies prekių, laikoma, kad šios nesuvartotos prekės buvo naudotos ir vartotos toje vietoje, kur jis turi įsteigęs savo verslą arba turi pastovią įmonę, kuriai tiekiamos prekės. Nesant tokio verslo ar pastovios įmonės, vieta, kurioje yra jo nuolatinis adresas ir kurioje jis paprastai gyvena.

▼M4

2. Nukrypstant nuo 1 dalies a punkto, tais atvejais, kai siunta išsiunčiama ar prekės gabenamos trečiojoje šalyje, laikoma, kad importuotojo, apibrėžto pagal ►M18 21 straipsnio 4 dalis ◄ , vykdomo tiekimo vieta ir vėlesnių šių prekių tiekimų vieta yra valstybėje narėje, į kurią prekės importuotos.

▼B

9 straipsnis

Paslaugų teikimas

1. Paslaugų teikimo vieta laikoma ta vieta, kur paslaugų teikėjas turi įsteigęs savo verslą arba turi nuolatinę įmonę, iš kurios teikia paslaugas, arba, nesant tokios verslo vietos ar nuolatinės įmonės, vieta, kur jis turi nuolatinį adresą arba kur paprastai gyvena.

2. Tačiau:

a) paslaugų, susijusių su nekilnojamuoju turtu, įskaitant nekilnojamojo turto agentų ir ekspertų paslaugas, ir statybos parengimo ir koordinavimo paslaugų, tokių kaip architektų ar firmų, vykdančių priežiūrą statybos vietoje, suteikimo vieta laikoma ta vieta, kur yra tas nekilnojamasis turtas;

b) transporto paslaugų suteikimo vieta laikoma vieta, kur vyksta transportavimas, atsižvelgiant į nuvažiuotus atstumus;

c) paslaugų, susijusių su:

— kultūrine, menine, sportine, moksline, švietimo, pramogų ir kitokia panašia veikla, įskaitant tokios veiklos organizatorių darbą, ir tam tikrais atvejais papildomų paslaugų teikimą,

— papildomomis transporto paslaugomis, tokiomis kaip pakrovimas, iškrovimas, krovinių tvarkymas ir panaši veikla,

— kilnojamojo materialiojo turto vertinimu,

— kilnojamojo materialiojo turto aptarnavimu,

suteikimo vieta laikoma ta vieta, kur tos paslaugos yra fiziškai atliekamos;

▼M2 —————

▼B

e) toliau nurodytų paslaugų, teikiamų klientams, įsisteigusiems už Bendrijos ribų, arba apmokestinamiesiems asmenims, įsisteigusiems Bendrijoje, bet ne toje pačioje šalyje kaip paslaugų teikėjas, suteikimo vieta laikoma vieta, kur klientas yra įsteigęs savo verslą arba turi nuolatinę verslo vietą, į kurią teikiamos paslaugos, arba jei tokios vietos nėra, vieta, kur jis turi nuolatinį adresą ar paprastai gyvena:

— autorių teisių, patentų, licencijų, prekių ženklų ir panašių teisių perdavimas ar perleidimas,

— reklamos paslaugos,

— konsultantų, inžinierių, konsultacinių biurų, teisininkų, buhalterių paslaugos ir kitos panašios paslaugos, taip pat duomenų apdorojimas ir informacijos teikimas,

— įpareigojimai susilaikyti visiškai ar iš dalies nuo kurios nors e punkte nurodytos verslo veiklos vykdymo ar pasinaudojimo kuria nors šiame e punkte nurodyta teise,

— banko, finansiniai ir draudimo sandoriai, įskaitant perdraudimą, išskyrus seifų nuomą,

— aprūpinimas personalu,

— agentų, kurie veikia kito asmens vardu ir jo sąskaita, paslaugos, kai jie dalyvauja jų atstovaujamajam asmeniui įsigyjant e punkte nurodytas paslaugas,

▼M2

— kilnojamojo materialiojo turto, išskyrus visų formų transporto priemones, nuoma ►M15 , ◄

▼M23

— prieigos teikimas prie gamtinių dujų ir elektros skirstymo sistemų arba transportavimas ir perdavimas per jas ir kitų tiesiogiai susijusių paslaugų teikimas,

▼M15

— telekomunikacijos. Telekomunikacijų paslaugos — tai paslaugos susijusios su signalų, rašytinės medžiagos, vaizdo ir garso arba informacijos perdavimu, siuntimu ir priėmimu laidinėmis, radijo, optinėmis ar kitų rūšių elektromagnetinėmis sistemomis, įtraukiant su tuo susijusios teisės perdavimą arba priskyrimą panaudojant galingumą tokiam perdavimui, siuntimui ar priėmimui. Šioje nuostatoje telekomunikacijų paslaugos taip pat apima nuostatas dėl prieigos prie pasaulinio informacijos tinklo ►M21 , ◄

▼M21

— radijo irtelevizijos transliacijų paslaugos,

— elektroninėmis priemonėmis teikiamos paslaugos, inter alia, tos, kurios apibūdintos L priede;

f) vieta, kurioje paslaugas, nurodytas paskutinėje e punkto įtraukoje, neapmokestinamiesiems asmenims, įsisteigusiems, turintiems nuolatinį adresą ar paprastai gyvenantiems valstybėje narėje, teikia apmokestinamasis asmuo, įsteigęs savo verslą arba turintis nuolatinę įmonę, iš kurios teikia paslaugas už Bendrijos ribų, arba, nesant tokios verslo vietos ar nuolatinės įmonės, vieta, kur jis turi nuolatinį adresą arba kur paprastai gyvena už Bendrijos ribų, yra vieta, kurioje neapmokestinamasis asmuo yra įsisteigęs, turi nuolatinį adresą ar paprastai gyvena.

▼M21

3. Kad būtų išvengta dvigubo apmokestinimo, neapmokestinimo ar konkurencijos iškraipymo, valstybės narės gali 2 dalies e punkte nurodytų paslaugų teikimo atžvilgiu, išskyrus paslaugas, nurodytas paskutinėje įtraukoje, kai jos teikiamos neapmokestinamiesiems asmenims, taip pat ir transporto priemonių nuomos atveju, laikyti, kad:

▼B

a) tais atvejais, kai tikrasis paslaugų, kurių suteikimo vieta pagal šio straipsnio nuostatas būtų laikoma esančia šalies teritorijoje, panaudojimas ar pasinaudojimas jomis vyksta už Bendrijos ribų, paslaugų teikimo vieta yra už Bendrijos ribų;

b) tais atvejais, kai tikrasis paslaugų, kurių suteikimo vieta pagal šio straipsnio nuostatas būtų laikoma esančia už Bendrijos ribų, panaudojimas ar pasinaudojimas jomis vyksta šalies teritorijoje, paslaugų teikimo vieta yra šalies teritorijoje.

▼M21

4. Kai telekomunikacijų paslaugas ir radijo bei televizijos transliacijų paslaugas nurodytas 2 dalies e punkte neapmokestinamiesiems asmenims, įsisteigusiems, turintiems nuolatinį adresą ar paprastai gyvenantiems valstybėje narėje, teikia apmokestinamasis asmuo, įsteigęs savo verslą arba turintis nuolatinę įmonę, iš kurios teikia paslaugas už Bendrijos ribų, arba, nesant tokios verslo vietos ar nuolatinės įmonės, vieta, kur jis turi nuolatinį adresą arba kur paprastai gyvena už Bendrijos ribų, valstybės narės vadovaujasi 3 dalies b punktu.

▼B

VII ANTRAŠTINĖ DALIS

APMOKESTINIMO MOMENTAS IR MOKESČIO APSKAIČIAVIMAS

10 straipsnis

a) „Apmokestinimo momentas“ — tai įvykis, dėl kurio susidaro apmokestinimui būtinos teisinės sąlygos.

b) Mokestis tampa „apskaičiuotinas“, kai mokesčio administratorius pagal tuo metu galiojantį įstatymą įgyja teisę reikalauti mokesčio iš asmens, kuris tą mokestį turi sumokėti, nors mokėjimo terminas gali būti ir atidėtas.

2. Apmokestinimo momentas įvyksta ir mokestis tampa apskaičiuotinas, kai prekės pristatomos ar paslaugos atliekamos. Laikoma, kad prekės, išskyrus 5 straipsnio 4 dalies b punkte nurodytas prekes, ir paslaugos, už kurias sąskaitos pateikiamos ir apmokamos per keletą kartų iš eilės, yra pristatytos ar atliktos tuomet, kai baigiasi ataskaitinis laikotarpis, su kuriuo yra susijusios sąskaitos ir apmokėjimas. ►M18 Valstybės narės, tam tikrais atvejais gali nustatyti, kad nuolatinis prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, kuris vyksta tam tikrą laiką, būtų laikomas užbaigtu bent kas vieneri metai. ◄

Tačiau kai apmokėjimas turi būti atliktas avansu prieš pristatant prekes ar atliekant paslaugas, mokestis tampa apskaičiuotinas apmokėjimo gavimo momentu nuo gautos sumos.

Nukrypdamos nuo aukščiau nurodytų nuostatų, valstybės narės gali numatyti, kad tam tikrų sandorių ar tam tikrų apmokestinamųjų asmenų kategorijų atveju mokestis tampa apskaičiuotinas:

— ne vėliau kaip išrašant sąskaitą faktūrą ►M20 ————— ◄ , arba

— ne vėliau kaip gaunant kainą, arba

— kai neišrašoma nei ►M20 ————— ◄ , arba jis išrašomas per vėlai, — per tam tikrą nurodytą laikotarpį, skaičiuojant nuo apmokestinimo momento.

▼M4

3. Apmokestinimo momentas įvyksta ir mokestis tampa apskaičiuotinas, kai prekės įvežamos. Jeigu įvežtoms į bendriją prekėms taikoma viena iš 7 straipsnio 3 dalyje nurodytų procedūrų, apmokestinimo momentas įvyksta ir mokestis tampa apskaičiuotinas tik tada, kai prekėms ši procedūra daugiau negali būti taikoma.

Vis dėlto, kai importuojamoms prekėms taikomas muitas, žemės ūkio produktų importo mokestisarba pagal bendrą politiką nustatytos jiems lygiavertės rinkliavos, apmokestinimo momentas įvyksta ir mokestis tampa apskaičiuotinas, kai įvyksta apmokestinimo momentas šioms Bendrijos rinkliavoms ir šios rinkliavos tampa apskaičiuotinos.

Tais atvejais, kai importuojamos prekės nėra jokių minėtų Bendrijos rinkliavų objektas, valstybės narės, nustatydamos apmokestinamąjį įvykį ir datą, kada mokestis tampa apskaičiuotinas, taiko galiojančias nuostatas dėl muitų.

▼B

VIII ANTRAŠTINĖ DALIS

APMOKESTINAMOJI VERTĖ

11 straipsnis

A. Šalies teritorijoje

1. Apmokestinamąją vertę sudaro:

a) tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų, išskyrus nurodytas b, c ir d punktuose, atveju — viskas, kas sudaro atlygį, kuris yra ar turi būti tiekėjo gautas iš pirkėjo, kliento ar trečiosios šalies už tokias prekes ar paslaugas, įskaitant subsidijas, tiesiogiai susijusias su šių prekių ar paslaugų kaina;

b) prekių, nurodytų 5 straipsnio 6 ir 7 dalyse, atveju — tų prekių ar panašių prekių įsigijimo kaina arba, jos nesant — pagaminimo savikaina tiekimo metu;

c) 6 straipsnio 2 dalyje nurodytų paslaugų teikimo atveju — visos apmokestinamojo asmens išlaidos, patirtos teikiant šias paslaugas;

d) 6 straipsnio 3 dalyje nurodytų paslaugų teikimo atveju — teikiamų paslaugų atviros rinkos kaina.

Paslaugų „atviros rinkos kaina“ — tai suma, kurią paslaugų teikimo metu klientas turėtų mokėti nepriklausomam tiekėjui sąžiningos konkurencijos sąlygomis šalies teritorijoje, kad gautų tas paslaugas.

2. Į apmokestinamąją vertę įeina:

a) mokesčiai, muitai ir rinkliavos, išskyrus patį pridėtinės vertės mokestį;

b) atsitiktinės išlaidos, tokios kaip komisiniai mokesčiai, pakavimo, transportavimo ir draudimo išlaidos, kurias tiekėjui turi padengti pirkėjas ar klientas. Valstybės narės atsitiktinėmis išlaidomis gali laikyti ir tas išlaidas, dėl kurių sudaryta atskira sutartis.

3. Į apmokestinamąją vertę neįeina:

a) kainos sumažinimas taikant nuolaidą už greitą apmokėjimą;

b) kainos nuolaidos klientui, suteikiamos tiekimo metu;

c) sumos, gautos iš pirkėjo ar kliento kompensuoti apmokestinamojo asmens išlaidoms, kurias apmokestinamasis asmuo patiria pirkėjo ar kliento vardu ir jo sąskaita ir kurias įrašo į savo tarpinę sąskaitą. Apmokestinamasis asmuo privalo pateikti tokių savo faktiškų išlaidų įrodymus ir neturi teisės atskaityti jokio mokesčio, kuris galėjo būti apskaičiuotas tokių sandorių atveju.

▼M8

4. Nukrypstant nuo 1, 2 ir 3 dalies, valstybės narės, kurios 1993 m. sausio 1 d. nesinaudoja 12 straipsnio 3 dalies a punkto trečioje pastraipoje numatyta galimybe, gali, jeigu jos pasinaudoja B dalies 6 dalyje numatyta galimybe, nustatyti, kad 12 straipsnio 3 dalies c punkto antroje pastraipoje nurodytų sandorių atveju apmokestinamoji vertė bus lygi pagal 1, 2 ir 3 dalis nustatytos vertės daliai.

Ši dalis nustatoma taip, kad apskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis bet kuriuo atveju būtų ne mažesnis kaip 5 % vertės, nustatytos pagal 1, 2 ir 3 dalis.

▼B

B. Prekių įvežimas

▼M6

1. Apmokestinamoji vertė yra prekių muitinė vertė, nustatyta pagal galiojančias Bendrijos nuostatas; ši nuostata taip pat taikoma 7 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytoms prekėms.

▼M4 —————

▼M4

3. Į apmokestinamąją vertę įtraukiama, jeigu dar nėra įtraukta:

a) mokesčiai, muitai ir rinkliavos, kuriuos reikia mokėti už importo valstybės narės ribų, ir ryšium su importu nustatyti mokesčiai, išskyrus prekėms taikytiną pridėtinės vertės mokestį;

b) atsitiktinės išlaidos, tokios kaip komisiniai mokesčiai, pakavimo, gabenimo ir draudimo išlaidos, atsiradusiuos iki prekių atgabenimo į pirmąją paskirties vietą importo valstybės narės teritorijoje.

„Pirmoji paskirties vieta“ — tai vieta, nurodyta važtaraštyje ar kitame transportavimo dokumente, su kuriuo prekės įvežamos į importo valstybę narę. Jei vieta nenurodyta, pirmąja paskirties vieta laikoma pirmoji krovinio perdavimo vieta importo valstybėje narėje.

Pirmiau minėtos atsitiktinės išlaidos taip pat gali būti įtrauktos į apmokestinamąją vertę, kai tos išlaidos susijusios su gabenimu į kitą paskirties vietą, jei pastaroji yra žinoma tuo metu, kai įvyksta apmokestinimo momentas.

▼B

4. Į apmokestinamąją vertę neįeina A skirsnio 3 dalies a ir b punktuose nurodytos sumos.

5. Kai prekės buvo laikinai išvežtos ►M4 iš Bendrijos ◄ ir yra reimportuojamos, ►M4 už Bendrijos ribų ◄ jas suremontavus, apdorojus, pritaikius, sumontavus ar perdirbus ►M4 ————— ◄ , valstybės narės turi imtis priemonių užtikrinti, kad pridėtinės vertės mokestis už tas prekes būtų skaičiuojamas taip, kaip jis būtų skaičiuojamas, jei aukščiau nurodytos operacijos būtų atliktos šalies teritorijoje.

▼M8

6. Nukrypstant nuo 1-4 dalies, valstybės narės, kurios 1993 m. sausio 1 d. nesinaudoja 12 straipsnio 3 dalies a punkto trečioje pastraipoje numatyta galimybe, gali numatyti, kad 26a straipsnio A dalies a, b ir c punktuose nurodytų meno kūrinių, kolekcionavimo objektų ir antikvarinių daiktų importo atveju apmokestinamoji vertė bus lygi pagal 1-4 dalis nustatytos vertės daliai.

▼B

C. Įvairios nuostatos

1. Atsisakymo, grąžinimo, visiško ar dalinio neapmokėjimo atveju arba kai kaina sumažinama tiekimui jau įvykus, apmokestinamoji vertė yra atitinkamai sumažinama laikantis valstybių narių nustatytų sąlygų.

Tačiau visiško ar dalinio neapmokėjimo atveju valstybės narės šios taisyklės gali netaikyti.

▼M4

2. Kai sumos, pagal kurias nustatoma apmokestinamoji vertė, yra išreikštos ne valstybės narės, kur vyksta apskaičiavimas, valiuta, o kita valiuta, keitimo kursas turi būti nustatomas pagal Bendrijos nuostatas, reglamentuojančias muitinės vertės apskaičiavimą.

Kai sumos, pagal kurias nustatoma kito nei importo sandoris apmokestinamoji vertė, yra išreikštos ne valstybės narės, kurioje vyksta apskaičiavimas, valiuta, o kita valiuta, valiutų kursas turi būti taikomas pagal paskutinį apmokestinimo momentu žinomą pardavimo kursą, nustatytą reprezentatyviausioje tos valstybės narės rinkoje ar rinkose arba kursą, kuris minėtos valstybės narės nustatyta tvarka skaičiuojamas pagal minėtos rinkos ar rinkų kursą. Tačiau kai kuriems iš minėtųjų sandorių arba tam tikroms apmokestinamųjų asmenų kategorijoms valstybės narės gali ir toliau taikyti valiutų kursą, nustatytą pagal Bendrijos nuostatas, reglamentuojančias muitinės vertės skaičiavimą.

▼B

3. Grąžintinos pakuotės sąnaudų atveju valstybės narės turi teisę:

— neįtraukti grąžintinos pakuotės vertės į apmokestinamąją vertę ir imtis būtinų priemonių, kad ši suma būtų koreguojama, jei pakuotė negrąžinama,

— arba įtraukti grąžintinos pakuotės vertę į apmokestinamąją vertę ir imtis būtinų priemonių, kad ši suma būtų koreguojama, jei pakuotė faktiškai grąžinama.

IX ANTRAŠTINĖ DALIS

TARIFAI

12 straipsnis

1. Apmokestinamiesiems sandoriams taikomas toks mokesčio tarifas, kuris galioja apmokestinimo momentu. Tačiau:

a) 10 straipsnio 2 dalies antroje ir trečioje pastraipose numatytais atvejais taikomas mokesčio tarifas, kuris galioja tuo metu, kai mokestis tampa apskaičiuotinas;

▼M6

b) 10 straipsnio 3 dalies antrojoje ir trečiojoje pastraipose numatytais atvejais taikomas tarifas, kuris galioja mokesčio mokėjimo metu.

▼B

2. Jei mokesčio tarifai keičiasi, valstybės narės gali:

— 1 dalies a punkte numatytais atvejais atlikti tikslinimus, kad būtų galima atsižvelgti į tarifą, kuris buvo taikomas tuo metu, kai prekės buvo tiekiamos ar paslaugos buvo teikiamos,

— imtis reikalingų pereinamojo laikotarpio priemonių.

▼M19

a) Kiekviena valstybė narė nustato pridėtinės vertės mokesčio standartinį tarifą, išreikštą procentais nuo apmokestinamos vertės, kuri yra vienoda tiekiamoms prekėms ir teikiamoms paslaugoms. Nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. standartinis tarifas negali būti mažesnis nei 15 %.

Pagal Sutarties 93 straipsnį Taryba sprendžia, kokio dydžio standartinis tarifas bus taikomas po 2010 m. gruodžio 31 d.

Valstybės narės taip pat gali taikyti vieną ar du sumažintus tarifus. Šie tarifai išreiškiami apmokestinamosios vertės procentu, kuris negali būti mažesnis kaip 5 %, ir taikomi tik H priede nurodytoms tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų kategorijoms.

Trečiasis papunktis netaikomas paslaugoms, nurodytoms paskutinėje 9 straipsnio 2 dalies e punkto įtraukoje.

▼M28

b) Valstybės narės gali taikyti lengvatinį tarifą gamtinių dujų, elektros energijos bei centrinio šildymo tiekimui, jei nėra konkurencijos iškraipymo pavojaus. Tokį tarifą taikyti ketinanti valstybė narė prieš jį taikydama turi pranešti Komisijai. Komisija priima sprendimą, ar esama konkurencijos iškraipymo pavojaus. Jei Komisija nepriima tokio sprendimo per tris mėnesius po informacijos gavimo, laikoma, kad konkurencijos iškraipymo pavojaus nėra.

▼M8

c) Valstybės narės gali numatyti, kad sumažintas mokesčio tarifas arba vienas iš sumažintų tarifų, kuriuos jos taiko pagal a punkto trečią dalį, taip pat taikomas 26a straipsnio A dalies a, b ir c punktuose nurodytiems importuojamiems meno kūriniams, kolekcionavimo objektams ir antikvariniams daiktams.

Valstybės narės, kurios pasinaudoja šia galimybe, sumažintą mokesčio tarifą taip pat gali taikyti 26a straipsnio A dalies a punkte nurodytų meno kūrinių tiekimui, kai:

— juos tiekia jų autorius arba jo įpėdiniai,

— juos tiekia apmokestinamasis asmuo, kitas nei apmokestinamasis prekybininkas, jeigu jis šiuos meno kūrinius tiekia retkarčiais, juos importavo pats arba juos jam patiekė jų autorius arba jo įpėdiniai, arba jei minėtas asmuo turėjo teisę atskaityti visą pridėtinės vertės mokestį už pirmiau nurodytus meno kūrinius.

▼M11 —————

▼M13 —————

▼B

4. ►M5 ————— ◄ Kiekvienas sumažintas tarifas turi būti nustatytas taip, kad jį taikant pridėtinės vertės mokesčio suma būtų tokia, kad įprasta tvarka būtų galima iš jos atskaityti visą pridėtinės vertės mokestį, kuris gali būti atskaitomas pagal 17 straipsnio nuostatas.

▼M5

Taryba, remdamasi Komisijos ataskaita, nuo 1994 m. kas dvejus metus peržiūri sumažintų tarifų taikymo mastą. Taryba Komisijos pasiūlymu vieningai gali nuspręsti pakeisti H priede pateiktą prekių ir paslaugų sąrašą.

▼M28

Vėliausiai iki 2007 m. birželio 30 d. Komisija pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai bendro įvertinimo ataskaitą apie lengvatinių tarifų taikymo poveikį vietoje teikiamoms paslaugoms, įskaitant maitinimo paslaugas, ypač darbo vietų kūrimui, ekonomikos augimui ir tinkamam vidaus rinkos veikimui, pagrįstą tyrimu, kurį atliko nepriklausoma ekonomikos ekspertų grupė.

▼M8

5. Laikantis 3 dalies c punkto nuostatų, tarifas, taikomas importuojant prekes, turi būti toks pats, koks yra taikomas tiekiant panašias prekes šalies teritorijoje.

▼A2

6. Sandoriams, vykdomiems autonominiuose Azorų ir Maderos regionuose ir tiesioginiam importui į šiuose regionus Portugalijos Respublika gali taikyti mažesnius tarifus nei taikomi žemyne.

▼B

X ANTRAŠTINĖ DALIS

ATLEIDIMAS NUO MOKESČIO

13 straipsnis

Atleidimas nuo mokesčio šalies teritorijos ribose

A. Tam tikros visuomenei naudingos veiklos atleidimas nuo mokesčio

1. Nepažeisdamos kitų Bendrijos nuostatų ir taikydamos sąlygas, kurias jos nustato siekdamos užtikrinti teisingą ir sąžiningą atleidimo nuo mokesčių taikymą bei užkirsti kelią galimam mokesčių vengimui, išsisukinėjimui ar piktnaudžiavimui, valstybės narės atleidžia nuo mokesčio:

a) viešųjų pašto tarnybų teikiamas paslaugas (išskyrus keleivių pervežimo ir telekomunikacijų paslaugas) ir su tokiomis paslaugomis susijusias tiekiamas prekes;

b) ligoninių ir kitas sveikatos priežiūros paslaugas bei glaudžiai su jomis susijusią veiklą, kurias vykdo viešosios teisės subjektai arba ligoninės, gydymo ir diagnozavimo centrai bei kitos panašaus pobūdžio deramai pripažintos įstaigos tokiomis pat socialinėmis sąlygomis, kokios taikomos viešosios teisės subjektams;

c) sveikatos priežiūros paslaugas, kurias teikia gydytojai ir vidurinis bei pagalbinis medicinos personalas, kaip jį apibrėžia pačios valstybės narės;

d) tiekiamus žmogaus organus, kraują ir pieną;

e) dantų technikų teikiamas profesines paslaugas ir dantų protezus, kuriuos tiekia dantų gydytojai ir dantų technikai;

f) paslaugas, kurias savo nariams teikia nepriklausomos asmenų grupės, kurių veikla yra atleista nuo pridėtinės vertės mokesčio arba nėra šio mokesčio objektas, kai tos paslaugos yra tiesiogiai būtinos jų nariams jų veiklai vykdyti ir kai tos grupės iš savo narių reikalauja atlyginti tik jiems tenkančią bendrų išlaidų dalį, su sąlyga, kad toks atleidimas nuo mokesčio neiškraipo konkurencijos;

g) su socialine rūpyba ir socialine apsauga susijusias paslaugas bei prekes, įskaitant paslaugas, kurias teikia senelių namai, viešosios teisės subjektai ar kitos organizacijos, atitinkamos valstybės narės pripažintos labdaros organizacijomis;

h) paslaugas ir prekes, glaudžiai susijusias su vaikų ir jaunimo apsauga, kai jas teikia ir tiekia viešosios teisės subjektai ar kitos organizacijos, atitinkamos valstybės narės pripažintos labdaros organizacijomis;

i) vaikų ir jaunimo švietimo, mokyklinio ir universitetinio švietimo, profesinio mokymo ar perkvalifikavimo paslaugas, įskaitant su visu tuo glaudžiai susijusias prekes, kai jas teikia ir tiekia tuo tikslu įsteigti viešosios teisės subjektai ar kitos organizacijos, kurias atitinkama valstybė narė pripažįsta įsteigtomis tokiu tikslu;

j) privačias mokymo paslaugas, kai mokoma mokyklinių ar universitetinių dalykų;

k) tam tikras aprūpinimo personalu paslaugas, kurias, siekdamos dvasinės gerovės, teikia religinės ar filosofinės institucijos šio straipsnio b, g, h ir i punktuose nurodytai veiklai;

l) paslaugas ir glaudžiai su jomis susijusias prekes, kurias savo narių naudai tiekia politinio, profsąjunginio, religinio, patriotinio, filosofinio, filantropinio ir pilietinio pobūdžio tikslų siekiančios nepelno organizacijos už nario mokestį, kurį jos nustato savo taisyklėse, su sąlyga, kad toks atleidimas nuo mokesčio neiškraipo konkurencijos;

m) tam tikras paslaugas, glaudžiai susijusias su sportu ir kūno kultūra, kurias teikia nepelno organizacijos asmenims — sporto ir kūno kultūros programų dalyviams;

n) tam tikras kultūros paslaugas ir glaudžiai su jomis susijusias prekes, kai šias paslaugas teikia ir prekes tiekia viešosios teisės subjektai ar kitos atitinkamos valstybės narės pripažintos kultūros institucijos;

o) organizacijų, kurių veikla pagal aukščiau nurodytas šio straipsnio b, g, h, i, l, m ir n pastraipas yra atleista nuo mokesčio ryšium su organizuojamais lėšų surinkimui tik savo naudai renginiais, teikiamas paslaugas ir prekes, su sąlyga, kad toks atleidimas nuo mokesčio neiškraipo konkurencijos. Valstybės narės gali įvesti bet kuriuos būtinus tokiam atleidimui nuo mokesčio taikyti apribojimus, ypač tokių renginių skaičiui ar gaunamų įplaukų sumai;

p) transporto paslaugas, kurias ligoniams ar sužeistiesiems teikia deramai įgaliotos organizacijos specialiai tam pritaikytomis transporto priemonėmis;

q) viešųjų radijo ir televizijos įstaigų veiklą, išskyrus komercinio pobūdžio veiklą.

a) Atleisdamos nuo mokesčio institucijas, išskyrus viešosios teisės subjektus, kaip numatyta šio straipsnio 1 dalies b, g, h, i, l, m ir n punktuose, valstybės narės gali kiekvienu atskiru atveju taikyti vieną ar daugiau šių sąlygų:

— institucijos neturi sistemingai siekti pelno, bet jei vis dėlto pelnas gaunamas, jis neturi būti skirstomas, o turi būti skiriamas teikiamų paslaugų tęsimui ir gerinimui finansuoti,

— institucijas turi valdyti ir administruoti iš esmės visuomeniniais pagrindais asmenys, kurie nei patys, nei per tarpininkus neturi nei tiesioginės, nei netiesioginės asmeninės naudos iš veiklos rezultatų,

— įkainiai už jų teikiamas paslaugas turi būti patvirtinti valdžios institucijų arba neviršyti valstybės valdžios institucijų nustatytų įkainių, o įkainiai už paslaugas, kurioms tokio patvirtinimo nereikia, turi būti mažesni už komercinių įstaigų, turinčių mokėti pridėtinės vertės mokestį, įkainius už panašias paslaugas,

— paslaugoms daroma išimtis neturi taip iškraipyti konkurencijos, kad komercinės įstaigos, turinčios mokėti pridėtinės vertės mokestį, atsidurtų mažiau palankioje padėtyje.

b) Paslaugos ir prekės neturi būti atleistos nuo mokesčio pagal aukščiau pateiktos 1 dalies b, g, h, i, l, m ir n punktus, jeigu:

— tos paslaugos ir prekės nėra būtinos atleidžiamiems nuo mokesčio sandoriams,

— pagrindinis paslaugų teikimo ar prekių tiekimo tikslas — organizacijai gauti papildomų pajamų iš sandorių, kurie tiesiogiai konkuruoja su komercinių įstaigų, turinčių mokėti pridėtinės vertės mokestį, sudaromais sandoriais.

B. Kiti atleidimo nuo mokesčio atvejai

Nepažeisdamos kitų Bendrijos nuostatų, valstybės narės atleidžia nuo mokesčio toliau nurodytą veiklą taikydamos sąlygas, kurias jos turi nustatyti siekdamos užtikrinti, kad atleidimas nuo mokesčio būtų teisingas ir sąžiningas ir kad būtų užkirstas kelias galimam mokesčių vengimui, išsisukinėjimui ar piktnaudžiavimui:

a) draudimo ir perdraudimo sandorius ir su jais susijusias paslaugas, kurias atlieka draudimo brokeriai ir draudimo agentai;

b) nekilnojamojo turto nuomą, išskyrus:

1) apgyvendinimą, kaip apibrėžta valstybių narių teisėje, viešbučiuose ar panašias funkcijas vykdančiose įstaigose, įskaitant ir apgyvendinimą poilsiavietėse ar stovyklauti įrengtose vietose;

2) patalpų ir vietos nuomą automobilių stovėjimui;

3) pastoviai instaliuotų įrenginių ir mašinų nuomą;

4) seifų nuomą.

Valstybės narės gali dar labiau riboti šį atleidimą nuo mokesčio;

c) prekes, naudojamas tik veiklai, kuri pagal šį straipsnį ar pagal 28 straipsnio 3 dalies b punktą atleidžiama nuo mokesčio, kai už šias prekes mokestis nebuvo atskaitytas, arba prekes, kurias įsigijus ar pagaminus, pridėtinės vertės mokestis nėra išskaitytinas pagal 17 straipsnio 6 dalį;

d) šiuos sandorius:

1) paskolų suteikimą įskaitant derybas dėl paskolos, taip pat suteiktos paskolos priežiūrą, kai ją vykdo paskolą suteikęs asmuo;

2) derybas ir bet kokius sandorius dėl paskolų garantijų ar kitokių finansinių užtikrinimų, taip pat paskolų garantijų priežiūrą, kai ją vykdo paskolą suteikęs asmuo;

3) sandorius, įskaitant derybas, dėl indėlių ir einamųjų sąskaitų, mokėjimų, pervedimų, skolų, čekių ir kitų apyvarčių dokumentų, bet išskyrus skolų išieškojimą ir faktoringą;

4) sandorius, įskaitant derybas, dėl valiutos, banknotų ir monetų, naudojamų kaip mokėjimo priemonė, išskyrus kolekcionavimo objektus; „kolekcionavimo objektai“ — tai aukso, sidabro ar kitų metalų monetos ir banknotai, kurie paprastai nėra naudojami kaip mokėjimo priemonė, arba numizmatinės vertės monetos;

5) sandorius, įskaitant derybas, bet išskyrus valdymą ir saugojimą, susijusius su akcijomis, turto dalimis bendrovėse ar asociacijose, įmonių obligacijomis ir kitais vertybiniais popieriais, išskyrus:

— dokumentus, nustatančius nuosavybės teisę į prekes,

— 5 straipsnio 3 dalyje nurodytas teises ar vertybinius popierius;

6) specialių investicinių fondų, kaip juos apibrėžia valstybės narės, valdymą;

e) galiojančių pašto ženklų, tinkamų apmokėjimui už pašto paslaugas šalies viduje patvirtinti, tiekimą nominalia verte, fiskalinių ženklų ir kitų panašių ženklų tiekimą;

f) lažybas, loterijas ir kitas azartinių lošimų formas, laikantis kiekvienos valstybės narės nustatytų sąlygų ir apribojimų;

g) pastatų ar jų dalių ir žemės, ant kurios jie stovi, tiekimą, išskyrus tai, kas nurodyta 4 straipsnio 3 dalies a punkte;

h) žemės, kuri nėra užstatyta, tiekimą, išskyrus žemę statyboms, kaip aprašyta 4 straipsnio 3 dalies b punkte.

C. Pasirinkimo galimybės

Valstybės narės gali suteikti mokesčių mokėtojams teisę pasirinkti apmokestinimą šiais atvejais:

a) nekilnojamojo turto nuomos;

b) B dalies d, g ir h punktuose nurodytų sandorių atveju.

Valstybės narės gali riboti pasirinkimo teisę ir turi nustatyti naudojimosi ja detalias nuostatas.

14 straipsnis

Atleidimas nuo mokesčio importo atveju

1. Nepažeisdamos kitų Bendrijos nuostatų ir taikydamos sąlygas, kurias jos nustato siekdamos užtikrinti teisingą ir sąžiningą atleidimo nuo mokesčio taikymą bei užkirsti kelią galimam mokesčio vengimui, išsisukinėjimui ar piktnaudžiavimui, valstybės narės nuo mokesčio atleidžia:

a) galutinai importuojamas prekes, kurios bet kuriuo atveju, jei jas tiektų apmokestinamasis asmuo šalies viduje, būtų atleistos nuo mokesčio;

▼M4 —————

▼M6 —————

▼B

d) galutinai importuojamas prekes, kurios atleidžiamos nuo importo muitų, išskyrus numatytus Bendrajame muito tarife atvejus ►M4 ————— ◄ . Tačiau valstybės narės turi teisę neatleisti nuo mokesčio, jei jis galėtų gerokai paveikti konkurencijos sąlygas ►M4 ————— ◄ .

Pagal 7 straipsnio 1 dalies b punktą nuo šio mokesčio taip pat atleidžiamos importuojamos prekės, kurios atitiktų pirmiau nustatytas mokesčio netaikymo sąlygas, jeigu būtų importuotos 7 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta tvarka;

e) reimportuojamas prekes, kai jas eksportavęs asmuo reimportuoja tokios pačios būklės, kokios jos buvo eksporto metu, jei jos atleidžiamos nuo importo muitų ►M4 ————— ◄ ;

▼M4 —————

▼B

g) įvežamas prekes:

— pagal diplomatinius ar konsulinius susitarimus, kai prekės atleidžiamos nuo importo muitų ►M4 ————— ◄ ,

— kurias įveža priimančios šalies valdžios institucijų pripažintos tarptautinės organizacijos ir tokių organizacijų nariai laikydamiesi apribojimų ir sąlygų, nustatytų tų organizacijų steigimo tarptautinėmis konvencijomis arba jų pagrindinių būstinių susitarimais,

— kurias į valstybių narių, esančių Šiaurės Atlanto sutarties narėmis, teritoriją įveža kitų NATO šalių karinės pajėgos, kai prekės skirtos tokioms pajėgoms ar jas lydinčiam civiliniam personalui naudoti ar jų valgykloms aprūpinti;

h) sužvejotas žuvis, kurias jūros žvejybos įmonės įveža į uostus neperdirbtas arba konservuotas prekybai, bet prieš jas tiekiant rinkai;

i) paslaugas susijusias su importuojamomis prekėmis, kai tokių paslaugų vertė įtraukta į apmokestinamąją vertę pagal 11 straipsnio B skirsnio 3 dalies b punktą;

j) centrinių bankų importuojamą auksą;

▼M23

k) elektros ar dujų importas per gamtinių dujų skirstymo sistemą.

▼B

2. Komisija kuo greičiau pateikia Tarybai pasiūlymą nustatyti Bendrijos apmokestinimo taisykles, apibrėžiančias 1 dalyje išvardytų atleidimo nuo mokesčio atvejų taikymo bazę ir detaliai nurodančias, kaip jie turi būti taikomi.

Kol įsigalios tokios taisyklės, valstybės narės gali:

— klausimais, susijusiais su aukščiau pateiktomis nuostatomis, laikytis savo galiojančių nacionalinių nuostatų,

— pakeisti savo nacionalines nuostatas taip, kad būtų galima kuo labiau sumažinti konkurencijos iškraipymus, ypač neapmokestinimą ar dvigubą apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu Bendrijos ribose,

— taikyti tokias atleidimo nuo mokesčio administravimo procedūras, kurias jos laiko esant tinkamiausiomis.

Valstybės narės praneša Komisijai, kuri savo ruožtu informuoja kitas valstybes nares apie priemones, kurių jos ėmėsi ir imasi ryšium su aukščiau pateiktomis nuostatomis.

15 straipsnis

▼M4

Eksporto iš Bendrijos ir panašių sandorių bei tarptautinio transporto atleidimas nuo mokesčio

▼B

Nepažeisdamos kitų Bendrijos nuostatų ir taikydamos sąlygas, kurias jos nustato siekdamos užtikrinti teisingą ir sąžiningą atleidimo nuo mokesčio taikymą bei užkirsti kelią galimam mokesčių vengimui, išsisukinėjimui ar piktnaudžiavimui, valstybės narės nuo mokesčio atleidžia:

1) prekes, pardavėjo ar jo vardu išsiųstas ar gabenamas į paskirties vietą ►M4 už Bendrijos ribų ◄ ;

2) prekes, išsiųstas ar gabenamas į paskirties vietą ►M4 už Bendrijos ribų ◄ pirkėjo ar jo vardu, kuris nėra įsisteigęs šalies teritorijoje, išskyrus prekes, kurias gabena pats pirkėjas pramoginiams laivams, privatiems orlaiviams ar bet kuriai kitai asmeniniam naudojimui skirtai transporto priemonei įrengti, aprūpinti kuro ar maisto atsargomis.

Jeigu prekes savo asmeniniame bagaže vežasi keliautojai, šis atleidimas taikomas su sąlyga, kad:

— keliautojas nėra įsisteigęs Bendrijoje,

— prekės gabenamos į paskirties vietą už Bendrijos ribų dar nepraėjus trečiam mėnesiui nuo tada, kai prekės buvo įgytos,

— bendra prekių vertė, įskaitant pridėtinės vertės mokestį, didesnė už 175 ekiu ekvivalentą, kuris nustatytas pagal Direktyvos 69/169/EEB 7 straipsnio 2 dalį ( 5 ), nacionaline valiuta; tačiau valstybės narės gali atleisti nuo mokesčio prekes, kurių bendra vertė yra mažesnė negu ši suma.

Taikant antrąją pastraipą:

— keliautojas, neįsisteigęs Bendrijoje, reiškia keliautoją, kurio nuolatinė buvimo vieta arba nuolatinė gyvenamoji vieta yra už Bendrijos ribų. Šioje nuostatoje „nuolatinė buvimo vieta arba nuolatinė gyvenamoji vieta“ reiškia vietą, taip užrašytą pase, asmens tapatybės kortelėje arba kituose tapatybės dokumentuose, kuriuos pripažįsta valstybės narės, kurių teritorijoje įgyjamos prekės,

— eksportavimas įrodomas pateikiant sąskaitą faktūrą arba vietoj jos kitą dokumentą, kurį patvirtina muitinė, iš kurios prekės buvo išgabentos iš Bendrijos.

Kiekviena valstybė narė Komisijai pateikia antspaudų, kuriuos ji naudoja trečios pastraipos antroje įtraukoje minimam patvirtinimui, pavyzdžius. Šią informaciją Komisija perduoda kitų valstybių narių mokesčių institucijoms;

▼M4

3) kilnojamojo turto aptarnavimo paslaugas, kai turtas įgytas ar importuotas būtent tam, kad Bendrijos teritorijoje būtų atliktas toks aptarnavimas, ir jis išsiųstas ar išgabentas iš Bendrijos asmens, kuris tokias paslaugas suteikė, arba jo kliento, įsikūrusio ►M6 veikiantys ne atitinkamos šalies teritorijoje ◄ , arba bet kurio iš jų vardu;

▼B

4) prekes, skirtas aprūpinti kuro ir maisto atsargomis laivus:

a) naudojamus laivybai atviroje jūroje ir gabenančius keleivius už atlygį arba naudojamus komercinėje, pramonės ar žvejybos veikloje;

b) naudojamus gelbėjimui ir pagalbai jūroje arba pakrančių žvejybai, išskyrus pakrančių žvejybos laivų aprūpinimą maisto atsargomis;

c) karo laivus, kaip apibrėžta Bendrojo muito tarifo 89.01 A poskyryje, išplaukiančius iš šalies ir plaukiančius į užsienio uostus ar prieplaukas.

Komisija nedelsdama pateikia Tarybai pasiūlymus dėl Bendrijos fiskalinių taisyklių, nustatančių atleidimo nuo šio ir 5–9 dalyse nustatytų mokesčių taikymo sritį ir praktines įgyvendinimo priemones. Kol šios taisyklės įsigalios, valstybės narės gali apriboti atleidimą nuo šioje dalyje numatyto mokesčio;

5) jūrinių laivų, nurodytų 4 dalies a ir b punktuose, tiekimą, modifikavimą, remontą, priežiūrą, nuomojimą ir juose įmontuotos ar naudojamos įrangos, įskaitant ir žvejybos įrangą, tiekimą, nuomojimą, remontą ir priežiūrą;

6) oro linijų, kurios už atlygį gabena daugiausia tarptautiniais maršrutais, naudojamų orlaivių tiekimą, modifikavimą, remontą, priežiūrą ir nuomą bei juose įrengtos ir naudojamos įrangos tiekimą, nuomojimą, remontą ir priežiūrą;

7) prekes, skirtas 6 dalyje nurodytų orlaivių aprūpinimui kuro ir maisto atsargomis;

8) nenurodytas 5 dalyje paslaugas, reikalingas toje dalyje nurodytų jūrinių laivų ar jų krovinių tiesioginėms reikmėms;

9) nenurodytas 6 dalyje paslaugas, reikalingas toje dalyje nurodytų orlaivių ar jų krovinių reikmėms;

10) prekes, kurios tiekiamos, ir paslaugas, kurios teikiamos:

— pagal diplomatinius ir konsulinius susitarimus,

— priimančios šalies valdžios institucijų pripažintoms tarptautinėms organizacijoms ir tokių organizacijų nariams laikantis apribojimų ir sąlygų, nustatytų tų organizacijų steigimo tarptautinėse konvencijose arba susitarimuose dėl jų pagrindinių būstinių,

— valstybėse narėse, kurios yra Šiaurės Atlanto sutarties narės, ir kurios yra skirtos kitų NATO šalių karinėms pajėgoms ar jas lydinčiam civiliniam personalui naudoti ar jų valgykloms aprūpinti, kai tokios pajėgos dalyvauja bendrose gynybos operacijose,

▼M4

— į kitą valstybę narę ir skirtos bet kurios kitos Šiaurės Atlanto Sutarties valstybės narės, nei paskirties valstybė narė, karinėms pajėgoms arba jas lydinčiam civiliniam personalui naudoti, arba jų valgykloms ar vežiojamosioms virtuvėms aprūpinti, kai tokios pajėgos dalyvauja bendrose gynybinėse operacijose.

▼B

Kol bus priimtos Bendrijos apmokestinimo taisyklės, ►M4 lengvatos taikomos pagal priimančios valstybės narės nusistatytas ►M6 apribojimai ◄ ◄ .

Atleidžiant nuo mokesčio iš atitinkamos šalies neišsiunčiamas ar neišgabenamas prekes ir paslaugas, gali būti grąžinamas už jas sumokėtas mokestis;

11) centriniams bankams tiekiamą auksą;

12) prekes, tiekiamas įgaliotiems asmenims, kurie jas eksportuoja ►M4 iš Bendrijos ◄ į ►M4 už Bendrijos ribų ◄ vykdydami humanitarinę, labdaros ar švietimo veiklą. Šį atleidimo nuo mokesčio atvejį galima įgyvendinti grąžinant sumokėtą mokestį;

▼M6

13) teikiamos paslaugos, įskaitant gabenimo ir pagalbines operacijas, išskyrus teikiamas paslaugas, kurios atleidžiamos nuo mokesčio pagal 13 straipsnį, jeigu šios paslaugos yra tiesiogiai susijusios su prekių eksportu ar importu, kuriam taikomos 7 straipsnio 3 dalies arba 16 straipsnio 1 dalies A punkto nuostatos;

▼B

14) paslaugas, kurias teikia brokeriai ir kiti tarpininkai, veikiantys kito asmens vardu ir jo sąskaita, kai tos paslaugos sudaro šiame straipsnyje nurodytų sandorių dalį ar dalį sandorių, vykdomų ►M4 už Bendrijos ribų ◄ .

Ši išimtis netaikoma kelionių agentams, kurie keliautojo vardu ir sąskaita teikia paslaugas, kurios yra teikiamos kitose valstybėse narėse;

▼A2

15) Portugalijos Respublika jūrų ir oro transportui tarp salų, sudarančių autonominius Azorų ir Maderos regionus ir tarp tų regionų ir žemyno gali taikyti tas pačias sąlygas kaip ir tarptautiniam transportui.

▼B

16 straipsnis

Specialūs atleidimo nuo mokesčio atvejai, susiję su tarptautiniu prekių gabenimu

1. Nepažeisdamos kitų Bendrijos nuostatų, valstybės narės gali, pasikonsultavusios, kaip numatyta 29 straipsnyje, imtis specialių priemonių, skirtų atleisti nuo pridėtinės vertės mokesčio visus ar kai kuriuos iš toliau nurodytų sandorių, su sąlyga, kad jie nėra skirti galutiniam naudojimui ir (arba) suvartojimui ir kad pridėtinės vertės mokesčio suma, apskaičiuojama išleidžiant prekes į laisvą apyvartą šalies viduje, atitinka pridėtinės vertės mokesčio sumą, kuri būtų apskaičiuota, jei kiekvienas iš tų sandorių būtų apmokestinamas importo atveju arba šalies teritorijoje:

▼M4

A. prekių, kurioms numatoma įforminti sandėliavimo, išskyrus muitinį sandėliavimą, procedūras, importas;

B. tiekimas prekių:

a) kurias numatoma pateikti muitinei ir, jei reikia, padėti laikinai saugoti;

b) kurias numatoma įvežti į laisvąją zoną arba laisvą sandėlį;

c) kurioms numatoma įforminti muitinio sandėliavimo arba laikino įvežimo perdirbti procedūras;

d) kurias planuojama pristatyti į teritorinius vandenis, kad jos būtų panaudotos:

— gręžimo arba gavybos platformoms statyti, remontuoti, prižiūrėti, keisti arba išardyti ar tokioms gręžimo ar gavybos platformoms sujungti su pagrindine valstybės teritorija,

— gręžimo arba gavybos platformoms aprūpinti degalais ir maistu;

e) kurioms numatoma įforminti sandėliavimo, išskyrus muitinį sandėliavimą, procedūras.

Vietos, nurodytos a, b, c ir d papunkčiuose yra suprantamos taip, kaip apibrėžta galiojančiose Bendrijos muitų teisės nuostatose;

C. paslaugų, susijusių su B punkte nurodytų prekių tiekimu, teikimą;

D. prekių tiekimą ir paslaugų teikimą, vykdomus B punkte išvardytose vietose, kai taikoma kuri nors iš ten nurodytų procedūrų;

▼M4

E. tiekimą:

— 7 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytų prekių, kurioms vis dar taikoma laikino įvežimo visiškai atleidžiant nuo importo muito, procedūra arba išorinio tranzito procedūra,

— 7 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytų prekių, kurioms vis dar taikoma Bendrijos vidaus tranzito procedūra, nurodyta 33a straipsnyje,

taip pat su tokių prekių tiekimu susijusių paslaugų teikimą.

▼B

2. Pasikonsultavusios, kaip numatyta 29 straipsnyje, valstybės narės gali atleisti nuo mokesčio prekes, importuojamas ir tiekiamas apmokestinamajam asmeniui, kuris ketina jas eksportuoti tokias, kokios yra, ar perdirbtas, taip pat paslaugas, susijusias su jo eksporto verslu, tačiau iki tam tikros maksimalios sumos, kuri lygi jo ankstesniųjų 12 mėnesių eksporto vertei.

3. Komisija kuo greičiau Tarybai pateikia pasiūlymus dėl bendrų procedūrų. kaip taikyti pridėtinės vertės mokestį 1 ir 2 dalyse nurodytiems sandoriams.

XI ANTRAŠTINĖ DALIS

ATSKAITA

17 straipsnis

Teisės į atskaitą atsiradimas ir apimtis

1. Teisė atskaityti mokestį atsiranda tuomet, kai atskaitytinas mokestis tampa apskaičiuotinas.

2. Tiek, kiek prekes ir paslaugas apmokestinamasis asmuo naudoja savo apmokestinamiesiems sandoriams, apmokestinamas asmuo turi turėti teisę iš mokesčio, kurį jis turi sumokėti, atskaityti:

a) pridėtinės vertės mokestį, apskaičiuotą ar sumokėtą už kito apmokestinamojo asmens jam patiektas prekes ir suteiktas paslaugas;

b) pridėtinės vertės mokestį, apskaičiuotą ar sumokėtą už importuotas prekes;

c) pridėtinės vertės mokestį, kurį reikia sumokėti pagal 5 straipsnio 7 dalies a punktą ir 6 straipsnio 3 dalį.

3. Valstybės narės taip pat suteikia kiekvienam apmokestinamajam asmeniui teisę atskaityti ar susigrąžinti 2 dalyje nurodytą pridėtinės vertės mokestį tiek, kiek prekės ir paslaugos yra naudojamos šiais tikslais:

a) sandoriams, susijusiems su 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta kitoje šalyje vykdoma ekonomine veikla, už kuriuos mokestį būtų galima atskaityti, jei jie būtų sudaryti tos šalies teritorijoje;

b) sandoriams, kurie neapmokestinami pagal 14 straipsnio 1 dalies i punktą ir pagal 15 straipsnį bei 16 straipsnio 1 dalies B, C, D punktus bei 2 dalį;

c) bet kokiam sandoriui, kuris atleidžiamas nuo mokesčio pagal 13 straipsnio B skirsnio a punktą ir d punkto 1-5 papunkčius, kai klientas yra įsisteigęs už Bendrijos ribų arba kai tie sandoriai tiesiogiai susiję su prekėmis, skirtomis eksportuoti į šalį, esančią už Bendrijos ribų.

4. Komisijos siūlymu Taryba stengiasi iki 1977 m. gruodžio 31 d. vienbalsiai priimti Bendrijos taisykles, nustatančias tvarką, pagal kurią apmokestinamajam asmeniui, neįsisteigusiam šalies teritorijoje, pagal 3 dalį turi būti grąžinami sumokėti mokesčiai. Kol tokia Bendrijos tvarka įsigalios, valstybės narės pačios nustato būdą, kaip turi būti vykdomas toks grąžinimas. Kai apmokestinamasis asmuo nėra Bendrijos rezidentas, valstybės narės gali atsisakyti grąžinti mokestį arba nustatyti papildomas sąlygas.

5. Jeigu apmokestinamasis asmuo prekes ir paslaugas ketina naudoti sandoriams, kuriems taikomos 2 ir 3 dalys ir kuriems tenkantis pridėtinės vertės mokestis gali būti atskaitomas, ir sandoriams, kuriems tenkantis pridėtinės vertės mokestis negali būti atskaitomas, gali būti atskaitoma tik tokia proporcinga pridėtinės vertės mokesčio dalis, kuri priskirtina pirmiesiems sandoriams.

Ši dalis turi būti nustatoma visiems apmokestinamo asmens vykdomiems sandoriams laikantis 19 straipsnio nuostatų.

Tačiau valstybės narės gali:

a) leisti apmokestinamajam asmeniui nustatyti kiekvienai savo verslo rūšiai atskirą proporcingą dalį su sąlyga, kad kiekvienai verslo rūšiai vedama atskira apskaita;

b) reikalauti, kad apmokestinamasis asmuo nustatytų kiekvienai savo verslo rūšiai atskirą proporcingą dalį ir tvarkytų kiekvienai verslo rūšiai atskirą apskaitą;

c) leisti ar reikalauti, kad apmokestinamasis asmuo darytų atskaitą pagal visų ar dalies prekių ir paslaugų panaudojimą;

d) leisti ar reikalauti, kad apmokestinamasis asmuo darytų atskaitą pagal pirmoje pastraipoje nustatytą taisyklę už visas prekes ir paslaugas, naudojamas visiems ten nurodytiems sandoriams;

e) numatyti, kad tais atvejais, kai apmokestinamojo asmens neišskaitytinas pridėtinės vertės mokestis yra nereikšmingas, jis būtų traktuojamas kaip lygus nuliui.

6. Vėliausiai po ketverių metų nuo šios direktyvos įsigaliojimo Taryba Komisijos siūlymu vienbalsiai nusprendžia, su kokiomis išlaidomis susijęs pridėtinės vertės mokestis negali būti atskaitomas. Pridėtinės vertės mokestis jokiais atvejais negali būti atskaitomas, jeigu jis susijęs su išlaidomis, kurios nėra griežtai verslo išlaidos, pavyzdžiui, išlaidomis prabangai, pramogoms ar pasilinksminimams.

Kol aukščiau minėtos taisyklės įsigalios, valstybės narės gali taikyti visus atskaitos apribojimus, esančius jų nacionaliniuose įstatymuose, galiojančiuose šios direktyvos įsigaliojimo metu.

7. Pasikonsultavusi, kaip numatyta 29 straipsnyje, kiekviena valstybė narė gali dėl ekonominio ciklo svyravimų visiškai ar iš dalies neleisti atskaityti sumų, susijusių su ilgalaikiu turtu ar kitomis prekėmis. Kad būtų galima išlaikyti tapačias konkurencijos sąlygas, valstybės narės vietoj atskaitos apribojimų gali apmokestinti apmokestinamojo asmens pasigamintas ar pirktas šalyje ar importuotas prekes, tačiau mokestis neturi viršyti mokesčio sumos, kuri būtų taikoma panašias prekes įsigyjant.

18 straipsnis

Teisę į atskaitą reglamentuojančios taisyklės

1. Kad galėtų pasinaudoti teise į atskaitą, apmokestinamasis asmuo privalo:

a) kai atskaitoma vadovaujantis 17 straipsnio 2 dalies a punkto nuostatomis — turėti pagal 22 straipsnio 3 dalį išrašytą sąskaitą faktūrą;

b) kai atskaitoma vadovaujantis 17 straipsnio 2 dalies b punkto nuostatomis — turėti importo dokumentą, kuriame nurodyta, kad jis yra siuntos gavėjas ar importuotojas, ir nurodyta mokėtina mokesčio suma ar informacija, leidžianti tą sumą apskaičiuoti;

c) kai atskaitoma vadovaujantis 17 straipsnio 2 dalies c punkto nuostatomis — laikytis kiekvienos valstybės narės nustatytų formalumų;

d) kai apmokestinamasis asmuo privalo sumokėti mokestį kaip klientas ar pirkėjas pagal 21 straipsnio 1 dalies nuostatas — laikytis kiekvienos valstybės narės nustatytų formalumų.

2. Apmokestinamasis asmuo mokestį atskaito iš visos per tam tikrą laikotarpį apskaičiuotos pridėtinės vertės mokesčio sumos atimdamas visą mokesčio sumą, kurią per tą patį laikotarpį jis įgijo teisę atskaityti, ir gali ta teise pasinaudoti pagal 1 dalies nuostatas.

Tačiau valstybės narės gali nustatyti, kad apmokestinamieji asmenys, sudarantys atsitiktinius sandorius, kaip apibrėžta 4 straipsnio 3 dalyje, įgyja teisę į atskaitą tik tada, kai jie įvykdo tiekimą.

3. Valstybės narės nustato sąlygas ir tvarką, pagal kurią apmokestinamajam asmeniui gali būti leidžiama atskaityti pridėtinės vertės mokestį, kurio jis neatskaitė pagal 1 ir 2 dalių nuostatas.

4. Kai tam tikru mokestiniu laikotarpiu atskaityta suma viršija apskaičiuotą mokesčio sumą, valstybės narės gali arba grąžinti, arba perkelti skirtumą į kitą laikotarpį pagal savo pačių nustatytas sąlygas.

Tačiau valstybės narės gali atsisakyti grąžinti ar perkelti skirtumą, jei jo suma labai nežymi.

19 straipsnis

Atskaitos proporcijos apskaičiavimas

1. Atskaitos proporcija, nurodyta 17 straipsnio 5 dalies 1 punkte, turi būti apskaičiuojama trupmena, kurios:

— skaitiklis yra visa metinės apyvartos suma be pridėtinės vertės mokesčio iš sandorių, kuriems tenkantis pridėtinės vertės mokestis atskaitomas pagal 17 straipsnio 2 ir 3 dalis,

— vardiklis yra visa skaitiklyje nurodyta metinės apyvartos suma be pridėtinės vertės mokesčio ir metinės apyvartos iš sandorių, kuriems tenkantis pridėtinės vertės mokestis negali būti atskaitomas, suma. Valstybės narės gali į vardiklį taip pat įtraukti subsidijų sumas, išskyrus nurodytas 11 straipsnio A dalies 1 punkto a pastraipoje.

Atskaitos proporcija apskaičiuojama kasmet, nustatoma procentais ir suapvalinama iki kito sveiko skaičiaus.

2. Išimties iš 1 dalies tvarka, apskaičiuojant atskaitos proporciją, nereikia įtraukti sumų, priskirtinų tiekiamoms gamybos priemonėms, kurias apmokestinamasis asmuo naudojo savo verslui. Į apskaičiavimą taip pat neturi būti įtraukiamos ir sumos, priskirtinos 13 straipsnio B dalies d punkte nurodytiems sandoriams ir nekilnojamojo turto tiekimo ir finansiniams sandoriams, su sąlyga, kad jie yra atsitiktinio pobūdžio. Kai valstybės narės pasinaudoja galimybe, numatyta 20 straipsnio 5 dalyje, nereikalauti gamybos priemonių atskaitos tikslinimo, jos gali reikalauti apskaičiuojant atskaitos proporciją įtraukti gamybos priemonių tiekimą.

3. Metų eigoje naudojama atskaitos proporcija apskaičiuota remiantis praėjusių metų sandoriais. Jei nėra sandorių, kuriais galima būtų remtis, arba kai jų sumos yra menkos, apmokestinamasis asmuo laikinąją atskaitos proporciją apskaičiuoja pagal savo prognozes, ir suderinęs su mokesčio administratoriumi. Tačiau valstybės narės gali taikyti ir dabar jose galiojančias taisykles.

Atskaita, atlikta remiantis tokiomis laikinosiomis proporcijomis, turi būti tikslinama, kai kitais metais nustatoma tikroji atskaitos proporcija.

20 straipsnis

Atskaitos tikslinimas

1. Pradinė atskaita turi būti tikslinama valstybių narių nustatyta tvarka, ypač:

a) kai atskaitytoji suma buvo didesnė ar mažesnė už tą sumą, į kurią apmokestinamasis asmuo turėjo teisę;

b) kai po deklaracijos užpildymo pasikeičia tam tikros aplinkybės, kurių pagrindu buvo apskaičiuota atskaitoma suma, ypač kai buvo atšauktas pirkimas arba gauta nuolaida; tačiau tikslinti atskaitytos sumos nereikia, kai sandoriai lieka visiškai ar iš dalies neapmokėti ar įrodoma ir patvirtinama, kad turtas yra sunaikintas, prarastas ar pavogtas, arba kai prekės patiektos kaip 5 straipsnio 6 dalyje nurodytos nedidelės dovanos ar pavyzdžiai. Tačiau tais atvejais, kai sandoriai lieka visiškai ar iš dalies neapmokėti, ir vagystės atvejais valstybės narės gali tikslinimo reikalauti.

2. Ilgalaikio turto atveju tikslinimas atliekamas penkerius metus, įskaičiuojant ir tuos metus, kuriais ilgalaikis turtas buvo įsigytas ar pasigamintas. Per metus turi būt tikslinamas tik penktadalis už prekes apskaičiuoto mokesčio. Tikslinimas atliekamas remiantis vėlesniais atskaitomos sumos, į kurią turima teisė, metiniais svyravimais lyginant su tais metais, kuriais prekės buvo įsigytos ar pasigamintos.

Išimties tvarka netaikydamos aukščiau pateiktos pastraipos, valstybės narės gali nustatyti, kad tikslinimas būtų atliekamas penkerius metus, pradedant tuo momentu, kai ilgalaikis turtas buvo pirmą kartą panaudotas.

▼M10

Tuo atveju, kai nekilnojamasis turtas yra įgyjamas kaip gamybos priemonės, tikslinimo laikotarpį galima pratęsti iki 20 metų.

▼B

3. Kai ilgalaikio turto tiekimas įvyksta tikslinimo laikotarpiui nepasibaigus, laikoma, kad apmokestinamasis asmuo jį naudoja verslo reikmėms iki atskaitos tikslinimo laikotarpio pabaigos. Laikoma, kad tais atvejais, kai toks tiekimas buvo apmokestintas, tokia verslo veikla yra visiškai apmokestinama; o kai toks tiekimas buvo neapmokestintas, laikoma, kad tokia veikla yra visiškai neapmokestinama. Tikslinimas atliekamas vieną kartą už visą likusį tikslinimo laikotarpį.

Tačiau pastaruoju atveju valstybės narės gali atsisakyti teisės reikalauti tikslinimo, jei pirkėjas yra apmokestinamasis asmuo, kuris tą ilgalaikį turtą naudoja tik sandoriams, kuriems tenkantis pridėtinės vertės mokestis yra atskaitomas.

4. Taikydamos 2 ir 3 punktų nuostatas, valstybės narės gali:

— apibrėžti ilgalaikio turto sąvoką,

— nustatyti mokesčio sumą, į kurią reikia atsižvelgti tikslinant,

— nustatyti reikiamas priemones, būtinas užtikrinti, kad dėl tikslinimo neatsirastų koks nors nepagrįstas pranašumas,

— nustatyti supaprastintas administracines procedūras.

5. Jei kokioje nors valstybėje narėje 2 ir 3 dalies taikymo rezultatai praktikoje būtų nežymūs, toji valstybė narė gali pasikonsultavusi, kaip numatyta 29 straipsnyje, atsisakyti taikyti tų dalių nuostatas atsižvelgdama į poreikį vengti konkurencijos iškraipymo, į bendrą mokesčio įtaką toje valstybėje narėje ir į efektyvaus administravimo poreikį.

6. Kai apmokestinamasis asmuo pereina iš įprastos apmokestinimo sistemos į specialią apmokestinimo sistemą, ar atvirkščiai, valstybės narės gali imtis visų reikiamų priemonių užtikrinti, kad apmokestinamasis asmuo negautų iš to jokios nepagrįstos naudos ar jam dėl to nebūtų padaryta jokios nepateisinamos žalos.

XII ANTRAŠTINĖ DALIS

ASMENYS, PRIVALANTYS MOKĖTI MOKESTĮ

21 straipsnis

Asmenys, privalantys mokėti mokestį valstybės institucijoms

Toliau išvardyti asmenys turi mokėti pridėtinės vertės mokestį:

1. Pagal vidaus sistemą:

a) apmokestinamieji asmenys, kurie vykdo apmokestinamuosius sandorius, išskyrus sandorius, nurodytus 9 straipsnio 2 dalies e punkte, vykdomus užsienyje įsisteigusio apmokestinamojo asmens. Kai apmokestinamąjį sandorį vykdo apmokestinamasis asmuo, įsisteigęs užsienyje, valstybės narės gali taikyti priemones, pagal kurias mokestį turi sumokėti ne užsienyje įsisteigęs apmokestinamasis asmuo, o kitas asmuo. Tuo kitu asmeniu gali būti įvardytas, inter alia, fiskalinis agentas ar kitas asmuo, kurio naudai įvykdytas apmokestinamasis sandoris. Valstybės narės gali taip pat numatyti, kad kitas nei apmokestinamasis asmuo bendrai su apmokestinamuoju asmeniu ir kiekvienas skyrium atsako už mokesčio sumokėjimą.

▼M15

b) apmokestinamasis asmuo, kuriam teikiamos paslaugos pagal 9 straipsnio 2 dalies e punkto nuostatas, arba asmenys, kuriems nustatyta prievolė mokėti pridėtinės vertės mokestį šalies teritorijoje, kuriems paslaugos teikiamos pagal 28b straipsnio C, D, E ir F dalis, jei paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo įsikūręs užsienyje; tačiau valstybės narės gali reikalauti, kad paslaugų teikėjas būtų laikomas kartu ir atskirai atsakingas už mokesčių mokėjimą.

▼B

c) bet kuris asmuo, kuris sąskaitoje faktūroje ar kitame jai lygiaverčiame dokumente išskiria pridėtinės vertės mokestį.

2. Importuojant: asmuo ar asmenys, kuriuos valstybė narė, į kurią importuojamos prekės, paskiria ar pripažįsta kaip privalančius mokėti pridėtinės vertės mokestį.

XIII ANTRAŠTINĖ DALIS

ASMENŲ, PRIVALANČIŲ MOKĖTI MOKESTĮ, PRIEVOLĖS

22 straipsnis

Prievolės vidaus sistemoje

1. Kiekvienas apmokestinamasis asmuo turi deklaruoti, kada jo, kaip apmokestinamojo asmens, veikla prasideda, pasikeičia ar baigiasi.

2. Kiekvienas apmokestinamasis asmuo turi vesti apskaitą, pakankamai išsamią, kad pagal ją būtų galima taikyti pridėtinės vertės mokestį, ir mokesčio administratorius galėtų atlikti patikrinimus.

a) Kiekvienas apmokestinamasis asmuo turi išrašyti sąskaitą faktūrą ar kitą jai lygiavertį dokumentą kiekvienam prekių tiekimo ar paslaugų teikimo kitam apmokestinamajam asmeniui atvejui įforminti ir saugoti jos kopiją.

Kiekvienas apmokestinamasis asmuo taip pat turi išrašyti sąskaitą faktūrą, kai kitas apmokestinamasis asmuo moka jam avansu prieš patiekiant prekes ar suteikiant paslaugas.

b) Sąskaitoje faktūroje turi būti aiškiai nurodyta kaina be mokesčio bei atitinkamas mokestis pagal kiekvieną atskirą tarifą, taip pat visi atleidimo nuo mokesčio atvejai.

c) Valstybės narės turi nustatyti kriterijus, pagal kuriuos būtų galima spręsti, ar dokumentą galima prilyginti sąskaitai faktūrai.

4. Kiekvienas apmokestinamasis asmuo turi pateikti mokesčio deklaraciją per tokį laikotarpį, kokį nustato kiekviena valstybė narė. Šis laikotarpis negali būti ilgesnis kaip du mėnesiai po kiekvieno mokestinio laikotarpio pabaigos. Valstybės narės gali nustatyti mėnesio, dviejų mėnesių ar ketvirčio mokestinį laikotarpį. Tačiau valstybės narės gali nustatyti ir kitokius laikotarpius su sąlyga, kad jie nebus ilgesni kaip vieneri metai.

Deklaracijoje turi būti pateikta visa informacija, reikalinga apskaičiuotinam mokesčiui ir atskaitytoms sumoms nustatyti, ir, kai tikslinga bei reikalinga mokesčio bazei nustatyti, bendra sandorių, susijusių su apskaičiuotu mokesčiu ir atskaita, vertė ir bendra patiektų prekių ir suteiktų paslaugų, atleistų nuo mokesčio, vertė.

5. Pateikę deklaraciją visi apmokestinamieji asmenys turi sumokėti mokėtiną pridėtinės vertės mokestį. Tačiau valstybė narė gali nustatyti kitokią mokėjimo datą arba gali reikalauti tarpinio mokėjimo.

6. Valstybės narės gali reikalauti, kad apmokestinamasis asmuo pateiktų ataskaitą, kurioje pateiktų informaciją, nurodytą 4 dalyje, susijusią su visais praėjusiais metais įvykdytais sandoriais. Šioje ataskaitoje turi būti visa informacija, reikalinga bet kokiam tikslinimui atlikti.

7. Valstybės narės imasi visų būtinų priemonių užtikrinti, kad asmenys, kurie pagal 21 straipsnio 1 dalies a ir b punktus turi mokėti mokestį vietoje kitoje šalyje įsisteigusio apmokestinamo asmens arba kurie yra bendrai kartu su kitu asmeniu ir kiekvienas skyrium atsakingi už mokesčio sumokėjimą, laikytųsi aukščiau nurodytų deklaravimo ir mokėjimo įsipareigojimų.

8. Nepažeisdamos nuostatų, kurios turi būti priimtos pagal 17 straipsnio 4 dalį, valstybės narės gali nustatyti kitas prievoles, kurias jos laiko būtinomis, kad mokestis būtų teisingai taikomas ir renkamas ir kad būtų užkirstas kelias klastotėms.

9. Valstybės narės gali apmokestinamuosius asmenis atleisti:

— nuo tam tikrų prievolių,

— nuo visų prievolių, kai apmokestinamieji asmenys vykdo tik tuos sandorius, kurie yra atleisti nuo pridėtinės vertės mokesčio,

— nuo prievolės sumokėti mokestį, kai jo suma labai menka.

▼M20

22a straipsnis

Teisė turėti prieigą prie elektroninėmis priemonėmis saugomų sąskaitų faktūrų kitoje valstybėje narėje

Kai apmokestinamasis asmuo saugo sąskaitas faktūras, kurias jis išrašo arba kurias jis gauna elektroninėmis priemonėmis, garantuojančiomis operatyvią (on-line) prieigą prie duomenų, ir kai saugojimo vieta yra valstybėje narėje, kitoje nei jis yra įsisteigęs, valstybės narės, kurioje jis įsisteigęs, kompetentinga institucija turi teisę, šioje direktyvoje, elektroninėmis priemonėmis turėti prieigą, parsisiųsti ir naudoti tas sąskaitas faktūras pagal valstybės narės, kurioje apmokestinamasis asmuo yra įsikūręs, nustatytas taisykles ir tiek, kiek valstybei reikia kontrolės tikslais.

▼B

23 straipsnis

Prievolės importo atveju

Valstybės narės turi nustatyti detalias mokesčio už importuojamas prekes deklaravimo ir sumokėjimo taisykles.

Valstybės narės gali numatyti, kad pridėtinės vertės mokesčio, apskaičiuoto importuojant prekes, apmokestinamieji asmenys arba mokestį privalantys mokėti asmenys ar tam tikros jų kategorijos importo metu gali nemokėti, su sąlyga, kad mokestis yra nurodomas deklaracijoje, pateikiamoje pagal 22 straipsnio 4 dalį.

XIV ANTRAŠTINĖ DALIS

SPECIALIOS SCHEMOS

24 straipsnis

Speciali schema smulkiam verslui

1. Valstybės narės, kurios dėl smulkaus verslo pobūdžio ir struktūros ypatumų gali susidurti su sunkumais, taikydamos įprastinę apmokestinimo schemą, turi teisę savo nustatytomis sąlygomis ir savo nustatytose ribose, bet pasikonsultavusios, kaip numatyta 29 straipsnyje, taikyti supaprastintą procedūrą, kaip, pavyzdžiui, vienodą tarifą apskaičiuojant ir renkant mokestį su sąlyga, kad tai neprives prie mokesčio sumažinimo.

2. Iki tos datos, kurią turi nustatyti Taryba, vieningai balsuodama dėl Komisijos pasiūlymo, bet ne vėliau kaip tada, kai valstybių narių tarpusavio prekyboje bus panaikintas apmokestinimas importo atveju ir mokesčio grąžinimas eksporto atveju:

a) valstybės narės, kurios pasinaudojo galimybe pagal 1967 m. balandžio 11 d. Antrosios Tarybos direktyvos 14 straipsnį netaikyti pridėtinės vertės mokesčio ar įvesti jo laipsniškas lengvatas, gali ir toliau šias nuostatas išsaugoti, jei jos atitinka pridėtinės vertės mokesčio sistemą.

Tos valstybės narės, kurios mokesčio netaiko apmokestinamiesiems asmenims, kurių metinė apyvarta yra mažesnė negu 5 000 Europos apskaitos vienetų nacionaline valiuta, pagal keitimo kursą tos dienos, kai priimta ši direktyva, gali apyvartos sumą, kuriai netaikomas mokestis, padidinti iki 5 000 Europos apskaitos vienetų.

Valstybės narės, kurios taiko laipsniškas lengvatas, negali nei didinti tų lengvatų aukščiausios ribos, nei nustatyti palankesnių šių lengvatų taikymo sąlygų;

b) valstybės narės, kurios nepasinaudojo tokia galimybe, gali apmokestinamuosius asmenis, kurių metinė apyvarta yra ne didesnė negu 5 000 Europos apskaitos vienetų nacionaline valiuta, pagal keitimo kursą tos dienos, kai buvo priimta ši direktyva, nuo mokesčio atleisti; tam tikrais atvejais jos gali suteikti laipsniškas mokesčio lengvatas apmokestinamiesiems asmenims, kurių metinė apyvarta viršija valstybių narių nustatytą ir taikomą atleidimui nuo mokesčio aukščiausią ribą;

c) valstybės narės, kurios nuo mokesčio atleidžia apmokestinamuosius asmenis, kurių metinė apyvarta yra didesnė negu 5 000 Europos apskaitos vienetų nacionaline valiuta pagal keitimo kursą tos dienos, kai buvo priimta ši direktyva, gali didinti tą ribą siekdamos išlaikyti jos realią vertę.

3. Mokestis netaikomas ir laipsniškos mokesčių lengvatos įvedamos smulkaus verslo subjektų tiekiamoms prekėms ir teikiamoms paslaugoms.

Valstybės narės gali tam tikriems sandoriams netaikyti 2 dalyje numatytų priemonių. Jokiu būdu 2 dalies nuostatos neturi būti taikomos 4 straipsnio 3 dalyje nurodytiems sandoriams.

4. Apyvartą, kuri tarnauja atskaitos tašku taikant 2 dalies nuostatas, sudaro apmokestinamų prekių ir paslaugų, patiektų, kaip apibrėžta 5 ir 6 straipsniuose, vertė be pridėtinės vertės mokesčio, įskaitant sandorius, už kuriuos anksčiau sumokėtas mokestis grąžinamas pagal 28 straipsnio 2 dalį, ir sandorių, kurie atleisti nuo mokesčio pagal 15 straipsnį, vertė, nekilnojamojo turto sandorių vertė, 13 straipsnio B dalies d punkte nurodytų finansinių sandorių ir draudimo paslaugų vertė, jei tie sandoriai nėra pagalbiniai.

Tačiau apskaičiuojant apyvartą, nereikia atsižvelgti į įmonės materialaus ir nematerialaus ilgalaikio turto pardavimą.

5. Apmokestinamieji asmenys, atleisti nuo mokesčio, neturi teisės atskaityti mokestį pagal 17 straipsnio nuostatas ir neturi teisės nurodyti mokestį savo išrašomose sąskaitose faktūrose ►M20 ————— ◄ .

6. Apmokestinamieji asmenys, kurie turi teisę būti atleisti nuo mokesčio, gali pasirinkti arba įprastinę apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu schemą, arba supaprastintą schemą, nurodytą šio straipsnio 1 dalyje. Šiuo atveju jie turi teisę į laipsnišką mokesčio lengvatą, jeigu ją nustato nacionaliniai įstatymai.

7. Pagal 1 dalį apmokestinamieji asmenys, kuriems suteiktos laipsniškos lengvatos, turi būti traktuojami kaip apmokestinamieji asmenys, kuriems taikoma įprastinė apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu schema.

8. Kas ketveri metai, o pirmą kartą 1982 m. sausio 1 d., pasikonsultavusi su valstybėmis narėmis, Komisija pateikia Tarybai pranešimus apie šio straipsnio nuostatų taikymą. Jei reikalinga, ir atsižvelgdama į tai, kad reikia užtikrinti ilgalaikį nacionalinių nuostatų suvienodinimą, Komisija prie tokio pranešimo prideda pasiūlymus dėl:

a) smulkiam verslui skirtos specialios schemos tobulinimo;

b) nacionalinių nuostatų, susijusių su atleidimu nuo pridėtinės vertės mokesčio ir laipsniškų lengvatų taikymu, pakeitimo;

c) atleidimui nuo mokesčio taikomos 5 000 Europos apskaitos vienetų aukščiausią ribos, minimos 2 dalyje, pakeitimo.

9. Atitinkamu laiku Taryba nusprendžia, ar siekiant 1967 m. balandžio 11 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 4 straipsnyje nurodyto tikslo reikalinga smulkiam verslui įvesti specialią schemą, ir turi, jei reikia, priimti sprendimą dėl tokios schemos ribų ir bendrų įgyvendinimo sąlygų. Kol tokia schema bus įvesta, valstybės narės gali išlaikyti savo specialias schemas, kurias jos turi taikyti pagal šio straipsnio nuostatas ir Tarybos vėliau priimtus aktus.

▼M26

24a straipsnis

Įgyvendindamos 24 straipsnio 2-6 dalis, šios valstybės narės gali atleisti nuo pridėtinės vertės mokesčio apmokestinamuosius asmenis, kurių metinė apyvarta yra mažesnė negu ekvivalentas nacionaline valiuta pagal jų įstojimo dienos keitimo kursą:

— Čekijoje: 35 000 EUR;

— Estijoje: 16 000 EUR;

— Kipre: 15 600 EUR;

— Latvijoje: 17 200 EUR;

— Lietuvoje: 29 000 EUR;

— Vengrijoje: 35 000 EUR;

— Maltoje: 37 000 EUR kai ekonominė veikla daugiausia apima prekių tiekimą, 24 300 EUR kai ekonominė veikla daugiausia apima mažos pridėtinės vertės (didelių sąnaudų) paslaugų teikimą, ir 14 600 EUR kitais, būtent didelės pridėtinės vertės (mažų sąnaudų) paslaugų teikėjų atvejais;

— Lenkijoje: 10 000 EUR;

— Slovėnijoje: 25 000 EUR;

— Slovakijoje: 35 000 EUR.

▼B

25 straipsnis

Bendra vienodo tarifo schema, taikoma ūkininkams

1. Kai įprastinės apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu schemos ar 24 straipsnyje nurodytos supaprastintos schemos taikymas ūkininkams sukelia sunkumų, valstybės narės gali šio straipsnio nustatyta tvarka ūkininkams taikyti vienodo tarifo schemą, kurios tikslas — kompensuoti ūkininkams, kuriems taikoma vienodo tarifo schema, jų mokėtiną pirkimo PVM už jų įsigytas prekes ir paslaugas.

2. Šiame straipsnyje:

— „ūkininkas“ — tai apmokestinamasis asmuo, kuris vykdo savo veiklą kaip vienas iš toliau apibrėžtų subjektų,

— „žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės subjektas“ — tai subjektas, kurį tokiu laiko kiekviena valstybė narė pagal A priede išvardytas gamybinės veiklos sritis,

— „ūkininkas, kuriam taikomas vienodas tarifas“ — tai ūkininkas, kuriam taikoma 3 et seq. dalyse numatyta vienodo tarifo schema,

— „žemės ūkio produktai“ — tai valstybėse narėse žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės subjektų pagamintos prekės, kurios yra jų veiklos, išvardytos A priede, rezultatas,

— „žemės ūkio paslaugos“ — tai bet kuri B priede nurodyta paslauga, kurią teikia ūkininkas, naudodamas savo darbo jėgą ir (arba) įrangą, paprastai esančią jo valdomame žemės ūkio, miškininkystės ar žuvininkystės subjekte,

— „pridėtinės vertės mokestis už pirkimus“ — tai visa pridėtinės vertės mokesčio suma, apskaičiuota už prekes ir paslaugas, kurias įsigyja valstybių narių žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės subjektai, kuriems taikoma vienodo tarifo sistema, jeigu tokią sumą ūkininkas, kuriam taikoma įprastinė apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu schema, pagal 17 straipsnio nuostatas galėtų atskaityti,

— „vienodo tarifo kompensacinis procentas“ — tai valstybių narių pagal 3 dalį nustatytas procentas, taikomas 5 dalyje nurodytais atvejais, kad ūkininkams, kuriems taikoma vienodo tarifo schema, būtų kompensuotas nustatytu tarifu pridėtinės vertės mokestis už pirkimus,

— „vienodo tarifo kompensacinis priedas“ — tai suma, gauta taikant 3 dalyje numatytą vienodo tarifo kompensacinį procentą ūkininko, kuriam taikoma vienodo tarifo schema, apyvartai 5 dalyje nurodytais atvejais.

3. Kai reikia, valstybės narės nustato vienodo tarifo kompensacinius procentus ir prieš juos taikydamos praneša Komisijai. Tie procentai nustatomi remiantis trijų praėjusių metų makroekonominės statistikos duomenimis vien apie ūkininkus, kuriems taikytina vienodo tarifo schema. Procentai negali būti taikomi taip, kad ūkininkams, kuriems taikoma vienodo tarifo schema, grąžinama suma būtų didesnė už pridėtinės vertės pirkimo mokestį. Valstybės narės turi teisę sumažinti tokius procentus iki nulio. Procentą galima suapvalinti iki artimiausio pusės procento didėjančia ar mažėjančia tvarka.

Valstybės narės gali nustatyti skirtingus vienodo tarifo kompensacinius procentus miškininkystei, įvairiems žemės ūkio sektoriams ir žuvininkystei.

4. Valstybės narės gali atleisti ūkininkus, kuriems taikomas vienodas tarifas, nuo prievolių, nustatomų apmokestinamiesiems asmenims pagal 22 straipsnį.

5. 3 dalyje numatyti vienodo tarifo procentai taikomi žemės ūkio produktų ir paslaugų, kurias apmokestinamiesiems asmenims (išskyrus ūkininkus, kuriems taikomas vienodas tarifas), tiekia ir teikia minėti ūkininkai, kainai be mokesčio. Šios kompensacijos taikymas nesuteikia teisės taikyti jokios kitos atskaitos formos.

6. Valstybės narės gali numatyti, kad vienodo tarifo kompensaciją turi mokėti:

a) apmokestinamasis asmuo, kuriam teikiamos prekės ir teikiamos paslaugos. Šiuo atveju apmokestinamasis asmuo, kuriam teikiamos prekės ir teikiamos paslaugos, turi būti valstybių narių nustatyta tvarka įgaliotas atskaityti iš pridėtinės vertės mokesčio sumos, kurią jis turi sumokėti, vienodo tarifo kompensacinių priedų sumą, kurią jis sumokėjo ūkininkams, kuriems taikomas vienodas tarifas;

b) arba valstybės valdžios institucijos.

7. Valstybės narės turi numatyti visas būtinas priemones, kaip tinkamai tikrinti vienodo tarifo kompensacinio priedo mokėjimą ūkininkams, kuriems taikomas vienodas tarifas.

8. Laikoma, kad už visus patiektus žemės ūkio produktus ir suteiktas žemės ūkio paslaugas, išskyrus 5 dalyje numatytus produktus ir paslaugas, vienodo tarifo kompensacinį priedą moka pirkėjas arba klientas.

9. Valstybė narė gali į vienodo tarifo schemą neįtraukti tam tikrų ūkininkų kategorijų ir tų ūkininkų, kuriems taikant įprastinę apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu schemą arba 24 straipsnio 1 dalyje numatytą supaprastintą schemą, nekiltų jokių administracinių sunkumų.

10. Visi ūkininkai, kuriems taikomas vienodas tarifas, gali, laikydamiesi taisyklių ir sąlygų, kurias nustato kiekviena valstybė narė, pasirinkti, ar taikyti įprastinę apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu schemą, ar 24 straipsnio 1 dalyje numatytą supaprastintą schemą.

11. Iki penktųjų po šios direktyvos įsigaliojimo metų pabaigos Komisija Tarybai pateikia naujus pasiūlymus dėl pridėtinės vertės mokesčio taikymo žemės ūkio produktų ir paslaugų sandoriams.

12. Jeigu valstybės narės naudojasi šiame straipsnyje numatyta pasirinkimo galimybe, jos nustato, kad galėtų taikyti nuosavų išteklių schemą, vienodą pridėtinės vertės mokesčio apskaičiavimo pagrindą, taikydamos bendrą C priede pateiktą apskaičiavimo metodą.

26 straipsnis

Speciali schema kelionių organizatoriams

1. Valstybės narės taiko pridėtinės vertės mokestį kelionių organizatorių veiklai pagal šio straipsnio nuostatas, kai kelionių organizatoriai sandorius su klientais sudaro savo vardu ir teikdami kelionių paslaugas naudojasi kitų apmokestinamųjų asmenų tiekiamomis prekėmis ir teikiamomis paslaugomis. Šis straipsnis netaikomas kelionių organizatoriams, kurie veikia tik kaip tarpininkai ir apskaičiuodami mokestį taiko 11 straipsnio A skirsnio 3 dalies c punkto nuostatas. Šiame straipsnyje kelionių organizatorių sąvoka apima ir turų operatorius.

2. Visi kelionių organizatoriaus sandoriai, susiję su konkrečia kelione, turi būti laikomi viena paslauga, kurią keleiviui suteikia kelionių organizatorius. Toji paslauga turi būti apmokestinta valstybėje narėje, kurioje kelionių organizatorius yra įsteigęs savo verslą ar turi fiksuotą vietą, iš kurios teikia paslaugas. Šios paslaugos apmokestinamąją vertę ir kainą be mokesčio, kaip ji apibūdinama 22 straipsnio 3 dalies b punkte, sudaro kelionių organizatoriaus marža, t. y. visos sumos, kurią turi sumokėti keleivis be pridėtinės vertės mokesčio, ir kelionės organizatoriaus patirtų faktinių sąnaudų už kitų apmokestinamųjų asmenų tiekiamas prekes ir teikiamas paslaugas, kai tokie sandoriai sudaromi tiesioginei keleivio naudai, skirtumas.

3. Jei kelionių organizatoriaus užsakymu kitų apmokestinamųjų asmenų vykdomų sandorių atlikimo vieta yra už Bendrijos ribų, laikoma, kad kelionių organizatorius suteikė tarpininkavimo paslaugą, kuri atleidžiama nuo mokesčio pagal 15 straipsnio 14 dalį. Kai tokie sandoriai vykdomi ir Bendrijos ribose, ir už jos ribų, nuo mokesčio gali būti atleista tik ta kelionių organizatoriaus paslaugos dalis, kuri susijusi su sandoriais, atliktais už Bendrijos ribų.

4. Mokestis, imamas kitų apmokestinamųjų asmenų iš kelionių organizatoriaus už 2 dalyje nurodytus sandorius, sudaromus tiesioginei keleivio naudai, negali būti atskaitomas ar grąžinamas jokioje valstybėje narėje.

▼M8

26a straipsnis

Specialios nuostatos, taikytinos naudotoms prekėms, meno kūriniams, kolekcionavimo objektams ir antikvariniams daiktams

A. Apibrėžimai

Šiame straipsnyje, ir nepažeidžiant kitų Bendrijos nuostatų:

a) meno kūriniai — tai I priedo a punkte nurodyti objektai.

Tačiau valstybės narės meno kūriniams gali nepriskirti I priedo a punkto paskutinėse trijose įtraukose minimų objektų;

b) kolekcionavimo objektai — tai I priedo b punkte nurodyti objektai;

c) antikvariniai daiktai — tai I priedo c punkte nurodyti objektai;

d) naudotos prekės — tai materialus kilnojamasis turtas, tinkamas naudoti esamos būklės arba po remonto, kitas nei meno kūriniai, kolekcionavimo objektai ar antikvariniai daiktai ir taurieji metalai ar brangakmeniai, kaip juos apibrėžia valstybės narės;

e) apmokestinamasis prekybininkas — tai apmokestinamasis asmuo, kuris, vykdydamas savo ekonominę veiklą, savo verslo tikslams perka, įsigyja ar importuoja perpardavimui skirtas naudotas prekes ir (arba) meno kūrinius, kolekcionavimo objektus ar antikvarinius daiktus, neatsižvelgiant į tai, ar minėtas apmokestinamas asmuo veikia savo vardu ar kito asmens vardu remiantis sutartimi, pagal kurią, nupirkus ar pardavus, mokami komisiniai;

f) pardavimo viešo aukciono būdu organizatorius — tai bet koks apmokestinamasis asmuo, kuris, vykdydamas savo ekonominę veiklą, siūlo prekes viešame aukcione, norėdamas jas perduoti aukščiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui;

g) pardavimo viešo aukciono būdu organizatoriaus atstovaujamas asmuo — tai bet koks asmuo, perduodantis prekes pardavimo viešo aukciono būdu organizatoriui sutartimi, pagal kurią, nupirkus, mokami komisiniai, laikantis šių nuostatų:

— pardavimo viešo aukciono būdu organizatorius siūlo prekes savo vardu, bet atstovaujamo asmens sąskaita,

— pardavimo viešo aukciono būdu organizatorius perduoda prekes savo vardu, bet atstovaujamo asmens sąskaita, aukščiausią kainą viešame aukcione pasiūliusiam pirkėjui.

B. Specialios nuostatos apmokestinamiesiems prekybininkams

1. Apmokestinamųjų prekybininkų tiekiamų naudotų prekių, meno kūrinių, kolekcionavimo objektų ir antikvarinių daiktų atžvilgiu valstybės narės laikydamosi toliau išdėstytų nuostatų taiko specialią tvarką apmokestinant prekybininko gautą maržą.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos apmokestinamo prekybininko tiekiamos naudotos prekės, meno kūriniai, kolekcionavimo objektai ir antikvariniai daiktai yra tie, kuriuos Bendrijoje jam patiekia:

— neapmokestinamasis asmuo,

— arba

— kitas apmokestinamasis asmuo, jeigu tokio kito apmokestinamojo asmens tiekiamos prekės neapmokestinamos pagal 13 straipsnio B dalies c punktą,

— arba

— kitas apmokestinamasis asmuo, jeigu tokio kito apmokestinamojo asmens tiekiamos prekės atitinka 24 straipsnyje numatytas atleidimo nuo mokesčio sąlygas ir tiekiamas ilgalaikis turtas,

— arba

— kitas apmokestinamasis prekybininkas, jeigu tokio kito apmokestinamojo prekybininko tiekiamos prekės buvo apmokestintos pridėtinės vertės mokesčiu taikant šią specialią procedūrą.

3. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyto prekių tiekimo atveju apmokestinamoji vertė yra apmokestinamojo prekybininko marža, atėmus jai taikytino pridėtinės vertės mokesčio sumą. Minėtoji marža yra lygi prekių pardavimo kainos, kurią gauna apmokestinamasis prekybininkas, ir pirkimo kainos skirtumui.

Šioje dalyje taikomi apibrėžimai:

— pardavimo kaina — tai visa suma, kurią apmokestinamasis prekybininkas gavo arba turi gauti iš pirkėjo ar trečiosios šalies, įskaitant subsidijas, tiesiogiai susijusias su šiuo sandoriu, mokesčius, muitus, rinkliavas ir mokėjimus bei atsitiktines išlaidas, tokias kaip komisiniai, pakavimo, transportavimo ir draudimo išlaidos, kurias tiekėjui turi padengti pirkėjas, bet išskyrus 11 straipsnio A dalies 3 dalyje nurodytas sumas,

— pirkimo kaina — tai visa pirmojoje įtraukoje apibūdinta suma, kurią iš apmokestinamojo prekybininko gavo arba turi gauti jo tiekėjas.

4. Valstybės narės apmokestinamiesiems prekybininkams suteikia teisę taikyti specialią tvarką, kai:

a) tiekiami meno kūriniai, kolekcionavimo objektai arba antikvariniai daiktai, kuriuos jie patys importavo;

b) tiekiami meno kūriniai, kuriuos apmokestinamiesiems prekybininkams patiekė jų autoriai arba pastarųjų įpėdiniai;

c) tiekiami meno kūriniai, kuriuos apmokestinamiesiems prekybininkams patiekė apmokestinamasis asmuo, kitas nei apmokestinamasis prekybininkas, jeigu to kito apmokestinamojo asmens tiekiamoms šioms prekėms pagal 12 straipsnio 3 dalies c punktą buvo taikomas sumažintas mokesčio tarifas.

Valstybės narės nustato išsamias pasinaudojimo šia galimybe taisykles, nustatydamos, kad toks pasirinkimas bet kuriuo atveju galioja ne trumpiau kaip dvejus kalendorinius metus.

Pasinaudojus minėta galimybe, apmokestinamoji vertė nustatoma pagal šio straipsnio 3 dalį. Paties apmokestinamojo prekybininko importuotų meno kūrinių, kolekcionavimo objektų ar antikvarinių daiktų pirkimo kaina, į kurią reikia atsižvelgti, skaičiuojant maržą, yra lygi apmokestinamajai vertei importo metu, nustatytai pagal 11 straipsnio B dalį, pridėjus importuojant sumokėtą arba mokėtiną pridėtinės vertės mokestį.

5. Pagal 15 straipsnyje nustatytas sąlygas tiekiamos naudotos prekės, meno kūriniai, kolekcionavimo objektai arba antikvariniai daiktai, kuriems taikoma speciali maržos apmokestinimo tvarka, atleidžiami nuo mokesčio.

6. Apmokestinamieji asmenys neturi teisės iš mokėtino mokesčio atskaityti pridėtinės vertės mokestį, sumokėtą arba mokėtiną už prekes, kurias jiems patiekė arba turi patiekti apmokestinamasis prekybininkas, jeigu minėto apmokestinamojo prekybininko tiekiamoms prekėms taikytina speciali maržos apmokestinimo tvarka.

7. Apmokestinamas asmuo, tiekiantis prekes, kurių tiekimui taikoma speciali maržos apmokestinimo tvarka, neturi teisės iš jo mokėtino mokesčio atskaityti:

a) pridėtinės vertės mokesčio, mokėtino arba sumokėto už jo paties importuotus meno kūrinius, kolekcionavimo objektus arba antikvarinius daiktus;

b) pridėtinės vertės mokesčio, mokėtino arba sumokėto už meno kūrinius, kuriuos jam patiekė arba turi patiekti meno kūrinių autoriai arba jų įpėdiniai;

c) pridėtinės vertės mokesčio, mokėtino arba sumokėto už meno kūrinius, kuriuos jam patiekė arba turi patiekti kitas, nei apmokestinamasis prekybininkas, apmokestinamasis asmuo.

8. Apmokestinamasis prekybininkas, kuriam taikytina įprastinė apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu tvarka ir speciali maržos apmokestinimo tvarka, sandorių, kuriems taikytinos skirtingos tvarkos, apskaitą turi tvarkyti atskirai, laikydamasis valstybių narių nustatytų taisyklių.

9. Apmokestinamojo prekybininko išrašomose sąskaitose faktūrose ►M20 ————— ◄ mokestis už tiekiamas prekes, apskaičiuotas taikant specialią maržos apmokestinimo tvarką, negali būti nurodomas.

10. Siekdamos supaprastinti mokesčio taikymo procedūrą ir pasikonsultavusios 29 straipsnyje nustatyta tvarka, valstybės narės gali nustatyti, kad tam tikriems sandoriams arba tam tikrų kategorijų apmokestinamiesiems prekybininkams prekių, kurioms taikoma speciali maržos apmokestini mo tvarka, apmokestinamoji vertė nustatoma kiekvienam mokestiniam laikotarpiui, už kurį apmokestinamasis prekybininkas privalo pateikti 22 straipsnio 4 dalyje nurodytą deklaraciją.

Tokiu atveju patiektų prekių, kurioms taikomas tas pats pridėtinės vertės mokesčio tarifas, apmokestinamoji vertė bus lygi apmokestinamojo prekybininko bendrai maržai, atėmus jai taikytino pridėtinės vertės mokesčio sumą.

Visa marža yra lygi skirtumui tarp:

— visos patiektų prekių, kurioms taikoma speciali per tam tikrą laikotarpį apmokestinamojo prekybininko gautos maržos apmokestinimo tvarka, vertės (ši vertė yra lygi visų pardavimo kainų, nustatytų pagal 3 dalį, sumai),

— ir

— visos per tą laikotarpį apmokestinamojo prekybininko pirktų prekių, nurodytų 2 dalyje, vertės (ši vertė yra lygi visų pirkimo kainų, nustatytų pagal 3 dalį, sumai).

Valstybės narės imasi būtinų priemonių, užtikrinančių, kad atitinkami apmokestinamieji asmenys nesinaudotų nepagrįstais pranašumais arba nepatirtų nepagrįsto nuostolio.

11. Apmokestinamas prekybininkas gali taikyti įprastinę apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu tvarką bet kokių prekių, kurioms taikoma speciali tvarka pagal 2 ar 4 straipsnio nuostatas, tiekimui.

Jei apmokestinamas prekybininkas taiko įprastinę apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu tvarką:

a) tiekdamas meno kūrinius, kolekcionavimo objektus ar antikvarinius daiktus, kuriuos jis pats importavo, jis turi teisę iš savo mokėtino mokesčio atskaityti pridėtinės vertės mokestį, mokėtiną arba sumokėtą už minėtų prekių importą;

b) tiekdamas meno kūrinius, kuriuos jam patiekė kūrinio autorius arba jo įpėdiniai, jis turi teisę iš savo mokėtino mokesčio atskaityti pridėtinės vertės mokestį, mokėtiną arba sumokėtą už jam patiektą meno kūrinį;

c) tiekdamas meno kūrinius, kuriuos jam patiekė apmokestinamas asmuo, kitas nei apmokestinamas prekybininkas, jis turi teisę iš savo mokėtino mokesčio atskaityti pridėtinės vertės mokestį, mokėtiną arba sumokėtą už jam patiektą meno kūrinį.

Ši teisė atskaityti atsiranda nuo to momento, kai mokestis už prekes, kurių tiekimui apmokestinamasis prekybininkas pasirenka taikyti įprastą apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu tvarką, tampa apskaičiuotinas.

C. Speciali tvarka pardavimams viešo aukciono būdu

1. Nukrypstant nuo B dalies nuostatų, valstybės narės, vadovaudamosi toliau pateiktomis nuostatomis, gali nustatyti apmokestinamąją vertę, kai naudotas prekes, meno kūrinius, kolekcionavimo objektus ar antikvarinius daiktus patiekia pardavimo viešo aukciono būdu organizatorius, remdamasis sutartimi, pagal kurią, pardavus prekes viešame aukcione, mokami komisiniai, veikiantis savo vardu, bet sąskaita:

— neapmokestinamo asmens,

— arba

— kito apmokestinamo asmens, jeigu to kito apmokestinamo asmens pagal 5 straipsnio 4 dalies c punktą tiekiamos prekės yra neapmokestinamos pagal 13 straipsnio B dalies c punktą,

— arba

— kito apmokestinamo asmens, jeigu to kito apmokestinamo asmens pagal 5 straipsnio 4 dalies c punktą tiekiamos prekės atitinka 24 straipsnyje nustatytas atleidimo nuo mokesčio sąlygas ir apima pagrindines priemones,

— arba apmokestinamo prekybininko, jeigu to kito apmokestinamo prekybininko pagal 5 straipsnio 4 dalies c punktą tiekiamoms prekėms taikoma speciali maržos apmokestinimo tvarka, nustatyta B dalyje.

2. Visų 1 dalyje nurodytų prekių tiekimų atveju apmokestinamoji vertė yra lygi bendrai sumai, kurią pardavimo viešo aukciono būdu organizatorius nurodo pirkėjui sąskaitoje faktūroje pagal 4 dalį, atėmus:

— gryną sumą, pardavimo viešo aukciono būdu organizatoriaus sumokėtą arba mokėtiną jo atstovaujamam asmeniui, nustatytą pagal 3 dalį,

— ir

— mokesčio sumą, kurią turi sumokėti pardavimo viešo aukciono būdu organizatorius už jo patiektas prekes.

3. Pardavimo viešo aukciono būdu organizatoriaus jo atstovaujamam asmeniui sumokėta arba mokėtina gryna suma yra lygi skirtumui tarp:

— prekių kainos viešame aukcione,

— ir

— komisinių sumos, kurią pardavimo viešo aukciono būdu organizatorius iš jo atstovaujamo asmens gavo arba turi gauti pagal sutartį, numatančią komisinių mokėjimą pardavus.

4. Pardavimo viešo aukciono būdu organizatorius privalo išduoti pirkėjui sąskaitą faktūrą ►M20 ————— ◄ vietoj jos, nurodydamas:

— prekių kainą aukcione,

— mokesčius, mokėtinas sumas ir rinkliavas,

— atsitiktines išlaidas, tokias kaip komisiniai, pakavimo, transporto ir draudimo išlaidos, kurias organizatoriui turi padengti prekių pirkėjas.

Sąskaitoje faktūroje pridėtinės vertės mokestis atskirai nenurodomas.

5. Pardavimo viešo aukciono būdu organizatorius, kuriam buvo perduotos prekės pagal sutartį, numatančią komisinių mokėjimą pardavus prekes viešame aukcione, savo atstovaujamam asmeniui privalo pateikti ataskaitą.

Ataskaitoje būtina nurodyti sandorio vertę, t. y. prekių aukciono kainą, atėmus iš pardavimo viešo aukciono būdu organizatoriaus atstovaujamo asmens gautų arba gautinų komisinių sumą.

Tokiu būdu parengta ataskaita naudojama kaip sąskaita faktūra, kurią pardavimo viešo aukciono būdu organizatoriaus atstovaujamas asmuo, jeigu jis yra apmokestinamas asmuo, privalo išrašyti pardavimo viešo aukciono būdu organizatoriui pagal 22 straipsnio 3 dalį.

6. Pardavimo viešo aukciono būdu organizatoriai, tiekiantys prekes pagal 1 dalyje nustatytas sąlygas, savo apskaitoje, tarpinėse sąskaitose privalo nurodyti:

— sumas, gautas arba gautinas iš prekių pirkėjo,

— sumą, grąžintą arba grąžintiną prekių pardavėjui.

Šias sumas būtina tinkamai patvirtinti.

7. Prekės laikomos patiektomis apmokestinamam asmeniui, kuris yra pardavimo viešo aukciono būdu organizatorius, nuo to momento, kai jos parduodamos viešame aukcione.

D. Pereinamojo laikotarpio nuostatos dėl prekybos tarp valstybių narių apmokestinimo

28l straipsnyje nurodytu laikotarpiu valstybės narės taiko šias nuostatas:

a) 28a straipsnio 2 dalyje nurodytoms naujoms transporto priemonėms, tiekiamoms pagal 28c straipsnio A dalyje nustatytas sąlygas, B ir C dalyse nustatyta speciali tvarka netaikoma;

b) nukrypstant nuo 28a straipsnio 1 dalies a punkto, naudotų prekių, meno kūrinių, kolekcionavimo objektų ar antikvarinių daiktų įsigijimai Bendrijos viduje pridėtinės vertės mokesčiu neapmokestinami, jeigu pardavėjas yra apmokestinamasis prekybininkas veikiantis kaip toks ir įsigytos prekės buvo apmokestintos valstybėje narėje, iš kurios jos buvo išsiųstos arba išgabentos, pagal specialią B dalyje nustatytą maržos apmokestinimo tvarką, arba jeigu pardavėjas yra pardavimo viešo aukciono būdu organizatorius veikiantis kaip toks ir įsigytos prekės buvo apmokestintos valstybėje narėje, iš kurios jos buvo išsiųstos arba išgabentos, pagal specialią C dalyje numatytą maržos apmokestinimo tvarką;

c) 28b straipsnio B dalis ir 28c straipsnio A dalies a, c ir d punktai netaikomi tiekiamoms prekėms, kurios apmokestinamos pridėtinės vertės mokesčiu pagal B arba C dalyse nustatytą specialią tvarką.

▼M13

26b straipsnis

Speciali schema investiciniam auksui

A. Apibrėžimas

Šioje direktyvoje ir nepažeidžiant kitų Bendrijos nuostatų „investicinis auksas“ reiškia:

i) ne mažesnio kaip 995/1000 grynumo ir tokio svorio, kuris pripažįstamas tauriųjų metalų rinkose, aukso luitus ar lakštus, neatsižvelgiant į tai, ar juos reprezentuoja vertybiniai popieriai, ar ne. Valstybės narės gali neįtraukti į schemą mažų luitų ar lakštų, kurie sveria 1 g ar mažiau;

ii) aukso monetas, kurios:

— yra ne mažesnio kaip 900/1000 grynumo,

— nukaldintos po 1800 metų,

— yra arba buvo teisėta atsiskaitymo priemonė kilmės valstybėje, ir

— paprastai parduodamos už kainą, kuri neviršija monetose esančio aukso atviros rinkos kainos daugiau kaip 80 %.

Šioje direktyvoje tokios monetos nelaikomos numizmatiniais tikslais parduodamomis monetomis.

Kiekvienais metais iki liepos 1 d., pradedant 1999 metais, kiekviena valstybė narė praneša Komisijai apie šiuos kriterijus atitinkančias monetas, kuriomis prekiaujama toje valstybėje narėje. Kiekvienais metais iki gruodžio 1 d. Komisija paskelbia išsamų tokių monetų sąrašą Europos Bendrijų oficialiojo leidinio„C“ serijoje. Laikoma, kad monetos, patekusios į paskelbtą sąrašą, atitinka šiuos kriterijus per visus metus, kuriems buvo paskelbtas sąrašas.

B. Specialios taisyklės, taikomos investicinio aukso sandoriams

Valstybės narės atleidžia nuo pridėtinės vertės mokesčio investicinio aukso tiekimą, įsigijimą Bendrijos viduje ir importavimą, įskaitant investicinį auksą, kurį reprezentuoja paskirstyto ar nepaskirstyto aukso sertifikatai arba kuriuo prekiaujama aukso sąskaitose, ir pirmiausia įskaitant aukso paskolas bei apsikeitimo sandorius, numatančius nuosavybės teisę ar reikalavimo teisę į investicinį auksą, taip pat susijusius su investiciniu auksu būsimuosius ir išankstinius sandorius, kurių metu perleidžiama nuosavybės teisė ar reikalavimo teisė į investicinį auksą.

Taip pat valstybės narės atleidžia nuo mokesčių agentų, kurie veikia kito asmens vardu ir sąskaita, paslaugas, kai jie savo atstovaujamam asmenui atstovauja investicinio aukso tiekime.

C. Galimybė apmokestinti

Valstybės narės apmokestinamiems asmenims, kurie gamina investicinį auksą ar bet kokį auksą perdirba į investicinį auksą, kaip jis apibrėžtas A skirsnyje, suteikia teisę perkelti investicinio aukso tiekimo apmokestinimą kitam apmokestinamajam asmeniui, kuris kitu atveju būtų atleistas nuo mokesčio pagal B skirsnį.

Valstybės narės apmokestinamiems asmenims, kurie vykdydami savo prekybinę veiklą įprastai tiekia auksą pramoniniams tikslams, gali suteikti teisę perkelti investicinio aukso, kaip jis apibrėžtas A skirsnio i punkte, tiekimo apmokestinimą kitam apmokestinamajam asmeniui, kuris kitu atveju būtų atleistas nuo mokesčio pagal B skirsnį.

Jeigu tiekėjas pasinaudojo apmokestinimo pasirinkimo galimybe pagal pirmąją ar antrąją pastraipą, valstybės narės privalo suteikti apmokestinimo pasirinkimo teisę ir agentui už teikiamas paslaugas, nurodytas B skirsnio antroje pastraipoje.

Valstybės narės nustato, kaip konkrečiai pasinaudoti šiomis galimybėmis, ir informuoja Komisiją apie šių galimybių įgyvendinimo taisykles toje valstybėje narėje.

D. Teisė į atskaitą

1. Apmokestinamieji asmenys turi teisę atskaityti

a) mokėtiną ar sumokėtą mokestį už investicinį auksą, kurį jiems patiekė asmuo, pasinaudojęs C skirsnyje nurodyta galimybe, arba kuris buvo jiems patiektas pagal G skirsnyje nustatytą procedūrą;

b) mokėtiną ar sumokėtą mokestį už jiems pateiktą, jų įsigytą Bendrijos viduje ar importuotą auksą, išskyrus investicinį auksą, kurį jie ar kas nors kitas jų vardu vėliau perdirba į investicinį auksą;

c) mokėtiną ar sumokėtą mokestį už jiems suteiktas aukso, įskaitant investicinį auksą, formos, masės ar grynumo keitimo paslaugas, jeigu vėlesnis šio aukso tiekimas yra pagal šį straipsnį atleistas nuo mokesčio.

2. Apmokestinamieji asmenys, kurie gamina investicinį auksą ar bet kokį auksą perdirba į investicinį, turi teisę atskaityti mokėtiną ar sumokėtą mokestį už susijusias su šio aukso gamyba ar perdirbimu prekes ir paslaugas, jiems patiektas ar suteiktas, jų įsigytas Bendrijos viduje ar importuotas, tarsi vėlesnis aukso tiekimas, kuris pagal šį straipsnį yra atleistas nuo mokesčio, būtų apmokestinamas.

E. Specialios prekiautojų investiciniu auksu prievolės

Valstybės narės mažų mažiausiai privalo garantuoti, kad prekiautojai investiciniu auksu registruotų visus didesnius sandorius dėl investicinio aukso ir saugotų dokumentaciją, kuri leistų nustatyti tokių sandorių pirkėją.

Šią informaciją prekiautojai privalo saugoti mažiausiai penkerius metus.

Valstybės narės gali laikyti, kad lygiavertės prievolės nustatytos pagal priemones, kurias patvirtino kiti Bendrijos teisės aktai, kaip antai: 1991 m. birželio 10 d. Tarybos direktyva 91/308/EEB ( 6 ) dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui, atitinka pirmosios pastraipos reikalavimus.

Valstybės narės gali numatyti griežtesnes prievoles ypač specialius įrašų saugojimo ar specialius apskaitos reikalavimus.

F. Atvirkštinio apmokestinimo procedūros

Nukrypdamos nuo 21 straipsnio 1 dalies a punkto, su pakeitimais, padarytais 28 straipsnio g punkte, kai tiekiama aukso žaliava arba pusfabrikačiai, kurių grynumas ne mažesnis kaip 325/1000, arba kai pasinaudojus šio straipsnio C skirsnyje numatyta galimybe tiekiamas investicini auksas, valstybės narės gali nustatyti, kad prievolė sumokėti mokestį pagal jų nustatytą tvarką ir sąlygas tenka pirkėjui. Kai valstybės narės pasinaudoja šia galimybe, jos imasi priemonių, kad asmuo, įpareigotas sumokėti mokestį, atliktų savo prievolę pateikti ataskaitą bei sumokėti mokestį pagal 22 straipsnį.

G. Tvarka taikoma sandoriams reguliuojamoje aukso rinkoje

1. Valstybė narė, pasikonsultavusi kaip numatyta 29 straipsnyje, gali nebetaikyti šioje specialioje schemoje numatyto investicinio aukso atleidimo nuo mokesčio tam tikriems sandoriams dėl investicinio aukso, kitiems nei tiekimas Bendrijos viduje ar eksportas, kurie vykdomi toje valstybė narėje:

a) sandoriams tarp apmokestinamųjų asmenų – tauriųjų metalų rinkos, kurią reguliuoja atitinkama valstybė narė, dalyvių; ir

b) kai sandoris sudaromas tarp tauriųjų metalų rinkos, kurią reguliuoja atitinkama valstybė narė, dalyvio ir kito apmokestinamojo asmens, kuris nėra šios rinkos dalyvis.

Esant šioms aplinkybėms tokie sandoriai apmokestinami, ir jiems taikomos tolesnės nuostatos.

a) Valstybės narės siekdamos supaprastinimo sustabdo mokesčio mokėjimą ir atsisako pridėtinės vertės mokesčio apskaitos reikalavimų sandoriams, numatytiems 1 dalies a punkte.

b) Sandoriams, numatytiems 1 dalies b punkte, taikoma atvirkštinio apmokestinimo procedūra, numatyta F skirsnyje. Jeigu asmuo, kuris nėra tauriųjų metalų rinkos dalyvis, nesant minėtų sandorių neprivalėtų registruotis PVM mokėtoju atitinkamoje valstybėje narėje, ne dalyvio vardu fiskalines prievoles privalo įvykdyti dalyvis pagal tos valstybės narės nustatytą tvarką.

▼M21

26c straipsnis

Speciali schema neįsisteigusiems apmokestinamiesiems asmenims, teikiantiems elektronines paslaugas neapmokestinamiesiems asmenims

A. Apibrėžimai

Nepažeidžiant kitų Bendrijos nuostatų, šiame straipsnyje taikomi tokie apibrėžimai:

a) „neįsisteigęs apmokestinamasis asmuo“ – tai apmokestinamasis asmuo, kuris nėra įsteigęs verslo ir neturi nuolatinės įmonės Bendrijos teritorijoje ir kuriam pagal 22 straipsnį neprivaloma identifikuotis mokesčių mokėjimo tikslu;

b) „elektorinės paslaugos“ arba „elektroninėmis priemonėmis teikiamos paslaugos“ – tai paslaugos, nurodytos paskutinėje 9 straipsnio 2 dalies e punkto įtraukoje;

c) „identifikavimo valstybė narė“ – tai valstybė narė, kurią neįsisteigęs apmokestinamasis asmuo pasirenka kontaktuoti deklaruojant, kada pagal šio straipsnio nuostatas prasideda jo, kaip apmokestinamojo asmens, veikla Bendrijos teritorijoje;

d) „vartojimo valstybė narė“ – tai valstybė narė laikoma valstybe nare, kurioje teikiamos elektroninės paslaugos pagal 9 straipsnio 2 dalies f punktą;

e) „pridėtinės vertės mokesčio deklaracija“ – tai ataskaita, kurioje patiekiama informacija, pagal kurią nustatoma mokesčio suma, atskaitytina kiekvienoje valstybėje narėje.

B. Speciali schema elektorinėmis priemonėmis teikiamoms paslaugoms

1. Valstybės narės leidžia neįsisteigusiam apmokestinamajam asmeniui teikiančiam elektronines paslaugas neapmokestinamajam asmeniui, kuris yra įsisteigęs arba turi nuolatinį adresą arba nuolatos gyvena valstybėje narėje, naudotis specialia schema laikantis toliau išvardytų nuostatų. Ši speciali schema taikoma visoms šioms Bendrijoje teikiamoms paslaugoms.

2. Neįsisteigęs apmokestinamasis asmuo praneša identifikavimo valstybei narei, kada jo, kaip apmokestinamojo asmens, veikla prasideda, baigiasi ar pasikeičia taip, kad jai nebegalima taikyti specialios schemos. Toks pranešimas perduodamas elektroninėmis priemonėmis.

Pranešime, kurį identifikavimo valstybė narė gauna iš neįsisteigusio apmokestinamojo asmens kai prasideda jo apmokestinamoji veikla, turi būti nurodyta identifikavimui reikalinga informacija: vardas, pavardė, pašto adresas, elektroninis adresas, nurodant ir interneto svetaines, nacionalinis mokesčio mokėtojo numeris, jei yra, ir patvirtinimas, kad asmuo pridėtinės vertės mokesčio mokėjimo tikslu neidentifikuotas Bendrijoje. Neįsisteigęs apmokestinamasis asmuo praneša identifikavimo valstybei narei apie bet kokius pasikeitimus pateiktoje informacijoje.

3. Identifikavimo valstybė narė identifikuoja neįsisteigusį apmokestinamąjį asmenį suteikdama jam individualų numerį. Remiantis šiam identifikavimui naudojama informacija, vartojimo valstybės narės gali vadovautis savo identifikavimo sistema.

Identifikavimo valstybė narė elektroninėmis priemonėmis praneša neįsisteigusiam apmokestinamajam asmeniui apie jam paskirtą identifikavimo numerį.

4. Identifikavimo valstybė narė išbraukia neįsisteigusį apmokestinamąjį asmenį iš identifikacijos registro, jeigu:

a) jis praneša, kad nebeteikia elektroninių paslaugų, arba

b) galima manyti, kad baigėsi jo apmokestinama veikla, arba

c) jis nebevykdo reikalavimų, būtinų leidimui naudoti specialią schemą, arba

d) jis nuolat nesilaiko taisyklių susijusių su specialia schema.

5. Neįsisteigęs apmokestinamasis asmuo elektroninėmis priemonėmis pateikia identifikavimo valstybei narei kiekvieno kalendorinio ketvirčio pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją, nepriklausomai nuo to, ar jis teikė elektronines paslaugas, ar ne. Deklaracija pateikiama per 20 dienų pasibaigus deklaracijai taikomam atsiskaitymo laikotarpiui.

Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijoje nurodomas identifikacijos numeris ir bendra elektroninių paslaugų teikimo vertė ataskaitiniu laikotarpiu atėmus pridėtinės vertės mokestį, o taip pat bendra atitinkamo mokesčio suma pagal kiekvieną vartojimo valstybę narę, kur suėjo mokesčio mokėjimo terminas. Taip pat nurodomas taikomo mokesčio tarifas ir bendra mokėtino mokesčio suma.

6. Pridėtinės vertės mokesčio deklaracija parengiama eurais. Valstybės narės, kurios neįsivedė euro, gali reikalauti, kad mokesčių deklaracija būtų parengta jų nacionaline valiuta. Jei už teikiamas paslaugas buvo atsiskaitoma kitomis valiutomis, pildant pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją naudojamas keitimo kursas, nustatytas paskutinei ataskaitinio laikotarpio datai. Valiutos keitimas atliekamas pagal tos dienos Europos centrinio banko paskelbtą valiutos keitimo kursą, o jei tą dieną kursas neskelbiamas, tuomet pagal ateinančios dienos paskelbtą keitimo kursą.

7. Neįsisteigęs apmokestinamasis asmuo pateikdamas deklaraciją moka pridėtinės vertės mokestį. Mokestis pervedamas į identifikacijos valstybės narės nurodytą banko sąskaitą eurais. Valstybės narės, kurios neįsivedė euro, gali reikalauti, kad mokestis būtų pervestas į banko sąskaitą jų valiuta.

8. Nepaisant Direktyvos 86/560/EEB 1 straipsnio 1 dalies, neįsisteigęs apmokestinamasis asmuo naudodamasis šia specialia schema, vietoj to, kad darytų atskaitymus pagal šios direktyvos 17 straipsnio 2 dalį, susigrąžina dalį išskaitytų mokesčių pagal Direktyvą 86/560/EEB. Direktyvos 86/560/EEB 2 straipsnio 2 ir 3 dalys bei 4 straipsnio 2 dalis netaikomos išskaitytų mokesčių, susijusių su teikiamomis elektroninėmis paslaugomis, kurioms taikoma ši speciali schema, susigrąžinimui.

9. Neįsisteigęs apmokestinamasis asmuo pakankamai smulkiai registruoja sandorius, kuriems taikoma ši speciali schema, kad vartojančios valstybės narės mokesčių administratorius galėtų nustatyti, kad pridėtinės vertės mokesčio deklaracija, nurodyta 5 šio straipsnio dalyje, yra teisinga. Duomenys, pagal identifikacijos valstybės narės ir vartojimo valstybės narės pageidavimą, turėtų būti prieinami elektroniniu būdu. Duomenys saugomi 10 metų, pradedant skaičiuoti nuo metų, kai buvo įvykdytas sandoris, pabaigos.

10. 21 straipsnio 2 dalies b punktas netaikomas neįsisteigusiems apmokestinamiesiems asmenims, kurie pasirinko šią specialią schemą.

▼B

XV ANTRAŠTINĖ DALIS

SUPAPRASTINTOS PROCEDŪROS

27 straipsnis

▼M24

1. Taryba Komisijos siūlymu vieningai gali leisti bet kuriai valstybei narei imtis specialių priemonių, leidžiančių taikyti nuostatas, leidžiančias nukrypti nuo šios direktyvos, kad būtų supaprastinta mokesčio taikymo tvarka arba užkirstas kelias tam tikriems mokesčio vengimo ar išsisukinėjimo ar piktnaudžiavimo atvejams. Priemonės, skirtos apmokestinimo tvarkai supaprastinti, neturi daryti įtakos, nebent labai nežymiai, bendroms mokestinėms pajamoms, surenkamoms galutinio vartojimo etape.

2. Valstybė narė, norinti imtis 1 dalyje nurodytų priemonių, siunčia paraišką Komisijai ir jai suteikia visą būtiną informaciją. Jei Komisija mano, kad ji neturi visos būtinos informacijos, ji kreipiasi į suinteresuotą valstybę narę per du mėnesius nuo paraiškos gavimo dienos ir nurodo, kokios papildomos informacijos reikia. Kai Komisija turi visą informaciją, kurios, jos nuomone, reikia prašymo įvertinimui, apie tai ji per vieną mėnesį praneša prašymą pateikusiai valstybei narei ir perduoda prašymą originalo kalba kitoms valstybėms narėms.

3. Komisija, išsiuntusi pranešimą, nurodytą paskutiniame 2 dalies sakinyje, per tris mėnesius pateikia Tarybai reikiamą pasiūlymą arba, jei ji nesutinka leisti taikyti nukrypti leidžiančias nuostatas kaip prašoma, pranešimą, kuriame nurodo to nesutikimo priežastis.

4. Bet kuriuo atveju Komisija užbaigia 2 ir 3 dalyse nustatytą procedūrą per aštuonis mėnesius nuo paraiškos gavimo dienos.

▼B

5. Tos valstybės narės, kurios 1977 m. sausio 1 d. taiko specialias 1 dalyje nurodytos rūšies priemones, gali ir toliau jas išlaikyti su sąlyga, kad apie tokias priemones iki 1978 m. sausio 1 d. jos praneša Komisijai, ir su sąlyga, kad tais atvejais, kai tokie nukrypimai skirti apmokestinimo tvarkai supaprastinti, jos atitiktų 1 dalyje nustatytus reikalavimus.

XVI ANTRAŠTINĖ DALIS

PEREINAMOJO LAIKOTARPIO NUOSTATOS

28 straipsnis

1. Visos nuostatos, valstybėse narėse įsigaliojusios pagal 1967 m. balandžio 11 d. Antrosios Tarybos direktyvos 17 straipsnio pirmas keturias įtraukas, yra nebetaikomos kiekvienoje valstybėje narėje atitinkamai nuo tos dienos, kai įsigalioja šios direktyvos 1 straipsnio antroje dalyje nurodytos nuostatos.

▼M8

1a. Ne ilgiau kaip iki 1999 m. birželio 30 d. Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė importuojamiems meno kūriniams, kolekcionavimo objektams ar antikvariniams daiktams, atitikusiems 1993 m. sausio 1 d. galiojusio atleidimo nuo mokesčio sąlygas, 11 straipsnio B dalies 6 dalį gali taikyti taip, kad importuojant mokėtinas pridėtinės vertės mokestis bet kuriuo atveju sudarytų 2,5 % sumos, nustatytos pagal 11 straipsnio B dalies 1-4 dalis.

▼M5

2. Nepaisant 12 straipsnio 3 dalies, 281 straipsnyje nurodytu pereinamuoju laikotarpiu taikomos šios nuostatos.

a) Atleidimo nuo mokesčio suteikiant teisę susigrąžinti ankstesniame etape sumokėtą mokestį atvejai ir sumažinti tarifai, mažesni už minimalų tarifą, nustatytą 12 straipsnio 3 dalyje, sumažintiems tarifams, galioję 1991 m. sausio 1 d. ir atitinkantys Bendrijos teisės aktus bei 1967 m. balandžio 11 d. Antrosios Tarybos direktyvos 17 straipsnio paskutinėje įtraukoje nustatytas sąlygas, gali būti taikomi toliau.

Valstybės narės patvirtina priemones, reikalingas, kad būtų galima nustatyti su šiomis operacijomis susijusius nuosavus išteklius.

Jeigu šios dalies nuostatos iškraipo konkurenciją Airijoje energijos produktų, tiekiamų šildymui ir apšvietimui, srityje, Airijai pateikus specialų prašymą Komisija gali leisti minėtiems tiekimams taikyti sumažintą tarifą, nustatytą 12 straipsnio 3 dalyje. Tokiu atveju Airija kartu su prašymu Komisijai pateikia visą būtiną informaciją. Jeigu per tris mėnesius nuo prašymo gavimo Komisija nepriima sprendimo, laikoma, kad Airija turi teisę taikyti pasiūlytus sumažintus tarifus.

b) Valstybės narės, kurios pagal Bendrijos teisę 1991 m. sausio 1 d. prekes ir paslaugas, kitas nei H priede nurodytos prekės ir paslaugos, atleido nuo pridėtinės vertės mokesčio suteikdamos teisę atskaityti ankstesniame etape sumokėtą mokestį ar taikė joms sumažintus tarifus, mažesnius už 12 straipsnio 3 dalyje nustatytą minimumą sumažintų tarifų atžvilgiu, gali taikyti šioms prekėms ir paslaugoms sumažintą tarifą ar vieną iš dviejų 12 straipsnio 3 dalyje numatytų sumažintų tarifų.

c) Valstybės narės, kurios pagal 12 straipsnio 3 dalį privalės 1991 m. sausio 1 d. jų taikytą standartinį tarifą padidinti daugiau kaip 2 %, H priede nurodytų kategorijų prekių tiekimui ir paslaugų teikimui gali taikyti sumažintą tarifą, mažesnį už 12 straipsnio 3 dalyje nustatytą minimumą sumažintam tarifui. Be to, minėtos valstybės narės tokį tarifą gali taikyti restoranų paslaugoms, vaikiškiems drabužiams, vaikiškai avalynei ir būstui. Pagal šią straipsnio dalį valstybės narės negali taikyti išimties atleisti nuo mokesčio grąžinant ankstesniame etape sumokėtą mokestį.

d) Valstybės narės, kurios 1991 m. sausio 1 d. restoranų paslaugoms, vaikiškiems drabužiams, vaikiškai avalynei ir būstui taikė sumažintą tarifą, šioms prekėms ir paslaugoms gali jį taikyti toliau.

e) Valstybės narės, kurios 1991 m. sausio 1 d. prekėms ir paslaugoms, kitoms nei H priede nurodytos prekės ir paslaugos, taikė sumažintą tarifą, minėtoms prekėms ir paslaugoms gali taikyti sumažintą tarifą arba vieną iš dviejų sumažintų tarifų, numatytų 12 straipsnio 3 dalyje, su sąlyga, kad tarifas yra ne mažesnis kaip 12 %.

Ši nuostata netaikoma tiekiant naudotas prekes, meno kūrinius, kolekcionavimo objektus ar antikvarinius daiktus, kuriems pridėtinės vertės mokestis taikomas pagal vieną iš 26a straipsnio B ir C dalyse numatytų specialių tvarkų.

f) Graikijos Respublika gali taikyti PVM tarifus, ne daugiau kaip 30 % mažesnius už atitinkamus tarifus, taikomus žemyninėje Graikijoje, Lesbos, Chios, Samos, Dodecanese ir Cyclades departamentuose ir šiose Egėjo jūros salose: Trasos, Northern Sporades, Samothrace ir Skiros.

g) Remdamasi Komisijos ataskaita, Taryba iki 1994 m. gruodžio 31 d. pakartotinai peržiūri pirmiau pateiktų a–f punktų nuostatas, pirmiausia atsižvelgdama į tinkamą vidaus rinkos veikimą. Didelio konkurencijos iškraipymo atvejais Taryba, Komisijos pasiūlymu, vieningai priima atitinkamus sprendimus.

▼M10

h) Valstybės narės, kurios 1993 m. sausio 1 d. naudojosi 5 straipsnio 5 dalies a punkte numatyta galimybe, galiojančia tą dieną, tiekimui pagal sutartį atlikti darbą gali taikyti tarifą, taikomą prekėms jį atlikus.

Taikant šią nuostatą, tiekimu pagal sutartį atlikti darbą laikoma situacija, kai rangovas pristato klientui kilnojamąjį turtą, kurį pagamino arba surinko iš medžiagų ar objektų, kuriuos klientas jam patikėjo šiuo tikslu, nepriklausomai nuo to, ar dalį panaudotų medžiagų pateikė pats rangovas, ar ne.

▼M11

i) Valstybės narės gali taikyti sumažintą tarifą augantiems augalams (įskaitant svogūnėlius, šaknis ir kitas panašias augalų dalis, skintas gėles ir dekoratyvinius žalumynus) ir malkoms naudojamai medienai.

▼M17

j) Austrijos Respublika gali taikyti vieną iš dviejų sumažintų tarifų, kurie nustatyti 12 straipsnio 3 dalies a punkto trečiajame papunktyje dėl nekilnojamojo turto, kuris bus naudojamas kaip gyvenamoji vieta, nuomos, nustatant ne mažesnį kaip 10 % tarifą.

k) Portugalijos Respublika gali taikyti vieną iš dviejų sumažintų tarifų, kurie nustatyti 12 straipsnio 3 dalies a punkto trečiajame papunktyje dėl restorano paslaugų, nustatant ne mažesnį kaip 12 % tarifą.

▼B

3. Per 4 dalyje nurodytą pereinamąjį laikotarpį valstybės narės gali:

a) ir toliau apmokestinti sandorius, nurodytus šios direktyvos E priede, kurie atleisti nuo mokesčio pagal šios direktyvos 13 ir 15 straipsnius;

b) ir toliau neapmokestinti F priede nurodytos veiklos pagal atitinkamoje valstybėje narėje egzistuojančias sąlygas;

c) suteikti apmokestinamiesiems asmenims galimybę taikyti mokestį sandoriams, kurie yra atleisti nuo mokesčio, pagal G priede išvardytas sąlygas;

d) toliau taikyti nuostatas, leidžiančias nepaisyti nedelsiamo mokesčio atskaitos principo, nustatyto 18 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje;

e) toliau taikyti priemones, nukrypstant nuo ►M8 ————— ◄ 6 straipsnio 4 dalies ir 11 straipsnio A skirsnio 3 dalies c punkto nuostatų;

f) numatyti, kad tais atvejais, kai, apmokestinamajam asmeniui perkant pastatus ar statyboms skirtą žemę perpardavimo tikslais, pirkimo pridėtinės vertės mokestis nebuvo atskaitytas, apmokestinamąją vertę sudaro pardavimo ir pirkimo kainų skirtumas;

g) nukrypstant nuo 17 straipsnio 3 dalies ir 26 straipsnio 3 dalies, ir toliau atleisti nuo mokesčio kelionių organizatorių paslaugas, nurodytas 26 straipsnio 3 dalyje, nesuteikiant jiems teisės į atskaitą ar grąžinimą. Ši išimtis taikoma ir tiems kelionių organizatoriams, kurie veikia keleivio vardu ir jo sąskaita.

▼M4

3a. Kol Taryba priims sprendimą, kuriuo pagal Direktyvos 89/465/EEB ( 7 ) 3 straipsnį turi būti panaikinti 3 dalyje numatyti pereinamojo laikotarpio nukrypimai, Ispanijai leidžiama atleisti nuo mokesčio F priedo 2 punkte nurodytus sandorius, susijusius su autorių teikiamomis paslaugomis, ir F priedo 23 ir 25 punktuose nurodytus sandorius.

▼B

4. Iš pradžių pereinamasis laikotarpis trunka penkerius metus nuo 1978 m. sausio 1 d. Vėliausiai likus 6 mėnesiams iki šio laikotarpio pabaigos, o po to esant reikalui, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, peržiūri, kokia yra padėtis 3 dalyje išdėstytų nukrypimų atžvilgiu, ir, Komisijos pasiūlymu, vieningai nustato, ar panaikinti visus ar tik kai kuriuos šiuos nukrypimus.

5. Pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, keleivių transportas turi būti apmokestinamas išvykimo šalyje už tą kelionės dalį, kuri vyksta Bendrijos ribose, pagal detalias taisykles, kurias, Komisijos pasiūlymu, vieningai nustatys Taryba.

▼M16

Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir spręsdama vieningai, gali valstybei narei leisti vėliausiai iki 2010 m. gruodžio 31 d. taikyti lengvatinius tarifus, numatytus 12 straipsnio 3 dalies a punkto trečioje pastraipoje, paslaugoms, nurodytoms ne daugiau nei dviejose K priede nurodytose kategorijose. Išimtiniais atvejais valstybei narei gali būti leidžiama taikyti lengvatinius tarifus trims anksčiau minėtoms paslaugų kategorijoms.

◄

Šios paslaugos privalo atitikti toliau išvardytus reikalavimus:

a) jos privalo būti darbui imlios;

b) jos privalo didžiąją dalimi būti teikiamos galutiniams vartotojams;

c) jos privalo būti teikiamos daugiausia vietinėje rinkoje ir nesukelti konkurencijos iškraipymų;

d) privalo būti glaudus ryšys tarp mažesnių kainų susijusių su sumažintu tarifu ir su iš anksto numatomu paklausos ir užimtumo išaugimu.

Sumažinto tarifo taikymas neturi pakenkti sklandžiam vidaus rinkos funkcionavimui.

▼M28

Valstybė narė, norinti pirmą kartą po 2005 m. gruodžio 31 d. vienai ar keletui pirmoje pastraipoje nurodytų paslaugų pagal šią nuostatą taikyti lengvatinį tarifą, turi pranešti Komisijai iki 2006 m. kovo 31 d. Iki minėtos datos ji pateikia Komisijai visą informaciją, susijusią su naujomis priemonėmis, kurias ji ketina įvesti, pirmiausia nurodydama:

a) informaciją apie priemonės taikymo sritį ir išsamų atitinkamų paslaugų aprašymą;

b) duomenis, kuriais įrodoma, kad įvykdytos antroje ir trečioje pastraipose nurodytos sąlygos;

c) duomenis, rodančius su numatoma priemone susijusias biudžeto išlaidas.

▼M16

Tos valstybės narės, kurioms pagal pirmą papunktį leista taikyti sumažintą tarifą, iki 2002 m. spalio 1 d. parengia išsamią ataskaitą, kurioje išdėsto bendrą priemonės, susijusios su pastebimu darbo vietų kūrimu ir našumu, efektyvumo įvertinimą.

Komisija iki 2002 m. gruodžio 31 d. nusiunčia Tarybai ir Parlamentui visa apimančią įvertinimo ataskaitą, prie kurios prideda, jei reikia, pasiūlymą dėl atitinkamų priemonių priimant galutinį sprendimą dėl PVM tarifo, taikomo darbui imlioms paslaugoms.

▼M4

XVIa ANTRAŠTINĖ DALIS

PEREINAMOJO LAIKOTARPIO PRIEMONĖS DĖL PREKYBOS TARP VALSTYBIŲ NARIŲ APMOKESTINIMO

28a straipsnis

Objektas

1. Pridėtinės vertės mokesčiu taip pat apmokestinami:

a) prekių įsigijimai Bendrijos viduje, kai jas už atlygį šalies teritorijoje įsigyja apmokestinamasis asmuo, veikdamas kaip toks, arba neapmokestinamasis juridinis asmuo, jeigu pardavėjas yra apmokestinamasis asmuo, veikiantis kaip toks, kuris neatleidžiamas nuo mokesčio pagal 24 straipsnį ir kuriam netaikomos 8 straipsnio 1 dalies a punkto antro sakinio arba 28b straipsnio B dalies 1 punkto nuostatos.

Nukrypstant nuo pirmosios pastraipos, prekės, kurias pagal 1 dalies a punkto sąlygas Bendrijoje įsigyja apmokestinamasis asmuo arba neapmokestinamasis juridinis asmuo, atleidžiamos nuo pridėtinės vertės mokesčio.

Apmokestinamiesiems asmenims ir neapmokestinamiesiems juridiniams asmenims, kuriems gali būti taikomos antrojo punkto sąlygos, valstybės narės suteikia teisę pasirinkti pirmame punkte nustatytą bendrąją schemą. Valstybės narės nustato išsamias šios galimybės pasirinkimo taisykles, nustatydamos, kad toks pasirinkimas bet kuriuo atveju galioja ne trumpiau kaip dvejus kalendorinius metus;

b) naujų transporto priemonių įsigijimai Bendrijos viduje, kai jas už atlygį šalies teritorijoje įsigyja apmokestinamieji asmenys arba neapmokestinamieji juridiniai asmenys, kuriems gali būti taikomas a punkto antroje pastraipoje numatytas nukrypimas, arba bet koks kitas neapmokestinamasis asmuo;

▼M6

c) akcizais apmokestinamos prekės, kurias Bendrijoje už mokestį atitinkamos šalies teritorijoje įsigyja apmokestinamasis asmuo arba neapmokestinamasis juridinis asmuo, kuriam gali būti taikomas a punkto antrojoje pastraipoje nurodytas nukrypimas, ir kurios apmokestinamos akcizu atitinkamos šalies teritorijoje pagal Direktyvą 92/12/EEB ( 8 ).

1a. 1 dalies a punkto antrojoje pastraipoje nustatytas nukrypimas taikomas:

a) Bendrijoje įsigyjamoms prekėms, kurios, pristatytos į atitinkamos šalies teritoriją, atleidžiamos nuo pridėtinės vertės mokesčio pagal 15 straipsnio 4–10 dalis;

b) prekėms, išskyrus a punkte nurodytas prekes, kurias Bendrijoje įsigyja:

— apmokestinamasis asmuo savo žemės ūkio, miškininkystės ar žuvininkystės įmonės tikslams pagal 25 straipsnyje nustatytą vienodo tarifo schemą, apmokestinamasis asmuo, tiekiantis prekes arba teikiantis paslaugas, už kurias sumokėtas pridėtinės vertės mokestis neatskaitomas, arba bet koks neapmokestinamasis asmuo,

— kai už tokias prekes sumokėta bendra suma einamaisiais kalendoriniais metais neviršija valstybių narių nustatytos ribos, kuri negali būti mažesnė už 10 000 ekiu ekvivalentą nacionaline valiuta,

— ir

— jeigu už Bendrijoje įsigyjamas prekes sumokėta bendra suma praėjusiais kalendoriniais metais neviršijo antrojoje įtraukoje nurodytos sumos.

Minėta riba, kuria naudojamasi kaip orientacine, pagal pirmiau pateiktas įtraukas apima bendrą sumą be pridėtinės vertės mokesčio, mokėtiną arba sumokėtą atitinkamoje valstybėje narėje, iš kurios prekės yra siunčiamos arba gabenamos, už Bendrijos viduje įsigyjamas prekes, išskyrus naujas transporto priemones ir akcizu apmokestinamas prekes.

▼M4

2. Šioje dalyje:

a) „transporto priemonės“ yra ilgesni kaip 7,5 metro žmonėms arba prekėms gabenti skirti laivai, orlaiviai, kurių keliamoji galia yra daugiau kaip 1 550 kilogramų, ir didesnio nei 48 kubinių centimetrų tūrio arba 7,2 kilovato galingumo motorizuotos sausumos transporto priemonės, išskyrus 15 straipsnio 5 ir 6 dalyse nurodytus laivus ir orlaivius;

▼M8

b) transporto priemonės, išvardytos a punkte, nelaikomos naujomis, jeigu jos atitinka abi šias sąlygas:

— jos buvo pateiktos praėjus daugiau kaip trims mėnesiams nuo pirmo jų panaudojimo datos. Tačiau a punkte nurodytoms sausumos transporto priemonėms šis laikotarpis pratęsiamas iki šešių mėnesių,

— sausumos priemonėmis važiuota daugiau kaip 6 000 kilometrų, laivais plaukta daugiau kaip 100 valandų arba orlaiviais skrista daugiau kaip 40 valandų.

Valstybės narės nustatyto sąlygas dėl pirmiau nurodytų faktų įrodymo.

▼M4

3. „Prekių įsigijimas Bendrijos viduje“ yra teisės disponuoti kilnojamuoju materialiu turtu įsigijimas, tampant jo savininku, kai prekes įsigyjančiam asmeniui į kitą valstybę narę, nei valstybė narė, iš kurios prekės yra išsiųstos arba išgabentos, atsiunčia arba atgabena pardavėjas ar prekes įsigyjantis asmuo parduodančiojo ar prekes įsigyjančio asmens vardu.

Jeigu prekės, kurias įsigyja neapmokestinamasis juridinis asmuo, yra siunčiamos ar gabenamos iš trečiosios šalies teritorijos ir minėto asmens importuojamos į kitą valstybę narę, nei valstybė narė, į kurią jos turi būti pristatytos, minėtos prekės laikomos atsiųstomis arba atgabentomis iš importuojančios valstybės narės. Minėta valstybė narė ►M18 21 straipsnio 4 dalis ◄ nustatyta tvarka grąžina importuotojui pridėtinės vertės mokestį, sumokėtą už prekių importą, jeigu importuotojas įrodo, kad jo įsigytos prekės buvo apmokestintos pridėtinės vertės mokesčiu valstybėje narėje, į kurią gabenamos arba siunčiamos prekės buvo pristatytos.

4. Bet kuris asmuo, kuris kartais tiekia naujas transporto priemones 28c straipsnio A dalyje nustatytomis sąlygomis, taip pat yra apmokestinamasis asmuo.

Valstybė narė, kurios teritorijoje įvyksta prekių tiekimas, apmokestinamajam asmeniui suteikia teisę į atskaitą pagal šias nuostatas:

— teisė į atskaitą atsiranda tik prekių tiekimo metu,

— apmokestinamajam asmeniui leidžiama atskaityti pridėtinės vertės mokestį, įskaitytą į pirkimo kainą arba sumokėtą už transporto priemonių importą ar įsigijimą Bendrijos viduje, neviršijant mokesčio sumos, kurią jis privalėtų mokėti, jeigu tiekiamos prekės nebūtų atleistos nuo mokesčio.

Valstybės narės nustato išsamias šių nuostatų įgyvendinimo taisykles.

5. ►M10 Prekių tiekimu už atlygį laikoma: ◄

▼M10 —————

▼M4

b) apmokestinamojo asmens verslui skirtų prekių perdavimas į kitą valstybę narę.

Perduotomis į kitą valstybę narę prekėmis laikomas: bet koks materialusis turtas, kurį apmokestinamasis asmuo arba kitas asmuo jo vardu išsiunčia arba išgabena iš 3 straipsnyje nurodytos teritorijos, neišvykdamas už Bendrijos ribų savo verslo tikslais, išskyrus bet kurią toliau nurodytą operaciją:

— minėtų prekių tiekimą, kai apmokestinamasis asmuo tiekia prekes valstybės narės, į kurią pristatomos siunčiamos arba gabenamos prekės, teritorijoje pagal 8 straipsnio 1 dalies a punkto antrame sakinyje ir 28b straipsnio B dalies 1 punkte nustatytas sąlygas,

— minėtų prekių tiekimą, kai apmokestinamasis asmuo tiekia prekes pagal 8 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytas sąlygas,

— minėtų prekių tiekimą, kai apmokestinamasis asmuo tiekia prekes pagal 15 straipsnyje arba 28c straipsnio A dalyje nustatytas sąlygas,

▼M10 —————

▼M10

— paslaugos, kurios teikiamos apmokestinamajam asmeniui ir į kurias įeina darbas, susijęs su atitinkamomis prekėmis ir faktiškai vykdomas valstybėje narėje, į kurią siunčiamos ar gabenamos prekės, su sąlyga, kad pasibaigus prekių panaudojimui jos persiunčiamos tam apmokestinamajam asmeniui valstybėje narėje, iš kurios jos buvo išsiųstos ar išvežtos,

▼M4

— laikiną minėtų prekių naudojimą valstybės narės, į kurią atsiųstos arba atgabentos prekės, teritorijoje teikiant paslaugas apmokestinamajam asmeniui, įsikūrusiam valstybės narės, iš kurios prekės i išsiųstos arba išgabentos prekės, teritorijoje,

— laikiną minėtų prekių naudojimą ne ilgiau kaip 24 mėnesius kitos valstybės narės teritorijoje, kurioje tapačioms prekėms, įvežtoms iš trečiosios šalies laikinam naudojimui, galėtų būti įforminta laikinojo įvežimo visiškai atleidžiant nuo importo muitų procedūra,

▼M23

— elektros arba dujų tiekimas per gamtinių dujų paskirstymo sistemą 8 straipsnio 1 dalies d arba e punktuose nustatytomis sąlygomis.

Tačiau, kai nebesilaikoma nors vienos iš sąlygų, nuo kurių priklauso pirmiau išdėstytų nuostatų taikymas, minėtos prekės laikomos perkeltomis į pristatymo vietą kitoje valstybėje narėje. Šiuo atveju perkėlimas atliekamas nuo to momento, kai nebesilaikoma šių sąlygų.

6. Prekių įsigijimu Bendrijos viduje už atlygį taip pat laikomas prekių, atsiųstų ar atgabentų apmokestinamojo asmens ar jo vardu iš kitos valstybės narės, kurios teritorijoje jos buvo pagamintos, išgautos, apdorotos ar pirktos, įsigytų, kaip apibrėžta 1 dalyje, ar importuotų apmokestinamojo asmens į tą valstybę narę jo verslo kontekste, panaudojimas jo verslo tikslais.

▼M6

Bendrijoje už mokestį įsigyjamos prekės taip pat apima prekes, kurias Šiaurės Atlanto Sutarties organizacijai priklausančios valstybės narės karinės pajėgos arba jas lydintys civiliai įsigijo ne pagal bendrąsias taisykles, reglamentuojančias apmokestinimą vienos iš valstybių narių vietinėje rinkoje, kai šių prekių importas neatleidžiamas nuo 14 straipsnio 1 dalies g punkte nustatyto mokesčio.

▼M4

7. Valstybės narės imasi priemonių, užtikrinančių, kad sandoriai, kurie būtų laikomi „prekių tiekimu“ pagal 5 dalį arba 5 straipsnį, jeigu būtų apmokestinamojo asmens, kuris veikia kaip toks, įvykdyti šalies teritorijoje, būtų priskiriami „prekių įsigijimams Bendrijos viduje“.

28b straipsnis

Sandorių vieta

A. Prekių įsigijimo Bendrijos viduje vieta

1. Prekių įsigijimo Bendrijos viduje vieta laikoma vieta, kur prekės yra, kai baigiasi jų siuntimas ar gabenimas.

2. Nepažeidžiant 1 dalies, vis dėlto 28a straipsnio 1 dalies a punkte nurodyto prekių įsigijimo Bendrijos viduje vieta yra teritorijoje valstybės narės, suteikusios pridėtinės vertės mokesčio identifikavimo numerį, kurį naudodamas prekes įsigyjantis asmuo jas įsigijo, jeigu prekes įsigyjantis asmuo neįrodo, kad minėtos prekės buvo apmokestintos šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.

Jeigu įsigijimas pagal 1 dalies nuostatas apmokestinamas valstybėje narėje, į kurią siunčiamos ar gabenamos prekės pristatomos, o prieš tai prekės buvo apmokestintos pagal pirmosios pastraipos nuostatas, apmokestinamoji vertė valstybėje narėje, išdavusioje pridėtinės vertės mokesčio identifikavimo numerį, kurį naudodamas prekes įsigyjantis asmuo jas įsigijo, atitinkamai sumažinama.

▼M6

Taikant pirmąją pastraipą, Bendrijoje įsigyjamos prekės laikomos apmokestintomis pagal 1 pastraipą, kai laikomasi šių sąlygų:

— prekes įsigijęs asmuo įrodo, kad prekes Bendrijos viduje jis įsigijo tam, kad galėtų jas tiekti 1 dalyje nurodytoje valstybėje narėje esančiam gavėjui, kuris turi mokėti nustatytą mokestį pagal 28c straipsnio E dalies 3 punktą,

— prekes įsigyjantis asmuo įvykdė įsipareigojimą pateikti 22 straipsnio 6 dalies b punkte nurodytą deklaraciją.

▼M4

B. Prekių tiekimo vieta

1. Nukrypstant nuo 8 straipsnio 1 dalies a punkto ir 2 dalies, prekių, kurias iš valstybės narės, kitos nei siunčiamų arba gabenamų prekių pristatymo vieta, siunčia arba gabena tiekėjas arba kitas asmuo jo vardu, pristatymo vieta yra vieta, kur baigiasi siuntimas ar gabenimas, jeigu įvykdomos šios sąlygos:

— prekės pristatomos apmokestinamajam asmeniui, kuriam taikomas 28a straipsnio 1 dalies a punkto antrojoje pastraipoje numatytas nukrypimas, neapmokestinamajam asmeniui, kuriam taikomas toks pats nukrypimas, arba bet kuriam kitam neapmokestinamajam asmeniui,

— tiekiamos prekės yra kitos nei naujos transporto priemonės ir kitos nei po surinkimo arba instaliavimo su išbandymu ar be jo tiekėjo ar jo vardu pristatomos prekės.

Jeigu taip tiekiamos prekės yra atsiunčiamos arba atgabenamos iš trečiosios šalies teritorijos ir tiekėjo importuojamos į kitą valstybę narę, nei valstybė narė, į kurią jos siunčiamos arba gabenamos pirkėjui, jos laikomos atsiųstomis arba atgabentomis iš importo valstybės narės.

2. Tačiau, jei tiekiamos prekės yra kitos nei akcizu apmokestinami produktai, 1 dalis netaikoma prekėms, atsiųstoms arba atgabentoms į tą pačią valstybę narę, į kurią jos turi būti atsiųstos arba atgabentos, jeigu:

— bendra tokių prekių vertė (neįskaitant pridėtinės vertės mokesčio) per vienus kalendorinius metus neviršija 100 000 ekiu ekvivalento nacionaline valiuta, ir

— bendra prekių, kitų nei akcizu apmokestinami produktai, tiekiamų 1 dalyje nustatytomis sąlygomis, vertė (neįskaitant pridėtinės vertės mokesčio) praėjusiais kalendoriniais metais neviršijo 100 000 ekiu ekvivalento nacionaline valiuta.

Valstybė narė, į kurios teritoriją pirkėjui atsiunčiamos arba atgabenamos prekės, anksčiau nurodytą ribą gali sumažinti iki 35 000 ekiu ekvivalento nacionaline valiuta, jeigu, jos nuomone, minėta 100 000 ekiu riba labai iškraipys konkurencijos sąlygas. Valstybės narės, kurios pasinaudoja šia galimybe, imasi būtinų priemonių, kad apie tai informuotų atitinkamas viešosios valdžios institucijas prekių siuntimo ar gabenimo valstybėje narėje.

Iki 1994 m. gruodžio 31 d. Komisija pateikia Tarybai ataskaitą apie pirmesnėje pastraipoje nustatytos 35 000 ekiu ribos taikymą. Minėtoje ataskaitoje Komisija gali informuoti Tarybą, kad panaikinus specialias ribas, konkurencijos sąlygos nebus labai iškraipytos. Pirmiau pateikta šio straipsnio pastraipa galioja tol, kol Taryba vieningai apsisprendžia dėl Komisijos pasiūlymo.

3. Valstybė narė, iš kurios teritorijos prekės išsiunčiamos arba išgabenamos, suteikia tiems apmokestinamiesiems asmenims, kurių tiekiamos prekės atitinka 2 dalies sąlygas, teisę tokio prekių tiekimo vietą pasirinkti šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.

Atitinkamos valstybės narės nustato išsamias naudojimosi šia galimybe taisykles, laikydamosi nuostatos, kad toks pasirinkimas galioja ne trumpiau kaip dvejus metus.

C. Paslaugų, susijusių su prekių gabenimu Bendrijos viduje, teikimo vieta

1. Nukrypstant nuo 9 straipsnio 2 dalies b punkto, paslaugų, susijusių su prekių gabenimu Bendrijos viduje, teikimo vieta nustatoma pagal šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalis. Čia vartojami tokie apibrėžimai:

— „prekių gabenimas Bendrijos viduje“ yra prekių gabenimas, kai išgabenimo ir pristatymo vietos yra dviejų skirtingų valstybių narių teritorijose ►M10 . ◄

▼M10

— Prekių gabenimas, kai išvykimo ir atvykimo vieta yra šalies teritorijoje, laikomas prekių gabenimu Bendrijoje, jei toks gabenimas tiesiogiai susijęs su prekių gabenimu, kai išvykimo ir atvykimo vieta yra dviejų valstybių narių teritorijose,

▼M4

— „išgabenimo vieta“ yra laikoma ta vieta, kur faktiškai prasideda gabenimas, neatsižvelgiant į atstumą iki prekių buvimo vietos,

— „pristatymo vieta“ yra laikoma ta vieta, kur faktiškai baigiasi galutinė prekių pristatymo vieta.

2. Paslaugų, susijusių su prekių gabenimu Bendrijoje, teikimo vieta yra laikoma prekių išgabenimo vieta.

3. Tačiau, nukrypstant nuo 2 dalies, paslaugų, kurios gabenant prekes Bendrijoje teikiamos klientams, kurie pridėtinės vertės mokesčio tikslais yra identifikuoti kitoje valstybėje narėje, nei toji valstybė narė, iš kurios prekės išgabenamos, teikimo vieta yra valstybės narės, suteikusios klientui pridėtinės vertės mokesčio identifikavimo numerį, kurį naudojant buvo suteikta paslauga, teritorijoje.

4. Valstybės narės mokesčio netaiko maršruto daliai, einančiai Bendrijos teritorijai, kaip ji apibrėžta 3 straipsnyje, nepriklausančiais vandenimis.

D. Papildomų paslaugų, susijusių su prekių gabenimu Bendrijos viduje, teikimo vieta

Nukrypstant nuo 9 straipsnio 2 dalies c punkto, papildomų transporto paslaugų, kurios susijusios su prekių gabenimu Bendrijos viduje, kai jos teikiamos klientams, kurie pridėtinės vertės mokesčio tikslais identifikuoti kitoje valstybėje narėje, nei valstybė narė, kurioje paslaugos faktiškai teikiamos, teikimo vieta yra valstybės narės, išdavusios klientui pridėtinės vertės mokesčio identifikavimo numerį, kurį naudojant jam buvo suteikta paslauga, teritorijoje.

E. Tarpininkų paslaugų teikimo vieta

1. Nukrypstant nuo 9 straipsnio 1 dalies, tarpininkų, veikiančių kito asmens vardu ir sąskaita, teikiamų paslaugų, kai tarpininkaujama teikiant ar įsigyjant prekių gabenimo Bendrijos viduje paslaugas, teikimo vieta yra prekių išgabenimo vieta.

Tačiau, jeigu tarpininko teikiamų paslaugų klientas yra pridėtinės vertės mokesčio tikslais identifikuotas kitoje valstybėje narėje, nei toji valstybė narė, iš kurios prekės išgabenamos, tarpininko paslaugų teikimo vieta yra valstybės narės, suteikusios klientui pridėtinės vertės mokesčio identifikavimo numerį, kurį naudojant jam buvo suteikta paslauga, teritorijoje.

2. Nukrypstant nuo 9 straipsnio 1 dalies, tarpininkų, veikiančių kito asmens vardu ir sąskaita, teikiamų paslaugų, kai tarpininkaujama teikiant ar įsigyjant papildomas paslaugas, susijusias su prekių gabenimu Bendrijos viduje, teikimo vieta yra fizinio minėtų papildomų paslaugų teikimo vieta.

Tačiau, jeigu tarpininko teikiamų paslaugų klientas yra pridėtinės vertės mokesčio tikslais identifikuotas kitoje valstybėje narėje, nei toji valstybė narė, kurios teritorijoje fiziškai teikiama minėta papildoma paslauga, tarpininko paslaugų teikimo vieta yra valstybės narės, suteikusios klientui pridėtinės vertės mokesčio identifikavimo numerį, kurį naudojant jam buvo suteikta tarpininko paslauga, teritorijoje.

3. Nukrypstant nuo 9 straipsnio 1 dalies, tarpininkų, veikiančių kito asmens vardu ir sąskaita, teikiamų paslaugų, kai tarpininkaujama teikiant ar įsigyjant kitas, nei šio straipsnio 1 arba 2 dalyse arba 9 straipsnio 2 dalies e punkte nurodytos paslaugos, teikimo vieta yra minėtų sandorių vykdymo vieta.

Tačiau, jeigu klientas yra pridėtinės vertės mokesčio tikslais identifikuotas kitoje valstybėje narėje, nei toji valstybė narė, kurios teritorijoje vykdomi šie sandoriai, tarpininko paslaugų teikimo vieta yra valstybės narės, suteikusios klientui pridėtinės vertės mokesčio identifikavimo numerį, kurį naudojant jam buvo suteikta tarpininko paslauga, teritorijoje.

▼M10

F. Paslaugų teikimo vieta kilnojamojo materialiojo turto vertinimo ar su juo susijusio darbo atveju

Nukrypstant nuo 9 straipsnio 2 dalies c punkto, paslaugų teikimo vieta klientams, kurie identifikuoti pridėtinės vertės mokesčių tikslu kitoje valstybėje narėje nei ta, kur faktiškai atliekamos tos paslaugos, susijusios su kilnojamojo materialiojo turto vertinimu ar darbu, panaudojant kilnojamąjį materialųjį turtą, laikoma teritorija tos valstybės narės, kuri išdavė klientui pridėtinės vertės mokesčio identifikavimo numerį, pagal kurį jam buvo suteiktos šios paslaugos.

Šis nukrypimas netaikomas, jeigu prekės nesiunčiamos ar negabenamos iš valstybės narės, kurioje faktiškai atliekamos tos paslaugos.

▼M4

28c straipsnis

Atleidimas nuo mokesčio

A. Tiekiamų prekių atleidimas nuo pridėtinės vertės mokesčio

Valstybės narės, nepažeisdamos kitų Bendrijos nuostatų ir taikydamos sąlygas, kurias jos nustato, siekdamos užtikrinti teisingą ir sąžiningą toliau nurodytų atleidimo nuo mokesčio atvejų taikymą bei užkirsti kelią bet kokiam mokesčių vengimui, išsisukinėjimui ar piktnaudžiavimui, atleidžia nuo mokesčio:

a) prekių tiekimą, ►M10 kaip apibrėžta 5 straipsnyje ◄ , kurios pardavėjo ar prekes įsigyjančio asmens ar bet kurio jų vardu išsiųstos arba išgabentos ne iš 3 straipsnyje nurodytos teritorijos, bet vis tiek Bendrijos viduje, o prekių pirkėjas yra kitas apmokestinamasis asmuo ar neapmokestinamasis juridinis asmuo, kuris veikia kaip toks kitoje valstybėje narėje, nei valstybė narė, iš kurios prekės išsiųstos arba išgabentos.

Šis atleidimas nuo mokesčio netaikomas prekėms, kurias tiekia apmokestinamieji asmenys atleisti nuo mokesčio pagal 24 straipsnį, arba prekėms, kurios tiekiamos apmokestinamiesiems asmenims arba neapmokestinamiesiems juridiniams asmenims, atitinkantiems 28a straipsnio 1 dalies a punkto antroje pastraipoje nurodyto nukrypimo taikymo sąlygas;

b) naujų transporto priemonių, kurios pardavėjo ar prekes įsigyjančio asmens ar bet kurio jų vardu išsiųstos arba išgabentos iš 3 straipsnyje nurodytos teritorijos ribų, tačiau neišvykstant už Bendrijos ribų, ir kurių pirkėjas yra apmokestinamasis asmuo arba neapmokestinamasis juridinis asmuo, atitinkantys 28a straipsnio 1 dalies a punkto antroje pastraipoje nurodyto nukrypimo taikymo sąlygas, arba bet koks kitas neapmokestinamasis juridinis asmuo, tiekimą;

▼M6

c) akcizu apmokestinamos prekės, kurias pirkėjui siunčia arba gabena pardavėjas, pirkėjas arba kitas asmuo jo vardu už 3 straipsnyje nurodytos teritorijos, tačiau neišvykstant už Bendrijos ribų, tiekiamos apmokestinamiesiems asmenims arba neapmokestinamiesiems juridiniams asmenims, kuriems gali būti taikomas 28a straipsnio 1 dalies a punkte nustatytas nukrypimas, kai prekės siunčiamos arba gabenamos 7 straipsnio 4 ir 5 dalyse arba Direktyvos 92/12/EEB 16 straipsnyje nustatyta tvarka.

Nuo mokesčio neatleidžiamos akcizu apmokestinamos prekės, kurias tiekia apmokestinamieji asmenys, atleisti nuo mokesčio pagal 24 straipsnį;

▼M6

d) pagal 28a straipsnio 5 dalies b punktą tiekiamų prekių, kurios atleidžiamos nuo pirmiau nurodytų mokesčių, jeigu jas pristato kitas apmokestinamasis asmuo arba jo vardu.

▼M4

B. Bendrijos viduje įsigyjamų prekių atleidimas nuo pridėtinės vertės mokesčio

Valstybės narės, nepažeisdamos kitų Bendrijos nuostatų ir taikydamos sąlygas, kurias jos nustato, siekdamos užtikrinti teisingą ir sąžiningą toliau nurodytų atleidimo nuo mokesčio atvejų taikymą, užkirsti kelią bet kokiam mokesčių vengimui, išsisukinėjimui ar piktnaudžiavimui, atleidžia nuo mokesčio:

a) įsigijimą Bendrijos viduje prekių, kurių tiekimas, kai jas tiekia apmokestinamieji asmenys, šalies teritorijoje būtų visais atvejais atleidžiamas nuo mokesčio;

b) įsigijimą Bendrijos viduje prekių, kurių importas būtų visais atvejais atleidžiamas nuo mokesčio pagal 14 straipsnio 1 dalį;

c) prekių įsigijimą Bendrijos viduje, jeigu pagal 17 straipsnio 3 ir 4 dalis prekes įsigyjantis asmuo bet kuriuo atveju turėtų teisę į visos pridėtinės vertės mokesčio sumos, mokėtinos pagal 28a straipsnio 1 dalį, grąžinimą.

C. Transporto paslaugų atleidimas nuo pridėtinės vertės mokesčio

Valstybės narės atleidžia nuo mokesčio prekių gabenimo Bendrijos viduje paslaugas, kai jos susijusios su prekių siuntimu ar gabenimu į autonominių Azorų ir Madeiros regionų salas ir iš jų bei prekių siuntimu arba gabenimu tarp šių salų.

D. Importuojamų prekių atleidimas nuo pridėtinės vertės mokesčio

Jeigu iš trečiosios šalies teritorijos atsiunčiamos arba atgabenamos prekės yra importuojamos į kitą valstybę narę, nei valstybė narė, į kurią prekės turi būti atsiųstos ar atgabentos pirkėjui, valstybės narės tokias importuojamas prekes atleidžia nuo mokesčio, jeigu tokios importuotojo tiekiamos prekės, kaip nustatyta ►M18 21 straipsnio 4 dalis ◄ , yra atleistos nuo mokesčio pagal A dalį.

Valstybės narės nustato šį atleidimo nuo mokesčio atvejį reglamentuojančias sąlygas siekdamos užtikrinti teisingą ir sąžiningą jo taikymą bei užkirsti kelią bet kokiam mokesčių vengimui, išsisukinėjimui ar piktnaudžiavimui.

▼M6

E. Kiti atleidimo nuo pridėtinės vertės mokesčio atvejai

▼M10

1. 16 straipsnyje:

— 1 dalis keičiama taip:

—

1.„1. Nepažeisdamos kitų Bendrijos mokesčių nuostatų, valstybės narės gali, pasikonsultavusios, kaip numatyta 29 straipsnyje, imtis specialių priemonių, skirtų atleisti nuo pridėtinės vertės mokesčio visus ar kai kuriuos iš toliau nurodytų sandorių, su sąlyga, kad jie nėra skirti galutiniam naudojimui ir (arba) suvartojimui ir kad pridėtinės vertės mokesčio suma, kurią reikia sumokėti pasibaigus susitarimams dėl situacijų, minimų A-E punktuose, atitinka mokesčio sumą, kurią būtų tekę sumokėti, jeigu kiekvienas iš šių sandorių būtų apmokestintas šalies teritorijoje:

A. Įvežamas prekes, kurioms numatoma įforminti sandėliavimo, išskyrus muitinio sandėliavimo, procedūrą;

B. Prekes, kurias ketinama:

a) pateikti muitinei ir atitinkamais atvejais padėti laikinai saugoti;

b) įvežti į laisvąją zoną ar padėti saugoti franko sandėlyje;

c) įforminti pagal muitinės sandėliavimo arba laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą;

d) įleisti į teritorinius vandenis:

— norint panaudoti kaip gręžimo ar gamybos platformų dalis, taip pat tokioms platformoms statyti, remontuoti, prižiūrėti, keisti ar išardyti ar tokioms gręžimo ar gavybos platformoms sujungti su pagrindine valstybės teritorija,

— aprūpinant gręžimo ar gamybos platformas degalais ir maistu;

e) laikyti šalies teritorijoje pagal sandėliavimo procedūras, išskyrus muitinės sandėliavimą.

Šiame straipsnyje sandėliai, išskyrus muitinės sandėlius, yra:

— vietos produktams, už kuriuos mokamas akcizas, apibrėžtos kaip akcizu apmokestinamų prekių sandėlis, Direktyvos 92/12/EEB 4 straipsnio b dalyje,

— vietos kitoms prekėms, neapmokestinamoms akcizu, kurias nustato valstybės narės.

Tačiau valstybės narės gali taikyti tik muitinės sandėliavimo procedūras, jeigu minėtos prekės skirtos tiekimui mažmenų stadijoje.

Nepaisant to, valstybės narės gali numatyti tokias procedūras, jei prekės skirtos:

— apmokestinamiesiems asmenims tiekimų, vykdomų 28k straipsnyje numatytomis sąlygomis, atveju,

— neapmokestinamoms parduotuvėms, kaip apibrėžta 28k straipsnyje, tais atvejais, kai prekės, skirtos asmenims, keliaujantiems oru ar jūra į trečiąsias šalis, atleistos nuo mokesčio pagal 15 straipsnį,

— apmokestinamiesiems asmenims tais atvejais, kai prekės skirtos lėktuvų ar laivų keleiviams kelionės metu, jeigu atvykimo vieta yra už Bendrijos ribų,

— apmokestinamiesiems asmenims tais atvejais, kai prekės įgytos be mokesčio pagal 15 straipsnio 10 punktą.

Vietas, minimas a, b, c, ir d papunkčiuose, apibrėžia galiojančios Bendrijos muitų nuostatos;

C. Paslaugas, susijusias su prekių tiekimu, minimu B skirsnyje;

D. Prekių ir paslaugų tiekimą, įvykusį:

a) vietose, kurios išvardytos B skirsnio a, b, c, ir d dalyse, kai šiam tiekimui vis dar galioja jose nurodytos situacijos;

b) vietose, kurios išvardytos B skirsnio e dalyje, kai šiam tiekimui vis dar galioja joje nurodyta situacija.

Kai valstybės narės naudojasi a dalyje numatyta galimybe sandoriams, kurie sudaromi muitinių sandėliuose, jos imasi priemonių, garantuojančių, kad būtų apibrėžtos sandėliavimo procedūros, išskyrus muitinių sandėlius, kurios leidžia taikyti b dalyje numatytas nuostatas tiems patiems sandoriams, kurie sudaromi tokiuose, ne muitinės, sandėliuose dėl prekių, išvardytų J priede;

E. Tiekimą:

— 7 straipsnio 1 dalies a punkte minimų prekių, kurioms vis dar galioja laikino įvežimo visiškai atleidžiant nuo importo mokesčio arba išorinio tranzito procedūros,

— 7 straipsnio 1 dalies b punkte minimų prekių, kurioms vis dar galioja 33a straipsnio numatyta tranzito Bendrijoje tvarka,

taip pat paslaugų, susijusių su tokiu tiekimu.

Nukrypstant nuo 21 straipsnio 1 dalies a punkto pirmosios pastraipos, asmuo, kuris turi sumokėti mokestį pagal pirmąją pastraipą, yra asmuo, kurio pastangomis prekėms nustoja galioti procedūros ar situacijos, išvardytos šioje pastraipoje.

Kai nustojus galioti šioje pastraipoje minimoms procedūroms ar situacijoms susidaro prekių importo situacija, kaip apibrėžta 7 straipsnio 3 dalyje, importo valstybė narė imasi priemonių, kad būtų išvengta dvigubo apmokestinimo šalyje.“

— pridedama ši pastraipa:

—

„1a. Kai valstybės narės naudojasi 1 dalyje numatyta galimybe, jos imasi priemonių, užtikrinančių, kad Bendrijoje įsigyjant prekes, kurias ketinama įvežti pagal tam tikrą procedūrą arba situaciją, kuri minima 1 dalies B skirsnyje, būtų taikomos tos pačios nuostatos kaip ir prekių tiekimui, vykdomam šalies teritorijoje tokiomis pat sąlygomis.“

▼M6

2. 16 straipsnio 2 dalyje:

— po žodžių „gali nuspręsti nuo pridėtinės vertės mokesčio atleisti“ priduriama „prekių įsigijimą Bendrijos viduje, jeigu jas įsigyja apmokestinamasis asmuo ir“, o po žodžių „jas eksportuojant“ priduriama „už Bendrijos ribų“,

— pridedamos šios pastraipos:

—

„Valstybės narės, kurios pasinaudoja šia galimybe, pasikonsultavusios 29 straipsnyje nustatyta tvarka, nuo pridėtinės vertės mokesčio atleidžia apmokestinamojo asmens Bendrijoje įsigyjamas prekes, kurios importuojamos ir tiekiamos apmokestinamajam asmeniui, ketinančiam jas tiekti tokias, kokios jos yra, arba perdirbtas 28c straipsnio A dalyje nustatytomis sąlygomis, taip pat paslaugas, susijusias su šių prekių tiekimu, neviršijant maksimalios prekių, kurias šis asmuo tiekė 28c straipsnio A dalyje nustatytomis sąlygomis per praėjusius dvylika mėnesių, vertės.

Valstybės narės gali nustatyti bendrą maksimalią sumą operacijoms, kurias vykdant atleidžiama nuo pridėtinės vertės mokesčio pagal pirmąją ir antrąją pastraipas.“

3. Valstybės narės imasi specialių priemonių, užtikrinančių, kad pridėtinės vertės mokestis nebūtų taikomas prekėms, kurios įsigyjamos Bendrijoje pagal 28b straipsnio A dalies 1 punktą jos teritorijoje, kai įvykdomos šios sąlygos:

— prekes Bendrijoje įsigyja apmokestinamasis asmuo, įsteigtas ne atitinkamos šalies teritorijoje, tačiau privalantis mokėti pridėtinės vertės mokestį kitoje valstybėje narėje,

— prekes Bendrijoje įsigyja apmokestinamasis asmuo, kad galėtų jas toliau tiekti atitinkamos šalies teritorijoje,

— apmokestinamojo asmens tokiu būdu įsigytos prekės yra tiesiogiai siunčiamos arba gabenamos iš valstybės narės, kitos nei valstybė narė, kurioje jis privalo mokėti pridėtinės vertės mokestį, ir yra skirtos kitam asmeniui, kuriam apmokestinamasis asmuo jas tiekia,

— kitas asmuo, kuriam apmokestinamasis asmuo tiekia prekes, yra apmokestinamasis asmuo arba neapmokestinamasis juridinis asmuo, privalantis mokėti pridėtinės vertės mokestį atitinkamos šalies teritorijoje,

— kitas asmuo, kuriam apmokestinamasis asmuo tiekia prekes, pagal ►M18 21 straipsnio 1 dalies c punktas ◄ turi mokėti nustatytą mokestį už apmokestinamojo asmens, įsteigto ne atitinkamos šalies teritorijoje, tiekiamas prekes.

▼M4

28d straipsnis

Apmokestinimo momentas ir mokesčio apskaičiavimas

1. Apmokestinimo momentas įvyksta, kai įvyksta prekių įsigijimas Bendrijos viduje. Prekių įsigijimas Bendrijos viduje laikomas įvykusiu esant toms pačioms aplinkybėms, kurioms esant prekių tiekimas šalies teritorijoje būtų laikomas įvykusiu.

2. Mokestis už prekių įsigijimą Bendrijos viduje turi būti apskaičiuotas 15-ąją kito mėnesio, einančio po to, kurį įvyksta apmokestinimo momentas, dieną.

▼M6

3. Nukrypstant nuo 2 dalies, mokestis tampa mokėtinas išrašius ►M20 ————— ◄ , numatytą 22 straipsnio 3 dalies a punkte, jeigu prekes įsigyjančiam asmeniui sąskaita faktūra ►M20 ◄ išrašoma iki penkioliktos mėnesio, einančio po mėnesio, per kurį atsiranda apmokestinimo momentas, dienos.

▼M4

4. Nukrypstant nuo 10 straipsnio 2 ir 3 dalių, mokestis už prekes, tiekiamas pagal 28c straipsnio A dalies sąlygas, turi būti apskaičiuotas 15-ąją kito mėnesio, einančio po to, kurį įvyksta apmokestinimo momentas, dieną.

▼M6

Tačiau mokestis tampa mokėtinas išrašius 22 straipsnio 3 dalies a punkto pirmojoje pastraipoje nurodytą ►M20 ————— ◄ , jeigu sąskaita faktūra ►M20 ————— ◄ išrašomi iki penkioliktos mėnesio, einančio po mėnesio, per kurį atsiranda apmokestinimo momentas, dienos.

▼M4

28e straipsnis

Apmokestinamoji vertė ir taikytinas tarifas

1. Prekių įsigijimo Bendrijos viduje atveju apmokestinamoji vertė nustatoma pagal tokius pat elementus, kurie 11 straipsnio A dalyje nustatyta tvarka naudojami apmokestinamajai vertei tokių pat prekių tiekimo šalies teritorijoje atveju nustatyti. ►M6 Ypač įsigyjant prekes Bendrijoje, kaip nurodyta 28a straipsnio 6 dalyje, apmokestinamoji vertė nustatoma pagal 11 straipsnio A dalies 1 punkto b papunktį ir 2 bei 3 punktus. ◄

Valstybės narės imasi būtinų priemonių, užtikrinančių, kad akcizu apmokestinamą produktą Bendrijos viduje įsigyjančio asmens mokėtinas arba sumokėtas akcizas būtų įtrauktas į apmokestinamąją vertę pagal 11 straipsnio A dalies 2 punkto a papunktį. ►M6 Prekes Bendrijoje įsigijusiam asmeniui sugrąžinus akcizą, sumokėtą valstybėje narėje, iš kurios prekės buvo išsiųstos arba išgabentos, apmokestinamoji vertė atitinkamai sumažinama Bendrijai priklausančioje valstybėje narėje, kurioje prekės buvo įsigytos. ◄

▼M6

2. 28c straipsnio A dalies d punkte nurodytų prekių apmokestinimo suma nustatoma pagal 11 straipsnio A dalies 1 punkto b papunktį ir 2 bei 3 punktus.

▼M4

►M6 3. ◄ Prekių įsigijimui Bendrijos viduje taikomas toks mokesčio tarifas, kuris galioja apmokestinimo momentu.

►M6 4. ◄ Prekių įsigijimui Bendrijos viduje taikomas toks pats mokesčio tarifas, koks būtų taikomas panašių prekių tiekimui šalies teritorijoje.

28f straipsnis

Atskaita

1. 17 straipsnio 2, 3 ir 4 dalys keičiamos taip:

1.„2. Tiek kiek prekes ir paslaugas apmokestinamasis asmuo naudoja savo apmokestinamiesiems sandoriams, jis turi teisę iš mokesčio, kurį jis turi sumokėti, atskaityti:

▼M10

a) pridėtinės vertės mokestį, kurį reikia sumokėti ar kuris sumokėtas šalies teritorijoje dėl prekių ar paslaugų, kurias jam pateikė/suteikė ar dar pateiks/suteiks kitas apmokestinamas asmuo;

▼M4

b) pridėtinės vertės mokestį, apskaičiuotą ar sumokėtą už importuotas į šalies teritoriją prekes;

c) pridėtinės vertės mokestį, kurį reikia sumokėti pagal 5 straipsnio 7 dalies a punktą, 6 straipsnio 3 dalį ir 28a straipsnio 6 dalį;

d) pridėtinės vertės mokestį, kurį reikia sumokėti pagal 28a straipsnio 1 dalies a punktą.

1.3. Valstybės narės taip pat suteikia kiekvienam apmokestinamajam asmeniui teisę atskaityti ar susigrąžinti šio straipsnio 2 dalyje nurodytą pridėtinės vertės mokestį tiek, kiek prekės ir paslaugos naudojamos šiais tikslais:

a) ekonominei veiklai, kaip apibrėžta 4 straipsnio 2 dalyje, kuri vykdoma kitoje šalyje, jeigu vykdant šią veiklą šalies teritorijoje mokestį būti galima atskaityti;

▼M26

b) sandoriai, kuriems taikoma išimtis pagal 14 straipsnio 1 dalies g ir i punktus, 15 straipsnį, 16 straipsnio 1 dalies B, C, D ar E punktus arba 2 dalį, arba 28c straipsnio A ir C punktus;

▼M4

c) bet kokiam sandoriui, kuris atleidžiamas nuo mokesčio pagal 13 straipsnio B dalies a punktą ir d punkto 1-5 papunkčius, kai klientas yra įsikūręs už Bendrijos ribų arba kai tie sandoriai yra tiesiogiai susiję su prekėmis, skirtomis eksportuoti į šalį, esančią už Bendrijos ribų.

1.4. Pagal šio straipsnio 3 dalį pridėtinės vertės mokestis grąžinamas:

— apmokestinamiesiems asmenims, įsikūrusiems ne šalies teritorijoje, o kitoje valstybėje narėje, pagal išsamias įgyvendinimo taisykles, nustatytas Direktyvoje 79/1072/EEB ( 9 )

— apmokestinamiems asmenims, įsikūrusiems už Bendrijos teritorijos ribų pagal išsamias įgyvendinimo taisykles, nustatytas Direktyvoje 86/560/EEB ( 10 ).

▼M6

Taikant pirmiau pateiktas pastraipas:

a) Direktyvos 79/1072/EEB 1 straipsnyje nurodyti apmokestinamieji asmenys pagal minėtą direktyvą taip pat apima apmokestinamuosius asmenis, kurie yra įsteigti ne atitinkamoje šalyje ir kurie, būdami jos teritorijoje, tik tiekė prekes ir teikė paslaugas asmeniui, privalančiam mokėti mokestį pagal ►M18 21 straipsnio 1 dalies a ir c punktai ◄ ;

b) Direktyvos 86/560/EEB 1 straipsnyje nurodyti apmokestinamieji asmenys pagal minėtą direktyvą taip pat apima apmokestinamuosius asmenis, kurie yra įsteigti ne Bendrijoje ir kurie, būdami atitinkamos šalies teritorijoje, tik tiekė prekes ir teikė paslaugas asmeniui, privalančiam mokėti mokestį pagal 21 straipsnio 1 dalies a punktą;

c) Direktyvos 79/1072/EEB ir 86/560/EEB netaikomos prekėms, kurios pagal 28c straipsnio A dalį yra arba gali būti atleistos nuo pridėtinės vertės mokesčio, kai tiekiamas prekes siunčia arba gabena jas įsigyjantis asmuo arba kai jos siunčiamos arba gabenamos šio asmens sąskaita.

▼M4

2. 18 straipsnio 1 dalis keičiama taip:

2.„1. Kad galėtų pasinaudoti teise į atskaitą, apmokestinamasis asmuo privalo:

a) kai atskaitoma vadovaujantis 17 straipsnio 2 dalies a punkto nuostatomis — turėti pagal 22 straipsnio 3 dalį išrašytą sąskaitą faktūrą;

b) kai atskaitoma vadovaujantis 17 straipsnio 2 dalies b punkto nuostatomis — turėti importo dokumentą, kuriame minėtas asmuo būtų nurodytas kaip siuntos gavėjas arba importuotojas, taip pat nurodyta mokėtina mokesčio suma arba informacija, leidžianti tą sumą apskaičiuoti;

c) kai atskaitoma vadovaujantis 17 straipsnio 2 dalies c punkto nuostatomis — laikytis kiekvienos valstybės narės nustatytų formalumų;

d) kai apmokestinamasis asmuo minėtą mokestį privalo sumokėti kaip klientas arba pirkėjas pagal 21 straipsnio 1 dalies nuostatas — laikytis kiekvienos valstybės narės nustatytų formalumų;

e) kai atskaitoma vadovaujantis 17 straipsnio 2 dalies d punkto nuostatomis — 22 straipsnio 4 dalyje nurodytoje deklaracijoje pateikti visą informaciją, reikalingą mokesčio, mokėtino už minėto asmens prekių įsigijimus Bendrijos viduje, sumai apskaičiuoti, ir turėti pagal 22 straipsnio 3 dalį išrašytą sąskaitą faktūrą.“

3. 18 straipsnyje įterpiama ši dalis:

„3a. Valstybės narės gali leisti apmokestinamajam asmeniui, neturinčiam pagal 22 straipsnio 3 dalį išrašytos sąskaitos faktūros, atskaityti pridėtinės vertės mokestį 17 straipsnio 2 dalies d punkte nurodytu atveju; valstybės narės nustato šios nuostatos taikymo sąlygas ir reikalavimus.“

28g straipsnis

Asmenys, privalantys mokėti mokestį

21 straipsnis keičiamas taip:

▼M18

„21 straipsnis

Asmenys privalantys mokėti mokestį

1. Pagal vidaus sistemą, toliau išvardyti asmenys privalo mokėti pridėtinės vertės mokestį:

▼M23

a) apmokestinamasis asmuo, vykdantis apmokestinamą prekių tiekimą arba paslaugų teikimą, išskyrus b, c ir f punktuose minėtus atvejus. Kai apmokestinamą prekių tiekimą ar paslaugų teikimą vykdo apmokestinamasis asmuo, kuris nėra įsisteigęs šalies teritorijoje, valstybės narės savo pačių apibrėžtomis sąlygomis gali nustatyti, kad asmuo, privalantis mokėti mokestį, yra asmuo, kuriam yra vykdomas apmokestinamasis prekių tiekimas ar paslaugų teikimas;

▼M18

b) apmokestinamieji asmenys, kuriems teikiamos paslaugos, nurodytos 9 straipsnio 2 dalies e punkte, arba asmenys, identifikuoti pridėtinės vertės mokesčio mokėtojais šalies teritorijoje, kuriems teikiamos paslaugos nurodytos 28b straipsnio C, D, E ir F skirsniuose, jeigu paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, kuris nėra įsisteigęs šalyje;

c) asmuo, kuriam tiekiamos prekės, kai tenkinamos toliau išvardytos sąlygos:

— apmokestinamas sandoris yra prekių tiekimas pagal 28c straipsnio E skirsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas,

— asmuo, kuriam tiekiamos prekės, yra kitas apmokestinamasis asmuo arba neapmokestinamasis juridinis asmuo identifikuotas pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju šalies teritorijoje,

— apmokestinamojo asmens, kuris nėra įsisteigęs šalyje, išrašyta sąskaita faktūra atitinka 22 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Tačiau valstybės narės gali taikyti nukrypimą nuo šios prievolės, kai apmokestinamasis asmuo, kuris nėra įsisteigęs šalyje, paskiria mokesčių atstovą toje šalyje;

d) bet kuris asmuo, kuris ►M20 ————— ◄ išskiria pridėtinės vertės mokestį;

e) bet kuris asmuo vykdantis apmokestinamą prekių priėmimą Bendrijoje;

▼M23

f) asmenys, kurie yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojai šalies teritorijoje ir kuriems yra tiekiamos prekės 8 straipsnio 1 dalies d arba e punktuose nustatytomis sąlygomis, jei tiekimą vykdo apmokestinamasis asmuo, neįsisteigęs šalies teritorijoje.

▼M18

2. Nukrypstant nuo 1 dalies nuostatų:

a) apmokestinamasis asmuo, kuris nėra įsisteigęs šalyje, valstybės narės gali leisti jam paskirti mokesčių atstovą, kaip asmenį, atsakingą už pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimą. Kiekviena valstybė narė nustato šios nuostatos taikymo sąlygas ir procedūras;

b) kai apmokestinamasis asmuo, kuris nėra įsisteigęs šalyje, sudaro apmokestinamą sandorį, o su ta šalimi, kurioje įsisteigęs apmokestinamasis asmuo arba kurioje yra jo buveinė, nėra sukurtų jokių teisinių priemonių, numatančių tarpusavio pagalbą savo apimtimi panašią į tą, kuri išdėstyta Direktyvose 76/308/EEB ( 11 ), 77/799 EEB ( 12 ) ir 1992 m. sausio 27 d. Tarybos reglamente (EEB) Nr. 218/92 dėl administracinio bendradarbiavimo netiesioginio apmokestinimo (PVM) srityje ( 13 ), valstybės narės gali imtis priemonių nustatydamos, kad sumokėti pridėtinės vertės mokestį privalo mokesčių atstovas, kurį vietoj savęs paskiria šalyje neįsisteigęs apmokestinamasis asmuo.

3. Valstybės narės 1 ir 2 dalyse nurodytose situacijose gali nustatyti, kad kas nors kitas, o ne asmuo privalantis mokėti mokesčius, būtų solidariai atsakingas už mokesčių sumokėjimą.

4. Importuojant, asmuo ar asmenys, kuriuos valstybė narė, į kurią importuojamos prekės, paskiria ar pripažįsta kaip privalančius mokėti pridėtinės vertės mokestį.

▼M4

28h straipsnis

Asmenų, privalančių mokėti mokestį, prievolės

22 straipsnis keičiamas taip:

„22 straipsnis

Prievolės vidaus sistemoje

a) Kiekvienas apmokestinamasis asmuo turi deklaruoti, kada jo, kaip apmokestinamojo asmens, veikla prasideda, pasikeičia ar baigiasi. Valstybės narės, pagal savo nustatytas sąlygas, leidžia apmokestinamajam asmeniui pateikti tokias deklaracijas elektroninėmis priemonėmis bei gali reikalauti, kad būtų naudojamos elektroninės priemonės.

b) Nepažeidžiant a punkto, kiekvienas apmokestinamasis asmuo, nurodytas 28a straipsnio 1 dalies a punkto antrojoje pastraipoje, turi deklaruoti, kad jis įvykdo prekių įsigijimus Bendrijos viduje, kai nebetenkinamos tame straipsnyje nustatyto nukrypimo taikymo sąlygos.

c) Valstybės narės imasi būtinų priemonių, kad pagal individualų numerį būtų galima identifikuoti:

▼M23

— kiekvienas apmokestinamasis asmuo, išskyrus minėtuosius 28a straipsnio 4 dalyje, kuris šalies teritorijoje vykdo prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, kuris jam suteikia teisę išskaityti, išskyrus prekių teikimą ir paslaugų teikimą, už kuriuos, vadovaujantis 21 straipsnio 1 dalies a, b, c arba f punktu, mokestį moka tik klientas arba gavėjas. Tačiau valstybės narės tam tikrus apmokestinamuosius asmenis, minėtus 4 straipsnio 3 dalyje, gali nelaikyti PVM mokėtojais,

▼M4

— kiekvieną apmokestinamąjį asmenį, nurodytą 1 dalies b punkte, ir kiekvieną apmokestinamąjį asmenį, pasinaudojantį 28a straipsnio 1 dalies a punkto trečioje pastraipoje nurodyta galimybe,

▼M6

— kiekvienas apmokestinamasis asmuo, kuris atitinkamos šalies teritorijoje įsigyja prekes Bendrijoje savo operacijoms, susijusioms su 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta ekonomine veikla užsienyje.

▼M4

d) Kiekvieno identifikavimo numerio pradžioje rašomas ženklas pagal ISO tarptautinį standartą Nr. 3166 — alfa 2 — pagal kurį identifikuojama numerį suteikusi valstybė narė. ►M20 Nežiūrint to, Graikijos Respublika turi teisę naudoti prefiksą EL. ◄

e) Valstybės narės imasi būtinų priemonių, užtikrinančių c punkte nurodytų apmokestinamųjų asmenų identifikavimą pagal jų sistemas ir teisingą pereinamojo laikotarpio nuostatų taikymą apmokestinant sandorius Bendrijos viduje, kaip numatyta šioje dalyje.

a) Kiekvienas apmokestinamasis asmuo turi vesti apskaitą, pakankamai išsamią, kad pagal ją būtų galima taikyti pridėtinės vertės mokestį ir mokesčių administratorius galėtų atlikti patikrinimus.

▼M10

b) Kiekvienas apmokestinamasis asmuo tvarko registrą, kuriame fiksuoja prekes, jo paties arba jo vardu išsiųstas ar išgabentas iš 3 straipsnyje apibrėžtos teritorijos, tačiau neišvykstant už Bendrijos ribų, kai vykdomi 28a straipsnio 5 dalies b punkto ketvirtoje, penktoje, šeštoje ir septintoje įtraukoje išvardyti sandoriai.

Kiekvienas apmokestinamas asmuo pakankamai tiksliai tvarko buhalterinę apskaitą, kad būtų galima nustatyti prekes, kurias iš kitos valstybės narės jam išsiuntė apmokestinamasis asmuo, nustatytas pridėtinės vertės tikslu toje valstybėje narėje, ar kas nors kitas jo vardu, dėl ko buvo suteikta paslauga pagal 9 straipsnio 2 dalies c punkto trečiąją ar ketvirtąją įtraukas.

▼M20

a) Kiekvienas apmokestinamasis asmuo užtikrina, kad jis pats arba jo klientas ar trečioji šalis jo vardu arba pavedimu išrašytų sąskaitą faktūrą dėl kitam apmokestinamajam asmeniui arba neapmokestinamajam juridiniam asmeniui tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų. Taip pat kiekvienas apmokestinamasis asmuo užtikrina, kad jis pats arba jo klientas ar trečioji šalis jo vardu arba pavedimu išrašytų sąskaitą faktūrą dėl tiekiamų prekių, nurodytų 28b straipsnio B skirsnio 1 dalyje ir dėl prekių, tiekiamų pagal 28c straipsnio A skirsnyje išdėstytas sąlygas.

Kiekvienas apmokestinamasis asmuo taip pat užtikrina, kad jis pats arba jo klientas ar trečioji šalis jo vardu arba pavedimu išrašytų sąskaitą faktūrą, kai kitas apmokestinamasis arba neapmokestinamasis juridinis asmuo sumoka jam avansu prieš patiekiant prekes nurodytas pirmojoje pastraipoje ar sumoka avansu dar nebaigus teikti paslaugų.

Valstybės narės apmokestinamiesiems asmenis gali taikyti prievolę išrašyti sąskaitą faktūrą prekėms ar paslaugoms, kitoms nei tos, kurios nurodytos pirmiau pateiktose pastraipose, kurias jie tiekė arba teikė savo teritorijoje. Kai jos tai daro, šioms sąskaitoms faktūroms valstybės narės gali taikyti mažiau reikalavimų nei išvardyta b, c ir d punktuose.

Valstybės narės gali atleisti apmokestinamuosius asmenis nuo prievolės išrašyti sąskaitą faktūrą prekėms ir paslaugoms, kurias jie tiekia arba teikia jų teritorijoje, ir kurios yra atleistos nuo mokesčio, taikant arba netaikant anksčiau sumokėto mokesčio grąžinimą, remiantis 13 straipsniu, 28 straipsnio 2 dalies a punktu ir 28 straipsnio 3 dalies b punktu.

Bet kuris dokumentas ar pranešimas, kuris iš dalies pakeičia arba daro konkrečią ir vienareikšmę nuorodą į pirminę sąskaitą faktūrą, turi būti laikomas sąskaita faktūra. Valstybės narės, į kurių teritoriją tiekiamos prekės ar teikiamos paslaugos, gali leisti, kad tokiuose dokumentuose ar pranešimuose kai kurie privalomi duomenys nebūtų nurodomi.

Valstybės narės gali nustatyti laiką, per kurį apmokestinamieji asmenys, tiekiantys prekes ar teikiantys paslaugas savo teritorijoje, privalo išrašyti sąskaitas faktūras.

Remiantis sąlygomis, kurias nustato valstybės narės, kurių teritorijoje tiekiamos prekės ar teikiamos paslaugos, keletui atskirų prekių tiekimo ar paslaugų teikimo atvejų gali būti išrašyta suvestinė sąskaita faktūra.

Sąskaitas faktūras gali išrašyti apmokestinamojo asmens klientas dėl prekių ar paslaugų, kurias jam patiekė ar suteikė tas apmokestinamasis asmuo, su sąlyga, kad pačioje pradžioje abi šalys sudaro sutartį ir su sąlyga, kad yra nustatyta tvarka, pagal kurią apmokestinamasis asmuo, tiekiantis prekes ir teikiantis paslaugas, priima kiekvieną tokią sąskaitą faktūrą. Valstybės narės, kurių teritorijoje tiekiamos prekės ir teikiamos paslaugos, nustato sutarties ir priėmimo tvarkos tarp apmokestinamojo asmens ir jo kliento terminus bei sąlygas.

Valstybės narės gali nustatyti ir kitas sąlygas, kuriomis apmokestinamojo asmens, tiekiančio prekes ir teikiančio paslaugas jų teritorijoje, klientai išrašo sąskaitas faktūras. Pavyzdžiui, jos gali reikalauti, kad tokios sąskaitos faktūros būtų išrašomos apmokestinamojo asmens vardu. Tokios sąlygos visada turi būti vienodos, nesvarbu, kur klientas yra įsisteigęs.

Valstybės narės gali nustatyti specifines sąlygas apmokestinamiesiems asmenims, tiekiantiems prekes ar teikiantiems paslaugas jų teritorijoje, tais atvejais, kai trečioji šalis arba klientas, kuris išrašo sąskaitas faktūras, yra įsikūręs šalyje, su kuria nėra pasirašyta teisinių dokumentų dėl savitarpio pagalbos, kurių taikymo sritis būtų panaši į išdėstytą 1976 m. kovo 15 d. Tarybos direktyvoje 76/308/EEB dėl savitarpio pagalbos patenkinant pretenzijas, susijusias su tam tikromis rinkliavomis, muitais ir mokesčiais bei kitomis priemonėmis ( 14 ), 1977 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyvoje 77/799 EEB dėl valstybių narių kompetentingų institucijų savitarpio pagalbos tiesioginio ir netiesioginio apmokestinimo srityje ( 15 ) ir 1992 m. sausio 27 d. Tarybos reglamente (EEB) Nr. 218/92 dėl administracinio bendradarbiavimo netiesioginių mokesčių (PVM) srityje ( 16 ).

b) Nukrypstant nuo konkrečių priemonių, nustatytų šia direktyva, tik toliau išvardyti duomenys turi būti nurodyti PVM tikslais, išrašant sąskaitas faktūras pagal a punkto pirmą, antrą ir trečią pastraipas:

— išrašymo data,

— individualus vienos ar kelių serijų eilės numeris, identifikuojantis sąskaitą faktūrą,

— PVM identifikavimo numeris, nurodytas 1 dalies c punkte, pagal kurį apmokestinamasis asmuo tiekia prekes ir teikia paslaugas,

— kai klientas atsako už mokesčio sumokėjimą dėl tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų arba dėl prekių, kurios jam buvo tiekiamos kaip nurodyta 28c straipsnio A skirsnyje, 1 dalies c punkte nurodytas PVM identifikavimo numeris, pagal kurį jam buvo tiekiamos prekės ir teikiamos paslaugos,

— apmokestinamojo asmens ir jo kliento vardas, pavardė ir adresas,

— tiekiamų prekių kiekis ir rūšis arba teikiamų paslaugų apimtis ir pobūdis,

— data, kada patiektos prekės arba suteiktos paslaugos arba data, kada atliktas apmokėjimas pagal sąskaitą, nurodytas a punkto antrojoje pastraipoje, jei tą datą galima nustatyti ir ji skiriasi nuo sąskaitos faktūros išrašymo datos,

— apmokestinamoji vertė pagal kiekvieną tarifą ar atleidimas nuo mokesčio, kiekvieno vieneto kaina be mokesčio ir nuolaidos arba sumokėto mokesčio grąžinimas, jei jie neįskaičiuoti į vieneto kainą,

— taikomas PVM tarifas,

— mokėtina PVM suma, išskyrus atvejus, kai taikoma speciali procedūra, kuriai esant ši direktyva nereikalauja to nurodyti,

— kai nuo mokesčio mokėjimo yra atleista arba kai už mokesčio sumokėjimą atsako klientas, nuoroda į atitinkamą šios direktyvos nuostatą, atitinkamą nacionalinės teisės aktų nuostatą arba bet kokia kita nuoroda, kad tiekiamos prekės ar teikiamos paslaugos yra atleistos nuo mokesčio arba kad taikoma atvirkštinio apmokestinimo tvarka,

— jei tiekiamos naujos transporto priemonės Bendrijoje, pateikiami 28a straipsnio 2 dalyje nurodyti duomenys,

— kai taikoma maržos apmokestinimo schema, nuoroda į 26 straipsnį arba 26a straipsnį, atitinkamas nacionalinės teisės aktų nuostatas arba bet kokia kita nuoroda, kad taikoma maržos apmokestinimo schema,

— kai asmuo, privalantis mokėti mokestį, yra mokesčių atstovas, kaip jis apibrėžiamas 21 straipsnio 2 dalyje, to mokesčių atstovo PVM identifikavimo numeris, nurodytas 1 dalies c punkte, kartu įrašant ir jo vardą, pavardę bei adresą.

Valstybės narės gali reikalauti, kad apmokestinamieji asmenys, įsisteigę jų teritorijoje ir tiekiantys prekes ar teikiantys paslaugas jų teritorijoje, nurodytų savo kliento PVM identifikavimo numerį, kaip nustatyta 1 dalies c punkte, kitais atvejais, nei aptariami pirmosios pastraipos ketvirtojoje įtraukoje.

Valstybės narės nereikalauja, kad sąskaitos faktūros būtų pasirašytos.

Sąskaitoje faktūroje nurodytos sumos gali būti išreikštos bet kuria valiuta, su sąlyga, kad mokesčio, kurį reikia sumokėti, suma butų išreikšta nacionaline valstybės narės, kuriai tiekiamos prekės ar teikiamos paslaugos, valiuta, vadovaujantis 11 straipsnio C skirsnio 2 dalyje nustatyta konvertavimo tvarka.

Jei reikia kontrolės tikslais, valstybės narės gali reikalauti, kad sąskaitos faktūros dėl prekių ar paslaugų, tiekiamų ar teikiamų jų teritorijoje, ir sąskaitos faktūros, kurias gauna apmokestinamieji asmenys jų teritorijoje, būtų išverstos į jų nacionalines kalbas.

c) Sąskaitos faktūros, išrašytos pagal a punktą, gali būti siunčiamos išspausdintos, arba, jei klientas priima, elektroninėmis priemonėmis.

Valstybės narės priima elektroninėmis priemonėmis atsiųstas sąskaitas faktūras, jei garantuojamas kilmės autentiškumas ir turinio vientisumas:

— saugiu elektroniniu parašu, kaip apibrėžta 1999 m. gruodžio 13 d. Europos Parlemento ir Tarybos direktyvos 1999/93/EB dėl Bendrijos elektroninių parašų reguliavimo sistemos ( 17 ) 2 straipsnio 2 dalyje; tačiau valstybės narės gali reikalauti, kad saugus elektroninis parašas būtų pagrįstas kvalifikuotu sertifikatu ir sukurtas saugia parašo formavimo įranga, kaip apibrėžiama pirmiau minėtos direktyvos 2 straipsnio 6 ir 10 dalyse,

— arba elektroninių duomenų apsikeitimo (EDI) priemonėmis, kaip apibrėžta 1994 m. spalio 19 d. Komisijos rekomendacijos 1994/820/EB dėl apsikeitimo elektroniniais duomenimis teisinių aspektų ( 18 ) 2 straipsnyje, kai susitarime dėl apsikeitimo nurodoma naudotis procedūromis, garantuojančiomis duomenų kilmės autentiškumą ir vientisumą; tačiau valstybės narės gali reikalauti, remiantis savo nustatytomis sąlygomis, pateikti papildomą suvestinį dokumentą popieriniame formate

Tačiau sąskaitos faktūros gali būti siunčiamos ir kitomis elektroninėmis priemonėmis, priimtinomis atitinkamai valstybei narei (valstybėms narėms). Komisija, ne vėliau kaip iki 2008 m. gruodžio 31 d., pateiks ataskaitą, kartu su pasiūlymu, jei reikės, iš dalies pakeičiant elektroninės sąskaitos faktūros išrašymo sąlygas, atsižvelgiant į ateityje galimas technologines naujoves šioje srityje.

Valstybės narės negali taikyti jokių kitų prievolių ar formalumų apmokestinamiesiems asmenims, tiekiantiems prekes ir teikiantiems paslaugas jų teritorijoje, dėl sąskaitų faktūrų perdavimo elektroninėmis priemonėmis. Tačiau jos gali nustatyti, kad iki 2005 m. gruodžio 31 d. būtina iš anksto pranešti apie naudojimąsi tokiomis sistemomis.

Valstybės narės gali nustatyti specialias sąskaitų faktūrų išrašymo elektroninėmis priemonėmis sąlygas dėl į jų teritoriją tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų iš šalies, su kuria nėra pasirašyta teisinių dokumentų dėl savitarpio pagalbos, kurios taikymo sritis būtų panaši į išdėstytą Direktyvose 76/308/EEB ir 77/799/EEB bei Reglamente (EEB) Nr. 218/92.

Kai tam pačiam gavėjui siunčiamos siuntos su keliomis sąskaitomis faktūromis, perduodamomis elektroninėmis priemonėmis, duomenys, kurie yra bendri visoms sąskaitoms faktūroms, gali būti paminėti tik kartą, jei kiekvienos sąskaitos faktūros atžvilgiu prieinama visa informacija.

d) Kiekvienas apmokestinamasis asmuo užtikrina, kad jo paties, jo kliento ar trečiųjų šalių jo vardu ar pavedimu išrašytų sąskaitų faktūrų kopijos ir visos sąskaitos faktūros, kurias jis gavo, būtų saugomos.

Šioje direktyvoje apmokestinamasis asmuo gali nuspręsti dėl saugojimo vietos, su sąlyga, kad jis gali pateikti ten saugomas sąskaitas faktūras ar informaciją kompetentingoms institucijoms nedelsiant, kai tik jos paprašo. Tačiau valstybės narės gali reikalauti, kad jų teritorijoje įsisteigęs apmokestinamasis asmuo praneštų joms apie saugojimo vietą, jeigu ji yra už jų teritorijos ribų. Be to valstybės narės gali reikalauti, kad apmokestinamieji asmenys, įsisteigę jų teritorijoje, saugotų jų pačių arba jų klientų arba trečiųjų šalių jų vardu ar pavedimu išrašytas sąskaitas faktūras bei visas sąskaitas faktūras, kurias jie gavo, šalyje, jei jos saugomos ne elektroninėmis priemonėmis, kuriomis garantuojama operatyvi tiesioginė prieiga prie atitinkamų duomenų.

Sąskaitų faktūrų kilmės autentiškumas ir turinio vientisumas, bei jų įskaitomumas, turi būti garantuotas visą saugojimo laiką. Sąskaitų faktūrų, nurodytų c punkto trečiojoje pastraipoje, atveju, jose pateiktos informacijos negalima keisti; ji privalo išlikti įskaitoma per visą pirmiau minėtą laiką.

Valstybės narės nustato, kiek laiko apmokestinamieji asmenys privalo saugoti sąskaitas faktūras dėl prekių tiekimo ir paslaugų teikimo jų teritorijoje ir sąskaitas faktūras, kurias gavo apmokestinamieji asmenys, įsisteigę jų teritorijoje.

Norint užtikrinti, kad trečiojoje pastraipoje nustatytos sąlygos būtų įvykdytos, valstybės narės, nurodytos ketvirtoje pastraipoje, gali reikalauti, kad sąskaitos faktūros būtų saugomos originalo forma, kaip buvo atsiųstos, nesvarbu, ar išspausdintos, ar elektroninės. Jos taip pat gali reikalauti, kad, kai sąskaitos faktūros yra saugomos elektroninėmis priemonėmis, duomenys, garantuojantys kilmės autentiškumą bei turinio vientisumą, taip pat turėtų būti saugomi.

Valstybės narės, nurodytos ketvirtojoje pastraipoje, gali nustatyti specifines sąlygas, draudžiančias arba ribojančias sąskaitų faktūrų saugojimą šalyse, su kuriomis nėra pasirašyta teisinių dokumentų dėl savitarpio pagalbos, kurių taikymo sritis būtų panaši į išdėstytą Direktyvose 76/308/EEB ir 77/799/EEB bei Reglamente (EEB) Nr. 218/92, ir dėl 22a straipsnyje nustatytos teisės turėti prieigą prie duomenų elektroninėmis priemonėmis, juos parsisiųsti ir naudoti.

Valstybės narės gali, vadovaudamosi jų pačių nusistatytomis sąlygomis, reikalauti, kad neapmokestinamieji asmenys saugotų gaunamas sąskaitas faktūras.

e) c ir d punktuose sąskaitų faktūrų perdavimas ir saugojimas „elektroninėmis priemonėmis“. reiškia jų perdavimą arba prieigos užtikrinimą gavėjui ir saugojimą, naudojant elektroninę duomenų apdorojimo ir duomenų saugojimo įrangą (įskaitant skaitmeninį suglaudimą), panaudojant laidinį ryšį, perdavimą radijo bangomis, optines technologijas ar kitas elektromagnetines priemones.

Šioje direktyvoje valstybės narės priima dokumentus ar pranešimus popieriniame arba elektroniniame formate kaip sąskaitas faktūras, jei jos tenkina šioje straipsnio dalyje nustatytas sąlygos.

▼M4

a) Kiekvienas apmokestinamasis asmuo turi pateikti mokesčio deklaraciją per tokį laikotarpį, kokį nustato kiekviena valstybė narė. Šis laikotarpis negali būti ilgesnis kaip du mėnesiai po kiekvieno mokestinio laikotarpio pabaigos. Valstybės narės gali nustatyti mėnesio, dviejų mėnesių ar ketvirčio mokestinį laikotarpį. Tačiau valstybės narės gali nustatyti ir kitokius laikotarpius su sąlyga, kad jie nebus ilgesni kaip vieneri metai. Valstybės narės, pagal savo nustatytas sąlygas, leidžia apmokestinamajam asmeniui pateikti tokias deklaracijas elektroninėmis priemonėmis bei gali reikalauti, kad būtų naudojamos elektroninės priemonės.

b) Mokesčio deklaracijoje turi būti pateikta visa informacija, reikalinga apskaičiuotinam mokesčiui ir atskaitytinoms sumoms nustatyti, ir, kai tai tikslinga bei reikalinga apskaičiavimo pagrindui nustatyti, bendra sandorių, susijusių su apskaičiuotu mokesčiu ir atskaita, vertė ir bendra patiektų prekių ir suteiktų paslaugų, atleistų nuo mokesčio, vertė.

c) Mokesčio deklaracijoje taip pat nurodoma:

— viena vertus, patiektų prekių, nurodytų 28c straipsnio A dalyje, už kurias mokestis turėjo būti apskaičiuotas per atitinkamą laikotarpį, bendra vertė be pridėtinės vertės mokesčio.

— Taip pat pridedama: kitos valstybės narės teritorijoje patiektų prekių, nurodytų 8 straipsnio 1 dalies a punkto antrajame sakinyje ir 28b straipsnio B dalies 1 punkte, mokestis už kurias turėjo būti apskaičiuotas per deklaruojamą laikotarpį, jeigu prekių išsiuntimo ar išgabenimo vieta yra šalies teritorijoje, bendra vertė be pridėtinės vertės mokesčio,

▼M6

— antra vertus, 28a straipsnio 1 ir 6 dalyje nurodytų prekių, įsigyjamų Bendrijos viduje atitinkamos šalies teritorijoje, už kurias turi būti mokamas mokestis, bendra vertė be pridėtinės vertės mokesčio.

— Taip pat pridedama: 8 straipsnio 1 dalies a punkto antrajame sakinyje ir 28b straipsnio B dalies 1 punkte nurodytų prekių, tiekiamų atitinkamos šalies teritorijoje, už kurias mokestis turi būti sumokėtas per pajamų deklaracijos pateikimo laikotarpį, bendra vertė be pridėtinės vertės mokesčio, jeigu prekių išsiuntimo arba išgabenimo vieta yra kitos valstybės narės teritorijoje, ir prekių, kurios tiekiamos atitinkamos šalies teritorijoje, už kurias pridėtinės vertės mokestį moka apmokestinamasis asmuo remiantis 28c straipsnio E dalies 3 punktu per deklaracijoje nurodytą laikotarpį, bendra vertė be pridėtinės vertės mokesčio.

▼M4

5. Pateikę deklaraciją visi apmokestinamieji asmenys turi sumokėti mokėtiną pridėtinės vertės mokestį. Tačiau valstybės narės gali nustatyti kitokią minėtos sumos mokėjimo datą arba gali reikalauti tarpinio mokėjimo.

a) Valstybės narės gali reikalauti, kad apmokestinamasis asmuo pateiktų ataskaitą, kurioje pateiktų informaciją, nurodytą 4 dalyje, susijusią su visais praėjusiais metais įvykdytais sandoriais. Šioje ataskaitoje turi būti visa informacija, reikalinga bet kokiam tikslinimui atlikti. Valstybės narės, pagal savo nustatytas sąlygas, leidžia apmokestinamajam asmeniui pateikti tokias deklaracijas elektroninėmis priemonėmis bei gali reikalauti, kad būtų naudojamos elektroninės priemonės.

b) ►M10 Kiekvienas apmokestinamasis asmuo, identifikuotas pridėtinės vertės mokesčio tikslais, taip pat pateikia sumuojančiąją ataskaitą apie pirkėjus, identifikuotus pridėtinės vertės mokesčio tikslais, kuriems jis tiekė prekes pagal 28c straipsnio A dalies a ir d punktuose nustatytas sąlygas, ir gavėjus, nustatytus pridėtinės vertės mokesčio tikslais, penktojoje pastraipoje nurodytuose sandoriuose. ◄

Sumuojančioji ataskaita parengiama už kiekvieną kalendorinį ketvirtį tokiais terminais ir tvarka, kokius nustato valstybės narės, kurios imasi priemonių, kad būtų laikomasi administracinio bendradarbiavimo dėl netiesioginio apmokestinimo nuostatų. Valstybės narės, pagal savo nustatytas sąlygas, leidžia apmokestinamajam asmeniui pateikti tokias deklaracija elektroninėmis priemonėmis bei gali reikalauti, kad būtų naudojamos elektroninės priemonės.

Sumuojančioje ataskaitoje nurodoma:

— numeris, kuriuo apmokestinamasis asmuo yra identifikuotas pridėtinės vertės mokesčio tikslais šalies teritorijoje ir kurį naudodamas jis tiekė prekes ►M6 28c straipsnio A dalies a punktas ◄ nustatytomis sąlygomis,

▼M10

— numeris, pagal kurį kitoje valstybėje narėje identifikuojamas kiekvienas įsigyjantis prekes asmuo pridėtinės vertės mokesčio tikslais ir pagal kurį jam buvo tiekiamos prekės,

▼M4

— kiekvienam prekes įsigyjančiam asmeniui apmokestinamojo asmens patiektų prekių bendra vertė. Minėtos sumos deklaruojamos už kalendorinį ketvirtį, per kurį mokestis turėjo būti apskaičiuotas.

Sumuojančioje ataskaitoje taip pat nurodoma:

— tiekiant prekes pagal ►M6 28c straipsnio A dalies d punktas ◄ , numeris, kuriuo apmokestinamasis asmuo identifikuojamas pridėtinės vertės mokesčio tikslais šalies teritorijoje, taip pat numeris, kuriuo jis identifikuojamas valstybėje narėje, į kurią siunčiamos arba gabenamos prekės pristatomos, ►M6 ir bendras tiekiamų prekių kiekis, nustatytas pagal 28e straipsnio 2 dalį ◄ ,

— tikslinimų, atliktų pagal 11 straipsnio C dalies 1 punkto nuostatas, sumos. Minėtos sumos deklaruojamos kalendorinio ketvirčio, per kurį prekes įsigyjančiam asmeniui pranešama apie patikslinimą, ataskaitoje.

28b straipsnio A dalies 2 punkto trečiojoje pastraipoje nurodytais atvejais apmokestinamasis asmuo, mokantis pridėtinės vertės mokestį atitinkamos šalies teritorijoje, sumuojančiojoje ataskaitoje aiškiai nurodo:

— numerį, pagal kurį jis identifikuojamas kaip pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas atitinkamos šalies teritorijoje ir pagal kurį jis Bendrijoje įsigijo prekes ir toliau jas tiekė,

— numerį, pagal kurį valstybės narės teritorijoje, į kurią pristatomos siunčiamos arba gabenamos prekės, identifikuojamas pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas, gaunantis apmokestinamojo asmens toliau tiekiamas prekes,

— ir bendra suma už kiekvienam gavėjui siunčiamas arba gabenamas prekes, apmokestinamojo asmens pristatytas į valstybės narės teritoriją, be pridėtinės vertės mokesčio. Minėtos sumos deklaruojamos už kalendorinį ketvirtį, per kurį prekės buvo apmokestintos.

c) Nukrypdamos nuo b punkto, valstybės narės gali:

— reikalauti, kad sumuojančiosios ataskaitos būtų teikiamos už kiekvieną mėnesį,

— reikalauti, kad sumuojančiose ataskaitose būtų nurodoma papildoma informacija.

d) Jeigu naujas transporto priemones asmeniui, kuris nėra identifikuotas pridėtinės vertės mokesčio tikslais, 28c straipsnio A dalies b punkte nustatytomis sąlygomis tiekia apmokestinamasis asmuo, identifikuotas pridėtinės vertės mokesčio tikslais, arba kai naujas transporto priemones tiekia 28a straipsnio 4 dalyje nurodytas apmokestinamasis asmuo, valstybės narės imasi būtinų priemonių, užtikrinančių, kad pardavėjas pateiktų visą informaciją, kad būtų galima taikyti mokestį, o mokesčių administratorius galėtų atlikti patikrinimus.

e) Valstybės narės gali reikalauti, kad apmokestinamieji asmenys, kurie šalies teritorijoje vykdo prekių įsigijimus Bendrijos viduje, nurodytus 28a straipsnio 1 dalies a punkte ir 6 dalyje, pateiktų ataskaitas, kuriose būtų išsami informacija apie minėtus įsigijimus, tačiau su sąlyga, kad tokių ataskaitų nebūtų reikalaujama dažniau negu už mėnesį.

Valstybės narės taip pat gali reikalauti, kad naujas transporto priemones Bendrijos viduje įsigyjantys asmenys, kaip nustatyta 28a straipsnio 1 dalies b punkte, teikdami 4 dalyje nurodytą deklaraciją pateiktų visą informaciją, kad būtų galima taikyti mokestį, o mokesčių administratorius galėtų atlikti patikrinimus.

▼M18

7. Valstybės narės imasi būtinų priemonių, kad asmenys, kurie pagal 21 straipsnio 1 ir 2 dalis turi mokėti pridėtinės vertės mokestį vietoj apmokestinamojo asmens, kuris nėra įsisteigęs šalies teritorijoje, laikytųsi šiame straipsnyje nustatytų deklaravimo ir mokėjimo įsipareigojimų; jos taip pat imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad tie asmenys, kurie pagal 21 straipsnio 3 dalį yra solidariai atsakingi už mokesčio sumokėjimą, laikytųsi šiame straipsnyje nustatytų įsipareigojimų.

▼M4

8. Valstybės narės gali nustatyti kitas prievoles, kurias jos laiko būtinomis, kad mokestis būtų teisingai renkamas ir kad būtų užkirstas kelias piktnaudžiavimams, laikydamosi nuostatos, kad sandoriams šalies viduje ir apmokestinamųjų asmenų sandoriams tarp valstybių narių turi būti taikomos vienodos sąlygos, o tokios prievolės nesukuria pasienio formalumų prekyboje tarp valstybių narių.

▼M20

Pirmojoje pastraipoje nustatyta pasirinkimo galimybė negali būti naudojama nustatyti papildomas prievoles be tų, kurios nustatytos 3 dalyje.

▼M4

a) Valstybės narės gali atleisti nuo kai kurių arba visų prievolių:

— apmokestinamuosius asmenis, tiekiančius prekes arba teikiančius paslaugas, atleistas nuo mokesčio pagal 13 ir 15 straipsnius,

— apmokestinamuosius asmenis, kurie atitinka atleidimo nuo mokesčio sąlygas, nustatytas 24 straipsnyje ar kuriems gali būti taikomas nukrypimas, numatytas 28a straipsnio 1 dalies a punkto antroje pastraipoje,

— apmokestinamuosius asmenis, kurie nevykdo jokių 4 dalies c punkte nurodytų sandorių.

Nepažeidžiant d punkte nustatytų sąlygų, vis dėlto valstybės narės negali atleisti apmokestinamojo asmens, nurodyto trečioje įtraukoje, nuo prievolių, nurodytų 22 straipsnio 3 dalyje.

b) Valstybės narės gali atleisti kitus, nei a punkte nurodytieji, apmokestinamuosius asmenis nuo tam tikrų 2 dalies a punkte nurodytų prievolių.

c) Valstybės narės gali atleisti apmokestinamuosius asmenis nuo prievolės mokėti mokestį, jeigu mokėtina suma yra menka.

▼M20

d) Pasikonsultavusios su Komitetu, kaip nustatyta 29 straipsnyje, ir remiantis sąlygomis, kurias jos gali nustatyti, valstybės narės gali nustatyti, kad sąskaitos faktūros dėl tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų jų teritorijoje neprivalo tenkinti kai kurių 3 dalies b punkte išvardytų sąlygų tokiais atvejais:

— sąskaitos faktūros suma yra nedidelė, arba

— dėl komercinės ar administracinės tvarkos tame verslo sektoriuje arba dėl techninių sąlygų, pagal kurias sąskaitos faktūros yra išrašomos, yra sunku įvykdyti visus 3 dalies b punkte nustatytus reikalavimus.

Bet kuriuo atveju, šiose sąskaitose faktūrose privalo būti tokia informacija:

— išrašymo data,

— apmokestinamojo asmens identifikavimas,

— tiekiamų prekių ar teikiamų paslaugų rūšies identifikavimas,

— apskaičiuota mokesčio suma arba informacija, reikalinga tokiai sumai apskaičiuoti.

Supaprastintos procedūros, nustatytos šiame punkte, negali būti netaikomos sandoriams, nurodytiems 4 dalies c punkte.

e) Tais atvejais, kai valstybės narės pasinaudoja a punkto trečioje įtraukoje nustatyta galimybe susilaikyti nuo numerio priskyrimo, kaip nurodyta 1 dalies c punkte, apmokestinamiems asmenims, kurie nevykdo jokių 4 straipsnio dalies c punkte nurodytų sandorių ir kai tiekėjui arba klientui nebuvo priskirtas šios rūšies identifikavimo numeris, sąskaitoje faktūroje vietoj jo turėtų būti nurodytas kitas numeris, vadinamas mokesčio identifikavimo kodu, kaip apibrėžia suinteresuota valstybė narė.

Kai apmokestinamajam asmeniui priskiriamas identifikavimo numeris, kaip nurodyta 1 dalies c punkte, valstybės narės, nurodytos pirmoje pastraipoje, taip pat gali reikalauti, kad sąskaitoje faktūroje būtų:

— teikiamoms paslaugoms, kurios nurodytos 28b straipsnio C, D, E ir F skirsniuose, ir tiekiamoms prekėms, kurios nurodytos 28c straipsnio A skirsnyje ir E skirsnio 3 punkte, numeris, nurodytas 1 straipsnio dalies c punkte ir tiekėjo mokesčio identifikavimo kodas,

— kitoms tiekiamoms prekėms ir teikiamoms paslaugoms, tik tiekėjo mokesčio identifikavimo kodas arba tik numeris, nurodytas 1 dalies c punkte.

▼M4

10. Valstybės narės imasi priemonių, užtikrinančių, kad neapmokestinamieji asmenys, privalantys mokėti pridėtinės vertės mokestį už Bendrijos viduje įsigyjamas prekes, nurodytas 28a straipsnio 1 dalies a punkte, vykdytų deklaravimo ir mokėjimo prievoles ir būtų identifikuoti pridėtinės vertės mokesčio tikslais, kaip nustatyta 1 dalies c, d ir e punktuose.

►M6 11. Bendrijoje įsigyjant 28a straipsnio 1 dalies c punkte nurodytus akcizu apmokestinamus produktus bei ◄ naujų transporto priemonių įsigijimų Bendrijos viduje, nurodytų 28a straipsnio 1 dalies b punkte, atveju valstybės narės nustato deklaravimo ir vėlesnio mokėjimo tvarką.

12. Remdamasi Komisijos pasiūlymu, Taryba vieningai balsuodama gali leisti bet kuriai valstybei narei taikyti specialias priemones, supaprastinančias ataskaitų pateikimo reikalavimus, nustatytus 6 dalies b punkte. Minėtų supaprastinimo priemonių, kurios neturi trukdyti tinkamam sandorių Bendrijoje monitoringui, formos gali būti tokios:

a) valstybės narės gali leisti apmokestinamiesiems asmenims, įvykdžiusiems toliau nustatytas tris sąlygas, pateikti sumuojančiąsias ataskaitas už vienerius metus, jose nurodant numerius, kuriais asmenys, kuriems minėti apmokestinamieji asmenys tiekė prekes 28c straipsnio A dalyje nustatytomis sąlygomis, yra identifikuoti pridėtinės vertės mokesčio tikslais kitoje valstybėje narėje. Tai taikoma, kai:

— bendra metinė jų patiektų prekių arba suteiktų paslaugų, nurodytų 5 ir 6 straipsniuose ir 28a straipsnio 5 dalyje, vertė (neįskaitant pridėtinės vertės mokesčio) ne daugiau kaip 35 000 ekiu viršija metinės apyvartos sumą, kuri imama kaip riba, atleidžiant nuo pridėtinės vertės mokesčio pagal 24 straipsnį,

— bendra metinė prekių, jų patiektų pagal 28c straipsnio A dalį, vertė (neįskaitant pridėtinės vertės mokesčio) neviršija 15 000 ekiu ekvivalento nacionaline valiuta,

— prekės, jų patiektos pagal 28c straipsnio A dalį, yra kitos nei naujos transporto priemonės;

b) valstybės narės, kurios nustato ilgesnį kaip trijų mėnesių mokestinį laikotarpį, už kurį apmokestinamieji asmenys privalo pateikti 4 dalyje nurodytą deklaraciją, gali leisti, kad minėti asmenys sumuojančiąsias ataskaitas teiktų už tokį pat laikotarpį, jeigu jie įvykdo toliau nustatytas tris sąlygas:

— bendra metinė jų patiektų prekių ir suteiktų paslaugų, nurodytų 5 ir 6 straipsniuose ir 28a straipsnio 5 dalyje, vertė (neįskaitant pridėtinės vertės mokesčio) neviršija 200 000 ekiu ekvivalento nacionaline valiuta,

— bendra metinė prekių, jų patiektų pagal 28c straipsnio A dalį, vertė (neįskaitant pridėtinės vertės mokesčio) neviršija 15 000 ekiu ekvivalento nacionaline valiuta,

— prekės, jų patiektos pagal 28c straipsnio A dalį, yra kitos nei naujos transporto priemonės.“

▼M6

28i straipsnis

Speciali schema mažoms įmonėms

24 straipsnio 3 dalis papildoma šia pastraipa:

„Bet kuriuo atveju naujos transporto priemonės, tiekiamos pagal 28c straipsnio A dalyje nustatytas sąlygas, bei apmokestinamojo asmens, kuris yra įsteigtas ne atitinkamos šalies teritorijoje, tiekiamos prekės ir teikiamos paslaugos neatleidžiamos nuo pridėtinės vertės mokesčio pagal šio straipsnio 2 dalį.“

▼M4

28j straipsnis

Bendra vienodo mokesčio tarifo schema, taikoma ūkininkams

1. 25 straipsnio 4 dalis papildoma šia pastraipa:

„Valstybės narės, pasinaudojusios šia galimybe, imasi būtinų priemonių, kad užtikrintų tinkamą pereinamojo laikotarpio nuostatų apmokestinant sandorius Bendrijos viduje taikymą, kaip nustatyta XVIa dalyje.“

2. 25 straipsnio 5 ir 6 dalys keičiamos taip:

2.„5. 3 dalyje numatyti vienodo tarifo procentai, taikomi toliau išvardytų prekių ir paslaugų kainoms be mokesčio:

a) žemės ūkio produktų, kuriuos apmokestinamiesiems asmenims (išskyrus tuos, kuriems šalies teritorijoje taikoma šiame straipsnyje nustatyta vienodo tarifo schema) tiekia ūkininkai, kuriems taikoma vienodo tarifo schema;

b) žemės ūkio produktų, kuriuos ūkininkai, kuriems taikoma vienodo tarifo schema, 28c straipsnio A dalyje nustatytomis sąlygomis tiekia neapmokestinamiesiems juridiniams asmenims, kurie valstybėje narėje, į kurią išsiųsti ar išgabenti minėti žemės ūkio produktai pristatomi, neturi teisės į 28a straipsnio 1 dalies a punkto antroje pastraipoje nurodytą išlygą;

c) žemės ūkio paslaugų, kurias apmokestinamiesiems asmenims (išskyrus tuos, kuriems šalies teritorijoje taikoma šiame straipsnyje nustatyta vienodo tarifo schema) teikia ūkininkai, kuriems taikoma vienodo tarifo schema.

Šios kompensacijos taikymas nesuteikia teisės taikyti jokios kitos atskaitos formos.

2.6. Valstybės narės nustato, kad vienodo tarifo kompensaciją už šio straipsnio 5 dalyje nurodytus žemės ūkio produktus ir žemės ūkio paslaugas turi mokėti:

a) pirkėjas arba klientas. Tokiu atveju pirkėjas arba klientas, kuris yra apmokestinamasis asmuo, turi būti valstybių narių nustatyta tvarka įgaliotas atskaityti iš pridėtinės vertės mokesčio sumos, kurią jis privalo sumokėti atitinkamos šalies teritorijoje, vienodo tarifo kompensacijų sumą, kurią jis sumokėjo ūkininkams, kuriems taikomas vienodas tarifas.

Valstybės narės grąžina pirkėjui arba klientui vienodo tarifo kompensaciją, kurią jis yra sumokėjęs ūkininkams, kuriems taikomas vienodas tarifas, visų toliau nurodytų sandorių atveju:

— pagal 28c straipsnio A dalį tiekiant žemės ūkio produktus apmokestinamiesiems asmenims arba neapmokestinamiesiems juridiniams asmenims, veikiantiems kaip tokie kitoje valstybėje narėje, kurioje jie neatitinka 28a straipsnio 1 dalies a punkto antroje pastraipoje numatytos išlygos taikymo sąlygų,

— pagal 15 straipsnyje ir 16 straipsnio 1 dalies B, D ir E punktuose nustatytas sąlygas tiekiant žemės ūkio produktus už Bendrijos ribų įsikūrusiems apmokestinamiesiems pirkėjams, jeigu minėti pirkėjai produktus naudoja 17 straipsnio 3 dalies a ir b punktuose nurodytiems sandoriams arba šalies teritorijoje teikiant paslaugas, už kurias privalo mokėti mokestį tik klientai 21 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta tvarka,

— teikiant žemės ūkio paslaugas apmokestinamiesiems klientams, įsikūrusiems kitose Bendrijai priklausančiose valstybėse narėse, arba apmokestinamiesiems klientams, įsikūrusiems už Bendrijos ribų, jeigu minėti klientai šiomis paslaugomis naudojasiatlikdami 17 straipsnio 3 dalies a ir b punktuose nurodytus sandorius ir teikdami šalies teritorijoje paslaugas, už kurias privalo mokėti mokestį tik klientai 21 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta tvarka.

Valstybės narės nustato mokesčio grąžinimo būdą; jos gali tam tikslui naudotis 17 straipsnio 4 dalies nuostatomis; arba

b) valdžios institucijos.“

3. 25 straipsnio 9 dalis papildoma šia pastraipa:

„Šiame straipsnyje nurodyta galimybe pasinaudojančios valstybės narės imasi būtinų priemonių, užtikrinančių, kad pagal 28b straipsnio B dalies 1 punktą tiekiamiems žemės ūkio produktams būtų taikomas toks pats apmokestinimo būdas, nesvarbu, ar juos tiekia ūkininkas, kuriam taikomas vienodas tarifas, ar kitas apmokestinamasis asmuo.“

28k straipsnis

Įvairios nuostatos

Toliau išvardytos nuostatos taikomos iki 1999 m. birželio 30 d.:

1. Valstybės narės gali atleisti nuo pridėtinės vertės mokesčio neapmokestintų prekių parduotuvėse parduodamas prekes, kurias asmeniniame bagaže išgabena keleiviai, orlaiviais arba jūra vykstantys į kitas valstybes nares Bendrijos viduje. Šiame straipsnyje:

a) „neapmokestintų prekių parduotuvė“ yra bet kuri oro ar jūrų uoste veikianti įmonė, atitinkanti kompetentingų valdžios institucijų nustatytas sąlygas, atsižvelgiant, visų pirma, į 5 dalies nuostatas;

b) „keleivis, vykstantis į kitą valstybę narę“ yra bet kuris keleivis, turintis kelionės oru ar jūra dokumentą, kuriame nurodoma, kad tiesioginė atvykimo vieta yra kitoje valstybėje narėje esantis oro ar jūrų uostas;

c) „kelionė oru ar jūra Bendrijoje“ yra bet kuri kelionė oru ar jūra, prasidedanti šalies teritorijoje, kaip ji apibrėžta 3 straipsnyje, kai tikroji atvykimo vieta yra kitoje valstybėje narėje.

Prekių tiekimas neapmokestintų prekių parduotuvėse apima ir prekių tiekimą orlaiviuose ar laivuose kelionės Bendrijoje metu.

Nuo pridėtinės vertės mokesčio taip pat atleidžiamos prekės, kurias viename iš dviejų Lamanšo tunelio terminalų veikiančios neapmokestintų prekių parduotuvės tiekia keleiviams, turintiems galiojančius kelionės tarp minėtų dviejų terminalų bilietus.

2. Pagal šio straipsnio 1 dalį nuo pridėtinės vertės mokesčio atleidžiamos tik šios tiekiamos prekės:

a) kurių bendra vertė vienam asmeniui per vieną kelionę neviršija 90 ekiu.

Nukrypstant nuo 28m straipsnio, valstybės narės nustato pirmiau nurodytos sumos atitikmenį nacionaline valiuta pagal Direktyvos 69/169/EEB 7 straipsnio 2 dalį.

Jeigu bendra kelių prekių arba kelių prekių tiekimų vertė vienam keleiviui per vieną kelionę viršija minėtas ribas, nuo pridėtinės vertės mokesčio atleidžiama iki minėtųjų ribų, atsižvelgiant į tai, kad nė vienos prekės vertė negali būti išskaidyta;

b) kurių kiekiai vienam asmeniui per vieną kelionę neviršija ribų, nustatytų pagal galiojančias Bendrijos nuostatas, taikomas keleiviams, keliaujantiems tarp trečiųjų šalių ir Bendrijos.

Taikant a punktą neatsižvelgiama į atitikimą pirmiau pateiktoje punkto pastraipoje nustatytoms kiekio riboms.

3. Valstybės narės kiekvienam apmokestinamajam asmeniui suteikia teisę į mokesčio atskaitą arba grąžinimą, kaip nustatyta 17 straipsnio 2 dalyje, jeigu minėtas asmuo prekes ir paslaugas naudoja prekių tiekimams, kurie atleidžiami nuo mokesčio pagal šį straipsnį.

4. Valstybės narės, pasinaudojusios 16 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybe, minėtą nuostatą taip pat taiko importui, įsigijimams Bendrijos viduje ir tiekimams apmokestinamajam asmeniui, kuris šias prekes naudoja prekių tiekimams, kurie atleidžiami nuo mokesčio pagal šį straipsnį.

5. Valstybės narės imasi būtinų priemonių, kad užtikrintų tinkamą ir teisingą šiame straipsnyje numatytų atleidimo nuo mokesčio atvejų taikymą ir užkirstų kelią bet kokiam mokesčių vengimui, išsisukinėjimui ar piktnaudžiavimui.

28l straipsnis

Taikymo laikotarpis

Šioje dalyje numatytos pereinamojo laikotarpio nuostatos įsigalioja 1993 m. sausio 1 d. Iki 1994 m. gruodžio 31 d. Komisija pateikia Tarybai ataskaitą apie pereinamojo laikotarpio nuostatų įgyvendinimą ir pasiūlymus dėl galutinės sistemos.

Pereinamojo laikotarpio nuostatas pakeis galutinė prekybos tarp valstybių narių apmokestinimo sistema, grįsta prekių arba paslaugų apmokestinimo jų kilmės valstybėje narėje principu. Dėl to, išsamiai išnagrinėjusi minėtą ataskaitą ir įsitikinusi, kad perėjimui prie galutinės sistemos nuostatos buvo tinkamai pasirengta, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, iki 1995 m. gruodžio 31 d. vieningai priima sprendimą, reikalingą galutinei sistemai įsigalioti ir veikti.

Pereinamojo laikotarpio nuostatos įsigalioja ketveriems metams ir atitinkamai taikomos iki 1996 m. gruodžio 31 d. Pereinamojo laikotarpio nuostatų taikymo laikas savaime pratęsiamas iki galutinės sistemos įsigaliojimo datos ir bet kuriuo atveju kol Taryba priims sprendimą dėl galutinės sistemos.

▼M26

28m straipsnis

Keitimo kursas

Nustatydamos šioje antraštinėje dalyje nurodytų ekiu sumų ekvivalentus nacionaline valiuta valstybės narės naudoja 1991 m. gruodžio 16 d. taikytą valiutų keitimo kursą. Tačiau Čekija, Estija, Kipras, Latvija, Lietuva, Vengrija, Malta, Lenkija, Slovėnija ir Slovakija naudoja jų įstojimo dieną taikytą valiutų keitimo kursą.

▼M6

28n straipsnis

Pereinamojo laikotarpio priemonės

1. Kai prekės:

— į atitinkamos šalies teritoriją buvo įvežtos pagal 3 straipsnį iki 1993 m. sausio 1 d.

— ir

— įvežant prekes į šios šalies teritoriją buvo taikoma viena iš 14 straipsnio 1 dalies b arba c punktuose arba 16 straipsnio 1 dalies A punkte nurodytų procedūrų

— ir

— ši procedūra joms buvo taikoma iki 1993 m. sausio 1 d., nuostatos, galiojusios pradėjus taikyti minėtą procedūrą, toliau galioja per visą jos taikymo laikotarpį, kaip ir numatyta šiose nuostatose.

2. Pagal 7 straipsnio 1 dalį prekių importas yra:

a) 14 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytos procedūros nebetaikymas, įskaitant nereguliarų procedūros netaikymą, kuris prekėms buvo taikomas iki 1993 m. sausio 1 d., remiantis 1 dalyje nustatytomis sąlygomis;

b) 16 straipsnio 1 dalies A punkte nurodytos procedūros nebetaikymas, įskaitant nereguliarų procedūros netaikymą, kuris prekėms buvo taikomas iki 1993 m. sausio 1 d. pagal 1 dalyje nustatytas sąlygas;

c) Bendrijos vidaus tranzito operacijos, kuri buvo pradėta Bendrijoje iki 1993 m. sausio 1 d. prekėms, kurias už mokestį iki 1993 m. sausio 1 d. Bendrijoje tiekė apmokestinamasis asmuo, nutraukimas;

d) išorinio tranzito procedūros, pradėtos iki 1993 m. sausio 1 d., nutraukimas;

e) bet koks pažeidimas arba nusižengimas, padarytas atliekant išorinio tranzito operaciją, kuri buvo pradėta c punkte nustatytomis sąlygomis, arba atliekant bet kokią d punkte nurodytą Bendrijos išorinio tranzito operaciją;

f) apmokestinamojo arba neapmokestinamojo asmens iki 1993 m. sausio 1 d. atitinkamoje šalyje gautų prekių naudojimas kitoje valstybėje narėje, jeigu laikomasi šių sąlygų:

— šios prekės buvo arba galėjo būti atleistos nuo mokesčio pagal 15 straipsnio 1 ir 2 dalis,

— jos nebuvo įvežtos į šalį iki 1993 m. sausio 1 d.

Taikant c punktą, žodžiai „Bendrijos vidaus tranzito operacija“ reiškia prekių siuntimą arba gabenimą, remiantis Bendrijos vidaus tranzito procedūra arba T2 L dokumentu, arba pervežimą Bendrijos viduje su muitinės licencija, arba prekių siuntimą paštu.

3. 2 dalies a–e punktuose nurodytais atvejais importo vieta pagal 7 straipsnio 2 dalį yra valstybė narė, kurios teritorijoje prekėms nustoja galioti procedūra, kuri joms buvo taikoma iki 1993 m. sausio 1 d.

4. Nukrypstant nuo 10 straipsnio 3 dalies, prekių importas pagal šio straipsnio 2 dalį baigiasi neatsiradus apmokestinimo momentui, kai:

a) importuojamos prekės yra siunčiamos arba gabenamos už Bendrijos ribų pagal 3 straipsnį;

arba

b) importuojamos prekės pagal 2 dalies a punktą yra kitos nei naujos transporto priemonės ir yra siunčiamos arba gabenamos į valstybę narę, iš kurios jos buvo eksportuotos, ir jas eksportavusiam asmeniui;

arba

c) importuojamos prekės pagal 2 dalies a punktą yra transporto priemonės, kurios buvo įsigytos arba įvežtos iki 1993 m. sausio 1 d. pagal bendrąsias apmokestinimo sąlygas, galiojančias vietinėje valstybės narės rinkoje, kaip nustatyta 3 straipsnyje, ir (arba) kurioms dėl reeksporto nebuvo taikytas atleidimas nuo pridėtinės vertės mokesčio arba pridėtinės vertės mokesčio grąžinimas.

Ši sąlyga laikoma įvykdyta, kai atitinkama transporto priemonė pirmą kartą buvo panaudota iki 1985 m. sausio 1 d. arba kai mokėtino mokesčio suma importuojant yra nedidelė.

▼M8

XVIb ANTRAŠTINĖ DALIS

PEREINAMOJO LAIKOTARPIO NUOSTATOS, TAIKYTINOS NAUDOTŲ PREKIŲ, MENO KŪRINIŲ, KOLEKCIONAVIMO OBJEKTŲ IR ANTIKVARINIŲ DAIKTŲ SRITYJE

28o straipsnis

1. Valstybės narės, kurios apmokestinamųjų prekybininkų tiekiamoms naudotoms transporto priemonėms 1992 m. gruodžio 31 d. taikė specialias apmokestinimo tvarkas, kitas nei 26a straipsnio B dalyje numatytoji, toliau tas tvarkas taikyti 28l straipsnyje nurodytu laikotarpiu, jeigu jos atitinka arba yra suderinamos su tokiais reikalavimais:

a) specialios tvarkos taikomos tik 28a straipsnio 2 dalies a punkte nurodytoms transporto priemonėms, pagal 26a straipsnio A dalies d punktą priskiriamoms naudotoms prekėms, kurias tiekia, apmokestinamieji prekybininkai, kaip apibrėžta 26a straipsnio A dalies e punkte, ir kurioms pagal 26a straipsnio B dalies 1 ir 2 punktus yra taikoma speciali maržos apmokestinimo tvarka. 28a straipsnio 2 dalies b punkte nurodytas naujų transporto priemonių tiekimui, kuris atitinka 28c straipsnio A dalyje nustatytas sąlygas, ši speciali tvarka netaikoma;

b) mokestis, mokėtinas kiekvieno a punkte nurodyto prekių tiekimo atveju, yra lygus mokesčio, mokėtino tuo atveju, jeigu minėtam tiekimui būtų taikoma įprastinė apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu tvarka, sumai, atėmus pridėtinės vertės mokesčio sumą, įskaitytą į apmokestinamojo prekybininko įsigytų transporto priemonių pirkimo kainą;

c) į apmokestinamojo prekybininko įsigytų transporto priemonių pirkimo kainą įskaityta mokesčio suma apskaičiuojama toliau nurodytu būdu:

— pirkimo kaina, pagal kurią skaičiuojama, yra pirkimo kaina nurodyta 26a straipsnio B dalies 3 punkte,

— laikoma, kad į minėtąją apmokestinamojo prekybininko sumokėtą pirkimo kainą įskaityta tokia mokesčio suma, kuri būtų už prekę apskaičiuota, jeigu jos tiekėjas būtų skaičiavęs už ją mokestį laikydamasis įprastos apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu tvarkos,

— tarifas, į kurį reikia atsižvelgti, yra tarifas taikytinas pagal 12 straipsnio 1 dalį valstybėje narėje, kurioje yra prekių tiekimo apmokestinamajam prekybininkui vieta, nustatyta pagal 8 straipsnį;

d) mokestis, mokėtinas kiekvieno a punkte nurodyto prekių tiekimo atveju, apskaičiuotas pagal b punkto nuostatas, neturi būti mažesnis už mokesčio sumą, kurią reikėtų mokėti, jeigu minėtam tiekimui būtų taikoma speciali maržos apmokestinimo tvarka pagal 26a straipsnio B dalies 3 punktą.

Taikydamos pirmiau nurodytas nuostatas, valstybės narės turi teisę numatyti, kad, jei tiekiamoms prekėms būtų taikyta speciali maržos apmokestinimo tvarka, tokia marža yra ne mažesnė kaip 10 % pardavimo kainos, kaip ji apibrėžta B dalies 3 punkte;

e) apmokestinamasis prekybininkas neturi teisės savo išrašomose sąskaitose faktūrose ►M20 ————— ◄ atskirai nurodyti mokesčio, už prekių tiekimus, kuriems taikoma speciali apmokestinimo tvarka;

f) apmokestinamieji asmenys neturi teisės iš mokesčio, kurį jie privalo sumokėti, atskaityti mokesčio, mokėtino arba sumokėto už apmokestinamojo prekybininko jiems patiektas naudotas transporto priemones, jeigu šioms apmokestinamojo prekybininko patiektoms prekėms yra taikoma a punkte nustatyta apmokestinimo tvarka;

g) nukrypstant nuo 28a straipsnio 1 dalies a punkto, transporto priemonių įsigijimas Bendrijos viduje neapmokestinamas pridėtinės vertės mokesčiu, jeigu pardavėjas yra apmokestinamasis prekybininkas veikiantis kaip toks ir įsigytos naudotos transporto priemonės buvo apmokestintos valstybėje narėje, iš kurios jos buvo išsiųstos arba išgabentos pagal a punktą;

h) 28b straipsnio B dalis ir 28c straipsnio A dalies a ir d punktai netaikomi naudotų transporto priemonių tiekimui, apmokestinamam pagal a punktą.

2. Nukrypstant nuo 1 dalies pirmojo sakinio, Danijos Karalystė turi teisę 1 dalies a–h punktuose nustatytą specialią apmokestinimo tvarką taikyti 28l straipsnyje nurodytu laikotarpiu.

3. Kai valstybės narės taiko 26a straipsnio C dalyje numatytą specialią apmokestinimo tvarką pardavimams viešo aukciono būdu, jos taip pat ją turi taikyti naudotų transporto priemonių tiekimui, kai jas pagal sutartį, numatančią komisinių mokėjimą pardavus prekes viešame aukcione, savo vardu tiekia apmokestinamojo prekybininko įgaliotas pardavimo viešo aukciono būdu organizatorius, jeigu to kito apmokestinamojo prekybininko patiektos naudotos transporto priemonės, kaip nurodyta 5 straipsnio 4 dalies c punkte, yra apmokestinamos pagal 1 ir 2 dalis.

4. Vokietijos Federacinei Respublikai iki 1999 m. birželio 30 d. leidžiama suteikti galimybę apmokestinamiesiems prekybininkams, tiekiantiems meno kūrinius, kolekcionavimo objektus ir antikvarinius daiktus, jiems patiektus pagal 26a straipsnio B dalies 2 punkte numatytas sąlygas, taikyti specialią tvarką, taikytiną apmokestinamiesiems prekybininkams, arba įprastą apmokestinimo PVM tvarką laikantis šių taisyklių:

a) kai šiems prekių tiekimams taikoma speciali tvarka, taikytina apmokestinamiesiems prekybininkams, apmokestinamoji vertė nustatoma pagal 11 straipsnio A dalies 1, 2 ir 3 punktus;

b) jeigu apmokestinamasis prekybininkas minėtas prekes naudoja savo operacijoms, kurios apmokestinamos pagal šios dalies a punktą, iš mokesčio, kurį jis privalo sumokėti, jam leidžiama atskaityti:

— pridėtinės vertės mokestį, sumokėtą arba mokėtiną už meno kūrinius, kolekcionavimo objektus ar antikvarinius daiktus, kuriuos jam patiekia ar patieks kitas apmokestinamasis prekybininkas, jeigu to kito apmokestinamojo prekybininko tiekiamos prekės apmokestinamos pagal šios dalies a punktą,

— pridėtinės vertės mokestį, laikomą įskaitytu į pirkimo kainą meno kūrinių, kolekcionavimo objektų ar antikvarinių daiktų, kurias jam patiekia arba patieks kitas apmokestinamasis prekybininkas, jeigu to kito apmokestinamojo prekybininko tiekiamos prekės apmokestinamos pridėtinės vertės mokesčiu pagal 26a straipsnio B dalyje numatytą specialią maržos apmokestinimo tvarką valstybėje narėje, kurios teritorijoje yra minėtų prekių tiekimo vieta, nustatyta pagal 8 straipsnį.

— Teisė atskaityti atsiranda, kai atsiranda prievolė apskaičiuoti mokestį už tiekimą, apmokestinamą pagal šios dalies a punkto nuostatas;

c) taikant šios dalies b punkto antrojoje įtraukoje nustatytas nuostatas, meno kūrinių, kolekcionavimo objektų ar antikvarinių daiktų, kuriuos tiekiant apmokestinamajam prekybininkui taikoma šios dalies a punkte nustatyta apmokestinimo tvarka, pirkimo kaina nustatoma pagal 26a straipsnio B dalies 3 punktą, o mokestis, laikomas įtrauktu į šią pirkimo kainą, apskaičiuojamas toliau nurodytu būdu:

— laikoma, kad pridėtinės vertės mokesčio suma, įtraukta į pirkimo kainą, yra lygi mokesčio sumai, kuri būtų mokėtina, jeigu tiekėjo apmokestinamoji marža sudarytų 20 % pirkimo kainos,

— skaičiuojant atsižvelgiama į tarifą, pagal 12 straipsnio 1 dalį taikomą valstybėje narėje, kurios teritorijoje yra prekių tiekimo, kuriam taikoma speciali maržos apmokestinimo tvarka, vieta, nustatyta pagal 8 straipsnį;

d) jeigu apmokestinamasis prekybininkas kito apmokestinamojo prekybininko jam patiektą meno kūrinį, kolekcionavimo objektą ar antikvarinį daiktą tiekia taikydamas įprastą pridėtinės vertės mokesčio taikymo tvarką ir jeigu minėtos prekės buvo apmokestintos pagal šios dalies a punktą, apmokestinamasis prekybininkas iš mokesčio, kurį jis privalo sumokėti, gali atskaityti pridėtinės vertės mokestį, nurodytą šios dalies b punkte;

e) šių prekių tiekimui taikomi 1993 m. sausio 1 d. galiojusių kategorijų tarifai;

f) taikant 26a straipsnio B dalies 2 punkto ketvirtąją įtrauką, 26a straipsnio C dalies 1 punkto ketvirtąją įtrauką ir 26a straipsnio D dalies b ir c punktus, pagal šios dalies a punkto nuostatas apmokestintus meno kūrinių, kolekcionavimo objektų arba antikvarinių daiktų tiekimus valstybės narės laiko tiekimais, apmokestinamais pridėtinės vertės mokesčiu pagal specialią maržos apmokestinimo tvarką, numatytą 26a straipsnio B dalyje;

g) jeigu pagal šios dalies a punktą apmokestinami meno kūrinių, kolekcionavimo objektų ar antikvarinių daiktų tiekimai vyksta pagal 28c straipsnio A dalyje nustatytas sąlygas, sąskaitoje faktūroje, išrašytoje pagal 22 straipsnio 3 dalį, turi būti pateiktas 28o straipsnio 4 dalyje numatytos specialios maržos apmokestinimo tvarkos taikymo patvirtinimas.

▼A3

XVIc ANTRAŠTINĖ DALIS

PEREINAMOJO LAIKOTARPIO PRIEMONĖS, TAIKOMOS DĖL AUSTRIJOS, SUOMIJOS IR ŠVEDIJOS ĮSTOJIMO Į EUROPOS SĄJUNGĄ 1995 M. SAUSIO 1 D. IR ČEKIJOS, ESTIJOS, KIPRO, LATVIJOS, LIETUVOS, VENGRIJOS, MALTOS, LENKIJOS, SLOVĖNIJOS IR SLOVAKIJOS ĮSTOJIMO Į EUROPOS SĄJUNGĄ 2004 M. GEGUŽĖS 1 D.

▼M9

28p straipsnis

1. Taikant šį straipsnį:

— „Bendrija“ – tai Bendrijos teritorija, apibrėžta 3 straipsnyje, iki įstojimo,

▼A3

— „naujosios valstybės narės“ reiškia valstybių narių, įstojusių į Europos Sąjungą 1995 m. sausio 1 d. ir 2004 m. gegužės 1 d., teritoriją, kaip ji dėl kiekvienos iš tų valstybių narių apibrėžta šios Direktyvos 3 straipsnyje,

▼M9

— „išplėsta Bendrija“ – tai Bendrijos teritorija, apibrėžta 3 straipsnyje, po naujų narių įstojimo.

2. Kai prekės:

— buvo įvežtos į Bendrijos teritoriją arba į vieną iš naujų valstybių narių teritorijų iki įstojimo datos, ir

— buvo įformintos, įvežant į Bendrijos teritoriją arba į vieną iš naujų valstybių narių, taikant laikinojo įvežimo procedūrą, visiškai atleidžiant nuo importo muitų pagal vieną iš režimų, išdėstytų 16 straipsnio 1 dalies B punkto a–d papunkčiuose arba pagal panašaus pobūdžio režimą taikomą vienoje iš naujų valstybių narių, ir

— tas pats režimas tebebuvo taikomas ir įstojimo dieną,

nuostatos, galiojusios prekėms tuo metu, kai jos buvo įformintos pagal taikomą režimą, tebegalioja, kol prekėms nebebus taikomas šis režimas po įstojimo datos.

3. Kai prekės:

— buvo įformintos, iki įstojimo datos, taikant bendrąją tranzito procedūrą arba kitokią muitinio tranzito procedūrą, ir

— tas pats režimas tebebuvo taikomas ir įstojimo dieną

nuostatos, galiojusios prekėms tuo metu, kai jos buvo įformintos pagal taikomą režimą, tebegalioja, kol prekėms nebebus taikomas šis režimas po įstojimo datos.

Pirmojoje įtraukoje „bendroji tranzito procedūra“ – tai tranzitinių prekių vežimo tarp Bendrijos valstybių ir šalių priklausančių Europos laisvosios prekybos asociacijai (EFTA) bei tarp pačių EFTA organizacijai priklausančių valstybių, priemonės, nustatytos 1987 m. gegužės 20 d. Konvencijoje dėl bendrosios tranzito procedūros ( 19 )

4. Toliau išvardyti atvejai yra laikomi prekių importu, kaip apibrėžta 7 straipsnio 1 dalyje, jei nustatoma, kad prekės buvo laisvoje apyvartoje vienoje iš naujų valstybių narių arba Bendrijoje:

a) laikinojo įvežimo procedūros, pagal kurią prekės buvo įformintos iki įstojimo datos laikantis šio straipsnio 2 dalyje išdėstytų sąlygų, nebetaikymas, įskaitant ir nereguliarų netaikymą;

b) vieno iš režimų, nurodytų 16 straipsnio 1 dalies B punkto a ir d papunkčiuose, arba panašaus režimo, pagal kurį prekės buvo įformintos iki įstojimo datos laikantis šio straipsnio 2 dalyje išdėstytų sąlygų, nebetaikymas, įskaitant ir nereguliarų netaikymą;

c) vienos iš šio straipsnio 3 dalyje nurodytų procedūrų, pradėtų taikyti iki įstojimo datos vienoje iš naujų valstybių narių prekių tiekimui už atlygį, kurį vykdė apmokestinamasis asmuo veikdamas kaip toks toje valstybėje narėje iki tos datos, sustabdymas;

d) bet kokie nukrypimai arba pažeidimai vykdant kurią nors procedūrą, aptariamą šio straipsnio 3 dalyje, vadovaujantis c punkte išdėstytomis sąlygomis.

5. Apmokestinamojo arba neapmokestinamojo asmens naudojimasis prekėmis, kurios jam buvo tiekiamos iki įstojimo datos Bendrijoje arba vienoje iš naujų valstybių narių, valstybėje narėje po įstojimo datos, taip pat laikomas prekių importu, kaip jis apibrėžiamas 7 straipsnio 1 dalyje, kai tenkinamos tokios sąlygos:

— šių prekių tiekimas nebuvo apmokestintas, arba galėjo būti neapmokestintas pagal 15 straipsnio 1 ir 2 dalis, arba pagal panašias nuostatas taikomas naujose valstybėse narėse,

— prekės nebuvo importuotos į vieną iš naujų valstybių narių arba į Bendriją iki įstojimo datos.

6. Tais atvejais, kurie nurodyti šio straipsnio 4 dalyje, importo vieta, kaip ji apibrėžiama 7 straipsnio 3 dalyje, yra valstybė narė, kurios teritorijoje prekėms nebetaikomas režimas, pagal kurį jos buvo įformintos iki įstojimo datos.

7. Nukrypstant nuo 10 straipsnio 3 dalies, prekių importo, kaip jis apibrėžiamas šio straipsnio 4 ir 5 dalyse, atžvilgiu apmokestinimo momentas neatsiranda, kai:

a) importuotos prekės yra išsiunčiamos arba išgabenamos už išplėstos Bendrijos ribų; arba

b) importuotos prekės, kaip jos apibrėžiamos šio straipsnio 4 dalies a punkte, yra kitos nei transporto priemonės, ir yra persiunčiamos ar išgabenamos atgal į valstybes nares, iš kurių jos buvo eksportuotos, asmeniui, kuris jas eksportavo; arba

c) importuotos prekės, kaip jos apibrėžiamos šio straipsnio 4 dalies a punkte, yra transporto priemonės, kurios buvo įsigytos arba įvežtos iki įstojimo datos vadovaujantis bendromis galiojusiomis apmokestinimo sąlygomis vienos iš naujų valstybių narių arba vienos iš Bendrijos valstybių narių vidaus rinkoje ir (arba) dėl jų eksporto ypatumų jos nebuvo atleistos nuo pridėtinės vertės mokesčio ar pridėtinės vertės mokestis nebuvo grąžintas.

▼A3

Ši sąlyga laikoma įvykdyta šiais atvejais:

— jei, Austrijos, Suomijos ir Švedijos atveju, transporto priemonių pirmojo panaudojimo data buvo iki 1987 m. sausio 1 d.;

— jei, Čekijos, Estijos, Kipro, Latvijos, Lietuvos, Vengrijos, Maltos, Lenkijos, Slovėnijos ir Slovakijos atveju, transporto priemonių pirmojo panaudojimo data buvo iki 1996 m. gegužės 1 d.;

— jei mokėtino dėl importo mokesčio suma yra nedidelė.

▼B

XVII ANTRAŠTINĖ DALIS

PRIDĖTINĖS VERTĖS MOKESČIO KOMITETAS

29 straipsnis

1. Šiuo straipsniu įkuriamas Patariamasis pridėtinės vertės mokesčio komitetas, toliau vadinamas „Komitetu“.

2. Komitetas susideda iš valstybių narių ir Komisijos atstovų.

Komiteto pirmininkas yra Komisijos atstovas.

Sekretoriavimo paslaugas Komitetui teikia Komisija.

3. Komitetas priima savo darbo tvarkos taisykles.

4. Be tų problemų, dėl kurių vyksta šioje direktyvoje numatytos konsultacijos, Komitetas svarsto klausimus, susijusius su Bendrijos nustatytų pridėtinės vertės mokesčio nuostatų taikymu, kuriuos iškelia Komiteto pirmininkas savo iniciatyva arba valstybės narės atstovui pasiūlius.

▼M24

29a straipsnis

Įgyvendinimo priemonės

Taryba, Komisijos pasiūlymu, vieningai patvirtina priemones, būtinas šios direktyvos įgyvendinimui.

▼B

XVIII ANTRAŠTINĖ DALIS

KITOS NUOSTATOS

▼M24

30 straipsnis

Tarptautiniai susitarimai

1. Taryba, Komisijos pasiūlymu, vieningai gali leisti bet kuriai valstybei narei sudaryti sutartį su trečiąja šalimi ar tarptautine organizacija, kurioje būtų numatytos nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo šios direktyvos.

2. Valstybė narė, norinti sudaryti tokią sutartį, siunčia paraišką Komisijai ir jai suteikia visą būtiną informaciją. Jei Komisija mano, kad ji neturi visos būtinos informacijos, ji kreipiasi į suinteresuotą valstybę narę per du mėnesius nuo paraiškos gavimo dienos ir nurodo, kokios papildomos informacijos reikia. Kai Komisija turi visą informaciją, kurios, jos nuomone, reikia prašymo įvertinimui, apie tai ji per vieną mėnesį praneša prašymą pateikusiai valstybei narei ir perduoda prašymą originalo kalba kitoms valstybėms narėms.

4. Bet kuriuo atveju Komisija užbaigia 2 ir 3 dalyse nustatytą procedūrą per aštuonis mėnesius nuo paraiškos gavimo dienos.

▼B

31 straipsnis

Apskaitos vienetas

1. Šioje direktyvoje vartojamas apskaitos vienetas yra Europos apskaitos vienetas (EUA), apibrėžtas Sprendime 75/250/EEB ( 20 ).

2. Konvertuodamos šį apskaitos vienetą į nacionalines valiutas, valstybės narės gali po tokio konvertavimo gautas sumas suapvalinti iki didesnio ar mažesnio skaičiaus ne daugiau kaip 10 % tikslumu.

▼M8 —————

▼M4

33 straipsnis

1. Nepažeidžiant kitų Bendrijos nuostatų, visų pirma, galiojančių Bendrijos nuostatų dėl bendrų procedūrų, susijusių su akcizais apmokestinamų produktų laikymu, gabenimu ir kontrole, šios direktyvos nuostatos nekliudo valstybėms narėms toliau taikyti ar nustatyti mokesčius draudimo sutartims, mokesčius lažyboms ir azartiniams žaidimams, akcizo mokestį, žyminius mokesčius ir apskritai bet kuriuos mokesčius, rinkliavas ar apmokestinimus, kurie negali būti priskirti apyvartos mokesčiams, tačiau su sąlyga, kad minėti mokesčiai, rinkliavos ar mokėjimai nesukuria pasienio formalumų prekyboje tarp valstybių narių.

2. Šioje direktyvoje bet kokia nuoroda į akcizu apmokestinamus produktus reiškia toliau išvardytus produktus, nurodytus šiuo metu galiojančiose Bendrijos nuostatose:

— mineraliniam kurui,

— alkoholiui ir alkoholiniams gėrimams,

— apdorotam tabakui.

▼M4

33a straipsnis

▼M6

1. 7 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytoms prekėms, įvežamoms į Bendriją iš bet kurios teritorijos, kuri priklauso Bendrijos muitų teritorijai, tačiau kuri šioje direktyvoje laikoma trečiąja teritorija, yra taikomos toliau išvardytos nuostatos:

a) formalumai, susiję su tokių prekių įvežimu į Bendriją, atitinka formalumus, numatytus Bendrijos muitų nuostatose, taikomose į Bendrijos muitų teritoriją įvežamoms prekėms;

b) kai šių prekių atsiuntimo ar atgabenimo vieta yra ne toje valstybėje narėje, į kurią jos patenka įvežimo į Bendriją metu, kai jos Bendrijoje cirkuliuoja pagal Bendrijos vidaus tranzito procedūrą, nustatytą galiojančiose Bendrijos muitų nuostatose, jeigu pagal šią procedūrą prekes įvežant į Bendriją reikėjo pateikti deklaraciją;

c) kai prekių įvežimo į Bendriją momentu jos patenka į vieną iš situacijų, kuriai esant joms yra taikoma viena iš 16 straipsnio 1 dalies B punkto a, b, c ir d papunkčiuose nurodytų procedūrų, jeigu jos būtų importuojamos pagal 7 straipsnio 1 dalies a punktą, arba jos laikinai visiškai atleidžiamos nuo importo mokesčių, valstybės narės imasi priemonių, užtikrinančių, kad prekėms Bendrijoje ir toliau galiotų tokių procedūrų taikymui nustatytos sąlygos.

2. 7 straipsnio 1 dalies a punkte nenurodytoms prekėms, siunčiamoms arba gabenamoms iš valstybės narės į pristatymo vietą, kuri yra Bendrijos muitų teritorijos dalis, tačiau kuri šioje direktyvoje yra laikoma trečiąja teritorija, yra taikomos toliau išvardytos nuostatos:

a) formalumai, susiję su šių prekių eksportu už Bendrijos teritorijos ribų, yra tokie pat kaip galiojančios Bendrijos muitų nuostatos dėl prekių eksporto už Bendrijos muitų teritorijos ribų;

b) norėdamos reeksportuoti laikinai už Bendrijos teritorijos ribų eksportuotas prekes, valstybės narės imasi būtinų priemonių, užtikrinančių, kad reimportuojant šias prekes į Bendriją, joms būtų taikomos tokios pat nuostatos, kaip ir prekėms, laikinai eksportuojamoms už Bendrijos muitų teritorijos ribų.

▼B

XIX ANTRAŠTINĖ DALIS

BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

34 straipsnis

Pirmą kartą 1982 m. sausio 1 d., o paskui kas dveji metai Komisija, pasikonsultavusi su valstybėmis narėmis, siunčia Tarybai pranešimą apie pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos taikymą valstybėse narėse. Šį pranešimą Taryba perduoda Europos Parlamentui.

35 straipsnis

Atitinkamu metu, vieningai balsuodama dėl Komisijos pasiūlymo, Taryba, gavusi Europos Parlamento bei Ekonominių ir socialinių reikalų komiteto nuomonę ir vadovaudamasi bendrosios rinkos interesais, priima tolesnes direktyvas dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, ypač siekdama laipsniškai riboti arba panaikinti valstybių narių taikomas tos sistemos išimtis, kad būtų visiškai suvienodintos pridėtinės vertės mokesčio nacionalinės sistemos ir taip pasiektas 1967 m. balandžio 11 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 4 straipsnyje nurodytas tikslas.

36 straipsnis

1967 m. balandžio 11 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 2 straipsnio 4 dalis ir 5 straipsnis panaikinami.

37 straipsnis

1967 m. balandžio 11 d. Antroji Tarybos direktyva 67/228/EEB dėl pridėtinės vertės mokesčio nustoja galiojusi kiekvienoje valstybėje narėje nuo tos dienos, kai joje pradedamos taikyti šios direktyvos nuostatos.

38 straipsnis

Ši direktyva skirta valstybėms narėms.

A PRIEDAS

ŽEMĖS ŪKIO GAMYBOS RŪŠIŲ SĄRAŠAS

I. AUGALININKYSTĖ

1.	Bendroji augalininkystė, įskaitant vynuogių auginimą

2.	Vaisių (įskaitant alyvas), daržovių, gėlių, dekoratyvinių augalų auginimas atvirame ir uždarame grunte

3.	Grybų, prieskoninių augalų auginimas; sėklininkystė ir dauginamosios medžiagos gamyba; daigynai

II. GYVULININKYSTĖ, ĮSKAITANT AUGINIMĄ

1.	Bendroji gyvulininkystė

2.	Paukštininkystė

3.	Triušių auginimas

4.	Bitininkystė

5.	Šilkverpių auginimas

6.	Sraigių auginimas

III. MIŠKININKYSTĖ

IV. ŽUVININKYSTĖ

1.	Gėlųjų vandenų žvejyba

2.	Žuvų ūkių veikla

3.	Dvigeldžių moliuskų, austrių ir kitų moliuskų bei vėžiagyvių veisimas

4.	Varlių auginimas

V.	Kai žemės ūkio, miškininkystės ar žuvininkystės ūkiuose įprastomis priemonėmis ūkininkas apdoroja savo pagamintą žemės ūkio produkciją, toks apdorojimas taip pat turi būti laikomas žemės ūkio gamyba.

B PRIEDAS

ŽEMĖS ŪKIO PASLAUGŲ SĄRAŠAS

Paslaugos, kurios įprastai būtinos žemės ūkio produktų gamyboje, laikomos žemės ūkio paslaugomis. Į tokias paslaugas įeina:

— lauko darbai, javų ir žolės pjovimas, kūlimas, ryšulių formavimas, rinkimas, derliaus nuėmimas, sėjimas ir sodinimas,

— žemės ūkio produktų pakavimas ir ruošimas rinkai, pavyzdžiui, džiovinimas, valymas, smulkinimas, dezinfekavimas ir silosavimas,

— žemės ūkio produktų sandėliavimas,

— gyvulių priežiūra, veisimas ir šėrimas,

— įrenginių, paprastai naudojamų žemės ūkio, miškininkystės ar žuvininkystės ūkiuose, nuoma žemės ūkio tikslams,

— techninė pagalba,

— piktžolių ir kenkėjų naikinimas, augalų ir dirvos barstymas ir purškimas,

— drėkinimo ir nusausinimo įrangos eksploatavimas,

— medžių genėjimas ir kirtimas bei kitos miškininkystės paslaugos.

C PRIEDAS ( 21 )

BENDRASIS APSKAIČIAVIMO METODAS

Apskaičiuojant pridėtinę vertę sukurtą visų žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės subjektų, atsižvelgiama į šiuos dydžius (išskyrus pridėtinės vertės mokestį):

visų galutinių produktų, įskaitant suvartotų ūkininko reikmėms, priskirtinų „žemės ūkio produktų ir medžiojamųjų paukščių ir žvėrių“ bei „neapdailintos medienos“ klasėms, nurodytoms toliau pateikiamuose IV ir V punktuose, vertę, prie jos pridedant A priedo V punkte nurodytos apdorojimo veiklos produkcijos vertę;

2)	bendrą sąnaudų, reikalingų 1 punkte nurodytai produkcijai pagaminti, vertę;

3)	ilgalaikio turto, reikalingo A ir B prieduose nurodytai veiklai, formavimo vertę.

II.

Nustatant ūkininkų, kuriems taikomas vienodas mokesčio tarifas, atskaitytinas apmokestinamas sąnaudas ir produkciją, iš nacionalinių sąskaitų atimama ūkininkų, kuriems taikoma įprasta apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu schema, sąnaudos ir produkcija, atsižvelgiant į tuos pačius veiksnius kaip ir I dalyje.

III.

Ūkininkams, kuriems taikomas vienodas tarifas, pridėtinė vertė lygi bendros galutinės produkcijos, neįskaitant pridėtinės vertės mokesčio, kaip nurodyta I (1) punkte, vertės ir bendros sąnaudų vertės, kaip nurodyta I (2) punkte, bei bendros ilgalaikio turto formavimo vertės, kaip nurodyta I (3) punkte, skirtumui. Visi šie veiksniai susiję tik su ūkininkais, kuriems taikoma vienodo tarifo schema.

IV.

ŽEMĖS ŪKIO IR MEDŽIOKLĖS PRODUKTAI

SOEC kodo numeris

Javai (išskyrus ryžius)

Kviečiai ir spelta

10.01.11

10.01.19

Žieminiai kviečiai ir spelta

–

Vasariniai kviečiai

–

Kietieji kviečiai

10.01.5

10.01.59

Žieminiai kviečiai

–

Vasariniai kviečiai

–

Rugiai ir meslinas

Rugiai

10.02.0

Žieminiai rugiai

–

Vasariniai rugiai

–

Meslinas

10.01.11

10.01.19

Miežiai

10.03.10

10.03.90

Vasariniai miežiai

–

Žieminiai miežiai

–

Avižos ir vasarinis meslinas

Avižos

10.04.10

10.04.90

Vasarinis meslinas

–

Kukurūzai

10.05.10

10.05.92

Kiti javai (išskyrus ryžius)

Grikiai

10.07.10

Soros

10.07.91

Grūdinis sorgas

10.07.95

Kanarėlių lesalas

10.07.96

Javai, kitur nenurodyti (išskyrus ryžius)

10.07.99

Ryžiai (nelukštenti ar žaliaviniai)

10.06.11

Ankštiniai

Džiovinti žirniai ir pašariniai žirniai

07.05.11

Džiovinti žirniai (išskyrus pašarinius)

–

Džiovinti žirniai (išskyrus sėjamuosius avinžirnius)

–

Avinžirniai (nutai)

–

Pašariniai žirniai

–

Pupelės, didžiosios ir mažosios pupos

Pupelės

07.05.15

Didžiosios ir mažosios pupos

07.05.95

Kiti ankštiniai

Lęšiai

07.05.91

Vikiai

12.03.31

Lubinai

12.03.49

Kitur nenurodyti džiovinti ankštiniai, ankštinių mišiniai, javų ir ankštinių mišiniai

07.05.97

Šakniagumbiai (Bastutinių pašarinės rūšys)

Bulvės

Bulvės (išskyrus sėklines bulves)

Šviežios bulvės

07.01.13

07.01.15

Pagrindinio derliaus bulvės

07.01.17

07.01.19

Sėklinės bulvės

07.01.11

Cukriniai runkeliai

12.04.11

Mangoldai ir pašariniai runkeliai; griežčiai, pašarinės morkos ir pašarinės ropės; kiti šakniagumbiai ir pašarinės Bastutinių rūšys

Mangoldai ir pašariniai runkeliai

12.10.10

Griežčiai, pašarinės morkos, pašarinės ropės

Griežčiai

Pašarinės morkos, pašarinės ropės

Pašariniai kopūstai ir daržiniai (lapiniai) kopūstai

12.10.99

Kiti šakniagumbiai ir pašarinės Bastutinių rūšys

Jeruzalės artišokai

07.06.10

Saldžiosios bulvės

07.06.50

Kitur nenurodyti šakniagumbiai ir Bastutinių pašarinės rūšys

07.06.30

12.10.99

Pramoniniai augalai

Aliejinių augalų sėklos ir vaisiai (išskyrus alyvas)

Rapsuko ir rapso sėklos

12.01.91

Žieminis rapsukas

–

Vasarinis rapsukas

–

Rapsas

–

Saulėgrąžų sėklos

12.01.95

Sojos pupelės

12.01.40

Ricinmedžio sėklos

12.01.50

Sėmenys

12.01.61

12.01.69

Sezamo, kanapių, garstyčių ir aguonų sėklos

Sezamo sėklos

12.01.97

Kanapių sėklos

12.01.94

Garstyčių sėklos

12.01.92

Aliejinės aguonos ir aguonų sėklos

12.01.93

Pluoštiniai augalai

Linai

54.01.10

Kanapės

57.01.10

Neapdorotas tabakas (išskyrus vytintą)

24.01.10

24.01.90

Apyniai

12.06.00

Kiti pramoniniai augalai

Cikorijos šaknys

12.05.00

Vaistiniai augalai, aromatiniai augalai, prieskoniai ir kvapiesiems ekstraktams naudojami augalai

Šafranas

09.10.31

Kmynai

07.01.82

Kitur nenurodytos vaistažolės, aromatiniai augalai, prieskoniai ir kvapiesiems ekstraktams naudojami augalai

09.09 (11-13-15-17-18)

09.10 (11-20-51-55-71)

12.07 (10-20-30-40-50-60-70-80-91-99)

Šviežios daržovės

Maistiniai kopūstai

Žiediniai kopūstai

07.01.21

07.01.22

Kiti kopūstai

Briuselio kopūstai

07.01.26

Baltagūžiai kopūstai

07.01.23

Raudongūžiai kopūstai

Garbanotieji kopūstai

07.01.27

Žalieji kopūstai

Kitur nenurodyti kopūstai

Lapinės ir stiebinės daržovės, išskyrus kopūstus

Salierai ir šakniavaisiniai salierai

07.01.51

07.01.53

07.01.97

Porai

07.01.68

Gūžinės salotos

07.01.31

07.01.33

Endivijos

07.01.36

Špinatai

07.01.29

Šparagai

07.01.71

Witloof rūšies cikorijos

07.01.34

Artišokai

07.01.73

Kitos lapinės ir stiebinės daržovės

Salotiniai kukurūzai

07.01.36

Dygieji artišokai ir valgomieji dagiai

07.01.37

Krapai

07.01.91

Rabarbarai

07.01.97

Pipirnė

Petražolė

Brokoliai

Kitur nenurodytos lapinės ir stiebinės daržovės

Vaisinės daržovės

Pomidorai

07.01.75

07.01.77

Agurkai ir kornišonai

07.01.83

07.01.85

Melionai

08.09.10

Baklažanai, kiaušininiai moliūgai ir moliūgai, smulkieji kiaušininiai moliūgėliai

07.01.95

Saldieji ankštiniai pipirai

07.01.93

Kitos vaisinės daržovės

07.01.97

Šakniavaisiniai ir šakniagumbiniai augalai

Kaliaropės

07.01.27

Ropės

07.01.54

Morkos

Česnakai

07.01.67

Svogūnai ir šalotai

07.01 (62-63-66)

Burokai (raudonieji burokai)

07.01.56

07.01.59

Pūtelis ir gelteklė

Kiti šakniavaisiniai ir šakniagumbiniai augalai (laiškinis česnakas, ridikai, French turnips (prancūziškos roputės), krienai

Ankštinės daržovės

07.01.41

Žalieji žirneliai

07.01.43

Pupos

07.01.45

07.01.47

Kitos ankštinės daržovės

07.01.49

Kultūrinės grybų rūšys

07.1.87

Švieži vaisiai, įskaitant citrusinius (išskyrus vynuoges ir alyvas)

Desertiniai obuoliai ir kriaušės

Desertiniai obuoliai

08.06 (13-15-17)

Desertinės kriaušės

08.06 (36-38)

Sidrui skirti obuoliai ir kriaušės (perry)

Sidrui skirti obuoliai

08.06.11

Sidrui skirtos kriaušės (perry)

08.06.32

Sėkliavaisiai

Persikai

08.07.32

Abrikosai

08.07.10

Vyšnios

08.07 (51-55)

Slyvos (įskaitant vengriškas (renklodus), kaukazines (mirabelle ir quetsche)

08.07 (71-75)

Kiti vaisiai su kauliukais

08.07.90

Riešutai

Graikiniai riešutai

08.05.31

Lazdyno riešutai

08.05.91

Migdolai

08.05.11

08.05.19

Kaštonai

08.05.50

Kiti riešutai (išskyrus tropinius riešutus)

Pistacijos

08.05.70

Kitur nenurodyti riešutai

08.05.97

Kitų medžių vaisiai

Figos

08.03.10

Svarainiai

08.06.50

Kitur nenurodyti kitų medžių vaisiai (išskyrus tropinius vaisius)

08.09.90

Braškės ir žemuogės

08.08 (11-15)

Uogos

Juodieji ir raudonieji serbentai

Juodieji serbentai

08.08.41

Raudonieji serbentai

08.08.49

Avietės

Agrastai

08.08.90

Kitos uogos (pvz., kultūrinės gervuogės)

08.09.90

Citrusiniai vaisiai

Apelsinai

08.02 (21-22-24-27)

Mandarinai ir klementinos

08.02 (32-36)

Citrinos

08.02.50

Greipfrutai

08.02.70

Kiti citrusiniai vaisiai

08.02.90

Citronai

–

Laimai

–

Bergamotai

–

Kitur nenurodyti citrusiniai vaisiai

–

Vynuogės ir alyvuogės

Vynuogės

Valgomosios vynuogės

08.04 (21-23)

Kitos vynuogės (vynui, sultims ir razinoms gaminti)

08.04 (25-27)

Alyvuogės

Valgomosios alyvuogės

07.01.78

Kitos alyvuogės (alyvuogių aliejui gaminti)

07.01.79

07.03.13

Kiti augalininkystės produktai

Pašariniai augalai (1)

12.10.99

Daigynų produkcija

Vaismedžiai ir krūmai

06.02 (19-40-51-55)

Vynuogienojų skiepai

06.02 (10-30)

Dekoratyviniai medžiai ir krūmai

06.02 (71-75-79-98)

Miško medžių sodinukai ir atlankos

06.02.60

Augalinė medžiaga, naudojama daugiausia pynimui

Karklai, meldai, rotangai

14.01 (11-19-51-59)

Nendrės, bambukas

14.01 (31-39)

Kita augalinė medžiaga, naudojama daugiausia pynimui

14.01.90

Gėlės, dekoratyviniai augalai ir kalėdinės eglutės

Gėlių svogūnėliai, gumbasvogūniai ir gumbavaisiai

06.01.10

Dekoratyviniai augalai

06.01 (31-39)

06.03 (11-15-90)

06.04 (20-40-50)

06.04.90

Skintos gėlės, šakos ir lapai

Kalėdinės eglutės

Daugiamečiai augalai

06.02.91

Sėklos

Žemės ūkio augalų sėklos (2)

06.02.95

12.03 (11-19-35-39-44-46-84-86-89)

12.03.31

12.03.49

Gėlių sėklos

12.03.81

Laukinės augmenijos renkami produktai (3)

07.01 (88-89)

08.05.97

08.08.31

08.08.35

08.08.49

08.08.90

23.06.10

Augalininkystės šalutiniai produktai (4)

12.08 (10-31)

12.08.90

12.09.00

13.03.12

14.02 (10-21-23-25-29)

14.03.00

14.04.00

14.05 (11-19)

15.16.10

23.06.10

23.06.30

13.01.00

Javų šalutiniai produktai (išskyrus ryžių)

Ryžių

Ankštinių

Šakniavaisinių augalų

Pramoninių augalų

Šviežių daržovių

Vaisių ir citrusinių vaisių

Vynuogių ir alyvuogių

Kitų augalų

Kitur nenurodytų augalų šalutiniai produktai

Vynuogių misa ir vynas

Vynuogių misa

22.04.00

Vynas

22.05 (21-25-31-35-41-44-45-47-51-57-59-61-69)

Vyno gamybos šalutiniai produktai (5)

23.05.00

Alyvuogių aliejus

Grynas alyvuogių aliejus (6)

15.07.06

Alyvuogių aliejus, nerafinuotas (6)

15.07 (07-08)

Alyvuogių aliejaus ekstrahavimo šalutiniai produktai (7)

23.04.05

Galvijai

Naminiai galvijai

01.02 (11-13-14-15-17)

Veršiukai

–

Kiti galvijai, jaunesni kaip vienerių metų

–

Telyčios

–

Karvės

–

Veisliniai buliai

Nuo vienerių iki dvejų metų amžiaus

–

Vyresni kaip dvejų metų

–

Galvijai pjovimui ir nušėrimui

Nuo vienerių iki dvejų metų amžiaus

–

Vyresni kaip dvejų metų

–

Kiaulės

Naminės kiaulės

01.03 (11-15-17)

Paršeliai

–

Jaunos kiaulės

–

Penimos kiaulės

–

Paršavedės ir veislinės jaunos kiaulaitės

–

Veisliniai kuiliai

–

Arkliai

01.01 (11-15-19)

Asilai

01.01.31

Mulai ir arklėnai

01.01.50

Avys ir ožkos

Naminės avys

01.04 (11-13)

Naminės ožkos

01.04.15

Naminiai paukščiai, triušiai, balandžiai ir kiti gyvūnai

Vištos, gaidžiai, gaidžiukai, vištytės, viščiukai

01.05 (10-91)

Antys

01.05.93

Žąsys

01.05.95

Kalakutai

01.05.97

Perlinės vištos

01.05.98

Naminiai triušiai

01.06.10

Naminiai balandžiai

01.06.30

Kiti gyvūnai

Bitės

–

Šilkverpiai

–

Kailiniai žvėreliai

–

Sraigės (išskyrus jūrines sraiges)

03.03.66

Kitur nenurodyti gyvūnai

01.06.99

02.04.99

Medžiojamieji paukščiai ir žvėrys bei jų mėsa

Medžiojamieji paukščiai ir žvėrys (8)

01.01.39

01.02.90

01.03.90

01.04.90

01.06.91

Žvėriena ir laukinių paukščių mėsa

02.04.30

Pienas, neapdorotas

Karvės pienas

–

Avelių pienas

–

Ožkos pienas

–

Buivolių pienas

–

Kiaušiniai

Vištos kiaušiniai

Skirti inkubavimui (perinimui) kiaušiniai

04.05.12

Kiti

04.05.14

Kiti kiaušiniai

Skirti inkubavimui (perinimui) kiaušiniai

04.05.12

Kiti

04.05.16

04.05.18

Kiti naminių gyvulių produktai

Nukirpta vilna (įskaitant ir gyvulių šerius) (9)

53.01 (10-20)

53.02 (93-95)

Medus

04.06.00

Šilkverpių kokonai

50.01.00

Gyvulininkystės šalutiniai produktai (10)

15.15.10

43.01 (10-20-30-90)

53.02.97

Kitur nenurodyti gyvulininkystės produktai

Agroservisas (11)

Beveik išimtinai importuojamieji žemės ūkio produktai

Tropinės aliejinių augalų sėklos ir vaisiai

Žemės riešutai (arachisai)

12.01.11

12.01.15

Kopra

12.01.20

Palmių riešutai ir branduoliai

12.01.30

Medvilnės sėklos

12.01.96

Kitur nenurodytos aliejinių augalų sėklos ir vaisiai

12.01.99

Tropiniai pluoštiniai augalai

Medvilnė

55.01.00

Kiti pluoštiniai augalai

Manilos kanapės

57.02.00

Džiutas

57.03.10

Sizalis

57.04.10

Kokoso plaušai

57.04.30

Pluoštinė bemerija

54.02.00

Kitur nenurodyti pluoštiniai augalai

57.04.50

Kiti pramonėje naudojami tropiniai augalai

Kava

09.01.11

Kakava

18.01.00

Cukrašvendrės

12.04.30

Tropiniai vaisiai

Tropiniai riešutai

Kokoso riešutai

08.01.75

Anakardžių riešutai

08.01.77

Braziliški (amerikietiški) riešutai

08.01.80

Pekanai

08.05.80

Kiti tropiniai vaisiai

Datulės

08.01.10

Bananai

08.01 (31-35)

Ananasai

08.01.50

Papajos

08.08.50

Kitur nenurodyti tropiniai vaisiai

08.01 (60-99)

Dramblio kaulas, nenupoliruotas

05.10.00

(1) Pvz., šienas, dobilai (išskyrus bastutinių rūšis).

(2) Išskyrus sėklinius javus, sėklinius ryžius ir sėklines bulves.

(3) Pvz., miško grybai, spanguolės, bruknės, gervuogės, laukinės avietės, ir t. t.

(4) Pvz., šiaudai, burokų ir kopūstų lapai, žirnių ir pupų ankštys.

(5) Pvz., vyno nuosėdos, argolis ir t. t.

(6) Pvz., šie du produktai priklauso ne skirtingiems gamybos etapams, bet skiriasi apdirbimo metodu.

(7) Pvz., alyvuogių išspaudos ir kiti liekamieji alyvuogių aliejaus ekstrahavimo produktai.

(8) Gyvi medžiojamieji žvėrys ir paukščiai — tai tik specialiai auginami ir nelaisvėje laikomi žvėrys ir paukščiai.

(9) Jei tai yra pagrindinis produktas.

(10) Pvz., oda ir gyvulių plaukai, nušautų medžiojamųjų žvėrių kailiai, vaškas, mėšlas, skystos srutos.

(11) T. y. paslaugos, kurias paprastai teikia patys žemės ūkiai, pavyzdžiui, arimas, žolės ir javų pjovimas, kūlimas, tabako vytinimas, avių kirpimas, gyvulių priežiūra.

NEAPDIRBTA MEDIENA

Pramonėje naudojama spygliuočių mediena

Spygliuočių ilgoji mediena

— 1 rąstai

1) eglės

2) pušies, maumedžio

— 2 mediena šachtoms

1) elgės

2) pušies, maumedžio

— 3 kita ilgoji mediena

1) eglės

2) pušies, maumedžio

Spygliuočių fanera

— 1 eglės

— 2 pušies, maumedžio

Spygliuočių malkos

Eglinės malkos

Pušinės, maumedžio malkos

Pramonėje naudojama lapuočių mediena

Ilgoji mediena (lapuočių)

— 1 rąstai

1) ąžuolo

2) buko

3) tuopos

4) kitų medžių

— 2 mediena šachtoms

1) ąžuolo

2) kitų medžių

— 3 kita ilgoji mediena

1) ąžuolo

2) buko

3) tuopos

4) kitų medžių

Fanera (lapuočių)

— 1 ąžuolo

— 2 buko

— 3 tuopos

— 4 kitų medžių

Malkos (lapuočių)

Ąžuolo

Buko

Tuopos

Kitų medžių

Miškininkystės paslaugos ( 22 )

Kiti produktai (pavyzdžiui, žievė, kamščiamedžio žievė, sakai)

D PRIEDAS

4 STRAIPSNIO 5 DALIES TREČIOJE PASTRAIPOJE MINIMŲ VEIKLOS RŪŠIŲ SĄRAŠAS

1.	Telekomunikacijos

2.	Vandens, dujų, elektros ir garo tiekimas

3.	Prekių gabenimas

4.	Jūros ir oro uostų paslaugos

5.	Keleivių gabenimas

6.	Pardavimui pagamintų naujų prekių tiekimas

7.	Žemės ūkio intervencinių agentūrų sandoriai dėl žemės ūkio produktų, vykdomi pagal šių produktų rinkos bendro organizavimo taisykles

8.	Prekybos mugių ir parodų organizavimas

9.	Sandėliavimas

10.	Komercinių viešojo informavimo institucijų veikla

11.	Kelionių agentūrų veikla

12.	Darbuotojams skirtų parduotuvių, kooperatyvų, pramonės įmonių valgyklų ir panašių įstaigų organizavimas ir valdymas

13.	Radijo ir televizijos institucijų sandoriai, išskyrus nurodytuosius 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies q punkte

E PRIEDAS

28 STRAIPSNIO 3 DALIES A PUNKTE NURODYTI SANDORIAI

1.	►M3 ————— ◄

2.	13 straipsnio A skirsnio 1 dalies e punkte nurodyti sandoriai

3.	►M3 ————— ◄

4.	►M3 ————— ◄

5.	►M3 ————— ◄

6.	►M3 ————— ◄

7.	13 straipsnio A skirsnio 1 dalies q punkte nurodyti sandoriai

8.	►M3 ————— ◄

9.	►M3 ————— ◄

10.	►M3 ————— ◄

11.	Tiekimas, kuriam taikomas 13 straipsnio B skirsnio g punktas, jei jį vykdo apmokestinamasis asmuo, kuris turėjo teisę atskaityti pirkimo mokestį, apskaičiuotą už atitinkamą pastatą

12.	►M3 ————— ◄

13.	►M3 ————— ◄

14.	►M3 ————— ◄

15.	26 straipsnyje nurodytos kelionių organizatorių paslaugos ir kelionių organizatorių, kurie veikia keleivių vardu ir jų sąskaita, paslaugos, susijusios su kelionėmis už Bendrijos ribų

F PRIEDAS

28 STRAIPSNIO 3 DALIES B PUNKTE NURODYTI SANDORIAI

1.	Įėjimas į sporto renginius

2.	Autorių, menininkų, atlikėjų, teisininkų ir kitų laisvųjų profesijų atstovų, išskyrus gydytojus ir vidurinįjį medicinos personalą, paslaugos, jei tai nėra 1967 m. balandžio 11 d. Antrosios Tarybos direktyvos B priede nurodytos paslaugos

3.	►M3 ————— ◄

4.	►M3 ————— ◄

5.	Telekomunikacijų paslaugos, kurias teikia valstybinės pašto tarnybos, ir su jomis susijusių prekių tiekimas

6.	Laidojimo ir kremacijos tarnybų teikiamos paslaugos ir su jomis susijusių prekių tiekimas

7.	Sandoriai, kuriuos vykdo aklieji ar aklųjų dirbtuvės su sąlyga, kad toks atleidimas nuo mokesčio žymiau neiškraipys konkurencijos

8.	Prekių ir paslaugų teikimas oficialioms institucijoms, kurios yra atsakingos už kapinių, kapų ir paminklų kare žuvusiesiems statybą, pastatymą ir priežiūrą

9.	►M3 ————— ◄

10.	Ligoninių, kurioms netaikomas 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies b punktas, sandoriai

11.	►M3 ————— ◄

12.	Viešųjų įstaigų vykdomas vandens tiekimas

13.	►M3 ————— ◄

14.	►M3 ————— ◄

15.	►M3 ————— ◄

16.	4 straipsnio 3 dalyje nurodytų pastatų ir žemės tiekimas

17.	Keleivių vežimas Keleivius lydinčių prekių tokių kaip bagažas ir automobiliai vežimas ir su juo susijusios paslaugos atleidžiamos nuo mokesčio, tik jei pačių keleivių vežimas yra atleistas nuo mokesčio

18.	►M3 ————— ◄

19.	►M3 ————— ◄

20.	►M3 ————— ◄

21.	►M3 ————— ◄

22.	►M3 ————— ◄

23.	Valstybės institucijų naudojamų orlaivių ir juose įrengtų įrengimų tiekimas, modifikavimas, remontas, priežiūra, užsakymas ir nuoma

24.	►M3 ————— ◄

25.	Karo laivų tiekimas, modifikavimas, remontas, priežiūra, užsakymas ir nuoma

▼M13 —————

▼B

27.	26 straipsnyje nurodytos kelionių organizatorių ir keleivių vardu bei sąskaita veikiančių kelionių organizatorių paslaugos, susijusios su kelionėmis Bendrijos ribose

G PRIEDAS

PASIRINKIMO TEISĖ

28 straipsnio 3 dalies c punkte nurodyta pasirinkimo teisė gali būti suteikta tokiomis aplinkybėmis:

a) E priede nurodytų sandorių atveju:

valstybės narės, kurios jau atleidžia tokį tiekimą nuo mokesčio, bet dar suteikia teisę pasirinkti skaičiuoti mokestį, gali tą pasirinkimo teisę išlaikyti.

b) F priede nurodytų sandorių atveju:

valstybės narės, kurios naudojasi teise laikinai atleisti tokį tiekimą nuo mokesčio, gali suteikti apmokestinamajam asmeniui teisę pasirinkti skaičiuoti mokestį.

2.	Valstybės narės, suteikiančios teisę pasirinkti skaičiuoti mokestį 1 dalyje nenurodytų sandorių atžvilgiu, gali leisti mokesčių mokėtojams naudotis ta teise daugiausia trejus metus nuo tos dienos, kai įsigalios ši direktyva.

▼M5

H PRIEDAS

TIEKIAMŲ PREKIŲ IR TEIKIAMŲ PASLAUGŲ, KURIOMS GALI BŪTI TAIKOMI SUMAŽINTI PVM TARIFAI, SĄRAŠAS

Perkeldamos į nacionalinės teisės aktus toliau nurodytas prekių kategorijas, valstybės narės gali naudotis Kombinuotąja nomenklatūra, kad tiksliai apibūdintų, ką apima atitinkama kategorija.

Kategorija	Apibūdinimas
1	Maisto produktai (įskaitant gėrimus, išskyrus alkoholinius gėrimus), skirti vartoti žmonėms ir gyvūnams; gyvi gyvūnai, sėklos, augalai ir sudedamosios dalys, paprastai skirtos naudoti maisto produktų gamybai; produktai, paprastai skirti naudoti kaip maisto produktų papildas arba pakaitalas
2	Vandens tiekimas
3	Farmacijos gaminiai, paprastai naudojami sveikatos priežiūrai, ligų profilaktikai ir medicininiam bei veterinariniam gydymui, įskaitant kontraceptines ir sanitarinės apsaugos priemones
4	Medicinos įranga, priemonės ir kiti reikmenys, paprastai skirti naudoti tik neįgaliesiems jų negaliai palengvinti arba gydyti, įskaitant tokių prekių remontą, ir sėdynės vaikams automobilyje
5	Keleivių ir jų bagažo gabenimas
6	Knygų (įskaitant brošiūras, lapelius ir panašius spaudinius, vaikiškas knygeles su paveikslėliais, piešimo ir spalvinimo knygeles, natas (spausdintas arba rankraštines), žemėlapius, hidrografijos ir panašias schemas) tiekimas, įskaitant jų skolinimą bibliotekose, laikraščių ir periodinių leidinių, išskyrus visiškai ar didžiąja dalimi skirtus reklamos tikslams, tiekimas
7	Įėjimas į pramoginius renginius, teatrus, cirkus, muges, pramogų parkus, koncertus, muziejus, zoologijos sodus, kino teatrus, parodas ir panašius kultūrinius renginius ir infrastruktūras
7	Naudojimasis transliavimo paslaugomis
8	Rašytojų, kompozitorių ir atlikėjų teikiamos paslaugos arba jiems mokėtinas honoraras
9	Būsto tiekimas, statyba, renovacija ir rekonstrukcija, kai tai vykdoma kaip socialinės politikos dalis
10	Prekės ir paslaugos, paprastai skirtos naudoti žemės ūkio produkcijos gamyboje, išskyrus ilgalaikį turtą, tokį kaip įrengimai ir pastatai
11	Viešbučių ir panašių įstaigų teikiamos apgyvendinimo paslaugos, įskaitant apgyvendinimą per atostogas ir stovyklaviečių bei namelių – autopriekabų stovėjimo vietų nuomą
12	Įėjimas į sporto renginius
13	Naudojimasis sporto infrastruktūra
14	Organizacijų, valstybių narių pripažintų labdaringomis organizacijomis, ir dalyvaujančių socialinės paramos arba apsaugos darbe, tiekiamos prekės ir teikiamos paslaugos, jeigu jos nėra atleistos nuo mokesčio pagal 13 straipsnį
15	Laidojimo ir kremacijos paslaugos bei su jomis susijusių prekių tiekimas
16	Medicininės ir dantų priežiūros paslaugų teikimas bei gydymas šiluma, jeigu šios paslaugos nėra atleistos nuo mokesčio pagal 13 straipsnį
17	Paslaugos, susijusios su gatvių valymu, šiukšlių rinkimu ir nuotekų valymu, kitos nei teikiamos 4 straipsnio 5 dalyje nurodytų institucijų

▼M8

I PRIEDAS

MENO KŪRINIAI, KOLEKCIONAVIMO OBJEKTAI IR ANTIKVARINIAI DAIKTAI

Šioje direktyvoje:

a) „meno kūriniai“ — tai:

— paveikslai, koliažai ir panašios dekoratyvinės plaketės, piešiniai ir pastelės, nupiešti tik menininko ranka, išskyrus planus ir piešinius architektūriniams, inžineriniams, pramoniniams, komerciniams, topografiniams ar panašiems tikslams, rankomis dekoruotus pramonės gaminius, teatro dekoracijas, audeklinius studijų fonus arba panašius dirbinius iš tapytos drobės (KN kodas 9701),

— graviūrų, estampų ir litografijų originalai, t. y. nedideliu skaičiumi gaminami atspaudai, baltai juodi arba spalvoti, tiesiogiai atspausti nuo vienos ar kelių tik menininko ranka išraižytų plokščių, nepriklausomai nuo jo naudotų medžiagų ir jų apdorojimo proceso, tačiau nenaudojant jokių mechaninių arba fotomechaninių procesų (KN kodas 9702 00 00),

— skulptūrų ir statulų originalai iš bet kokių medžiagų, jeigu jie sukurti tik menininko; skulptūrų pavyzdžiai, kurių gali būti pagaminta ne daugiau kaip aštuoni vienetai, kurių gamybą kontroliuoja menininkas arba įpėdiniai (KN kodas 9703 00 00); išimtiniais valstybių narių nustatytais atvejais, iki 1989 m. sausio 1 d. pagamintų skulptūrų pavyzdžių gali būti daugiau nei aštuoni,

— rankų darbo gobelenai (KN kodas 5805 00 00) ir sienų dekoravimo dirbiniai (KN 6304 00 00), pagaminti rankiniu būdu pagal originalius menininkų sukurtus eskizus, jeigu kiekvieno jų pagaminta ne daugiau kaip aštuonios kopijos,

— atskiri paties menininko pagaminti ir pasirašyti keramikos gaminiai,

— rankų darbo emaliuoti vario dirbiniai, kurių pagaminta ne daugiau kaip aštuonios numeruotos kopijos, pažymėtos menininko arba dirbtuvių parašu, išskyrus juvelyrinius ir auksakalių bei sidabrakalių dirbinius,

— menininko darytos, jo paties arba jam prižiūrint gamintos, pasirašytos ir sunumeruotos nuotraukos, kurių kopijų turi būti ne daugiau kaip 30 vienetų, įskaitant visus dydžius ir pagrindus;

b) „kolekcionavimo objektai“ — tai:

— pašto arba mokesčių ženklai, pašto antspaudai, pirmosios dienos vokai–antspaudai, pašto (herbinis) popierius ir panašūs spaudiniai, frankuoti, o jeigu nefrankuoti — nenaudojami ir neketinami naudoti kaip mokėjimo priemonė (KN kodas 9704 00 00),

— zoologijos, botanikos, mineralogijos, anatomijos, istorijos, archeologijos, paleontologijos, etnografijos srities arba numizmatinės kolekcijos ir kolekcionavimo objektai (KN kodas 9705 00 00);

c) „antikvariniai daiktai“ — tai senesni nei 100 metų daiktai, išskyrus meno kūrinius arba kolekcionavimo objektus (KN kodas 9706 00 00).

▼M10

J PRIEDAS

Prekių apibūdinimas	KN kodas
Alavas	8001
Varis	7402 7403 7405 7408
Cinkas	7901
Nikelis	7502
Aliuminis	7601
Švinas	7801
Indis	ex81 12 91 ex81 12 99
Grūdinės kultūros	1001–1005 1006: tik nelukštenti ryžiai 1007–1008
Aliejinių kultūrų sėklos ir vaisiai	1201–1207
Kokosai, braziliniai ir anakardžio riešutai	0801
Kiti riešutai	0802
Alyvos	0711 20
Grūdai (įskaitant sojos pupeles)	1201–1207
Neskrudinta kava	0901 11 00 0901 12 00
Arbatžolės	0902
Kakavos pupelės: sveikos arba skaldytos, žalios arba skrudintos	1801
Žaliavinis cukrus	1701 11 1701 12
Pirminių formų, plokščių, lakštų arba juostelių pavidalo kaučiukas	4001 4002
Vilna	5101
Chemikalai urmu	28–29 skyriai
Neapdorotos naftos alyvos (įskaitant propaną ir butaną; taip pat įskaitant žalią naftą)	2709 2710 2711 12 2711 13
Sidabras	7106
Platina (paladis, rodis)	7110 11 00 7110 21 00 7110 31 00
Bulvės	0701
Augalinis aliejus ir riebalai ir jų frakcijos, rafinuoti ir nerafinuoti, bet chemiškai nemodifikuoti	1507–1515

▼M16

K PRIEDAS

28 STRAIPSNIO 6 DALYJE NUSTATYTŲ TEIKIAMŲ PASLAUGŲ SĄRAŠAS

1. Smulkios taisymo paslaugos:

— dviračių,

— batų ir odos gaminių,

— drabužių ir buitinės tekstilės gaminių (įskaitant jų taisymą ir perdirbimą).

2. Privačių namų renovacija ir remontas, išskyrus medžiagas, kurios sudaro ženklią tiekiamos vertės dalį.

3. Langų valymas bei privačių namų ūkio patalpų valymas.

4. Priežiūros paslaugos ateinant į namus (pvz. pagalba namuose ir jaunesniųjų, pagyvenusių, ligonių ir neįgaliųjų priežiūra).

5. Kirpyklų teikiamos paslaugos.

( 1 ) OL C 40, 1974 4 8, p. 25.

( 2 ) OL C 139, 1974 11 12, p. 15.

( 3 ) OL 71, 1967 4 14, p. 1301/67.

( 4 ) OL L 94, 1970 4 28, p. 19.

( 5 ) OL L 133, 1969 6 4, p. 6. Direktyva su pakeitimais, padarytais Direktyva 94/4/EB (OL L 60, 1994 3 3, p. 14).

( 6 ) OL L 166, 1991 6 28, 77 p.

( 7 ) OL L 226, 1989 8 3, p. 21.

( 8 ) OL L 76, 1992 3 23, p. 1.

( 9 ) OL L 331, 1979 12 27, p. 11.

( 10 ) OL L 326, 1986 11 21, p. 40.“

( 11 ) OL L 73, 1976 3 19, p. 18. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais 1994 m. Stojimo aktu.

( 12 ) OL L 336, 1977 12 27, p. 15. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais 1994 m. Stojimo aktu.

( 13 ) OL L 24, 1992 2 1, p. 1.“

( 14 ) OL L 73, 1976 3 19, p. 18. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 2001/44/EB (OL L 175, 2001 6 28, p. 17).

( 15 ) OL L 336, 1977 12 27, p. 15. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais 1994 m. Stojimo aktu.

( 16 ) OL L 24, 1992 2 1, p. 1.

( 17 ) OL L 13, 2000 1 19, p. 12.

( 18 ) OL L 338, 1994 12 28, p. 98.

( 19 ) OL L 226, 1987 8 13, p. 2.

( 20 ) OL L 104, 1975 4 24, p. 35.

( 21 ) Šiame priede naudojama ta pati klasifikacija kaip Europos Bendrijų Statistikos biuro žemės ūkio ekonominėse sąskaitose (SOEC).

( 22 ) T. y. paslaugos, kurias paprastai teikia patys miškininkystės ūkiai (pavyzdžiui, medžių kirtimas).

////////////////////////$(document).ready(function(){generateTOC(true,'', 'Viršus','true');scrollToCurrentUrlAnchor();});//

Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

EU tax law WEB